V Rising vampyrų išgyvenimo RPG žaidime yra daug puikių piktadarių, iš kurių geriausias, žinoma, tas, kuriuo žaidžiame patys. Bet iš tų nežaidžiamų mano mylimiausias yra Nightmarshal Styx the Sunderer, senas ir legendinis vampyras. Deja tik, kadangi žaidimas vis dar ankstyvos prieigos (early access) būsenoje, informacijos labai daug nėra.
Legendinis vampyras, tarnavęs pačiam Drakulai, ar dėl narsumo, ar dėl kvailumo, kai pasaulį ėmė gaubti Tamsos Barjeras - nebuvo ten, kur turėjo būti. Toli už priešų linijų, jis nusprendė atremti viską, kas iki jo prisikas Prakeiktajame Miške (Cursed Forest), o Šviesai visgi laimėjus - sumetė, kad jį turbūt išdavė ir apleido. Juk oficialaus pakvietimo jis negavo, kur pasiuntinukai su žinutėmis, ar ne?... Kažkokiu būdu pro akis praleidęs tokių pat ištikimų Drakulos tarnų atsitraukimą, Nightmarshal Styx iki šiol piktas žingsniuoja po pelkėtąjį mišką, į kurį įžengti jau ir be jo buvo pavojinga...
Dėl Styx galių, imuniteto saulei, gebėjimo pasiversti į šikšnosparnį ir būti ignoruojamam visų kitų piktai nusiteikusių padarų miške, jis nėra pats lengviausias bosas sutvarkyti. Bet, kai pagaliau pavyksta, jo V Galių kraujas - tikrai labai greit atsiperka suteiktu gebėjimu praskristi pro visas nelemtas vietas, kur paprastai tenka ilgai ir nuobodžiai bėgti (aš nelabai mėgstu arklius).
Žemiau matote video, kuriame mano draugė Zannatiel, pasistačiusi pilį Prakeiktajame Miške, įsivedė ten ir patį Nightmarshal'ą, taip užsitikrinant ne tik saugumą nuo kitų mob'ų, bet ir saulės. Ką jau kalbėti apie puikias nuotraukas.
Oni buvo vienas iš pirmųjų mano žaistų PC video žaidimų ir yra atsakingas už meilę kiberpanko (cyberpunk)žanrui. Ten ir tada jis išpildė visus galimus lūkesčius ir norus. Įskaitant ir piktadarį, Muro Hasegawa. Jis visiškai atitinka tą filosofinę teoriją, jog kiekvienas piktadarys yra savo istorijos herojus. Pilnai tikėdamas tuo ką daro, veiksmų teisingumu ir būtinybe, Muro Hasegawa buvo nusiteikęs tikslą pasiekti bet kokiomis priemonėmis.
2032, pasaulį valdo totalitarinis rėžimas, aktyviai slepiantis žalą, padarytą gamtai, kad apsaugotų ekonominį saugumą, t.y. prioritetai. Oras – pavojingas gyvybei, vanduo – nuodingas. Žmonija glaudžiasi miestuose, kuriuose išgyvenimą palaiko atmosferą valantys centrai. Mat išorinis pasaulis – nebegyvenamas. Visur, kur jis būtų prieinamas, yra vadinamas „Laukinės Gamtos Draustiniais“, su draudimais ten įžengti. Bet koks bandymas reikštų tapimą valstybės priešu ir tai jeigu jūsų nenušautų vietoje. Norėdami atskleisti šiuos pasaulinio, visos žmonijos mąsto melus, Mai ir Muro tėvai, prof. Hasegawa ir jo žmona Jamie Hasegawa, išėjo į slaptą ekspediciją po vieną tokią zoną, kur Jamie mirė nuo užkrato. Užkrato, kuris jos kūnu skausmingai pasklido per menkutį įbrėžimą, kurį jie labai greitai išvalė ir apibintavo. Negalėdamas kitaip padėti žmonai, kaip tik stebėti siaubingas BioCrisis toksinų keliamas kančias, vyriškis ją turėjo nušauti ir to pasėkoje – sunaikinti savo vardą. Juk ne tik įlindo, kur nederėjo, bet dar ir, bent jau visuomenės akyse, įvykdė bjaurią žmogžudystę. Draskomas širdgėlos jis prisiekė, kad Jamie mirtis nenueis veltui ir, su žmonos broliu, dr. Kerr, ėmėsi Daodan Crysalis projekto, turėjusio leisti žmonijai įžengti į hiper-evoliuciją.
Projektas turėjo išspręsti gamtinę krizę iš žmonijos pusės, pakeisti juos taip, kad jie galėtų išgyventi ten, už spygliuotos tvoros ir atmosferos valymo centrų. Bėda tik ta, kad niekas nenorėjo liesti su valstybės paslaptimis susijusio projekto nė iš tolo. Tad, kai gilias kišenes pasiūlė Sindikatas, vyriškis sutiko. Deja tik, Sindikatas nebuvo motyvuotas altruizmo. Tebuvo laiko klausimas iki nuspręs savo investicijas patikrinti, paspausti ir galiausiai – atsiimti. Reido metu prof. Hasegawa žuvo, o dr. Kerr paspruko su Mai. Juos priglobė Technologinių Nusikaltimų Specialioji Tarnyba – TCTF – Technology Crimes Task Force, tokia, tarkim, sukarinta spec. policija. Čia mergaitė tapo valstybės globotine, o vėliau ir specialiąja agente, kodiniu vardu Konoko. Be prisiminimų apie praeitį, ji buvo išsiųsta medžioti savo pačios brolio, kas ir sudaro žaidimo pagrindą.
Nėra žinoma kodėl dr. Kerr paspruko tik su Mai, nei kaip vaikinas tapo to paties Sindikato bosu. Tesklando gandai apie išžudytą konkurenciją.
Muro, turėdamas pakankamai žinių ir supratimo apie projektą, tęsė tėvo darbą, šventai tikėdamas ta vizija. Galų gale, juk jis turi įrodymų apie projekto efektyvumą: Mai ir Muro yra pirmieji simbiotai, įžengę į evoliuciją, kurią jis, dabar, padovanos ir likusiai žmonijai. Jiems tereikia nustoti slėptis už savo technologinių pasiekimų ir žengti jo keliu, link biologinių. Muro, žaidimo metu, aktyviai siekia sugadinti ar kitaip paveikti Atmosferos Valymo Centrus ir taip užpildyti miestus toksinais iš išorės. Išgyvens tik stipriausieji, tik tie su Daodan Crysalis, simbiotai, kaip jis ir Mai. Žmonija įžengs į naują erą, kur gamta pati atrinks plėšrūnus nuo aukų.
Muro Hasegawa yra piktadarys su iškreiptu altruizmo jausmu, savo istorijos herojus. Jis nuoširdžiai tikėjo, kad daro teisingą dalyką, netgi gerą. Tikrai bene mylimiausias mano archetipas. Pakankamai protingas, kad tęstu mokslininko darbus. Pakankamai gurdus, kad perimtų didžiausią nusikalstamą organizaciją ir jos resursus.
soukyan.redbubble.com
Apie Oni esu rašęs ir daugiau: Oni, arba mano pažintis su kiberpanku [1]; [2]; [3]; [4]; [5]; Dark Horse Oni Komiko apžvalga
Detroit Become Human yra vienas mano mylimiausių visų laikų žaidimų, nepaisant keistų trikdžių ir problemų. O Elijah Kamski, androidų tėvas, yra vienas mėgstamiausių lanksčios moralės antagonistų. Nuo pirmos susipažinimo akimirkos jį sunku matyti, kaip ką nors kito nei tas toks tikras, evil genius tipo genijus-piktadarys. Norint nuomonę pakeisti - reikia susikaupti ir atkreipti dėmesį į pokalbio eigą, bei gal būt net peržaisti jo misiją, kad pasverti dvi skirtingas reakcijas. Žodžiu, tenka padirbėti...
Būdamas 16 metų, Elijah baigė universitetą ir dėl pigios komercinės nuosavybės - persikėlė į Detroitą, kur įkūrė CyberLife kompaniją ir pradėjo dirbti prie androidų, naminių kompanionų, gamybos. Jie turėjo pakeisti žmones sunkiausiuose, neįdomiausiuose, pavojinguose ir kitaip nenorimuose darbuose. Idilė: robotai perima blogiausius darbus, ko pasėkoje žmonės gali persikvalifikuoti į geresnius, taip skatinant progresą ir gyvenimo kokybės gerėjimą. Sunkus darbas ir nesėkmės Elijah ambicijų pamatyti būtent tokią ateitį - nenuslopino ir galiausia jam pavyko sukurti tą idealą. Tiuringo testą išlaikiusį androidą. Persilaužimas įvyko atradus biokomponentus ir Thirium 310, kuris juose atstojo kraują, perduodamas duomenis ir energiją tūkstančius kartų greičiau, nei mūsų kraujas. Paprastų civilių šis skystis vadinamas tiesiog mėlynuoju krauju.
Pirmasis androidas išlaikęs Tiuringo testą buvo Chloe. Akivaizdu jog šis įvykis Kamskiui tikrai labai daug reiškė. Kai pasklido gandai apie jo nesutarimus su akcininkais dėl CyberLife ateities vizijos, po kurių jis gan greit atsistatydino iš CEO pareigų, Elijah persikėlė gyventi į užmiestį, supamas daugiausia androidų. Iš kurių ne vienas, jeigu ne dauguma, buvo sukurti pagal Chloe modelį.
Su Kamskiu susitinkame būtent ten, jo turtingo atsiskyrėlio eroje, uždaroje viloje prie vandens, su idilišku vaizdu į tolimą miesto panoramą. Mūsų valdomas veikėjas, RK800 modelio androidas vardu Connor, sukurtas būti pagalbiniu detektyvu ir derybininku, drauge su Leitenantu Andersonu, atvyksta pas Kamskį androidų sukilimo kreivės aukštumose, bene tyloje prieš baisiausią audrą, su viltimi, kad jis galės padėti, atsakyti į kokius nors klausimus ar kitaip suteiks informacijos. Kamskis, kalbėdamas su Connor skatina jį sverti atsakymus, vis baksnodamas į programavo pateikiamus, apibrėžtus teiginius, taip spausdamas Connor ieškoti savęs, tikrosios savo nuomonės. Ir galiausiai sutinka suteikti jiems informacijos, jeigu Connor išbandys jėgas Kamskio Teste, skirtame patikrinti ar androidai, mašinos, dirbtinis intelektas, geba jausti empatiją. Jo paties žodžiais, Tiurino testas juk tik paprastas algoritmų ir apskaičiavimų gebos klausimas, kuris žmogiškumo neparodo.
Parklupdęs vieną iš Chloe modelių priešais Connor, Kamskis duoda jam ginklą ir paprašo rinktis: jis gali įrodyti esąs gera, klusni mašina ir ją nušauti vardan visų gerovės. Tuo atveju Kamskis jam atsakys į visus klausimus. Arba... Jeigu Connor mato joje daugiau nei vien bejausmę mašiną ir jos nušauti negali... Na, jis juk negali bendradarbiauti su sukilėliais, ar ne?
Čia ir prasideda darbas. Jeigu su Connor pasirenkate nušauti Chloe, Kamskis iš kart praranda susidomėjimą, tampa šaltas ir bene abejingas. Jis sutinka atsakyti tik į vieną klausimą ir nors suteikia visą reikiamą, ar bent turimą informaciją, tą padaro gan suktai, per filosofinę prizmę. Bet jeigu Connor merginos nušauti nesutinka... Nepaisant to, jog Kamskis negali suteikti informacijos, jo susidomėjimas ir entuziazmas labai ryškiai kontrastuoja su prieš tai matyta reakcija, tad teigti, jog tai nėra būtent tas pasirinkimas, kurį jis vylėsi pamatyti, būtų sunku.
Galų gale, Kamskis vis vien ištiesia šiokią tokią pagalbos ranką ir informuoja Connor apie savo programose paliekamas atsargines išėjimo duris. Dėl viso pikto.
Anot Kamskio androidai yra kur kas pranašesni už žmones. Susirėmimas buvo neišvengiamas. Ir kad jau nežinome, kur tiksliai jis taip labai nesutiko su akcininkais, kad pasitraukė iš savo mylimos kompanijos, belieka tik spekuliuoti ar jis nepadarė nieko, kas paspartintų tą įvykių eigą. Juk anot paties Kamskio, programose jis palieka atsargines duris, dėl viso pikto. Iš jo bendravimo su Connor galima daryti išvadas, jog tos durys yra skirtos būtent androidamas. Kaip galimybė išeiti iš už programavimo ribų. O ne žmonėms, norintiems juos "pataisyti".
Šią nuomonė dar labiau kursto ir blogiausia įmanoma pabaiga, galima tik tuo atveju, jeigu visi protagonistai pralaimi savo kovas. Scenoje rodomas Kamskis, t.y. ne prezidentė, ne tie patys akcininkai už CyberLife vairo, ne kiti svarbūs žmonės, androidų sukilimo dalyviai, bet iš CyberLife tada pasitraukęs Kamskis, kuris grįžta į savo CEO rolę. Jis užtikrina interviu vedėją, kad viskas bus gerai, androidai - tik mašinos ir taip toliau. Bene bakstelėdamas: kas jūs tokie be savo Daktaro Frankenšteino, sukūrusio gyvybę, ar matot, kokio kataklizmo vos nesukėlėt, kai nusisukot nuo kūrėjo (jis dėvi marškinėlius su Mary Shelly profilio siluetu, kuriame raudonai užrašytas Frankenšteino knygos tekstas, jo dalis)? Tokiu agresyviu manevru, net jeigu niekas niekada negalės įrodyti, jog jis kažkaip prisidėjo prie androidų sukilimo, Kamskis tikrai privers akcininkus susitaikyti su jo vizija. Juk, akivaizdu, jis žino geriau...
Na, o jeigu dar negana... Egzistuoja nepanaudotas ar netgi ištrintas garsinis failas, kuriame pateikiama ta pati ankščiau minėta scena. Bet po interviu Kamskis kreipiasi tiesiai į Chloe, teigdamas, jog sekantį kartą revoliuciją ves jis pats ir tada jie jau tikrai laimės.
Neseniai baigiau Yakuza 0 ir Yakuza: Kiwami žaidimus ir noriu šiek tiek pakalbėti apie Goro Majima, vieną iš labiausiai moraliai lanksčių ir dvipusių veikėjų šiuose dvejuose žaidimuose. Nuomonė pilnai paremta tik šių dviejų žaidimų žiniomis, žinau, jog jis svarbus ir kituose. Žaidžiant juos, jeigu prisireiks atnaujinti nuomonę, greičiausia parašysiu naują įrašą, o šį pataisysiu tik tiek, kiek reikės nurodyti atnaujinimų buvimui.
Goro Majima, The Mad Dog of Shimano (Pasiutęs Šimano Šuo), pravardę gavęs būdamas Shimano Šeimos kapitonu, dėl savo nenuspėjamų ir negailestingų kovos strategijų, yra protagonisto antagonistas, toks erzinantis ir absoliučiai brutalus, bet vis tiek gerbtinas veikėjas. Lyg piktadarys, bet lyg ir ne visai. Mano mylimiausia jo asmens savybė yra obsesyvumas. Šis labai gerai asmeniškai pažystamas bruožas itin ryškiai matomas Kiwami žaidime, Goro sąveikoje su Kiryu. Goro, norėdamas jį įveikti visur, kur tik įmanoma, apsiima visų mini žaidimukų ir to obsesyvumo dėka, taip giliai ir stipriai į juos pasineria, jog mokymosi proceso kreivė įspūdi paliko ir pačiam herojui, Kiryu.
Nėra žinoma nei kaip, nei kada Goro tapo jakudza. Istorija prasideda jam esant 20-ies, kai jis ir jo priesaikos brolis gauna misiją kuri tikrai abu pasodins į kalėjimą. Paskutinę akimirką Goro liepiama atsitraukti. Nenorėdamas apleisti savo brolio, Goro nesutinka ir yra ištempiamas jėga, ko pasėkoje metus laiko praleidžia pačių jakudzų sukurtame kalėjime, atitinkamai vadinamame The Hole (skyle), kur jį kas dien įvairiai kankina už nepaklusnumą. Čia jis praranda ir akį, kurią jam išpjauna įsižeidęs jakudza, mat Goro atsisakė nulenkti galvą prieš tuos, kurių negerbė. Po metų kankynės Goro šeimos patriarchas Shimano, atiduoda jį savo paties priesaikos broliui, Tsukasa Sagawa, kuris laiko Goro ant trumpo pavadžio, įkalintą Sotenbori, Osakoje. Majima gauna dirbti Cabaret Grand klubo vadybininku, su pažadu, kad surinkęs 100 milijono jenų pelną – atgaus vietą Shimano šeimoje.
Čia ir pradedame žaidimą Majima, dabar dar žinomą Lord of the Night (Nakties Valdovo) pravarde, veikėju. Pirmas įspūdis tiek geras, kiek iš vis gali būt: Goro itin meistriškai apsuka labai nemalonią situaciją, agresyvų scenas keliantį klientą, į tokią, kurioje niekas neliko jaustis nuskriaustas, įžeistas, ar pažemintas. Dar net nepalikę Cabaret Grand klubo jau gauname pastebėti, jog Majima – atsargiai rūpestingas ir asmenis vertina atitinkamai, kaip gerbtinus, gyvus žmones. Deja, labai greit po to mums primenama, kad jakudzos, visgi, nusikaltėliai. Goro Majima įsukamas į kur kas bjauresnes pinkles, dar giliau į tamsiausius jakudzų gyvenimo užkampius. Kur Kiryu – dažnai pridengiamas ir saugomas šeimos, patriarcho, brolių ir kitų, Majima privalėjo iš visko kapstytis vienas. Visi tie, kuriuos gerbė ir mylėjo – buvo nužudyti. Pabaigoje jis pasirinko pats pasitraukti iš likusiųjų gyvenimo, kad tik jie galėtų ramiai sau gyventi ir netapti taikiniais tiems, kas vėl bandys jį įskaudinti ir palaužti.
soukyan.redbubble.com
Po Yakuza 0 titrų, Majima, įkvėptas itin rimtų, žaidime sutinkamų asmenų, pareiškia ketinąs „perjungti jungiklį“, ir gyventi kitaip. Į šiuos žodžius ir jais paremtus veiksmus - verta atkreipti dėmesį. Ir netgi būtina norint sujungti šį rūpestingą, tikslų, susitvardžiusį ir kantrų vyrą su tuo, kurį pirmą kartą pamatome Kiwami žaidime, lupantį vieną iš savo žmonių - skėčiu. Goro Majima, kad išgyventų, kaip jakudza, jų kalinys, Nakties Valdovas ir taip toliau – patyrė disociaciją. Tai yra savisaugos bruožas ar sutrikimas, kylantis iš patiriamos traumos ir poreikio apsisaugoti (kai kurie žmonės netgi praranda dalį atminties, ar net visą). Tai ir daro Goro Majima be galo įdomiu veikėju, užglaisčiusiu tauresnius asmenybės bruožus – teatrališkumu.
Goro Majima tapo vienu mano mėgstamiausiu moraliai lanksčiu veikėju jau nuo pat pirmos scenos, kurioje pasirodė. O įrašą galutinai įkvėpė jau kita, ta kurioje jis vos neprilupo civilio, kad šis nesudėjo šiukšlių į atitinkamą rūšiavimą.
Sunkoki metai buvo, manau ir jūs sutiksit. Pastarieji pora tokie jau, deja. O, kad šie baigėsi - nereiškia, kad tie sunkumai irgi baigsis, tai turbūt neskaudės į 2023 žengti atsargiai, kaip per pašalusį šaligatvį ir viltis. Viltis, kad laimėsim, nugalėsim, pasveiksim, ir judėsim į priekį, pasakodami kokius laikus išgyvenom.
O, kad jau atsarga gėdos nedaro, tai nepadarys ir savęs pamotyvavimas prisimenant, ką per metus nuveikėm. Labai rekomenduoju, vietoj visų tų rezoliucijų, pažadų ir pan, būtent tai ir padaryti: susirašykit, ką nuveikėt šiemet, ir padėkokit sau. Gal tik tiek ir tereikia, kad susprogdintumėme šį bjaurų baisių metų burbulą, a?
Taigi, ką nuveikiau?... Parašiau daug tikrai gerų blogo įrašų:
Metų pradžioje Rusija užpuolė Ukrainą, ko pasėkoje norėjau ir susipažinti ir dar papasakoti tiems, kas nežinojo, apie netolimą Ukrainos istoriją ginantis nuo grubių raudonų rankų: Oranžinė Revoliucija | Euromaidanas
Tada šiek tiek nudžiugino labai, labai seniai žaistas ir mylėtas siaubo MMORPG žaidimas. Tie senieji labai dažnai tiesiog numirdavo ir dabar nuėję į jų puslapius (pvz.: Silkroad Online), turbūt pajusit malware, worms ir panašių kenkėjų smarvę apleistoje interneto erdvėje. Bet, Requiem, dabar žinomas, kaip Requiem: Desiderium Mortis, atsibudo ir nusprendė atsigauti. Žaidimas veikia ir nors atnaujinimai - dar ne daug kur jaučiasi, bet jis jau tikrai žaidžiamas ir ten praleidau jau ne vieną valandą. Be to, galima parsisiųsti tiesiog per Steam. Daugiau paskaityti galite čia: Requiem - Karštinės Sapnai.
Pride / LGBT mėnesiui sukurpiau mažytį įrašą apie video žaidimus, kurie nepasišiukšlino: ką žaisti LGBT mėnesį. (vis dar labai rekomenduoju Tell Me Why)
Ką įsivaizduojate, kai galvojate apie Larą Croft? Turkio spalvos leotardą, rudus šortus, ilgą rudą kasą, jos du ikoniškus šautuvus, kuriuos įkvėpė Hard Boiled ir Aeon Flux, ar tokią pat ikonišką krūtinę? Gal teko girdėti dažnai cituojamą neteisingą faktą, kad Toby Gard ją taip suformavo netyčia, o paliko, nes taip prašė likusi komanda? Ar, gal prisimenate skandalą apie nuogos Laros kodą žaidimams? Šantažas virtęs puikiu marketingo triuku.
Užgimus Tomb Raider konceptui, Lara buvo Indiana Džounso tipo vyrukas, su skrybėle ir botagu. Bet, prisireikus ko nors originalesnio... Įkvėptas Virtua Fighter žaidėjų, kurie beveik be išimties pasirinkdavo vieną iš poros žaidime buvusių moterų, Toby Gard nusprendė, kad ir kapus plėš - moteris. Nenorėjęs kurti dar vieno stereotipo, jis ėmėsi žvalgytis po labiau kariškas figūras, tokias, kaip Tank Girl ir, galiausiai, apsistojo ties Pietų Amerikos veikėja, Laura Cruz. Čia, žinoma, tuoj pat buvo paprašytas labiau Britiško vardo, o to pasėkoje ir labiau Britiškų ištakų. Kas, daugiau ar mažiau, yra bene vienintelis nepakitęs dalykas Laros istorijoje, nes, galiausiai, tų ištakų jau buvo trys:
Pirmosiose (Core Design 1994-2006) savo ištakose Lara, po to kai jos lėktuvas dužo Himalajuose, gavo sunkiai ir neįtikėtinai išsikapstyti atgal į civilizaciją. Kas ir pastūmėjo ją palikti privilegijuotą pasaulį ir verstis rašant istorijas apie savo naują gyvenimą: nuotykius, samdinės darbą, vagystes. Dėl šios veiklos tėvai jos išsižadėjo. O vėliau tą patį padaryti bandė ir kūrėjai, stumiami sukurti po žaidimą kas met, išsisėmę ir pavargę, Larą jie bandė tiesiog pribaigti, tad jos likimas šiose ištakose - ne visai aiškus.
Antrose (Crystal Dynamics 2003-2009) ištakose, dar žinomose, kaip Legendos Trilogija (Legend Trilogy) Lara, būdama devynerių, į lėktuvo katastrofą patenka su mama, kuri, joms prisiglaudus šventykloje, dingsta pajudinusi kažkokį kardą. Žmonos beieškodamas vėliau dingsta ir tėvas. Viso to pasėkoje Lara yra pastūmėjama į mums jau gerai žinomą archeologės ir nuotykių ieškotojos gyvenimą. Šių ištakų žaidimuose pirmą kartą gauname pamatyti ir Laros fanatiškąją pusę, dėl atsakymų pasiryžusią viskam.
Trečios (Square Enix 2009-2022) ištakos dar žinomos, kaip Išgyventojos Trilogija (Survivor Trilogy). Čia Laros mama irgi dingo, o jos tėvas pasinėrė į darbą, fanatiškai (šeimos bruožas) ieškodamas nemirtingumo paslapčių, kas, anot Laros aplinkinių, virto beprotybe privedusia jį iki savižudybės. To pasėkoje ji bandė atsiriboti nuo jo prisiminimo iki archeologijos kelias nuvedė ją į Yamatai, mitinę salą saugomą bene nemirtingos deivės dvasios. Čia, vos išgyvenusi, Lara suabejoja pasakojimais apie tėvą ir nusprendžia išsiaiškinti tiesą, bei užbaigti jo darbą.
Visos trys ištakos buvo savaip labai įdomios ir geros, tikrai negalėčiau teigti, kad kuri nors viena man patiko labiau ar mažiau. Nepatiko tik tas pats faktas, jog jos istorija - vis perrašinėjama. Tad kai išgirdau, jog Tomb Raider frančizė buvo dar kartą nupirkta, šį kartą Embracer Group, sukirbėjo viltis. Ir ne veltui: jie pranešė savo ambicingą planą apjungti visas Laros istorijas į vieną, kurioje būtų visų trijų aspektų.
Manau to dar tikrai reikės palaukti, bet, ei, gal iki tol Netflix spės išleisti žadamą animuotą serialą. Labai laukiu ir viliuosi ko geriausio, nors Netflix'o animacija man ir nėra labai prie širdies.
Na, o kol viso to laukiame, noriu palikti jus su šiuo vaizdo įrašu apie Laros Croft seksualumą, kuo žaidimui jis pakenkė ir kuo - padėjo:
Per dvidešimt valandų žaidimo Stray, kiberpanko (cyberpunk) žanro su siaubo elementais, pabaigiau tris kartus. Kartą tiesiog taip, sau, malonumui, istorijai. Antrą kartą - dėl likusių pasiekimų (achievements), nors buvo galima juos susimedžioti lengviau, žaidimas leidžia perkrauti skyrių nuo pradžių išsaugant viską, ką ten ankščiau esate surinkę (tai jei trūksta kokio vieno prisiminimo, galite grįžti į tą skyrių ir rasti tik tą vieną, kurio trūksta). Na ir trečią kartą "I am Speed" pasiekimui, kuriam žaidimą pabaigti reikia per dvi valandas. Su keletu numirimų baigiau berods per pusantros, tai tikrai įmanoma nestresuojant.
Žaidime esate mielas oranžinis katinukas, paklydėlis, kuriam nepasisekė šuolis. Nuo sienos vidaus nukritote į tai, ką ta siena saugojo - uždarytą miestą, paskutinę žmonijos viltį, kuriame... nėra žmonių. Jame gyvena tik kompanionai robotai, kurie laukdami savo žmonių, panašu, sukūrė savo visuomenę ir jau į kažką evoliucionavo. Gyvenamoji zona, kurios vis mažėja, sudaryta iš kelių lygių, kurie kyla aukštyn. Kuo aukščiau, tuo viskas moderniau, mat didžioji dalis pavojų slypi ten, apačioje...
Mat robotai nėra vienintelė gyvybė šioje neonu ir avariniais žibintais apšviestoje tamsoje. Čia klesti ir kažkoks padaras, kažkoks avilio mąstymo vabalas, kuris evoliucionuoja per greitai, kad nuo jo būtų galima sėkmingai gintis. Jis apauga viską, iš kur nėra išvalomas ir labai neseniai pažengė iki gebėjimo ėsti ir metalą.
Nenuostabu tad, kai tu, paklydėlis, atsibastei ten iš tamsos ir gelmių - visus išgąsdinai. Bet, supratę, jog nekeli jiems grėsmės, robotai labai noriai imasi padėti tau kilti aukštyn. Galų gale, juk jeigu pavyks tau, tai gal būt... Gal būt vilties bus ir jiems.
Žaidimas yra absoliučiai nuostabus. Juoksitės, džiaugsitės, bėgsite, šluostysitės delnus nuo prakaito ir keiksit, kam jums jo kūrėjai taip stipriai dūrė right in the feels. Jis tikrai nereikalauja nei daug išmonės, nei daug pastangų, ir bus prieinamas tiek jau žaidimų veteranams, tiek ir naujai pradedantiems. Valdymas - beveik tobulas, vaizdai - nuostabūs. Baisios dalys - na, baisokos, bet tereikia karto ar kito, kad suprastum kokia strategija toje vietoje tiks labiausia.
Tikrai labai, labai rekomenduoju. Padarykite sau paslaugą ir pasilepinkite Stray žaidimu.
Savo socialiniuose portaluose MMORPG video žaidimas Requiem, dabar žinomas, kaip Requiem: Desiderium Mortis, paskelbė atvėrę išankstinę registraciją. Tai padarę gausite dovanų savo veikėjui, vos tik žaidimas bus vėl viešai prieinamas.
Kol kas daugiau žinių, nei šarvų nuostatų perbalansavimas deja nėra. Buvo tema, kurioje jie prašė pateikti mintis ir klausimus, bet ar į ką nors daugiau atsižvelgs, dabar ar vėliau - turbūt pamatysime. Belieka tikėtis, kad bus taip pat smagu grįžti į seną ir mylėtą žaidimą, kaip buvo ir su Oni. Net skaitant tų išankstinės registracijos dovanų nuostatas užplūsta nostalgija.
Naujausias Saints Row žaidimas pamažėle artėja link išleidimo datos, ko pasėkoje gauname vis daugiau smagių įžvalgų ir gėrybių. Prieš keletą dienų, pavyzdžiui, buvo išleista nemokama veikėjo kūrėjo demonstracinė versija, kurią parsisiųsti galite iš Epic Games platformos, kurie turi laikinas exclusive teises jį platinti (vėliau žaidimas bus prieinamas ir kitose platformose, nes, nu, let's face it, Epic smagūs su savo freebies, bet...).
Jei esate žaidę kurį nors Saints Row žaidimą, tai jau žinote, kad veikėją ten susikurti galite iki labai rimtų smulkmenų. Nuo galvos formos, iki ausų atlėpumo. Nuo nosies galiuko iki... khe, žodžiu, daug ten visko. Šiame irgi visa tai yra. Plius - daugiau ir geriau. Plius - mažiau. T.y. tai, ką būtų buvę galima laikyti nereikalingu pertekliumi - panašu yra išimta, arba dar neįdėta.
Veikėjo lytis, daugiau ar mažiau, yra slankiklis. Vienas - kūno formai, antras - krūtų dydžiui (krūtų / krūtinės), kitas - genitalijoms, kurių, ne, nepamatysit, čia jums ne Cyberpunk 2077. Bet už tai cenzūros yra smagesnės nei praeituose žaidimuose. Dabar gi galėsit užsidėt kokį baklažaną. Pasirinktinai galite nedengti spenelių, nei mot. nei vyr. Balsų - 8, bet, nemeluosiu, kažkaip neatkreipiau dėmesio ar buvo koks mažiau androgeniškas.
Tarp išimtų slankiklių nebeliko galimybės pasidaryti elfo ausų sumažinant ausies viršutinį galą. Kitko irgi nepastebėjau, nes taip detaliai veikėjų tiesiog niekad nekūriau. Bet ką pastebėjau, tai tai, ko trūko ankščiau: plaukų spalva sudaroma iš trijų pasirenkamų, tad vizualiai, net jei jūsų plaukai bus vienos spalvos / atspalvio, galima sukurti gyvesnį jų vaizdą. Tada dar, nebebūtina laikytis simetrijos. Galit padidint tik vieną ausį. Galit įsiverti tik vieną auskarą. Ir, mano mėgstamiausias, nereikia lūpų uždažyt juodai, kad keičiant jų vaizdą - pirmam žaidimo filmuke nepaaiškėtų, jog lūpas patraukėt nuo dantų ir dabar vaikščiosit amžinai išsivėpę.
Pataisyti tie dalykai, kurie tikrai trukdė Saints Row žaidimuose iki, pvz, trečias buvo perdarytas (remastered). Pridėta daugiau dalykų skirtų tikrai visiems pasakyti: taip, jūs irgi galite būti bosas. Kaip pvz galūnių protezai, ar netgi ta pati lytis. Ir, akmuo į Rockstar daržą: vis dar gauni drabužį ir pasirenki jo spalvą. O ne, kaip VIENAM TOKIAM ŽAIDIME, gauni 45 versijas tų pačių kelnių, tik kitom spalvom.
Bendrai imant, labai įkvėpė ir dabar tik dar labiau laukiu, kada gi žaidimas pasirodys. Realiai, tai taip labai laukiu, kad galvoju, gal visgi verta pirkti jį Epic platformoje...
Kaip ir daug kas mano kartoje, užaugau su tokiais gangsterių žaidimais, kaip GTA, Saints Row, Far Cry ir kitais, kur tamsus humoras tebuvo gyvenimo dalimi, o ne varomąja žaidimo jėga. Tam tikra prasme tie veikėjai man tapo laisvės atspindžiu, mat gyvenime dažnai netgi fiziškai negalėjau palikti situacijų, izoliacijos. Nieko už keturių sienų, nieko jų viduje. Supratau laisvės vertę net ankščiau nei jos sąvoką. Gangsteriai, galėję eiti, keliauti, kuri tik norėjo, kurie stodavo prieš bet kokias problemas ir, kaip tada atrodė, nejautė jokio nerimo, bent trumpam tapdavo mano alter ego.
Ar kada tekę klausytis kritikos apie mėgstamą medijos žanrą? Knygos kurias skaitai - bevertės, filmai - tušti, muzika - prasta. Kartais net formatas jiems kažkuo neįtinka. E-knygos - netikros, o audio - iš vis ne knyga, nepaisant to, jog jos pabaigoje - abu žinome tą pačią istoriją. Skamba pažystamai? Jeigu taip, tuomet, kaip ir aš, greičiausiai išmokote filtruoti ir slėpti tai, ką mėgstate. Aš, asmeniškai, išmokau labai greit ir taip stipriai, kad atrodo šeima iki šiol ne visiškai supranta, už ką man moka pinigus, ką jau kalbėti apie draugus ir kokius nors jų pateikiamus, kad ir muzikos žanrus. Mėgstu viską, nes visuose žanruose gali būti ir gerų ir blogų dalykų. Ir manau, kad niekas neturi teisės peikti žmonių dėl jų pomėgių. Ypač ne iki tokio lygio, kur žmogui prieš akis vidurinės mokyklos flashbacks. Taip ir slėpiau viską, nors ir puikiai žinojau, kad nėra nieko nuostabesnio, brangesnio ir labiau gangsteriško dalyko, nei būti pačiu savimi ir nesirūpinti tuo, ką kiti apie tai pagalvos ir pasakys - tai jau jų problemos.
Kataklizmas įvyko pernai metų (2021) vasarą, kai draugė, kuri greičiausia pastebėjo kas vyksta už visų mano filtrų, mestelėjo Hollywood Undead dainą (Comin' In Hot) ir ši užpildė tą tuščią orą aplink. Daina, atsiųsta su komentaru ar implikacija "ei, priminė tave", be jokio bandymo patraukti per dantį, privertė susimąstyti kodėl leidau žmonėms taip mane užguiti. Juk, galų gale, jie daro ką nori, reiškia savo nuomonę. O aš saviškę - palaidojau. Neleiskit, kad su jumis taip elgtųsi. Jokia draugystė nėra to verta.
Hollywood Undead susikūrė 2005, LA, Kalifornijoje, JAV, ir groja jie labai įvairią muziką, grubiai imant - rock-rap su industrial ir nu-metal prieskoniu. Šeši labai skirtingi vyrukai, su labai skirtingais balsais, veidais ir įvaizdžiais, bei technika, kuria atlieka šį meną. Ir nors tekę man juos girdėti ir ankščiau, suprantu jog mano ADHD smegenų dalies, kuri prisisiurbia prie dainų teksto jie tiesiog nepasiekė per kažkieno kito balselius, aiškinančius, kaip čia cringe ir tacky.
Prireikė šitų šešių, kad filtruose pramuščiau šiokią tokią skylę orui. Ir dar kelių draugų rate, kad pavyktų nugriauti ir visą likusią užtvanką. Dabar gi jų labai įvairios dainos, nuo juokingų, iki gilių ir tamsių, įtrauktos į bene visus grojaraščius ir suteikia antrą kvėpavimą tiek darbe, tiek sporte, tiek ir poilsy. Na, o tiems, kas norėtų ir toliau kritikuoti ką kiti mėgsta, turiu tik vieną žinutę:
"Lights out, You're talking too loud So just shut your mouth Who the fuck are you now?"
Jeigu jau žaidžiate Vampire the Masquerade: Bloodhunt, tai turbūt sutikote ne vieną NPC, iš kurių vienas dažniausiai kalbinamų pradžioje yra Kirill. Pas jį jus nuves "ieškok skylės sienoje" nuoroda (ten prie balkono stovi lenta, tai virš jos (antrame aukšte) ir yra ta skyle).
Jis iš kart duos jums du kvestus, kuriuos galite rasti paspaude tab mygtuką, ten viršuje bus quest skiltis (kiekvienam reikia atskiro pakalbėjimo). Vienas - rasti kažkokį siuntinį požeminiame garaže, kitas - parnešti sprogmenis. Pradžioje tikrai negalėjau suprasti, kaip daryti kvestus, kurie vyko už saugaus prieškambario ribų, tad dabar papasakosiu ir jums, jeigu, kaip ir jūsų mylimas nosferatas, estate šiek tiek lėtesni.
Pirma tai, kai jus kelia į kovos žemėlapį - turite apie 12-9 sekundes jį apžiūrėti ir nustatyti savo atsiradimo vietą. Ieškokite raudono kvadratėlio. Abu šie kvestai - labai arti žemėlapio krašto, tad stenkitės ten save ir įtaisyti, kaip įmanoma arčiau. Tą padarysite tiesiog vieną kartą paspaudę norimoje vietoje kairiu pelės klavišu - kartais neleidžia rastis tiesiai ant reikiamos vietos, bet žaidime esantis mini žemėlapis - labai aiškus. Atsiradę darbui padaryti turėsite dvi minutes iki raudonų dujų (red gas) debesis - užplūs tą zoną ir ims jus žudyti.
Požeminio garažo įėjimas yra ant gatvės, visiškai šalia Entity karių. Radę ir įėję - sukite į kairę, ten bus dviračių. Prie vieno iš jų bus švytinti balta sfera, tokia pati, kaip ir kvestuose prieškambaryje. Čia jums bus duotas paraginimas daiktą paimti atitinkamu mygtuku.
Sprogmenų kvestas buvo sunkesnis, nes sunkiau radau kur. Ant stogų, tarp jų ten yra toks kaip tarpas, lyg labai nedidelė terasa su elektros skydinėmis ir kažkokia pašiūre. Dega šviesa ir stovi lempinių kompų monitoriai. Va tiek tad.
Buvo tokie laikai, kai žaidžiau bene vien tik MMORPG tipo žaidimus. Runescape, Silkroad Online, Sword of the New World: Granado Espada, 9 Dragons, ir dar kelis, kurių pavadinimų jau net nebeatsimenu. Bet tik vienas žaidimas paliko tokį gilų įspūdį, jog iki šiol pamenu jo miestų išplanavimą, tam tikras zonas, tam tikrus monstrus. Žaidimas, kurį reklamavo, kaip pirmą siaubo MMORPG, t.y. Requiem: Bloodymare, vėliau tapusį Requiem: Memento Mori ir dabar žinomą, kaip Requiem: Rise of the Reaver. Futuristinis, distopinis ir, tuo pačiu, aukštosios fantastikos elementų turintis video žaidimas, išsiskyrė iš kitų MMORPG, kaip Warhammer mitologija, istorijos, skiriasi nuo... visko.
Žaidimas prasidėdavo trumpa scena, kurioje žaidėjas atsibunda pririštas prie pamišusių mokslininkų stalo. Į jus kreipiasi, kaip į temperioną, šio pasaulio gyventoją. Po tos scenos pasirinkdavote vieną iš trijų, o vėliau, po atnaujinimo, jau ir iš keturių rasių. Nesigilinant į neištariamus pavadinimus: Turan - lengvas žaidimas su žmonėmis; Bartuk - tankinis žaidimas su orkais; Kruxena - žudikiškas su warlock'ų prieskoniu žaidimas su tamsiaisiais elfais; ir, vėliau atsiradęs, Xenoa - žaidimas "arti-ar-toli" su hobitais. Tai - labai grubus apibūdinimas, nes tos rasės, žinoma, nebuvo nei elfai, nei orkai. Kiekviena rasė turėjo savo darbus, kurie vėliau skildavo į dar dvi klases. Daugiau ar mažiau - vienas pasirinkimas labiau į magiją, kitas - kovą ginklais, o vėliau - kovos tipo pasirinkimai.
Kaip ir visuose MMORPG: dideli ir sąlyginai pilni tuštokų erdvių žemėlapiai. Vis didėjantys ir gražėjantys miestai, pasiekiami keliantis patirties lygį. Požemiai, kur reikia tanko, gydytojo ir bent dviejų žalos darytojų. Daug kvestų, kuriuos reikia rasti ir padaryti, tarp kurių tikrai pilna "nužudyk 25 va tuos, populiacijai tvarkyti" ir "eik žudyti anuos, iki surinksi tiek ir tiek to ir to". Daug vadinamojo šlifavimo (grinding), tiek lygiams kelti, tiek ir daiktams gauti. Na, o ne kaip visuose kituose MMORPG, čia labai smagiai visi žaidimą pradėdavo, o kartais ir tęsdavo - labai jau menkuose šarvuose, ne tik moterys. Lygios galimybės žandukams ir kojoms pademonstruoti. Bet unikalumo ir siaubo (tikrai nesiskundžiu) kabliukas buvo ne čia...
Requiem turėjo dienos ir nakties ciklą, ką šiaip turėjo daug žaidimų, tik nedaugelyje nuo to laiko priklausė ar koks nors ten NPC bus savo vietoje, tau duoti kvesto, ar ne. Savitas šio žaidimo nakties aspektas buvo lauke, kur, tam tikru metu, tam tikras zonas užplūsdavo neperregimas rūkas ir išlysdavo visiškai kitokie, kitaip klasifikuojami monstrai. Ši laiko dalis buvo vadinama Nightmare ir žemesnio lygio žaidėjai, neradę didesnio lygio žaidėjų, kurie priimtų juos į grupę (būdavo galima nusistatyti, kad abu žaidėjai gautų patirtį, ne tik tas, kuris dirba darbus), stengdavosi tas zonas apeiti, nes net patyrusiems žaidėjams - ten tikrai nebūdavo lengva. Ir tai tik didžiausias elementas.
Labai ryškiai pamenu tam tikrus žemėlapius, kai kuriuos miestus, zonas, atmosferą. Net keletą mėgstamiausių požemių turėjau, iš kurių viename sutikau žmonių, kurie tapo labai artimais ir mylimais draugais, su kuriais ir dabar aktyviai bendraujame. Pasiilgstu šio žaidimo net labiau, nei 9 Dragons, kurį šiaip jau tikrai labai mėgau. Ir labiau nei Runescape, kuris, nors ir gyvas - dabar man jau sunkiai žaidžiamas. Tad, kodėl nebežaidžiu, klausiate?
Nes vietoj to, kad susitvarkytų žaidimą ir pritaikytų bent kokį vieną serverį EU nuostatoms, jie tiesiog ėmė ir užblokavo Europą. Ne, tikrai jų nekaltinu, kažkas ten viduje nutiko, kažkas didelio ir drastiško, ko pasėkoje prie šio žaidimo bedirbo tik vienas vienintelis žmogus. Savaime suprantama, jog jis nepajėgė visko palaikyti, ką jau ten kalbėti apie kokius nors atnaujinimus. Tad žaidimas tiesiog vegetavo, metų metus, žaidžiamas tik tam tikros pasaulio dalies ir tai - ne per daugiausia, mat visgi tikrai senas žaidimas, ant seno variklio, senomis technologijomis. Bet... Istorija čia nesibaigia.
Prieš maždaug mėnesį, draugė kurią sutikau Requiem, mestelėjo nuorodą į twitter paskyroje paskelbtą naujieną, apie tolimesnius Requiem: Rise of the Reaver planus. Atkutusi košmarų komanda (team nightmare) padarė sprendimą: Vasarį buvo uždaryti visi serveriai. Mat žaidimas - tiesiog per senas atnaujinti jį naujiniais. Vietoje to, jis bus perdarytas. Ir taip Requiem prisikels iš pelenų.
Labai laukiu ir viliuosi, jog sutiksiu ten ir jus.
2032, ne tokia ir tolima ateitis. Oras - per daug užterštas, kad juo būtų galima kvėpuoti, vanduo - nuodingas, o planeta - miršta, palikdama vis mažiau vietos žmonijai. Totalitarinis Pasaulio Koalicijos valdymas rūpinasi tik ekonomine krize, ko pasėkoje gyvenimas čia lengvas tik turtingiems ir korumpuotiems. Visiems kitiems - meluojama. Meluojama apie toksišką gamtą ir gyvybės, tokios, kokią žinome mes, pabaigą.
Atmosfera:
Monochrominė atmosfera, prislopintos spalvos. Kiberpanko žanre tamsa yra gan įprastas reiškinys, primenantis apie suniokotą pasaulį. Tačiau aukštųjų technologijų ir prasto gyvenimo patamsius prasklaido ryškūs neoniniai ženklai ar koks nors idiotiškas reklamos stendas. Tik ne čia. Čia mes kaktomuša susiduriame su priespaudos rėžimu, pastatytu ant plieninio melo, skirto laikyti žmones viduje, sterilioje tamsoje, filtruojamame ore.
Glotnūs valdžios pastatai rėžia akį dėl už jų stovinčių monolitinių megapolių ir už gyvenimą didesnių industrinių struktūrų. Darbo įėjimai dažnai maži, tik tiek, kiek reikia praeiti vienam asmeniui, o didesni - skirti nieko nežinančiai publikai, civiliams, arba gyvastį palaikančioms mašinoms. Toks gan tamsus hierarchijos paveikslas, kur tavo vieta, apykaklės spalva, priklauso nuo to kur tu stovi technologijos valdymo ir valstybės paslapčių piramidėje.
Žaidimo garso takelis yra didelė šios atmosferos dalis. Jame yra tų jau retai naudojamų garsinių indikatorių, nurodančių, jog pavyko atverti praėjimą į kitą lygmenį ar kovą. Ir, žinoma, muzikos, kuri apibrėžia įvykį: kas įvyko, kas tebevyksta, ir ką tai reiškia ateičiai?
Lygiai:
Oni sudarytas iš keturiolikos lygių, padalintų į nuo vieno iki penkių išsaugojimo taškų. Kiekvienas lygis yra savaip unikalus. Nauji vaizdai, nauji būdai Konoko mus sužavėti įėjimo į sceną būdais. Nuo skrydžio metaliniais sparnais virš Atmosferos Konversijos Centro, link įsmukimo per paradines duris, iki visokio piktnaudžiavimo savo motociklu.
Progresuojant lygiams - progresuoja ir priešai. Apsaugos sistemos, nors kartais ir atrodo sudėtingos, iš idėjos išlieka tokios pačios: praslysti po, arba peršokti per lazerius, kad nepažadinti nukauti bandysiančių ginklų bokštelių. Tuo tarpu žmonių formacijos pamažėle sudėtingėja, palaipsniui daugėjant sunkiau nukaunamų, gudresnių, greitesnių, stipresnių priešų.
Progresuoja ir įranga. Tarp dviejų tipų užtaisų arsenalui ir medikamentų, vis dažniau ima rastis ir taktinių reikmenų, tokių kaip jėgos laukas, sustabdantis tam tikrą kiekį kulkų, nematomumo šydas, o ir patys laukiantys ginklai - vis dažniau rimtesni, galingesni. Nuo lygių nepriklauso tik misijoms unikalūs dalykai. Oni turi tokią nuostabiai paprastą vieną kartą panaudojamo daikto mechaniką. Šie misijų reikmenys žymimi judančiu geltonu apskritimu, tokiu pačiu, kokiu esate raginami apmokymuose. Paėmę daiktą turėsi rasti kitą tokį patį apskritimą, kur jį panaudosite. Tos žymos, nuoširdžiai, yra geriausios, kokias kada nors mačiau: kiekvienas paimamas daiktas apibrėžtas tarsi lazerio šviesos piktograma, matosi labai aiškiai, tačiau iš bendro vaizdo neiššoka, neatrodo, kaip čia nepriklausantis elementas.
Yra ir keli po lygius išbarstyti bosai. Sąlyginai jie irgi sunkėja, tačiau, tiesą pasakius, kiekvienas ir taip jau pateikia unikalų rinkinį sunkumų, tai kaip blogai ten jums bus - priklausys, iš dalies, ir nuo to, prie kokio kovos stiliaus esate pripratę. Na o vienas bosas... Vienas bosas susijęs su pasirinkimu, kuris pakeis žaidimo pabaigą, bet gal ne bendrą rezultatą.
Progresuojant istorijai, aplink krentant priešams, o tiesai - skverbiantis per vis didėjančius įtrūkimus meluose, Konoko parodo, jog moka ne tik stilingai įeiti, bet ir stilingai išeiti. Ar tai būtų skrydis per mėsmalę, ar pasiplaukiojimas rūgšties onsen (Japonijos karštosios versmės), ar kelionė ant priešo nugaros.
Pastatai:
Oni yra kelių tipų pastatų su kuriais sąveikaujama išorėje, viduje, kartais po jais, o kartais ir ant jų. Viešieji pastatai, kaip oro uostas. Valstybės pastatai, kaip TCTF būstinė. Industriniai statiniai, kaip Atmosferos Konversijos Centras. Sindikato pastatai, sandėliai, kaip bazė kalnuose. Na ir žinoma tie, kuriuos matome, kaip foną. Skiriasi jų išorė, fasadai, dydžiai, priėjimas, spalvos. Ir tokie akivaizdūs dalykai, kaip vidinis išdėstymas, dizaino pasirinkimai, bei turėklų kiekis.
Viešieji pastatai, kaip ir galima tikėtis, tėra tik pailgi angarai, pritaikyti žmonių srautui. Po pirmo lygmens, kur laiptai buvo uždarame koridoriuje, šiek tiek nustebau pamatęs, jog oro uoste žmonėms praeiti ir nusileisti aukštu ar dviem skirtas takas - be turėklų. Saugos reglamentų paisymo stoka jaučiasi ir kitur, kad ir ant pastatų, kurių stogais gauname pasivaikščioti. Ar nuo kurių stogų gauname nukristi, nes praėjimai yra, turėklų nėra, o architektams, akivaizdu, rankos drebėjo.
Valstybiniai pastatai dažniausiai puošiasi tuo vėlyvų 2000-ųjų modernumo supratimu, stiklo ir plieno fasadais. Monochrominis vidus, tylūs ir mirtini apsaugos elementai. Tuo tarpu Sindikatas apsaugai daugiau telkiasi brutalią kovotojų jėgą. Dažniau matomi ir garsiniai signalai, kurie tų kovotojų prikviečia dar daugiau. Ir fasadų čia niekam nereikia, iš išorės šie pastatai atrodo gan paprastai, militaristinis įvaizdis į vidų užeiti tikrai nevilioja.
Na, o pati svarbiausia struktūra, kurią noriu paminėti yra Atmosferos Konversijos Centras. Aukštos, gigantiškos kolonos, blyškiai stūksančios virš galvos, filtruoja orą ir vandenį. Monolitinės sienos, apgobiančios matomumo kraštus. Siauri praėjimai tarp aukštų statinių, kur vienas teisingas spyris lemia ar jūs, ar priešas kris žemyn, susipažinti su šalta, kieta žeme. Kelių kūnų storio kabeliai, per kuriuos teka elektros srovė - dažnai yra vienintelis praėjimas. Ir jeigu čia nuo aukščio svaigsta galva, tai viduje, net ir gigantiškuose tuneliuose - ima kamuoti klaustrofobija. Mat užtektų vieno mygtuko paspaudimo akistatai su mirtimi inicijuoti.
Dažnai sustodavau pasidairyti. Kartais tam, kad nusiųsčiau draugams, kokią nuotrauką, parodyti niekuo neapsaugotą kraštą, nuo kurio vos nenusidrėbiau. Ar tiesiog pastovėti ir pagalvoti, kaip viskas atrodytų, jei tai tebūtų gyvas miestas, be grėsmių, kurios išvaikė žmonės. Kaip atrodytų tas pastatas, jei jame degtų šviesos? Kiek žmonių dirbo tame kabinete?...
Žaidimas Kingdom Two Crowns išleido naują DLC pavadinimu Norse Lands, kuriame pasikeitė ne tik senas, geras ir mylimas dizainas, kaip buvo kituose DLC leidimuose, bet ir kai kurios sistemos. Še pirmų įspūdžių greituką:
Žaidžiu coop su drauge. Užtenka, kad žaidimo DLC turėtų vienas asmuo, kitas žaidėjas - galės prisijungti. Prasibrovėme per dvi salas, tačiau dar nenumušinėjome jokių portalų. Išgyvenom beveik metus, nuo pavasario iki, kai baigėm, buvo maždaug žiemos vidurys.
Statytojai tebebėga vidury nakties, jeigu liko kažkoks užsakytas darbas. Bet dabar jie gali vieną kitą grydlingą pasiimti su savimi į Valhalą. Maniškis eidamas atgal atmušė tris bandžiusius mums užšokti ant nugaros, ir sėkmingai grįžo namo. Tuo tarpu lankininkai, kaip ir žadėta, nebėga. Be to, gali palikti savo postus bokštuose ir pirmenybę teikę išorinių užpildymui. Kuo puikiausiai toliau medžioja absoliučiai viską, tai susirinkit monetas aplink bokštus, stovinčius už sienų ribų.
Yra kačių. Taip. Kačių. Nuostabių, žavingų, mielų, didžiulių miškinių kačių. Jos atsiranda šalia laivo ir, kai atrakinsite kačių karietą (taip), galėsite tas kates nuvesti į fermą (pirmą, kurią pasieksite, tai pvz antroje saloje turim vieną fermą su trim katėm joje), kur jos apsigyvens ir gaudys peles (1 moneta jums). Fermos darbo tai niekaip neįtakoja.
Išgyvenom du Kraujo Mėnulius, tačiau man neteko patirti nei vieno, nes draugė gavo įvykio puses. Gavau tik išgirsti apie "milžinišką krabą". Bet, gera naujovė ta, kad kraujo mėnulio metu pradeda groti labai aiški ir unikali kovos muzika. Ankščiau, jeigu žaidimą jungdavau ne aš - nežinodavau, kada vyks kraujo mėnuliai, jei neturėdavau šuns, arba kol nepamatydavau dangumi riedančio raudono mėnulio.
Jeigu sunaikinate kaimą - galite ten nupirkti pastatėlį. Bet, dabar nomadai kainuos po 7 monetas. Geriau nei nieko, jeigu tikrai negalite apsieiti ir apsižergti kaimo savo gyvenvietės plėtime.
Yra berserkeriai. Ir jie tikri PAMIŠĖLIAI. Tikrai ekstremalūs vyrukai. Žodžiu, kai plėsitės, yra šansas jog atsiras tokia į susivijusią šaknį panaši struktūra, kurios mazge Regėtojas (Seer) maišo katilą. Iš jų galite nusipirkti gėrimą, kurį išgėręs statytojas virs du kirvius švaistančiu baisūnu, apsivilkusiu kailiais. Naktį jie puola į grydlingų ordas ir juos taip vanoja, kad tikrai atsilaikys ne vieną naktį, o ir sienos jums padėkos už kiekvieną šiems žavingiems tipams išleistą centą.
Žiemą vis dar atsiranda krūmai, tik atrodo šiek tiek kitaip. Atsiranda ir tas didžiulis laukinis šernas.
Statytojai medžius kerta kirvio ašmenimis, o vinis kala kita kirvio puse. Žavi detalė. Smagu ir, kad ne atvirkščiai.
Žaidimo istorija vyksta nebe tokioje ir tolimoje ateityje (2032), kur distopinio kiberpanko pasaulio išlikimui grasina tarša. Totalitarinis rėžimas, subūręs žmoniją į miestus, pastatytus ant atmosferos konversijos centrų (atmospheric conversion centers), kurie valo ir pateikia orą bei vandenį žmonijai, agresyviai meluoja apie situaciją ir teigia, jog aptvertos ir griežtai saugomos užterštos zonos tėra tik laukinės gamtos draustiniai. Bet kas mėginantis ten patekti - rizikuoja tapti šalies priešu, arba tiesiog mirti vietoje... Juk širdies neskauda dėl to, ko nežinai.
Ši užteršta aplinka ir yra katalizatorius Oni žaidimo istorijai. Palikę du mažus vaikus namie, Hasegavos (Hasegawa) išvyksta į slaptą ekspediciją, su ketinimais įsibrauti į uždraustą zoną ir surinkti įrodymų apie melus. Bet Džeimė (Jamie) Hasegava, vos patekusi į zoną, įsibrėžia koją. Ir nors jie tuoj pat žaizdelę išvalo, užkratas jau dirbo savo darbą... Greit tampa aišku, jog Džeimė nebeišgyvens. Iš skausmo vaitojančiai žmonai Hasegava galėjo padėti tik vienu būdu...
Grįžęs, profesorius Hasegava prisiekė ištyrinėti parsigabentus mėginius ir rasti, kaip kovoti su mirtina tarša, kad daugiau niekas nuo jos nemirtų. Džeimės mirtis negalėjo nueiti veltui. Tad jis ir Džeimės brolis ėmėsi tyrimų, remiami monolitinio Sindikato, mat niekas kitas nenorėjo teptis rankų tuo, ką valdžia laikė melu. Tačiau Sindikatas mokslininkus rėmė ne altruistinių jausmų vedami ir, supratę, jog esama kažkokio nuo jų slepiamo progreso, jie įsiveržė į laboratoriją. Džeimės brolis dr. Kerr, su jų dukra Mai paspruko į TCTF (technological crimes task force - technologinių nusikaltimų darbo grupė), kur Mai tapo valdžios globotine. Kaip ir kodėl jos brolis Muro buvo paliktas - nėra aišku.
Čia pradedame patį žaidimą. Mai praeitis - giliai užrakinta paslaptis. Jos kodinis vardas - Konoko (kono ko: tas vaikas). Viskas ką ji žino tai, kad žmonėms, kurie jai vadovauja - ji skolinga visą savo gyvenimą. Prie tokio garbės jausmo pridėję ir teisingumo jausmą mes greit suprantame, jog Konoko, po pirmosios, prastai pavykusios savo misijos, nė neketina nustoti persekioti Sindikato ir jo vadeivos. Ji įrodys, jog buvo verta į ją įdėtų vilčių ir sunaikins tą blogio imperiją, vardan žmonijos...
Kaip Muro tapo Sindikato vadu - irgi nėra aišku. Bet greitai į paviršių ima kilti daugybė kitų dalykų. Tarkime, būdamas kompetentingas Muro tęsė savo tėvo darbą. Jis žino, jog Mai ir jis yra pirmieji Daodan Chrysalis simbiotai. Jo tėvo didysis atradimas... Kažkas panašaus į virusą, ar protingą vėžį, Daodan Chrysalis perima savo šeimininko kūną, jį saugo ir regeneruoja. Keičia pažeistas ląsteles, audinius, iki tokio lygmens, jog net stresas jį sužadina veiksmui. Ir jo dėka, šios mutacijos dėka, Hasegavų vaikai galėtų išgyventi ten, tuose "laukinės gamtos draustiniuose". Muro žino ir supranta ką tai galėtų reikšti žmonijai...
Muro teigia pasiekęs jų tėvo tikslą. Jis geba valdyti Daodan, jis žino, kaip ši mutacija veikia. Ir yra pasiruošęs per jėgą išstumti žmoniją iš už technologinės pažangos į biologinę hiper-evoliuciją. Muro ketina sustabdyti, ar kitaip pažeisti atmosferos konversijos centrus, ko pasėkoje - žmonija ilgai neišgyvens. Nebent priims (ar gal netgi pirks) Daodan Chrysalis. Ir tada prasidės visos tos "bado žaidynės", kur išgyvena tik stipriausieji.
Daodan Chrysalis asmens kūne sukelia transformaciją, padaro žmogų - antgamtinį, super-žmogų. Chrysalis yra galia, stiprumas, gajumas. Jų kūnai - regeneruojasi, gydosi. Tačiau paskutinės transformacijos stadijos, kai kūnas, organai, audiniai, yra bene visiškai ar jau visiškai pakeisti į tuos, kuriuos sukūrė Daodan - kelia šiokį tokį nerimą. Ypač, kai istorijos eigoje mes gauname susipažinti su keletu Muro karių, kuriems jis jau suteikė šią dovaną. Deformuotų, raguotų karių, kurių kraujas dega, kai jie žudo. Mat tai yra galia, ir galia, kaip žinome, gadina. O Daodan Chrysalis tikrai parodys, kieno viduje tūno vilkas, o kas - tik avys...
Nebepamenu, kada mes įsigijome PC. Bet, kai jau įsigijome, greit išmokau jog pietų pinigus reikia taupyti ne tik Eridano knygoms, bet ir video žaidimams. Ir, pats pirmasis kurį įsigijau, buvo Oni. Tada dar Rusiška kopija nes, na, pripažinkim, tada dar tokia demografija mūsų buvo. Iš žaidimo išspaudžiau tiek ir dar šiek tiek. Peržaidžiau jį absoliučiai begales kartų. Radau kiekvieną randamą paslėptą daiktą, kiekvieną užkampį, kiekvieną trūkumą sienoje, ar žemą tvorą, per kuriuos būtų galima išsprūsti iš žemėlapio ribų ir priešus pasiekti kiaurai sieną. Išbandžiau visus sunkumus, ir visus pasirinkimus... na, gerai, ABU pasirinkimus. Ir nuoširdžiai mėgavausi kiekviena žaidimo minute, net tada, kai jau mokėjau jį mintinai ir išjungęs garsą klausydavausi savo muzikos (netgi pamenu ko klausiausi, ir kad dariau tai viduryje žaidimo išimdamas diską ir įdėdamas muzikinį, nes dar nemokėjau muzikos persikelti į kompiuterį).
Oni yra Bungie West kūdikis, išleistas 2001-aisiais. Distopinio kiberpanko žanro, veiksmo žaidimas su beginklėmis kovomis ir trečio asmens šaudyklės mišiniu. Gan stipriai įkvėptas Ghost in the Shell, kas manau matosi, kai palyginimui pažiūrite į Motoko ir į Oni protagonistę kodiniu vardu Konoko. Ghost in the Shell atradau šiek tiek vėliau, bet net nežinodamas sąsajos, tikrai pastebėjau panašumus. Buvo ruošiamas ir Oni 2 žaidimas, tada dar darbiniu pavadinimu "Death and Taxes" (du neišvengiami dalykai: mirtis ir mokesčiai). Bet kai Bungie West turtą perpirko Rockstar, tada jau atšaukto žaidimo prikelti jie nemėgino. Sakyčiau, jog tai ir pabaiga, bet ei, niekad nemaniau, jog bus kuriamas naujas Bloodlines ar Saints Row, bet štai kur mes...
Na, o pasakoju jums apie tai iš dalies įkvėptas Bobdunga, ir iš dalies - Oni bendruomenės, kurios tais laikais nežinojau esant. Prieš keletą dienų ėmiau plačiau kuistis po Oni 2 informaciją ir pataikiau į tokią nedidelę, bet pilną informacijos wiki. Čia sužinojau, jog žaidimas 2016 buvo nutekintas ISO formatu, jog esama pirmo parodomojo lygio ir, na, didelės dalies paties žaidimo, kurį matome be grafikų ir be istorijos, bet su aiškiais judesiais ir tokiu bene skausmingu išdirbiu, kur, atrodo, tiek nedaug trūko... Bet apie šį žaidimą, kurio nėra, papasakosiu pačioje visų šių blogų pabaigoje. Dabar grįžkime prie minties...
Taigi, bendruomenė. Bendruomenė palaikė žaidimo gyvastį, paruošė ir iškapstė informaciją, netgi surašė savo spekuliacijas, už kurias esu labai dėkingas. Bet, svarbiausia, jie sukūrė modus, kurių dėka žaidimas veikia ir ant naujesnių PC. Tad nieko nelaukęs juos parsisiunčiau ir... Pirmą kartą, po daugybės metų, nuo pradžios iki galo, vienu prisėdimu, sužaidžiau visą Oni žaidimą. Ir, šį kartą, anglų kalba. Patirtis buvo tokia pat magiška, kaip ir žaidžiant tada, bet šį kartą su krisleliu nostalgijos.
Priminė jis man, koks nuostabus tas muzikos takelis. Kaip idealiai pažymimi surenkami objektai, bei misijai svarbios vietos, daiktai. Priminė ir, kad buvau baisiai įsižiūrėjęs tiek heroję merginą, tiek ir piktadarį vaikiną... Priminė, kokie tie piktadariai yra... įdomūs. Kokie svarbūs gali būti mūsų pasirinkimai. Kaip kova dėl gėrio ne visada reiškia, jog esi herojus, geradarys. Ir taip toliau, ir toliau. Ir apie visa tai aš labai norėsiu jums plačiai papasakoti.
Turiu jums tris atradimus. Dvi merginas, kurias neseniai pradėjau stebėti, dėl jų keliamo turinio ir vieną seną, gerą, bet nepastebėtą video, apie įdomų dalyką. Pradėkime nuo pradžių:
Eva zu Beck: Vos ją pamačiau, supratau, kad tai mano Tomb Raider turinys gyvai, tik be neįkainojamų kapų ir istorinio meno niokojimo. Po egzistencinės krizės Eva susipakavo daiktus ir iškeliavo į pasaulį iš naujo atrasti meilę gyvenimui, laimę, bei kitokį pasisekimą. Dabar ji keliauja savo svajonių džipe, po visokias nuostabias vietas, kuriomis ir su mumis pasidalina. Be galo paprasta, be galo nepaprasta, ir tikrai labai įdomu.
Mano mėgstamiausi video yra apie žmones, kultūras. Tarkim, labai patiko jos apsilankymas Karpatuose, kas įkvėpė mane įsigyti gaminimo knygą "From Dill to Dracula". Taip, tokia yra, ir mūsų lietuviškam skoniui ji net labai įkandama.
Bobdunga | Raven Simone: Radau ją, kai algoritmas parekomendavo Mean Girls žaidimą. Kodėl man jį parekomendavo? Neturiu supratimo, bet ei, visiškai į naudą. Pasileidau tą ilgą Raven Simone susuktą dokumentinį apie žaidimus, kurie turėjo būti, tuos paremtus filmais kurie, norit nenorit, bet jau tapo klasika, tokiais kaip "Clueless" ir "Mean Girls", ir labai smagiai sužiūrėjau ir suklausiau tvarkydamas savo lentynas. Po to įnikau kuistis po jos YouTube ir oi kiek lobių radau, tiesiog... Tiesiog oi. Nuo to per miglą pamenamo Tomb Raider skandalo (vienas iš žaidimų buvo paleistas į gyvenimą su PR triuku, kur tipo buvo cheat, su kuriuo Larą buvo galima nurengti), iki Sailor Moon panagrinėjimo, iki 2000-ųjų estetikos grįžimo ir taip toliau, ir toliau.
Tikrai labai smagus kanalas, toks biškį ir į nostalgiją kerta, ir šiaip gerai žiūrisi.
Sharmeleon | Sharla: Ją stebiu jau seniai, bet kažkaip pražiūrėjau šitą video. Video apie Dagashi barą Japonijoje. Dagashi yra tradiciniai Japoniški užkandžiai, tai kaip ir, na, užkandžių baras. Nuo visokių ten centus kainuojančių saldainių, iki traškučių ir panašiai. Taip įdomiai susižiūrėjo. Tikrai norėsiu aplankyt, kai ten nuvyksiu.
