Kaip ir daug kas mano kartoje, užaugau su tokiais gangsterių žaidimais, kaip GTA, Saints Row, Far Cry ir kitais, kur tamsus humoras tebuvo gyvenimo dalimi, o ne varomąja žaidimo jėga. Tam tikra prasme tie veikėjai man tapo laisvės atspindžiu, mat gyvenime dažnai netgi fiziškai negalėjau palikti situacijų, izoliacijos. Nieko už keturių sienų, nieko jų viduje. Supratau laisvės vertę net ankščiau nei jos sąvoką. Gangsteriai, galėję eiti, keliauti, kuri tik norėjo, kurie stodavo prieš bet kokias problemas ir, kaip tada atrodė, nejautė jokio nerimo, bent trumpam tapdavo mano alter ego.
Ar kada tekę klausytis kritikos apie mėgstamą medijos žanrą? Knygos kurias skaitai - bevertės, filmai - tušti, muzika - prasta. Kartais net formatas jiems kažkuo neįtinka. E-knygos - netikros, o audio - iš vis ne knyga, nepaisant to, jog jos pabaigoje - abu žinome tą pačią istoriją. Skamba pažystamai? Jeigu taip, tuomet, kaip ir aš, greičiausiai išmokote filtruoti ir slėpti tai, ką mėgstate. Aš, asmeniškai, išmokau labai greit ir taip stipriai, kad atrodo šeima iki šiol ne visiškai supranta, už ką man moka pinigus, ką jau kalbėti apie draugus ir kokius nors jų pateikiamus, kad ir muzikos žanrus. Mėgstu viską, nes visuose žanruose gali būti ir gerų ir blogų dalykų. Ir manau, kad niekas neturi teisės peikti žmonių dėl jų pomėgių. Ypač ne iki tokio lygio, kur žmogui prieš akis vidurinės mokyklos flashbacks. Taip ir slėpiau viską, nors ir puikiai žinojau, kad nėra nieko nuostabesnio, brangesnio ir labiau gangsteriško dalyko, nei būti pačiu savimi ir nesirūpinti tuo, ką kiti apie tai pagalvos ir pasakys - tai jau jų problemos.
Kataklizmas įvyko pernai metų (2021) vasarą, kai draugė, kuri greičiausia pastebėjo kas vyksta už visų mano filtrų, mestelėjo Hollywood Undead dainą (Comin' In Hot) ir ši užpildė tą tuščią orą aplink. Daina, atsiųsta su komentaru ar implikacija "ei, priminė tave", be jokio bandymo patraukti per dantį, privertė susimąstyti kodėl leidau žmonėms taip mane užguiti. Juk, galų gale, jie daro ką nori, reiškia savo nuomonę. O aš saviškę - palaidojau. Neleiskit, kad su jumis taip elgtųsi. Jokia draugystė nėra to verta.
Hollywood Undead susikūrė 2005, LA, Kalifornijoje, JAV, ir groja jie labai įvairią muziką, grubiai imant - rock-rap su industrial ir nu-metal prieskoniu. Šeši labai skirtingi vyrukai, su labai skirtingais balsais, veidais ir įvaizdžiais, bei technika, kuria atlieka šį meną. Ir nors tekę man juos girdėti ir ankščiau, suprantu jog mano ADHD smegenų dalies, kuri prisisiurbia prie dainų teksto jie tiesiog nepasiekė per kažkieno kito balselius, aiškinančius, kaip čia cringe ir tacky.
Prireikė šitų šešių, kad filtruose pramuščiau šiokią tokią skylę orui. Ir dar kelių draugų rate, kad pavyktų nugriauti ir visą likusią užtvanką. Dabar gi jų labai įvairios dainos, nuo juokingų, iki gilių ir tamsių, įtrauktos į bene visus grojaraščius ir suteikia antrą kvėpavimą tiek darbe, tiek sporte, tiek ir poilsy. Na, o tiems, kas norėtų ir toliau kritikuoti ką kiti mėgsta, turiu tik vieną žinutę:
"Lights out,
You're talking too loud
So just shut your mouth
Who the fuck are you now?"
