The Wolf Among Us 2 - 2018

The Wolf Among Us 2
Serija: Fables
TellTale Games
Žanras: Nuotykių žaidimas, Interaktyvus filmas

Po 3 metų nuo paskutinio nuostabaus pirmojo The Wolf Among Us žaidimo sezono skyriaus, mes pagaliau galime pradėti laukti antrojo! Gal būt pirmą skyrių pamatysime jau 2018-aisiais. Negaliu patikėti, nes tikrai nebesitikėjau. Yra komiksai, kuriuose istorija pasakojama toliau, bet niekad neprisiruošiau jų paskaityti. Tačiau jau vien dėl paties fakto, jog tokie yra, maniau daugiau nebus! Be galo džiaugiuosi, jog klydau.

Neone paskendęs noir tipo detektyvas pasaulyje, kuriame žmonės vadinami "mundanes" (paprastaisiais), mat šio pasaulio, šalies, miesto širdyje gyvena "fables", pasakų veikėjai. Tie tikri, tamsūs, baisūs, likimo mėtyti ir vėtyti. Jų daug, ir jie iš gan skirtingų pasakų, kas tvarkos palaikymą daro gan sudėtingu darbu. Princai ir princesės turi išmokti dirbti, parduotuvėse, baruose. Į žmones nepanašios būtybės privalo pirkti kerus, kurie juos padarytu panašius į žmones, kitaip yra išvežami į Fermą, kur jų niekas nematys, ir kur gyvena padarai, kurių nepavyko paversti žmonėmis, ar dėl dydžio, ar dėl sąmonės stokos... Niekas ten nenori, ten - baisu. Kiti puola net į prostituciją, nebežinodami ko kito griebtis. Narkotikai, alkoholis, ir prakeikti gyvenimai - jų dažna kasdienybė. Čia - ne Disnėjaus pasaulis.

Cyberpunk 2077 : Klasės

Anot Mike Pondsmith, Cyberpunk 2020 stalo žaidimo rolėmis kūrėjo, pagal kurio žaidimą CD Projekt Red kuria savo Cyberpunk 2077, tą "groundbreaking" žaidimą, kurį gal būt pamatysime 2077-aisiais, žaidime galime tikėtis klasikinių klasių.

Tokių kaip:

• Rockerboys - roko žvaigždės, kurios naudosis savo charizma ir muzika kovoje prieš valdžią, ar kažką ten.
• Nomads - iš korporacijų ištremti asmenys, kuriuos vienas tušinuko brūkšnis pavertė nebesamdoma mėsa. Jie marširuoja greitkeliuose, moderniose gaujose, tarsi gentyse.
• Bent dviejų tipų hakeriai, iš kurių vieni tikrai naudosis VR naršymui internete.
• Žurnalistai. Nes Spider Jerusalem yra kultinis simbolis.

Gera žinia, kad tai nėra vienintelės klasės. Blogesnė žinia, kad vis dar nežinome, kada šito žaidimo laukti. Kaip CDPR mėgsta sakyti: neužilgo.

Bus padaryta, kai bus padaryta.

[Neblogas straipsniukas] [Neblogas video]

BioShock Infinite

Nusprendžiau, kad pagaliau reikia pabandyti. Juoba, kad dabar pats tas metas susirinkti visas įmanomas Steam korteles ir gauti papildomų, 2016 Winter Sale kortelių.

Kol kas žaidimas labai gražus, norisi visur palandžioti, bet mane, kaip visada, gan greit užsupa, tad belieka daryti lėtą progresą, arba nelandžioti, kur nebūtina.

[1] GTA V

Elder Scrolls Online: New life festival

Tataigi, prasidėjo švenčių sezono įvykis: New Life Festival. Kaip ir su Halloween kvestu, taip ir čia - šį galima pradėti Crown Store. Paskaičius gautą popiergalį, būsite pakviesti į Windhelm (Eastmarch, Ebonheart paktas), ir ten tik už miesto lauks kvestą duodanti moteris. Per dieną juos galima padaryti kelis, ar 8, ar gal net 12, bet limitas yra.

Kvestai parodo, kaip rasės švenčia savo Naujo Gyvenimo pradžią (patys kvestai nėra apriboti jūsų rasei, dovanos irgi tiks visiems). Po kurio laiko viskas ima kartotis, bet ten daug daryti nereikia, tad nesunku dėl prizo pašokinėti per žemėlapius. O prizų yra įvairių, ir jie ne taip labai erzinančiai užpildo kišenes, kaip Halloween'o daiktai. Motyvai - gan reti, aš šiandien gavau tik du. Receptai tik keli, į rankas papuola dažniau nei motyvai, bet juos galima sėkmingai atiduot bet kokiam NPC pardavėjui. Papildomi daiktai irgi geresni nei kirminai (nors ir tie susinaudojo žvejojant, o čia irgi pravers vienam iš kvestų), pvz alcheminės žolelės, maisto gaminimo ingredientai (kartais epic lygio, violetiniai, gal būna ir geresnių, nežinau). Ir žinoma visi tie smagūs dalykėliai, kaip pvz drabužiai, ir mementos.

Kol kas mano mėgiamiausias gautas daiktas yra memento pavadinimu mudball bag. T.y. purvo gniūžčių maišelis. Nesupratau pradžioj, kaip jį panaudoti, tai paklausiau bendrame kambaryje, kur mane tuoj pat apmėtė tomis purvo saujomis! Po to kankinausi tyloje, o jums parodysiu nuotraukas, kad nekartotumėte mano klaidos.

Tik įspėju, nors per kvestą purvą galite mėtyti nors ir į pačią Altmerių karalienę, čia gi verčiau susikoncentruoti ties žaidėjais, mat kokie nors ten sargai gali tuoj pat uždėti ant galvos kainą.

Terraria [1.3]

  Birželio 30d, t.y. vakar, lygiai 8 valandą vakaro Terraria pagaliau išleido naują didžiulį atnaujinimą savo žaidimui. Nesu šio žaidimo ekspertas, žinau tik tiek, kiek teko žaisti ir skaityti wikyje. Steam jį pražaidžiau per 200 valandų, nudobiau turbūt 90% visų bosų ir sudalyvavau daugybėje eventų / teminių įvykių. Pastačiau namus visiems esamiems NPC's ir gyniau juos nuo invazijų. Tad, kaip tokio tipo žaidėjas jums ir papasakosiu apie naujas gėrybes.

1.   Auto-dėliojimas. Atsirado naujas mažas mygtukas inventoriaus apatiniame dešiniame kampe. Ant jo nupiešta skrynelė. Paprastai dėliojantis daiktus, reikėdavo eiti per kiekvieną skrynelę ir spausti "quick stack" (greitas pasidėjimas tų daiktų, kurių jau esama skrynioje). Dabar gi užtenka būti šalia skrynių.
2.   Atsargų pasipildymas. Tas mane labai erzindavo. Grįžti namo po sunkaus darbo, inventoriuje likęs vienas ar du gyvybės atstatymo buteliukai, atsidarai skrynią, o ten jų gal penkios rūšys. Surask savuosius... Na, to daryti nebereikės. Dabar užtenka paspausti mygtuką skrynioje esantį netoli "quick stack" mygtuko - restock. Skrynia automatiškai papildys inventorių trūkstamomis atsargomis.
3.   Kitų daiktų kūrimas tiesiai iš skrynios. Būdavo, skubiai nori pasidaryti to, šito ir ano. Su pilnu inventoriumi ateini prie kokio nors aparato ir supranti, kad nepasiėmei dar šio bei to. Dabar gi problemų nebebus. Susidėjom mes ten lentynas virš aparatų, ant jų - skrynias su gamybai skirtais daiktais. Atsidarai skrynią ir jei jai neužsidarius pasieki reikiamą darbo stalą - gali kurti nieko nepersikėlęs į inventorių. Tai - pats nuostabiausias atnaujinimas iš visų.
4.   Viską galima sukelti į Debesį. Herojus ir pasaulius dabar galima saugoti Steam Cloud'e. Žaidžiu su keletų draugų, viena iš jų šį žaidimą gali žaisti tiek iš stacionaro, tiek ir iš laptopo, ko pasekoje reikėjo persikelti herojų tiesiogiai, arba žaisti su dviem (paprastai tai daroma paliekant daiktus skrynioje, kas dažnai - labai nepatogu). Dabar gi herojus ir pasaulius galima sukišti į debesį ir žaisti jais iš bet kur.
5.   Nauji eventai, NPC's, daiktai ir grafikos. Vėliavos (banners) kurias pameta monstrai dabar duoda pagerinimų (buffs) žaidime, kuo daugiau jų pakabinta - tuo geriau. Vieną naują NPC pardavėją, tokį bjauroką skeletą-senį jau radome požemiuose, jis pardavinėja keistenybes (dabar nebūtina nešiotis viso savo aukso kišenėje, užtenka jo turėti taupyklėje arba seife), buvo įdomu rasti. Esama ir daug naujų daiktų, kol kas mano mėgiamiausias - jojo ginklas ir gal dar nightcrawler kirminas, mat šviečia tamsoje ryškia spalva. Pakeista ir daug grafikų. Net laužas atrodo žaviau. O pragare esama judančio, vaizdo gilumą imituojančio fono, tokio, kaip paviršiuje (nebe tokio, koks būdavo urvuose - statinio ir pasikartojančio). 

  Žodžiu, labai džiaugiuosi šiuo nauju atnaujinimu. Tikrai puikus dalykas, labai lauktas ir norėtas. Apie likusius atnaujinimus galite angliškai pasiskaityti žemiau pateiktose nuorodose. Jei bus pageidavimų - išversiu.

Wiki] [ Other

Trys įrašai

  Duoda tekstą versti, kokias tris dienas sau ramiai dirbi nuo dešimtos ryto iki vidurnakčio, nes nori žmogui kaip geriau - kuo greičiau. Nusiunti tekstą, o tau sako, kad čia ne tas. Ir kol nepersiunti jų pačių laiško, tol kaltina tave. Turėkit omeny, tikrinkit tekstus, mat dviejų už vieno kainą daugiau niekad nedarysiu. 

  

  Šiandien GoodRead'uose dėliojausi perskaitytas mangas ir komiksus. Jų - nedaug, trys ar keturi, bet kiekvienas po ilgiausią dalių krūvą turi. Manau, jog užpyliau draugų puslapius, jei jie nusistatę matyti atnaujinimus... Tuo pačiu bandau ir kitus užkrėsti šiuo geru, mat Goodreads labai motyvuoja skaityti, ypač jei sujungi tą profilį su kokiu facebook ir draugai kurių nėra Goodreaduose irgi gauna pamatyti ką skaitei. Žiūrėk, jau kažkas irgi skaitęs, kažką sudomino, neapsižiūri, o jau valandą plepat apie kokį Gaigalą ar Moirą. 

  Privargau per pastarąsias porą naktų, mažai miego, didelės apkrovos smegeninei. O dar draugė (keista, jog internete sklando tas "merginos video žaidimų nežaidžia", o mano drauguose jų daugiau ir jos kur kas aktyvesnės) sumanė padovanoti Don't Starve žaidimą, nori nenori, guli ir galvoji, kaip rytoj eisi susigauti bičių ir ieškosi daugiau akmenų sienoms. Labai įdomus žaidimas, panašaus tipo, kaip Minecraft ar Terraria, tik nežinau ar vis dar išpardavime, nepažiūrėjau. 

Paveikslėlis ne mano, savo parodysiu su apžvalga

Quantum Conundrum - Kvantinis Galvosūkis

  Quantum Conundrum, arba geriausias galvosūkio tipo žaidimas kokį žaidžiau po Portal (ir Portal 2). Galvosūkio tipo vieno asmens žaidimas pirmu asmeniu. Niekas nepuola, nešaudo, negaudo, tinka ir jaunesnio amžiaus žaidėjams (tokio tipo, kur Haris Poteris gali pasirodyti žiauresnis už šitą gerulį). Gavau jį dovanų per vieną Steam Sale nuo vienos draugės, su kuria panašius žaidžiam kada galim ir pasiguodžiam, kaip labai žmonės nesupranta geimerių. Rimtai. Rimtai.
  Įsijungiau jį ir pirmas įspūdis buvo - wow, kaip "A Vampyre Story", graži, realizmo nepaisanti daugiau nei TIKRAI būtina grafika, fantastiškai išdirbtas audio (nedaug tokio tipo žaidimų gali pasigirt turintys gerą garso takelį, t.y. tokį, kurį ir už žaidimo ribų klausytum nedvejodamas), BET - man kelia tą į jūros ligą panašų efektą galvoje, vadinamą "Motion Sickness" (pykinimas nuo tam tikro judėjimo, erdvėje arba galvoje). Sumažinau pelės jautrumą, pasididinau garsą ir nusprendžiau, kad jei jau perėjau Portal (kuris irgi klaikiai kankino), tai šitą bent išbandyt galiu. Visgi - dovana!

  Antras "pirmas" įspūdis - esi vaikas, turbūt iki mokyklinio amžiaus, kurį mama numetė savo broliui pavasarot, kad tas nesijaustų toks vienišas. Jam aišku - nei šilta nei šalta, jis - gerąja prasme - pamišęs mokslininkas eksperimentuojantis su dimensijomis. Bet štai, šį kart tau atsidūrus prie jo durų - garsiakalbiai, išdėstyti po visus namus tau praneša, kad jis dirba prie kažko labai svarbaus. Tolia seka tas standartinis sprogimas ir "uh-oh...". O tada ir prasideda nuotykiai! Dėdė pateko į kišeninę dimensiją, o tau reikia pajungti visus generatorius, kad jam užtektų energijos grįžti atgal. Taigi, įspūdis - iš pradžių maniau, kad dėdės eilutės ir juokeliai - bendrojo tipo, t.y. skirti tam tikroms situacijoms. Tarkim, pradžioje jis paprašo užsidėti keturių dimensijų pirštinę, su kuria valdai tas dimensijas, kurių baterijas randi tame lygmenyje. Pirmoji su kuria susipažįsti - minkštoji, kur paverčia visą aplinka - minkštutėle ir lengvutėle. Tad kai tau reikia nusverti milžinišką mygtuką su svarstyklių ženklu - gali pakelti seifą ir uždėjęs į vietą - išjungti minkštąją dimensiją - seifas vėl pasunkės ir nusvers mygtuką. Maniau - na aišku, laipiosiu, mėtysiu ir šiaip jau dirbsiu su minkštos dimensijos seifais ir sunkio dimensijos dėžėmis (dėžė pakankamai lengva, kad pakeltum, bet sunkio dimensijoje gali nusverti svarstykles. Sunkio dimensijos daiktai nesunaikinami lazerių, kurie šiaip jau prasigraužia pro viską), nepaisant to, kad aplink minkšti stovėjo stalai, foteliai ir sofos. Bet kuo toliau ėjau, tuo aiškiau darėsi - tas dėdulė viskam pasiruošęs! Kiekvienai mano išdaigai. Aš, be sugebėjimo padaryti padorų šuolį, mat virtualioj erdvėj negebu apskaičiuoti galimo šuolio tolio, dažnai "mirdavau" (ką palydėdavo šmaikšti eilutė "ko nepadarysi, nes numirei: neišloši loterijoje. Bet žiūrint kaip tau sekasi (numirei), tai ar šiaip ar taip nebūtų įvykę, tad nesigraužk."), tad spėjau išmėginti daug "keliavimo" būdų (kartais tekdavo paimti "suminkštintą" daiktą ir jį mesti, o tada greit greit sulėtinti laiką (irgi dimensija. Lėtesnio laiko dimensija.), užšokti ant ore lėtai skrendančio daikto ir tada, pagal nuožiūrą, lėtai skristi iki vietos, arba pagreitinti laiką iki normalaus ir viltis, kad nenusibalnosi (sunkiausia būna su atvirkštinės traukos dimensija, kai turi kilti, leistis, kilti, leistis, kad visą laik judėtum pirmyn, kartais rizikuojant sklęsti pro lazerius, kam reikia pakeisti dimensiją į sunkią, kas lemia jog krenti greičiau, o tada vėl labai skubiai kilti, kad spėtum įgauti pagreičio ir negauti galo "mokslo sultyse" kurios užliejo didelę dėdės namo dalį). Taip kartą sklendžiau ant sofos, dėdė mestelėjo juoką apie sofą. Aš aišku, nusibalnojau, nudribau ir numiriau. Tada, kai žaidimas regeneravo mane tos vietos pradžioje, nusprendžiau pasiimti stalą... Ir ką manot - juokelis apie stalą. Tada - apie fotelį. Išdaužiau langą, dėdė pareiškė, kad tai, jog dabar leidžia man daužyti stiklus mokslo vardan, dar nereiškia, kad galėsiu taip daryti ir vėliau. Kitą syk reikėjo sulėtinus laiką dėžute užtverti kelią elektros srovei, kad atsijungtų lazeriai, per kuriuos tau reikia persinešti fotelį, kad užliptum į antrą aukštą. Sumečiau, kad srovė nepavojinga, o man - labai skubu, tad po kelių mirčių ir fotelių praradimų - tiesiog įkišau galvą srovėn ir užblokavau jai kelią į... kažkur. Einu sau toliau, randu dar vieną tokią srovę, kurią reikia perkirsti ir dėdė staiga prabyla vėl - šį kart, gal pasinaudok dėžute, o ne savo didele galva... O kai grįžau į svetainę, įjungęs pirmąjį generatorių ir pamėginau vėl įjungti ten tokį jungiklį, kuris būtų pateikęs energiją dėdei - šis iš manęs dar ir pasišaipė!

  Dėdė tave stebi ir kiek galėdamas padeda. Pasakys, jei eini ko nors neatlikęs, pajuokaus po stresinių situacijų, pasiguos, kad tavo mama jį greičiausia užmuš, pasidžiaugs, kad likai gyvas ir, jei stabtelėsi prie paveikslų (jų vaizdas keičiasi kartu su dimensijomis, labai rekomenduoju jas perjunginėti) - papasakos kas juose. Tokį jaukų bendravimą su herojumi, kuris tave tik pravesti pro kažkokią mirtiną zoną bando radau tik BioShock žaidimuose, o ten, kas žaidėt, atmosfera nors irgi realizmo per daug nesivaiko, bet toli gražu neturi ir "minkštosios dimensijos". O GlaDOS... apie ją verčiau iš vis patylėti. Nepaisant to, kad ją priminė vienas atrakintas medaliukas (achievement - pasiekimas) už išgyvenimą tam tikruose lygiuose - Still Alive!
  Šen ten palinksmina ir dėdės augintinis Ike. Vienu metu, prie paveikslo kur jie abu - japonų drabužiais, dėdė prasitarė sunerimęs ar tik jo kelionė su Ike į senovės Japoniją niekam nepakenkė, bet juk "negalėjo pakenkti mielas gražus pūkuotas pabaisiukas"? Čia buvo hint'as (nuoroda) į visus tuos kawaii dalykus (įskaitant Totoro). Žaidimo pabaigoje jis atneša tau baterijas. Na, randa jas, pasiimt pačiam reik. O ir baigiasi žaidimas fantastiškai. Ir nors buvo velniška sunku vietoms pereiti, kur tekdavo laviruoti tarp visų dimensijų - sulėtinant, užšokant ant stalo, pakylant su atvirkštine trauka, tada pakeičiant į sunkį, kad neperrėžtų lazeriai, tada vėl kylant, leidžiantis, kylant, keičiant į sunkį, kylant, lėtinant, kylant, jungiant minkštą dimensiją, kad milžiniški fenai nupūstų tinkamon pusėn, vėl kylant, mat net minkšti objektai - leidžiasi, vėl keičiant į minkštą dimensiją, vėl kylant ir tada greit šokant žemyn, kol nepritrėškė prie lubų.... Dievaži, net po, neperdedu, ŠIMTŲ mirčių - mielai sužaisiu šį žaidimą dar kartą. Išjudino smegenis, pralinksmino ir nesapnavau košmarų apie Nosalisus ir Watchmenus (Metro 2033; Metro: Last Light).

  Labai rekomenduoju tiems, kurie mėgsta gražiai išdirbtus galvos skausmus, su gera, neįkyria muzika ir paprastais, smegenų nereikalaujančiais juokeliais. Turėkit omeny, kad mano kantrybė geležinė, bet tris syk vos netrinktelėjau per klaviatūrą - apsišarvuokit kantrybe ir verčiau "rage quit" žaidimą, jei neišeina ko ilgai pereit, nei vargt. Antrą dieną visada pereidavau vietas, kur strigau praeitą. Jei žaidėt A Vampyre Story ir Portal (1; 2), ir jei patiko, tai patiks ir šitas. Grafikos kaip pirmam, žaidimas kaip antram.
  Jei dar neįtikinau, kad tai - labai smagus laiko praleidimas - pažiūrėkit video žemiau.

Vieni pakvaišo, kiti patingėjo

  Kartais siaubingai tingiu rašyti savo blogus, o jų turiu kelis. Bet štai, sėdu, rašau, mat prisiversti vis vien geriau nei tiesiog tingėti ir spoksoti. Kaip sako - apetitas ateina bevalgant.
  Bent jau skaitau, ar ne? Dėl tam tikrų priežasčių čia apie skaitytas knygas nepasakoju, bet galiu trumpai kažką apsakyt. Tarkim, nuo paskutinio įrašo perskaičiau Edgar Allan Poe knygą, baltų lankų išleistą kaip "mažos didelės knygos" (o gal didelės mažos knygos?), t.y. "Auksinis vabalas". Ją sudarė devynios trumpos istorijos, viena juokinga, dvi baisios, trys neblogos ir trys neįdomios. Poe geriausiai pažinojau kaip vampyrą iš Kim Newman antrosios Anno Dracula knygos "Bloody Red Baron", tad platesnė pažintis turėjo ankščiau ar vėliau įvykti. Nenusivyliau, tikrai ne. Autorius turi labai savitą stilių, kuris man pasirodė net labai priimtinas. Kartais užtrunka aiškindamas, su tomis istorijos preliudijomis, bet nė sykio negalėjau pasakyti "vyruti, iš tuščio į kiaurą, gal jau gana?", kas tikrai dažnai  nutinka su daug, daug kitų knygų.

  Kita knyga kurią įveikiau, jei gerai pamenu, tai prieš Poe, buvo Susannah Cahalan "Brain on Fire: My month of madness". Labai įdomi ir netgi kiek gąsdinanti knyga, mat tai, kas ištiko autorę - gali ištikti kiekvieną, o nustatys tai - ne kiekvienam. Ir net jei nustatys - nėra garantijos, kad pagydys ir nebūsi atiduotas gydyti į psichiatrinę, ar dar blogiau - mirsi. Dabar nesigilinsim ir viso to anti/auto/en iš šios ligos biografijos nepasakosiu, bet esmė maždaug tokia - kūnas puola smegenis ir juos dėl bala žino ko ima žaloti. T.y. ne rankom ir kojom, bet bet kuriuo atveju išvesdamas asmenį iš rikiuotės. Autorė juk buvo puiki žurnalistė, o mėnesio bėgyje tapo po savimi darančia ligone, kuri gulėdavo iškišusi liežuvį ir nė kalbėti ar skaityti nebegalėjo. Jai - pasisekė. Laiku ir vietoje pasirodė puikus gydytojas, diagnozavo ir pagydė ją tiek, kad štai, turime knygą apie ją ir jos ligą. O kiek tokių, kuriems šios ligos nenustatė ir paliko su "šizofrenikas" kortelėje, kažkur psichiatrinėje?
  Dar viena perskaityta knyga būtų Richard Matheson "Aš Esu Legenda" (I am Legend). Labiausia nusistebėjau, kad ji išleista tik kiek per pusšimtį metų vėliau nuo Bram Stokerio "Drakulos", bet ir istorijos ir vampyrai skiriasi kaip diena nuo nakties. Štai puikus sub-žanrų pavyzdys, abi knygos - Siaubo žanro, tačiau viena - apokaliptinė, kita... Nė nežinau, klasikinio siaubo? Kur dėtumėt Drakulą?
  Teko matyt ne vieną "Aš Esu Legenda" filmą (Aš Esu Omega ir dar kažkoks) ir po knygos galiu pasakyti, jog visi iki vieno jie siaubingas šlamštas. Knyga - neįtikėtina, tiesiog neįtikėtina.

  Perskaičiau ir lenkų autorės Sylwia Chutnik knygą "Kišeninis Moterų Atlasas". Šią knygą būtų lengvai galima pervadinti "Kišeninis žmonių atlasas", daug kuo priminė man Salingerio "Rugiuose prie bedugnės" (Catcher in the Rye), tuo tokiu priverstiniu tylėjimu, kai negali pakęst būtinybės aiškintis, juoba, kai žinai jog tai ką kalbi - vėjas tyruose, niekam nerūpi.

  Dabar skaitau tris knygas. Vieną - iš knygų klubo, į kurį įstojau prieš du mėnesius (ar tris? turbūt tris. Gal net keturis, vaje), vadinasi "The Evolution of Calpurnia Tate", kol kas nė nepradėjau, bet sakau jog jau skaitau. Pradėjau vietoje to pirmą Murakamio knygą iš serijos "Žiurkė" (The Rat), kurios beabejo gavom trečia ir ketvirtą knygas (iš tiesų tai trilogija+, o ne serija, "Dansu Dansu Dansu" yra lyg pridėtinė, o tos pirmos trys - "Hear the Wind Sing" ir "Pinball, 1973" laikomos trilogija. Nesijaudinkit, kas neskaitė pirmų dviejų, lietuviškai jų nėra ir turbūt nebus, mat jų tiražas ištirpęs, gaut siaubingai sunku, nieks neapsiima perleisti, nors reikėtų, mat sena knyga Amazon.com kainuoja per šimtą dolerių). Pradėt reikėjo, mat turiu popierinę "Avies Medžioklę", o man tiesiog galvoje virti ima, kai pagalvoju jog tai knyga iš serijos...

  O, štai ką pamiršau paminėti angliškai rašomame bloge - Anne Rice "Miegančiosios Gražuolės Trilogiją", kurią užbaigiau ir dabar net nesmagiai jaučiuosi. Priprantu prie knygų, kurias skaitau lėtai, o kai jos baigiasi - atrodo, jog kažko trūksta.

  Iš popierinių knygų pradėjau skaityti turbūt paskutinį dalyką apie Sukę Stekhaus kurį pavyks gauti iš Charlaine Harris, t.y. jos trumpų istorijų rinkinuką, iliustruotą ir vos per du šimtus lapų, stambiu formatu. Knygelė vadinasi "A Touch of Dead" (mano supratimu, ypač skaitant pirmą istoriją, tai turėtų verstis kaip "Žiupsnis Mirties" (a hint of blood, eh?), mat... na... Pelenai, fėjų dulkės. Suprantat kur link suku?). Labiausia nudžiugino autorės trumpas visų istorijų aprašas, kur minima jog Erikas Nortmanas kas met švenčia Drakulos gimtadienį, mat Drakula - jo dievaitis. Erikai, užsidirbai riebų pliusą! 

  Taip taip, vis dar žiūriu True Blood serijas, tik, kaip visada, į vidurį jos ima mane erzinti tuo nutolimu nuo knygų. Knygos man patiko daug labiau. Dar žiūriu ir Da Vinčio Demonus (Da Vinci's Demons), jų ten atrodo tik aštuonios serijos sezone, o aš dar nesugebėjau visų pažiūrėti. Tiems, kas žaidė Assassin's Creed žaidimus, tuos kuriuose herojus - Ezio Auditore da Firenze - turėtų labai patikti, išgirsite daug pažįstamų vardų, pamatysite daug pažįstamų vietų. Labai noriu pažiūrėti dar ir kokį anime, bet spaudžia Pragaras ant Ratų (Hell on Wheels), ir nepabaigtas anime Metalinis Alchemikas: Brolija (Full Metal Alchemist: Brotherhood).
 
  Ir, vertimus vis dar darau, nepamirškit, kad juodrasčiai pigesni, bet redaguoti - jau sutvarkyti. Ir nerašykit paskutinę minutę. Aš, beabejo, mielai dirbsiu iki penkių ryto, kad tik suspėčiau, bet penktą ryto mintys LABAI nesiriša.

Karšta, po velnių

  Rimtai taip. Jau kelinta diena po porą valandų per nakt miegu. Taip, langas atdaras, taip, antklodė numesta. Užmiegu ir vos ne su šuoliu iš lovos pabundu. Paprastai tebūna praslinkę dešimt minučių, jei pasiseka - visa valanda. O kai vartausi lovoje iki kokių 11 ir bandau atsigriebt - jaučiuosi, kaip absoliutus tinginys. Tada keliuosi ir pykstu ant savęs - va, dieną pramiegojai, ar labai ten tau to miego reikia? Šiąnakt dar ir skaityklė išsikrovė, mat aišku, pamiršau ją pakrauti (tam juk miego reik, smegenys atsisako bendradarbiauti), žibintuvėlis velniai žino kur, mp3 grotuvo nesinorėjo, mat užmigus kyla rizika ausinėse pasismaugti.

  Skaidrinuosi nuotaiką viskuo kuo galiu, bet jau visokios depresijos, pykčiai ir tikri galvos skausmai kimba. Pirma tai, žmonės linkę siaubingai išnaudot, o aš - leistis. Padaryk tą, aną, trečią, sutvarkyk man šitus popierius, sukurk man čia kažką tokio fancy, padaryk žurnalo maketą, išversk tekstą (už tai aš pinigus imu, velniai jus kur!), o kur dar tie visi abiturientai nelemti... Nežinau, kodėl nusileidžiu. Nežinau, kodėl sutinku, kodėl dirbu svetimus darbus šalia savų. Ne, visgi žinau, bet verčiau tokiomis nesąmonėmis nesidalinti.

  Nuotaiką kol kas taiso šiokios tokios knygos, žaidimai Metro 2033 ir Last Light, fps, ką pasirodo aš galiu žaisti, jei jie padaryti padoriai (kitu atveju ima pykint nuo kvailo judėjimo). Labai įdomūs žaidimai, gražiai sukurpti, moralizuoja kaip turi būt. Bet kita vertus, tokie ne visai normalūs žmonės kaip aš, greit įžvelgia moralės kitą pusę. Tarkim, nejaučiu didelio moralinio skausmo, jei nusprendžiu patiest visą stotį banditų, kai jie mano/Artiomo draugą prigriebė. Pft, lyg jie manęs nenušautų, jei tik matytų kur aš.

  Kas knygas liečia, tai aš turiu tokį bjaurų polinkį po dešimt iš kart skaityt. Tada einasi lėtai ir kartais piktai, mat sau pagalius į ratus kišu, kai galvoj susimaišo dvi panašios istorijos. Baiginėju "Knygų Vagilę" (puoliau skaityt, nes kažkur išgirdau, jog bus filmas. Bet po to nieko daugiau ir negirdėjau, tai ir nežinau bus ar nebus), baiginėju dvyliktą Sukės Stekhaus knygą (trylikta bus paskutinė), dar gi Magijos Doktriną pasiėmiau skaityt. Kodėl? Nežinau. Įdomu pasidarė. Vis žiūriu internete Ronio ir Hario fotografijos sklando su užrašais "kaip galima tingėt daryt magiškus namų darbus magijos mokykloje??", tai galvoju, pažiūrėsiu. Ir ką manot? Tikrai labai nuobodu... Dar turiu tris knygas apie NSO, bėda tik ta, kad tik pusiau pamenu motyvaciją, kodėl jas ėmiau iš bibliotekos. Na ir aišku dar reikia užbaigti paskutinę Anne Rice "Miegančiosios Gražuolės" dalį. Ši turi potencialo būt geriausia iš visų. Pirma knyga buvo nei šis nei tas, paprastai tik pabaigoje įvyksta kas nors įdomaus. Antroje būtent taip ir buvo - keletą princų ir princesių pagrobė. Trečioji knyga turėtų pasakot "1001 naktį". Reik per daug nesitikėt, Anne moka visą storą skyrių prastumt be veiksmo.

  Per pastarąsias keletą dienų radau labai įdomių žmonių. Viena iš jų netgi skaito mano nosferatiškas klejones, o ir vampyrų maskaradą žino. Neįsivaizduojat, kaip apsidžiaugiau! Labai retai randu žmonių, kurie tikrai žino tą žaidimą ir savu kailiu patyrė kaip labai jis įtraukia. Įdomu, kaip ten jiem sekasi MMO iš jo daryt, juk White Wolf kaip ir tebeegzistuoja, tai pagal viską galėtų ir kažką gero padaryti, kad ir be Troikos. Kol kas horizonte panašus "kablys" nusimato tik su CD Projekt Red kuriamu Cyberpunk 2077. Man Cyberpunk'as - ne pats idealiausias žanras, mėgstu labiau post-apokalipses visokias, bet pagalvojus, geriau nei Steampunk'as (nors ir tas neblogas, bet po kurio laiko ima pabost, man tarkim, po Anno Dracula knygų nesinori į tą pusę nė žiūrėt kol kas, nors tos labai patiko, bet jų apimtis tokia, kad ilgam užkemša arterijas).
  Ką ten dar radau? Na, kas žinot, kas nežinot, man labai smagu paskaitinėti viską ką galima apie Drakulą ar Vladą Tepešą Smeigiką, nesvarbu ar iš istorinės pusės, ar prikurto kažką. Vakar internete mane sužvejojo asmuo su labai Karpatišku slapyvardžiu. Išsiaiškinom, kad požiūris į Drakulesčius mūsų labai panašus. Smagu, kai vien dėl domėjimosi kažkuo kažkam nepasirodai trenktas. Juk taip būna. Juk būna, kad kreivai žiūri, kai eini su dvylika knygų glėby, mat turėtas maišelis jų jau pilnas. Būna, kad su užuojauta žiūri, jei pasakai, kad žaidi video žaidimus. O juo labiau būna, kad žmonės skuba atsisveikint, jei sužino, jog kažkada seniai seniai ketinai studijuoti istoriją.

Khaos ir Dama su Įkapėmis

Na ir nuskilo šiandien. Pirmą syk pas mus atsirado šitas Monster Energy Drink, o jau seniai norėjau paragaut kurio nors kito, nei ta original trio. Khaos skonis kalėdas primena. Kaip čia taip? O gi ir mandarinai, ir apelsinai, ir baltosios vynuogės... Ne toks saldus, kaip Ripper, man asmeniškai patiko, tad keliu nykščius ir šaukiu AT LAST!
  Pabaigiau šiaip ne taip Stokerio "Damą su įkapėmis". Paskutiniai 10 lapų ėjosi vėžlio greičiu, nieko negaliu padaryt, nė kiek man neįdomu skaityti apie tai, kaip gerai kažkas skrajoja lėktuvu, apie tuos manevrus kurie net aprašyti tiek paprastai kiek "atrodė, kad jis sminga nosimi žemyn, kaip akmuo" sakiniai leidžia. Vertimas juodraštinis, kas būtų gerai, jei ne tingūs redaktoriai. BAH! Jei ir sekanti knyga kankins šitaip, apkramtysiu nugarėlę, rimtai.
  Šiaip jau ką, slampinėju iš kampo į kampą ir nieko. Pagaliau žaidžiu tuos seniai norėtus žaidimus, kurių negalėjau žaisti iki gavau DeathNotebook-PC, tai ir Dragon Age 2, ir The Witcher 2 kurį pakvaišę lenkai vis tiek padarė tokį "sunkiasvorį", jog vis vien ne itin gerai veikia, o kur dar stoka paties RAGANIAUS, po galais, gi Geraltas - jūsų vaikas, kaip jūs taip išsidirbot??, ką ten dar... Mass Effect 1, nors tą turbūt galėjau pažaist, bet ne esmė, Skyrim ir žinoma, Assassins Creed (irgi 1, normaliai jis pas mane neveikė, tad dabar džiaugiuos, džiaugiuos ir atsidžiaugt negaliu).
  Vis dar jokių žinių iš Anglijos. Laikykit kumščius ir toliau...

American McGee Alice

Žodžiu, turiu tokią problemą - jei koks geras žaidimas turi kokį seną, pirmesnį - man reikia jį pirma sužaist, kad galėčiau pereit prie to geresnio.

Vadinas žaidžiau Alice 1, nes noriu pažaist Alice: Madness Returns ar kaip ten.

American McGee's Alice... Mintis įdomi, Alisą stebuklų šalyje tikrai mėgau. Prie grafikų aišku nekibsiu, ne jose esmė. Stilius labai geras, tarp Burtono ir stimpanko. Labirintai tikrai įdomūs, kartais net ir labai sudėtingi. Monstrai tolyn stiprėjo, o bosai - bangavo. Būtent. Bangavo. Lengvas, sunkesnis, sunkokas, sunkus, lengvas, sunkus, lengvas... Buvo tikrai labai smagių vietų, bet tikiuosi tęsinys bus geresnis.

Labai juokinga kovos sistema, pralaimėti tiesiog neįmanoma, o ginklų pasirinkimas - nuostabūs. Žaidimo pradžia turbūt pati gražiausia, bet įžanga man paliko klausimų, tad teko ieškot, kol nenusisukau sprando.

Buvo pora vietų kur strigau, mat gudriai sukonstruotas žaidimas verčia judėt, judėt, judėt, o aš iš tų žaidėjų, kurie kas kelis žingsnius nori stabtelėt, kad pataikytu žengt sekantį. Išmokau dažnai savarankiškai saugot žaidimą, nes dėl nežinia ko - quick save paspaudi, parodo, kad išsaugojo, o iš tiesų - nė velnio...

Žodžiu, žaidimukas šiaip sau, bet turbūt verta, jei norisi to gražiau atrodančio. Bent mano nuomone...