Paštas ir jo darbuotojos

  Per du mėnesius dingo keletas siuntinių. Pirma tai vienas į Angliją dar nenukeliavo. Registruotas, išsiunčiau Gruodžio pradžioje, o man vis rodo, kad jis atsiimtas, nors neatsiimtas. Jie juk savo paštu didžiuojasi, kartais net įsižeidžia, jei paprašai registruoti, tai kaip čia taip dabar? Tada gi dingo knyga skirta man, pirkta Amazon. Užtruko du mėnesius, per kuriuos aš jiems parašiau bene tris kart, iki sutiko, kad taip, knyga turbūt dingo, grąžinsime pinigus. Pinigų reikėjo laukti savaitę, o dabar reikės ieškoti kitos vietos knygai pirkti. Ieškau Peter S. Beagle "The Innkeeper's Song" angliškai, mat mėgstu versti žmones skaityti tam tikras knygas. Tada dingo mano smaragdinis pakabukas, irgi skirtas dovanų, tas jau iš ebay, tai dar nieko ir tokio, jie visada mielai išsiunčia antrą, jei jau tikrai nebeatėjo. Bet, vis vien, nesmagu. Ir dar viena, papildoma dovana draugui Lenkijoje. Pirma dingo mėnesiui. Po to mėnesio (pirkta Lietuvoje, tai mėnesį eiti neturėjo) paaiškėjo, kad jie man ne tą ką reikėjo supakavo. O to ko reikėjo - nebeturi. Va taip.

 
  Mažas miestelis, tad iš kart pastebėjau. Pastebėt būtų tekę, net jei nebūtų reikėję prie jos eilės stotis. Matosi, kad nepripratus, kad nežino, kad nemoka ir svarbiausia, kad persistengia. (ne, atvirukų aš nepaišau, nesuprantu nei kaip, nei kur, bet turiu daug knyginio darbo, tai vis paštas ir paštas...)

• Pabarė, lengvai taip, kad savo adresą gale siuntinio užrašiau. Prigrasė, kad taip siųsti negalima. Pasisuko į savo kolegę, ta ranka numojo "siųsk tik". 
• Paklausiau ar iš vis GALI paieškoti neregistruoto siuntinio, tikrai nebūtų buvę pykčių, jei būtų pasakiusi "ne, neregistruotų neieškom". Pasakė "galiu, taip" ir tada išklojo litaniją, kad kai siuntinys bus, tai man atneš lapuką, jei tas netilps į pašto dėžutę pats visas, tada nuėjo paieškoti. Ar yra žmonių, kurie nežino jog jiems už netelpantį siuntinį atneš į paštą lapuką? Bet ką aš kalbu, anos trys mane jau iš veido pažįsta, o ši jauna moteris dar tik dirbti pradėjo.
• Ar į Malaiziją reikia deklaracijos lipuko? Reikia, sakau aš. Ar tikrai? Tikrai. Žiūri ji į tą lapuką, už manęs labai jau užuominas mėto senukas, kad matai, seniau ateini ir išeini, o dabar dėl pašto ženklo kaip dėl didelio stovėt reik. Mane šiek tiek erzina, kad jis man vos ne ant užpakalio stovi, tai paprašau jos duoti man tą lapuką. Patikinu, kad tokį pildžiau jau ne kartą. Pasakau, kad jai ten tereikės užrašyti svorį. Kitas siuntinys, kitas klausimas - o kaip United States išversti?

Karalių Slėnyje atkasta tuzinai mumijų [vert.]

  

  Archeologai atrado bent 50-ies Egiptiečių karališkosios šeimos narių kapavietę, kasinėdami sudarkytą kapavietę Karalių Slėnyje. Tarp rastųjų esama ir princų, ir princesių, ir vaikų.
  Hieratic įrašai (hieroglifų forma, rašoma kursyvu) atskleidė, kad dauguma mumijų kapavietėje giminiuojasi su dviem faraonais, Tutmose IV ir Amenkotep'u III, kurie valdė 14a.pr.Kr. Archeologai teigia, kad tarp negyvėlių rastos bent dvi iki tol nežinomos kilmingos dukterys, keturi princai ir keletas vaikų.
  Naujosios Egipto Karalystės laikais (1550-1070 pr. Kr.) karališkosios šeimos nariai buvo laidojami Karalių Slėnyje, vietoje prie Nilo, ten kur dabar esama šių dienų Luksoro, apie 500 kilometrų į Pietus nuo Kairo. Karaliaus Tutankhamun'o kapavietė yra viena iš geriausiai išsilaikiusiųjų, atrastų Karalių Slėnyje, ir netgi šiomis dienomis ten atrandama ir tyrinėjama vis naujų kapų.
  Vienas iš tų šviežiai atrastų kapų vadinamas KV 40. Iš pažiūros, vienintelis dalykas galėjęs būti kokia nors nuoroda į tai, jog ten esama kapavietės, buvo įduba žemėje. Kasinėjimais atrasta 5 metrų gylio šachta, koridorius ir keturi kambariai, ir visa tai - didelėje betvarkėje. 3300 metų senumo kapavietė greičiausia buvo išgrobta, antikos laikais išnešant auksą ir medieną, o vėliau ir visa kita, ką tik buvo galima parduoti. Archeologai, kasinėjantys ten nuo 2007-ųjų, rado tekstilių, mumijų tvarsčių, lino drabužių, kaulų ir kitokių išmėtytų laidojimo artefaktų. Šie daiktai buvo storai padengti suodžiais nuo stiprios ugnies ar gaisro, kurį greičiausia sukėlė kapų plėšikai 19a.
  Susanne Bickel iš Bazelio universiteto Šveicarijoje teigia, kad suaugusiųjų kūnai labai išdarkyti, turbūt suplėšyti tų pačių kapų plėšikų, tačiau kūdikių ir vaikų lavonai, rasti požeminėje kapavietėje - sveiki. Ir priduria, kad nors tais laikais miręs vaikas būtų buvęs palaidotas visiškai paprastai, ten rasti vaikai gavo pilną mumifikacijos procedūrą.
  Live Science (Tiesioginis Mokslas; Gyvas Mokslas; Mokslas Dabar) Bickel el. paštu rašė, jog "jie [vaikai] buvo suvynioti į kelis sluoksnius tvarsčių ir įtrinti bitumu", tokia lipnia mase.
  Anot jos, archeologai kol kas dar nenustatė vaikų mirties priežasčių, tačiau antropologiniai tyrimai numatomi sekančiame kasinėjimų sezone/etape.
  "Viena aišku jau dabar, jie tikrai nemirė vienu metu (t.y. ne nuo kokios nors epidemijos), bet tam tikrais laiko tarpais." - sako S. Bickel.
  Iš gabalėlių karstų, padarytų iš medžio ir medžiagos vadinamos kartonažu (cartonnage), buvo nustatyta, kad kapavietė KV40 vėl naudota 9a. pr. Kr. dvasininkų šeimoms laidoti Trečiojo Egipto Tarpuvaldžio laikais.
  Bickel ir jos kolegos teigia, kad šios rastos mumijos ir jų kapuose išmėtytos gėrybės - gali atskleisti daugiau apie faraonų šeimų gyvenimus.

  Šį tekstą pateikiu, kaip savo JUODRAŠTINIŲ vertimų pavyzdį ir, kaip įdomią informaciją, kurią ne visada gauname per visokius Delfius ir dviejų pastraipų "naujienas".
  Originalus tekstas: Dozens of Mummies Unearthed in Egypt's Valley of the Kings

Gravesend, Kent, UK

  Kas žinot, kas nežinot, bet jau grįžau iš Gravesend'o. Mielas miestelis, man ten jau ir praeitą kartą patiko. Tik va kultūrinis šokas ištiko grįžus į Lietuvą, kur visi pikti, susiraukę ir nemandagūs. Užeini į parduotuvę, kasininkės prislėgtos, todėl ir piktos, žmonės jas nervina ir dar kartą nervina. Ten gi kasininkė su tavim kaip su pasiilgtu draugu plepa. O jei nenori, tai gali eiti į savitarnos kasą, kuri veikia idealiai, nieko panašaus į tas, kur pas mus kai kuriose didesnėse Maximose. Žodžiu, laukiu kada galėsiu ten grįžti.
  Bet kuriuo atveju, kėliaus kas dien, apie aštuntą (dešimta mūsų laiku), įsijungdavau laptopą ir internetą, kurį ten neribotą pigiai rado sesuo ir su routeriu padalino jį ir man, tada iki dvylikos žiūrėdavau vlogus ir komedijas YouTube (ne televizinius serialus, o pačių YouTube-iečių kuriamus projektus) ir tada, kadangi parduotuvių dauguma atsidaro nuo dešimtos jų lauku - eidavau į miestą. Per aštuonias padėvėtų daiktų parduotuves. Viena iš jų duodavo tris nemokamas knygas, tarp jų radau J.K. Rowling "Laisva Vieta" (Casual Vacancy), Daktaro Džekilo ir Misterio Haido istoriją, kuri beje trupa, tokia sena, Moorcock'o Elriko Kronikų pirmąją dalį ir taip toliau. Dvi specializuojasi tik knygomis, vienoje netyčia užmiršau grąžą ir už knygą sumokėjau rekordinę penkių svarų sumą (dvidešimt litų). Tai nėra brangu, turint galvoje kokia gera tai knyga, bet jos originali kaina ten buvo penkiasdešimt centų, kas būtų apie du litus. Bet kuriuo atveju, ten radau Martino "Sostų Žaidimą" (a Game of Thrones), tokios idealios būklės, jog nė tikėtis nesitikėjau, net nugarėlė neįlaužta. Tada dar porą Anne Rice Vampyrų Kronikų (Vampire Chronicles) knygų, iš kurių dvi - dovanų. Ir, kaip kitaip, naują, dar neturimą knygą apie Drakulą. Nežinau ar pasakojau ar ne, tačiau kas kart kai nuvykstu į Angliją - parsivežu naują knygą apie Drakulą. Jau tapo tradicija. Beje, pati pirma, C.C. Humphreys "Vlad: The Last Confession" (Vladas: Paskutinė Išpažintis) turbūt tebėra pati mylimiausia iš visų istorinių apie šį karvedį.

  Kitos parduotuvės tiesiog turi knygų prie bendro katilo daiktų (tokių kaip raganiškai atrodantys buteliukai, gražūs ir bjaurūs drabužiai, dvd, žaislai ir taip toliau), kainos nuo dviejų svarų iki dvidešimties centų, ko pasekoje, ir dar pridėjus Car Boot turgų Swanley į kurį nuvykau paskutinį sekmadienį viešnagės ten, namo grįžau su per šimtu knygų. Geišos išpažintimi, Sukės Stekhaus naujutėlaite serija, dar įpakuota (turiu, bet savas išparduosiu, šios ir mažesnės ir naujesnės už maniškes, be aktorių ant viršelių), Kaulų serialo knygų (pagal jas tas serialas pastatytas), Daktaro Ko (Doctor Who, ar kaip?) knygų ir taip toliau. Daug, labai labai daug.

  Maloniai nustebino ir keletas kitų dalykų, tarkim, savaitgaliais pagrindinėje gatvelėje neatsiginsi labdaros organizacijų. Ir Afrikos vaikus gelbėja, ir šunis, ir vėžininkus. Aukojau dažnai, prisipažinsiu. Juoba, kad jie taip neįkyriai kalbina. Asdoje, tokia, tarsi Maxima, tik be keisto tvyrančio kvapo, dar keistesnės prieblandos ir niūrių veidų, radau Wonka Chocolate Bars. Taip. Vonkos šokoladai. Labai apsidžiaugiau, mat man tie du filmai labai patinka (senesnis ir naujesnis). Skoniu jie tikrai nepasižymi, bet nesiskundžiu!
  Įsigijau Šerloko komplektą, ne knygų, mat knygas radau nemokamai tame minėtame knygyne, o serialo, to iš BBC, kur su B. Cumberbatch. Buvo labai juokinga, kai kasininkas niūriai suniurzgėjo: Yeah, everyone likes him now (taip, dabar jis VIESIEMS patinka). Kainavo pigiau, mat turėjo tik dviejų sezonų dėžutę, o trečiasis tarsi atskirai, t.y. ne komplekte. Tačiau visi priedai - savo vietose. Labai įdomu buvo pasiklausyti serijų su aktorių komentarais, šaunūs žmonės.
  Oras buvo geras, palijo gal tik kartą ar du. Ten ir sesers gimtadienį atšventėm, kuriam iš miesto parnešiau dešimtis kilogramų vaisių. Ten jie taip maloniai gatvėj pardavinėjami, sudėti krūvelėmis, kurioms jau nustatyta kaina, nuo svaro iki dviejų, tarkim braškės - po svarą penkiasdešimt, bananai - po svarą ir taip toliau, tai tau tereikia parodyti ko tau reikia, nieko nebesveria, suma gaunasi daugiau ar mažiau lygi, susimoki ir eik. Vaisiai - švieži, tik šen ten kai kurie gal pernokę ir dar akcijų pasitaiko. Tarkim, vienas apelsinas - apie dvidešimt centų, tačiau aštuonis atiduoda už svarą. Dėl to ir tempiau taip labai sunkiai...
  Anglijos mažuose miesteliuose man labiausia patinka tokie mažulyčiai, spintos dydžio darželiai namų priekiuose. Paprastai ten kokie du žingsniai pirmyn ir, na, keturi skersai, tačiau įvairiausiai, su didžiausia išmone prisodinta nuostabių gėlių. Nors, jie tarkim šiukšles išneša "šiukšlių dieną" į gatvę ir palieka, kad šiukšlininkai jas surinktų, ko pasekoje ten kartais įlenda gatvinės katės ir viską ištaršo, tačiau nepasakyčiau, jog ten netvarkinga. Žmonės vaikšto, tas šiukšles kiloja, ieško kur išmesti arba jau nešasi su savimi šiukšlių maišą, jei tarkim išėjo būtent apsikuopti.
  Žodžiu, patiko man ten. Patogu gyventi, jauku. Laukiu nesulaukiu kitos viešnagės.

Vieni pakvaišo, kiti patingėjo

  Kartais siaubingai tingiu rašyti savo blogus, o jų turiu kelis. Bet štai, sėdu, rašau, mat prisiversti vis vien geriau nei tiesiog tingėti ir spoksoti. Kaip sako - apetitas ateina bevalgant.
  Bent jau skaitau, ar ne? Dėl tam tikrų priežasčių čia apie skaitytas knygas nepasakoju, bet galiu trumpai kažką apsakyt. Tarkim, nuo paskutinio įrašo perskaičiau Edgar Allan Poe knygą, baltų lankų išleistą kaip "mažos didelės knygos" (o gal didelės mažos knygos?), t.y. "Auksinis vabalas". Ją sudarė devynios trumpos istorijos, viena juokinga, dvi baisios, trys neblogos ir trys neįdomios. Poe geriausiai pažinojau kaip vampyrą iš Kim Newman antrosios Anno Dracula knygos "Bloody Red Baron", tad platesnė pažintis turėjo ankščiau ar vėliau įvykti. Nenusivyliau, tikrai ne. Autorius turi labai savitą stilių, kuris man pasirodė net labai priimtinas. Kartais užtrunka aiškindamas, su tomis istorijos preliudijomis, bet nė sykio negalėjau pasakyti "vyruti, iš tuščio į kiaurą, gal jau gana?", kas tikrai dažnai  nutinka su daug, daug kitų knygų.

  Kita knyga kurią įveikiau, jei gerai pamenu, tai prieš Poe, buvo Susannah Cahalan "Brain on Fire: My month of madness". Labai įdomi ir netgi kiek gąsdinanti knyga, mat tai, kas ištiko autorę - gali ištikti kiekvieną, o nustatys tai - ne kiekvienam. Ir net jei nustatys - nėra garantijos, kad pagydys ir nebūsi atiduotas gydyti į psichiatrinę, ar dar blogiau - mirsi. Dabar nesigilinsim ir viso to anti/auto/en iš šios ligos biografijos nepasakosiu, bet esmė maždaug tokia - kūnas puola smegenis ir juos dėl bala žino ko ima žaloti. T.y. ne rankom ir kojom, bet bet kuriuo atveju išvesdamas asmenį iš rikiuotės. Autorė juk buvo puiki žurnalistė, o mėnesio bėgyje tapo po savimi darančia ligone, kuri gulėdavo iškišusi liežuvį ir nė kalbėti ar skaityti nebegalėjo. Jai - pasisekė. Laiku ir vietoje pasirodė puikus gydytojas, diagnozavo ir pagydė ją tiek, kad štai, turime knygą apie ją ir jos ligą. O kiek tokių, kuriems šios ligos nenustatė ir paliko su "šizofrenikas" kortelėje, kažkur psichiatrinėje?
  Dar viena perskaityta knyga būtų Richard Matheson "Aš Esu Legenda" (I am Legend). Labiausia nusistebėjau, kad ji išleista tik kiek per pusšimtį metų vėliau nuo Bram Stokerio "Drakulos", bet ir istorijos ir vampyrai skiriasi kaip diena nuo nakties. Štai puikus sub-žanrų pavyzdys, abi knygos - Siaubo žanro, tačiau viena - apokaliptinė, kita... Nė nežinau, klasikinio siaubo? Kur dėtumėt Drakulą?
  Teko matyt ne vieną "Aš Esu Legenda" filmą (Aš Esu Omega ir dar kažkoks) ir po knygos galiu pasakyti, jog visi iki vieno jie siaubingas šlamštas. Knyga - neįtikėtina, tiesiog neįtikėtina.

  Perskaičiau ir lenkų autorės Sylwia Chutnik knygą "Kišeninis Moterų Atlasas". Šią knygą būtų lengvai galima pervadinti "Kišeninis žmonių atlasas", daug kuo priminė man Salingerio "Rugiuose prie bedugnės" (Catcher in the Rye), tuo tokiu priverstiniu tylėjimu, kai negali pakęst būtinybės aiškintis, juoba, kai žinai jog tai ką kalbi - vėjas tyruose, niekam nerūpi.

  Dabar skaitau tris knygas. Vieną - iš knygų klubo, į kurį įstojau prieš du mėnesius (ar tris? turbūt tris. Gal net keturis, vaje), vadinasi "The Evolution of Calpurnia Tate", kol kas nė nepradėjau, bet sakau jog jau skaitau. Pradėjau vietoje to pirmą Murakamio knygą iš serijos "Žiurkė" (The Rat), kurios beabejo gavom trečia ir ketvirtą knygas (iš tiesų tai trilogija+, o ne serija, "Dansu Dansu Dansu" yra lyg pridėtinė, o tos pirmos trys - "Hear the Wind Sing" ir "Pinball, 1973" laikomos trilogija. Nesijaudinkit, kas neskaitė pirmų dviejų, lietuviškai jų nėra ir turbūt nebus, mat jų tiražas ištirpęs, gaut siaubingai sunku, nieks neapsiima perleisti, nors reikėtų, mat sena knyga Amazon.com kainuoja per šimtą dolerių). Pradėt reikėjo, mat turiu popierinę "Avies Medžioklę", o man tiesiog galvoje virti ima, kai pagalvoju jog tai knyga iš serijos...

  O, štai ką pamiršau paminėti angliškai rašomame bloge - Anne Rice "Miegančiosios Gražuolės Trilogiją", kurią užbaigiau ir dabar net nesmagiai jaučiuosi. Priprantu prie knygų, kurias skaitau lėtai, o kai jos baigiasi - atrodo, jog kažko trūksta.

  Iš popierinių knygų pradėjau skaityti turbūt paskutinį dalyką apie Sukę Stekhaus kurį pavyks gauti iš Charlaine Harris, t.y. jos trumpų istorijų rinkinuką, iliustruotą ir vos per du šimtus lapų, stambiu formatu. Knygelė vadinasi "A Touch of Dead" (mano supratimu, ypač skaitant pirmą istoriją, tai turėtų verstis kaip "Žiupsnis Mirties" (a hint of blood, eh?), mat... na... Pelenai, fėjų dulkės. Suprantat kur link suku?). Labiausia nudžiugino autorės trumpas visų istorijų aprašas, kur minima jog Erikas Nortmanas kas met švenčia Drakulos gimtadienį, mat Drakula - jo dievaitis. Erikai, užsidirbai riebų pliusą! 

  Taip taip, vis dar žiūriu True Blood serijas, tik, kaip visada, į vidurį jos ima mane erzinti tuo nutolimu nuo knygų. Knygos man patiko daug labiau. Dar žiūriu ir Da Vinčio Demonus (Da Vinci's Demons), jų ten atrodo tik aštuonios serijos sezone, o aš dar nesugebėjau visų pažiūrėti. Tiems, kas žaidė Assassin's Creed žaidimus, tuos kuriuose herojus - Ezio Auditore da Firenze - turėtų labai patikti, išgirsite daug pažįstamų vardų, pamatysite daug pažįstamų vietų. Labai noriu pažiūrėti dar ir kokį anime, bet spaudžia Pragaras ant Ratų (Hell on Wheels), ir nepabaigtas anime Metalinis Alchemikas: Brolija (Full Metal Alchemist: Brotherhood).
 
  Ir, vertimus vis dar darau, nepamirškit, kad juodrasčiai pigesni, bet redaguoti - jau sutvarkyti. Ir nerašykit paskutinę minutę. Aš, beabejo, mielai dirbsiu iki penkių ryto, kad tik suspėčiau, bet penktą ryto mintys LABAI nesiriša.

Amerkietiška Siaubo Istorija

Aš ne iš tų žmonių kuriuos lengva pasodint, kad ką nors pažiūrėtų. Arba labai įtrauks, arba paspruksiu pirmai progai pasitaikius. Nors, nepaisant to, galiu skaityti valandų valandas. Šiandien baigiau senokai pradėtą "American Horror Story" pirmą sezoną, t.y. 12-ą serijų. Ką gi, žudynės, žudynės ir dar kartą žudynės.
  Besikartojanti istorija, tiesioge šių žodžių prasme. Žmogžudysčių namas, įsikraustei - mirsi. Ne, ne iš karto. Pirmiausia - užsimanysi vaiko. Pasimylėsi su savo antrąja puse. Tada su tavo antrąja puse pasimylės tame name jau galai žino kiek laiko gyvenantis vaiduoklis latekso kostiumu. Paaiškės, kad laukiatės dvynių. Paaiškės, kad vienas iš jų - šetono išpera. O tada, visos moterys (ir gėjai), kurie kadanors tame name mirė - panorės tų vaikų. Na, o kai iš jūsų, gyvų, nori atimti vaikus, tai greičiausia jūsų nereikia ir galima jus nužudyti. Juoba, kad jei mirsite name ar namo teritorijoje - amžiams ten pasiliksite. Tad toks dvigubas laimėjimas, ar ne? Jūsų vaikai - mums visiems, o tuo pačiu ir jums. Didelė žudikų šeimynėlė, kurie net po mirties nesiliauja badę, kapoję ir buvę viens kitam neištikimi.
  Pirma serija buvo itin gera, antroji - nebloga. Nuo trečios jau tenka prisiversti žiūrėti. Visa laimė, kad pradžioje paprastai papasakojama istorija apie buvusius namo savininkus ir jų žūtį. Prieinama iki to, kad nepakankamai paaikčiojęs kokia graži naujosios ponios vaza - būsi užbadytas. Aš čia, žinoma, gražinu, bet esmė nuo to nesikeičia. Jokios prasmės.
  Bet, man čia ne vienas žmogus sako, kad antras sezonas kur kas geresnis, tad suteiksiu šansą ir imsiu žiūrėt antrą kitą savaitę. Aišku, su sąlyga, kad neprasidės Steam Sale ir neteks užsiimti žaidimais.