Istorija: Kovo 11d - Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Diena

Antrojo Pasaulinio Karo metu Lietuvą okupavo Sovietinė Rusija. Pasikeitus fronto linijoms, vėliau patekome į Nacistinės Vokietijos rankas. O, kai Sovietams pavyko prasimušti, mes vėl grįžome į tų pirmesnių okupantų rankas. Tik šį kartą Sovietai, kažkaip, sugebėjo save palaikyti didvyriais, išgelbėjusiais mus nuo nacių. Yra kvailių, kurie tuo šventai tiki, žinoma, bet tuo netikėjo tuometiniai Lietuviai ir tuo netiki protaujantys dabar. Tuo metu prasidėjo partizaninis karas, pramaišiui su bandymais į diplomatiškus sprendimus. Viltis, kad padėti ateis Vakarai – blėso ir išblėso.

Pirmi tikri pasipriešinimo efektai ėmė rodytis 1987-aisiais, kai nesankcionuotame susibūrime buvo pasmerktas Molotovo-Ribentropo (Molotov-Ribbentrop pact) paktas, kuriuo naciai su fašistais dalijosi Europą. Susiformavo Sąjūdis ir 35 išrinkti jo nariai sėkmingai būrė tūkstančius Lietuvių į mitingus. Pagreitį įgavome išrinkę Seimą, ir, galiausiai, 1989-ųjų Vasario 15 d. paskelbėme savo nepriklausomybę.

1990-ųjų Kovo 11 diena žymi Aukščiausiosios Tarybos susitikimą, kuriame per dvi dienas ir tris posėdžius, pilnai transliuotus radiju ir televizija, buvo sukurti pagrindai laisvai Lietuvai. Nuo išrinktos Balsų Skaičiavimų Komisijos, iki Prezidento. Švenčiame šią dieną kaip savo Nepriklausomybės Atkūrimo dieną, net į darbus daug kam nereikia, nepaisant to, kad istorija tuo, deja, nesibaigė...

Sovietai gi, įsivaizdavę save, kaip labai geranoriškus ir gerus okupantus, taip lengvai mūsų paleisti nė neketino. 1990-ųjų Balandžio 18 dieną buvo įvesta ekonominė blokada, kuri stipriai apribojo arba visiškai sustabdė žaliavų tiekimą. O 1991-aisiais, kad jau mes nepuolėm ant kelių maldauti priimti mus atgal, į Baltijos šalis buvo įvesti Sovietų desantininkai, šarvuota technika – jiems ant kulnų, jau kitą dieną. Minios susirinko ginti savo identiteto, prie spaudos rūmų, televizijos bokšto, bei parlamento. Beginkliai civiliai prieš ginkluotus karius ir tankus. Tebėra išlikusi filmuota medžiaga, verta pažiūrėti, nuo riedančių tankų, iki Rusų karių einančių nuo kabineto, prie kabineto, ieškant transliuotojų (video šis vaizdas prasideda 5,43).

Žuvo 14 žmonių, iš kurių bent vienas – sutrintas po tanku. Jų atminimą žymime Sausio 13-ąją. Tai jei dar svarstote, kodėl jaučiame tiek mažai simpatijų pasiteisinimams, kad „mus sodins į kalėjimus, muš“, dabar žinote. Geriau mirti stovint, nei gyventi klūpant.

Rusijos Federacija, šiuo metu – teroristinė šalis, mūsų Nepriklausomybę pripažino 1991-ųjų Liepos 29 dieną. Ir nuo tada mes tebeaugame. Ne, dar toli gražu iki kokio nors tobulumo, jei toks iš vis egzistuoja. Bet jau tikrai išmokome, kad „prie ruso buvo geriau“ tik tokiem patiem nevykėliams. Likę Lietuviai žino geriau.

Istorija | Vasario 16-oji

1918-ais, Vasario 16 dieną buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas, kuriuo buvo atkurta Lietuvos Valstybė. Šis aktas suformavo konstitucijos principų pagrindus, kuriais vadovaujasi ir visos kitos Lietuvos Konstitucijos. Jo dėka egzistuoja šių dienų Lietuva.

Ne viskas buvo paprasta, ne. Vokietijos Imperija spaudė su ja sudaryti sąjungą. Signatarai irgi turėjo dėl ko pasiginčyti. Mums draudė aktą publikuoti, bet jau ką mes mokam, tai spausdinti nelegaliai. Vokietijos Imperijai kritus Pirmojo Pasaulinio metu – sukirbėjo viltis, tačiau tolimesnius įvykius turbūt labai puikiai žinote. Tad suprasite, kodėl šio akto prisireikė ir 1990-aisiais, byrant Sovietų Sąjungai. Bet tai jau kita šventė ir apie ją – jos metu.

Ta proga, linkiu visiems tokio išsilaisvinimo nuo tironų ir jų diktatoriškų rėžimų. O Pasauliui: saugių ir atvirų sienų, kuo greičiau.

Su!

Istorija | Ilgės arba Vėlinės

Senosios Lietuvos šventė vadinta Ilgėmis ar Vėlinėmis, nors ir suprantama šiandien, kaip Visų Šventųjų diena, buvo panašesnė į Gėlų Samain, nei tai, ką dabar laikome Vėlinėmis. Ji švęsta Spalio pabaigoje, Lapkričio pradžioje, kai į aruodus ir namus būdavo sunešamas paskutinis derlius ir prasidėdavo tamsusis metų laikas. 

Šventė vykdavo tiek namie, tiek ir kapinėse, abiejuose bendraujant su mirusiais, dvasiomis, vėlėmis ir, greičiausia dar kitomis antgamtinėmis būtybėmis, mažaisiais ir didžiaisiais dievais. Pastarųjų prašydavo saugoti laukus ir kitą derlių padaryti tokį pat gerą ar geresnį, priklausomai nuo turėtų mėtų. Laužai, aukos, ritualai ir žaidimai tęsdavosi savaitę, kartais ir dvi.

Namuose protėviams kepdavo duoną, kurią tada išdalindavo bėdžiams. Prie stalo sėsdavo tik nusiprausę, pirtyse palikę marškinių ir rankšluosčių protėviams persirengti. Kiekvieno maisto ir gėrimo pirmas kąsnis ir gurkšnis būdavo išliejamas po stalu, po suolu, ar į kertę, vėlėms, dvasioms, o šventei pasibaigus jos būdavo išlydimos liepiant išeinant netrypti žiemkenčių.

Kapuose irgi statyti stalai, degti laužai ir lygiai taip pat - pirmas kąsnis ir gurkšnis - žemei, protėviams. Čia ir juokdavosi ir verkdavo, ilgėdamiesi. O kas po šventės likdavo, su kaulais būdavo užkasama. Pačius kapus kartais aplaistydavo saldžiu vynu, medumi, ar alumi, kurio, iš to ką skaičiau, ten tiesiog upės liedavosi.

Vėlinės atėjo vėliau, su krikščionybe, ar net ir vėliau. Bet dabar ji laikoma ramybės ir rimties švente, kai lankomi šeimų kapai. Visiems uždegamos žvakutės, net ir tiems, kurių nebėra kam aplankyti - kas turi atliekamą - jos tikrai nepagaili. To pasėkoje Lapkričio pirmosios naktį Lietuvos kapinės tampa ugnelių jūromis, ežerais, kurios tiek pat liūdnos prisimenant tuos, kurių tarp mūsų nebėra, kiek ir gražios.

Istorija | Moliūgas žibintas - Jack o'Lantern

soukyan.redbubble.com

Nors moliūgas žibintas (Jack-o-Lantern) savo pavadinimą greičiausia gavo iš virš durpių pelkynų kartais pasirodančių švieselių, kurias vadina will-o'-the-whisps arba jack-o'-lantern, yra dar viena, tiesiogiai su išskaptuotu moliūgu susijusi istorija. Istorija apie Stingy Jack O'Lantern. Šykštuolį Džeką Žibintą.

Airijoje gyveno vyras vardu Šykštuolis Džekas, prastai pagarsėjęs melagystėmis ir apgaulėmis. Apie jį išgirdęs Šetonas nusprendė pažiūrėti, ar tikrai jau jis toks sidabraliežuvis, kaip žmonės šneka ir susirado vyriškį, žinoma girtutėlį, kaip jam ir buvo įprasta. Džekas, nusigandęs Šetono, paprašė išpildyti paskutinį, priešmirtinį jo norą ir leisti dar kartą išgerti. Šetonas sutiko, jug proga pažiūrėti, ar Džekas išsikalbės savo laisvę, ir jie kartu patraukė į barą. Čia vyriškis, dar kartą užpylęs skrandį, paprašė pragaro valdovą sumokėti už jį. Šetonas sutriko, juk pinigų jis nesinešioja, bet Džekas parodė ką mokąs ir pasiūlė jam puikią ir visiškai logišką idėją: pasiversti į sidabrinį pinigą, o kai nieks nematys - atsiversti atgal. Šetonas nusprendė, jog idėja iš tiesų puiki, pasivertė į sidabrinį pinigą, o Džekas tik šast ir įsimetė jį į kišenę, kur turėjo kryželį ir taip - įspendė Šetoną į spąstus, ko pasėkoje tam teko su šiuo niekšu sudaryti sutartį. Dešimt metų. Dešimt metų Šetonas negalės pasiimti jo sielos. Kas beliko...

Bet dešimtmetis greit prabėgo ir štai Šetonas vėl čia, dabar jau įsitikinęs Džeko suktumu ir pasiruošęs pasiimti jo sielą. Einant taku vyriškis vėl paprašo išpildyti paskutinį jo norą, tik, žinoma, Šetonas į jokius barus jo jau nebesives, tad Džekas paprašo leisti jam numalšinti alkį obuoliu nuo ana tos obels. Neįžiūrėjęs tame nieko blogo pragaro valdovas sutinka. Tik štai ir vėl, Džekas ir jo šunybės... Įsilipo į medį, dingo tarp šakų ir pabėrė iš kišenių kryželius, vėl įkalindamas Šetoną. Matot, Džekas irgi tapo gudresnis. Šį syk už raguotojo laisvę paprašė niekada jo neimti į pragarą ir Šetonui piktai sutikus, nuėjo sau laimingas, tęsti girtuokliavimo.

Pasimirė, kaip suprantat, gan greit, toks jau gyvenimo stilius buvo. Atėjo sau į Dangų, bet Petras krato galvą. Ne tokį gyvenimą gyvenai, kad dabar tave Rojun paleist, Džekai, hit the road. Kas beliko, nuėjo vyrukas iki Pragaro, o čia prie vartų jį pasitinka ne kas kitas, kaip pats Šetonas, kuris, greičiausia su mieliausia turima šypsena, primena apie jųdviejų sutartį. Bet, būdamas gailestingas, duoda Džekui žariją takui pasišviesti.

Taip ir slampinėja Džekas iki šiol, su žarija išskaptuotoje griežtyje (tokia ropė, nes iki moliūgo skaptuodavo didesnes šaknines daržoves, daugiausia būtent ropes).

Istorija ir Kultūra | Šiurpnakčio ištakos - Samhain, Samain

Gėlų Airiai turėjo keturias sezonines šventes iš kurių pirmoji, žiemos pradžios šventė buvo žinoma Samain pavadinimu ir greičiausia yra tai iš ko kilo, ar kuo paremtas pats Šiurpnaktis (Halloween).

Samain žymi metų ir žiemos pradžią. Į namus iš laukų - parvedami gyvuliai, žmonės renkasi draugėn, valgo, geria ir žaidžia žaidimus. Pats persirenginėjimas pirmą kartą užrašuose minimas 16a, kur teigiama, kad žmonės persirengę baisybėmis, dvasiomis, fėjomis, ar mažaisiais dievais, o kitą syk tiesiog išvertę drabužius į išvirkščią pusę, bei su kuo nors geležiniu kišenėje, eidavo prašyti maisto deklamuodami eiles. Neduoti prašinėtojams ko nors skanaus sukeldavo grėsmę, kad šie iškrės kokią niekšybę, mat pati tradicija radosi iš poreikio apsimesti tą dieną į gyvųjų pasaulį ateinančiomis dvasiomis, fėjomis, ar kitomis antgamtinėmis būtybėmis, ar tai tam, kad nuo jų apsisaugotų, ar, kad nuo jų pasislėptų apsimesdami vienais iš jų, ar tiesiog kad priimtų auką jų vardu. Juk nesinorėtų kokio nors ten pikto dievuko imt ir apkaltint negražiu elgesiu, mat, kaip gi tikrai žinoti, ar persirengėlis - tik kaimynas.

Ši diena yra priešinga vasarą švenčiamam Beltynui, kurio metu pagerbiamas gyvenimas. Samaino metu gerbiama mirtis ir, mitologiškai yra laikoma Tarpdurio diena - kai durys tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių - prasiveria ir iš anapus gali ateiti antgamtinės būtybės. To pasėkoje šventėje esama daug ritualų. Deginami laužai, kurių šviesa turėtų apsaugoti nuo per greito žiemos atėjimo, jų dūmai - suteikti apsaugą, o karštis - apvalyti ir suteikti sveikatos. Dvasioms paliekamos aukos. Mirusieji pagerbiami padarant jiems vietos prie stalo ar prie ugnies.

Kapų Plėšikės Triptika: Lara Croft ir jos trys gyvenimo istorijos, bei tas vienas, už visus

Ką įsivaizduojate, kai galvojate apie Larą Croft? Turkio spalvos leotardą, rudus šortus, ilgą rudą kasą, jos du ikoniškus šautuvus, kuriuos įkvėpė Hard Boiled ir Aeon Flux, ar tokią pat ikonišką krūtinę? Gal teko girdėti dažnai cituojamą neteisingą faktą, kad Toby Gard ją taip suformavo netyčia, o paliko, nes taip prašė likusi komanda? Ar, gal prisimenate skandalą apie nuogos Laros kodą žaidimams? Šantažas virtęs puikiu marketingo triuku. 

Užgimus Tomb Raider konceptui, Lara buvo Indiana Džounso tipo vyrukas, su skrybėle ir botagu. Bet, prisireikus ko nors originalesnio... Įkvėptas Virtua Fighter žaidėjų, kurie beveik be išimties pasirinkdavo vieną iš poros žaidime buvusių moterų, Toby Gard nusprendė, kad ir kapus plėš - moteris. Nenorėjęs kurti dar vieno stereotipo, jis ėmėsi žvalgytis po labiau kariškas figūras, tokias, kaip Tank Girl ir, galiausiai, apsistojo ties Pietų Amerikos veikėja, Laura Cruz. Čia, žinoma, tuoj pat buvo paprašytas labiau Britiško vardo, o to pasėkoje ir labiau Britiškų ištakų. Kas, daugiau ar mažiau, yra bene vienintelis nepakitęs dalykas Laros istorijoje, nes, galiausiai, tų ištakų jau buvo trys:

Pirmosiose (Core Design 1994-2006) savo ištakose Lara, po to kai jos lėktuvas dužo Himalajuose, gavo sunkiai ir neįtikėtinai išsikapstyti atgal į civilizaciją. Kas ir pastūmėjo ją palikti privilegijuotą pasaulį ir verstis rašant istorijas apie savo naują gyvenimą: nuotykius, samdinės darbą, vagystes. Dėl šios veiklos tėvai jos išsižadėjo. O vėliau tą patį padaryti bandė ir kūrėjai, stumiami sukurti po žaidimą kas met, išsisėmę ir pavargę, Larą jie bandė tiesiog pribaigti, tad jos likimas šiose ištakose - ne visai aiškus.

Antrose (Crystal Dynamics 2003-2009) ištakose, dar žinomose, kaip Legendos Trilogija (Legend Trilogy) Lara, būdama devynerių, į lėktuvo katastrofą patenka su mama, kuri, joms prisiglaudus šventykloje, dingsta pajudinusi kažkokį kardą. Žmonos beieškodamas vėliau dingsta ir tėvas. Viso to pasėkoje Lara yra pastūmėjama į mums jau gerai žinomą archeologės ir nuotykių ieškotojos gyvenimą. Šių ištakų žaidimuose pirmą kartą gauname pamatyti ir Laros fanatiškąją pusę, dėl atsakymų pasiryžusią viskam.

Trečios (Square Enix 2009-2022) ištakos dar žinomos, kaip Išgyventojos Trilogija (Survivor Trilogy). Čia Laros mama irgi dingo, o jos tėvas pasinėrė į darbą, fanatiškai (šeimos bruožas) ieškodamas nemirtingumo paslapčių, kas, anot Laros aplinkinių, virto beprotybe privedusia jį iki savižudybės. To pasėkoje ji bandė atsiriboti nuo jo prisiminimo iki archeologijos kelias nuvedė ją į Yamatai, mitinę salą saugomą bene nemirtingos deivės dvasios. Čia, vos išgyvenusi, Lara suabejoja pasakojimais apie tėvą ir nusprendžia išsiaiškinti tiesą, bei užbaigti jo darbą.

Visos trys ištakos buvo savaip labai įdomios ir geros, tikrai negalėčiau teigti, kad kuri nors viena man patiko labiau ar mažiau. Nepatiko tik tas pats faktas, jog jos istorija - vis perrašinėjama. Tad kai išgirdau, jog Tomb Raider frančizė buvo dar kartą nupirkta, šį kartą Embracer Group, sukirbėjo viltis. Ir ne veltui: jie pranešė savo ambicingą planą apjungti visas Laros istorijas į vieną, kurioje būtų visų trijų aspektų.

Manau to dar tikrai reikės palaukti, bet, ei, gal iki tol Netflix spės išleisti žadamą animuotą serialą. Labai laukiu ir viliuosi ko geriausio, nors Netflix'o animacija man ir nėra labai prie širdies.

Na, o kol viso to laukiame, noriu palikti jus su šiuo vaizdo įrašu apie Laros Croft seksualumą, kuo žaidimui jis pakenkė ir kuo - padėjo:

Istorija | Pilkapiai, kaimai po vandeniu ir nepažabojama gamta

Buvo kažkada toks kaimas, vadintas Alinka (arba Alynka), įsikūręs šalia Puikino ežero. Spėjama, jog vietovė galėjo būti apgyventa net akmens amžiuje. Bet štai, 1961, užtvenkus Strėvos upę, kaimą užtvindė dabartinės Elektrėnų Marios, o tai, kas iš jo liko, sodybos, susiliejo su Elektrėnų seniūnijos gyvenviete.

Netolima tokia ta istorija, tad yra likęs vienas kitas to kaimo gyventojo pasakojimas, kuriuos kadanors būtinai susirasiu. Bet, iki tol, apie jo buvimo vietą byloja tik palikę pilkapiai, tarp kurių ir vienas turtingiausių simbolinių žirgų kapaviečių Rytų Lietuvoje.

Pilkapių rasta apie 14, keli skirti žmonėms, kiti gi - žirgams, mat žirgai vertinti, kaip draugai, kompanionai, lydėję ne tik kare ir gyvenime, bet ir pomirtiniame pasaulyje. Vienas iš jų, tas simbolinis, nurodo kažkokias su ugnimi susijusias apeigas. Po 4 metrų akmenų grindiniu, ant degėsių sluoksnio buvo rastos įkapės, 7 žalvariniai žvangučiai, geležinis dantytas pjautuvas, žąslai, nežymiai profiliuota geležinė sagtis ir pan. 

Kad jau sužadino smalsumą, ėmiau domėtis tuo paskendusiu kaimu ir sužinojau apie Geibonyse ar prie jų, miške, esantį skulptūrų parką. Vieną iš tų, kur įrengti su mediniais takais aplink, kad būtų galima ateiti, pasigrožėti ir nepažeisti aplinkinės gamtos, bei patiems nesusižeisti. Skulptūros - medinės, išdrožtos vietinės menininkės ir yra skirtos paminėti vietovės istorijai, tad vienoje iš jų buvo minimas ir Alynka. Bet, panašu, jog pats parkas - apleistas ir be nuorodų į jį, tad nei kaip jį rasti, nei ar verta ieškoti, apart galimybės pasiklausinėti vietinių ten, nežinau.

Išnašos: Vilnijos vartai; Kronika

Istorija | Vytautas Didysis ir Drakono Ordinas

Neseniai gavau apsilankyti Trakų pilyje, kur akis užkliuvo už kampelio skirto Drakono Ordinui. Tai va, galvoju, gal verta paminėti, kad jau apie Drakulą tiek rašydavau ir dar rašysiu.

Vytautas Didysis Drakono Ordino sąjungininku tapo greičiausia tuo pat metu, kai į Ordiną buvo priimtas Jogaila, kuriam, reikėjo sutvirtinti savo valdžią. 1429 metų Rugsėjį, vos pora metų prieš Vlado III Drakulos gimimą, iš ko galima spėti, jog Vytautas, apšilęs kojas tada labiau pažengusioje Europos pusėje, nei galimai buvo mūsiškė, galėjo bent probėgomis pažinoti ir Vladą II Drakul.

Sąjungininkas - tai priesaikos nedavęs, na, sąjungininkas, kuris gal ir nėra visavertis narys, tačiau laikomas... na, sąjungininku. Nors apie tai duomenų - mažoka, bet regalijose išlikusi simbolika (dvigubas kryžius, drakonas) kalba už save. Iš to galima daryti ir dar vieną prielaidą (ir, čia jau rimtai labai, aš tik teorizuoju), kad jei jau Vytautas tas mūsų buvo pakankamo stoto, kad jo nepražiūrėtų tokios tuo metu dominuojančios Europos galios, tai gal ir "suvakarietino" mus būtent tokios draugystės?

Jei kas ką žinot geriau ar plačiau, ar jei norit tos TikTok žinomos istorikės (Chistorikės) paklausti už mane, tai aš labai mielai pasiklausyčiau ir išgirsčiau nuomones. (tą istorikę tai labai, labai rekomenduoju)

Pasaulinė Gotų Diena

Gotai, kaip subkultūra, pirmiausia apsireiškė Jungtinėje Karalystėje, apie 1980 metus, atsiradę kartu su gotikiniu roku ir post-punk. Ir, iki šiol, išlieka viena ilgiausiai išgyvenusių subkultūrų iš tų, kurios užgimė tuo metu, išdidžiai tamsindama vaizdą tiek klasikiniu gotų įvaizdžiu, tiek įvairiomis kitomis atšakomis, tarsi subkultūromis subkultūroje.

Gegužės 22 diena yra pasaulinė gotų diena, ir sutampa su Siouxsie and the Banshee dainos "Spellbound" išleidimu. Tad įsijunkite ją, pasidarykite arbatos (ar įsipilkite ko nors tauresnio... žalio ar raudono), ir pasiimkite kokią gotikinę novelę. Gražiai paminėkite, arba pasveikinkite atitinkamus asmenis.

Kultūra ir Istorija | Euromaidanas ir Ukrainos Revoliucija

Ne visiškai suprantu, kaip Juščenka tapo tokiu pro-Rusišku, kad atvėrė duris Janukovyčiaus sugrįžimui, bet tai įvyko. O tada šis perėmė ir valdžios vairą. Praeitame įraše apie Oranžinę Revoliuciją minėjau, kad kiekvienas Janukovyčiaus sugrįžimas baigdavosi vis piktesniu jo praspyrimu. Na, tad šis baigėsi įvykiais, kuriuos tokioje šviežioje istorijoje mes žinome, kaip Euromaidaną ir Ukrainos Revoliuciją (angl. Revolution of Dignity).

Trumpai: EU ir UA sutarė, kaip UA galėtų tapti EU nare. Tereikėjo užkamšyti prairusias skyles demokratijoje, susijusias su teisine sistema. Janukovyčius stūmė parlamentą reikalavimus įvykdyti, tačiau atėjus metui pasirašyti (Vilniuje, Lietuvoje), pačią paskutinę akimirką jis atsisakė ir išreiškė norą verčiau prisidėti prie Eurazijos Ekonomikos Unijos (Eurasian Economic Union), bei pasinaudoti Putino siūloma besąlygiška pagalba. Matot, Putinas, kaip tikras mobsteris, nenorėdamas, kad Ukraina taptų Europos Sąjungos dalimi, pradėjo su ja prekybos karą ir apkrovė įvairiais ekonominiais sunkumais, po kuriais Janukovyčius - palūžo ir suskubo grįžti prie šeimininko bato.

Ukraina, dabar greičiausiai jau labiau nusivylusi, nei pikta, išėjo į gatves taikiam protestui, kurio epicentru tapo Maidan Nezalezhnosti (nepriklausomybės skveras). Pasimokę iš ankstesnių poreikių protestuoti - žmonės pasiruošė. Iškilo savadarbės užkardos, lauko virtuvės, greitosios pagalbos taškai ir netgi vieta pasisakymams, renginiams. Bet gražiuoju purvo juk neišprašysi... 

Janukovyčiui paliepus, Putinui panorėjus... Prasidėjo susirėmimai su policija. Ašarinės dujos ir guminės kulkos greit virto Rusijos įsikišimu, Rusiškais ginklais, tikromis kulkomis, kariais ir netgi snaiperiais. Taip taikus Euromaidanas, iš kraujo ir smurto, tapo Ukrainos Revoliucija.

Janukovyčius - spruko. Snaiperiai, panašu, taikėsi tiek į civilius, tiek ir pareigūnus, ko pasėkoje žuvo per šimtą žmonių. Iš to galima spėti jog Putinas kurstė ugnį, kurios dėka, chaose ir suirutėje, gal būt ketino atsikąsti net daugiau, nei visgi pajėgė: Krymas ir Sevastopolis paskelbė nepriklausomybę, tada buvo aneksuoti Rusijos. O Doneckas ir Luhanskas pasiskelbė de facto Liaudės Respublikomis ir Naująja Rusija.

Tai kaip gi viskas baigėsi? Na. Nesibaigė. Nuo 2014 ar panašiai šis konfliktas teberuseno, nuolat, be perstojo, tiesiog ne per daug stipriai, kad gautumėme apie tai kokių nors labiau sukrečiančių žinių. Iki šių metų (2022) Vasario 24 d. kai Rusija įsiveržė į Ukrainą. Man rašant šį įrašą ten, ant Ukrainos žemės, tebevyksta genocidas. Ukraina kovoja už savo laisvę, teisę į gyvenimą ir nepriklausomybę. Ukraina kovoja už demokratiją ir už visą Europą, kurios vartais ją jau nuo seno vadino...

Norintiems sužinoti daugiau, labai rekomenduoju Netflix esantį filmą "Winter on Fire" - Žiema Ugnyje. O tada - kur aukoti jau tikrai žinote. 

Kultūra ir Istorija | Oranžinė Revoliucija (UA)

Suklastoti rinkimai, apnuodytas kandidatas į prezidentus ir grubūs raudoni pirštai, graibstantys kas jiems nepriklauso. Neišgirsti žmonės paplūdo Ukrainos gatvėmis ir virto, daugiau ar mažiau, taikiu protestu, dabar žinomu, kaip 2004-2005 Oranžinė Revoliucija (Pomarancheva Revoliutsiia). Epicentras, kaip ir dabar, buvo Kyiv.

Bet, viskas prasidėjo ne tada. Viskas prasidėjo Kasetės Skandalo metu, 2000-aisiais, kai buvo nužudytas Georgiy Gongadze, žurnalistas dirbęs Ukrayinska Pravda (Ukrainietiška Tiesa) laikraščiui, dažnai viešinusiam korupciją valdžioje. Anot gandų, o ir vėliau į viešumą iškilusio kasetinio įrašo, nužudymą užsakė pats, tada prezidentas, Kuchma. Toks poelgis sukrėtė ne tik Ukrainą, bet ir didžiumą likusio, suinteresuoto pasaulio. Jo karjera buvo visiškai sužlugdyta. Nuvilti Ukrainos žmonės dabar jau su gilia nuoskauda žvelgė į savo valdančiąją klasę. Kuchma pusėje išliko tik vienas žmogus. Taip, atspėjote, (tada dar ne-) diktatorius Putinas. Tad, žvelgiant atgal, bent jau dabar tikrai nė kiek nestebina, jog savo kandidatu į prezidentus Kuchma paskelbė Yanukovych. Rusijos made-man.

Rinkimai jau nuo pat pradžių buvo agresyvūs ir purvini. Yanukovych viena pagrindinių retorikų prieš opoziciją buvo tiesiog apšaukti juos naciais, nepaisant priešingai bylojančių faktų. To, matyt, nepakako, nes neužilgo Yushchenko buvo apnuodytas ne kuo kitu, kaip Vietnamo kare naudotu Agent Orange toksinu. Yanukovych liūdesiui, opozicija išgyveno, tad, kas gi beliko, kai jau užbraukėme du iš trijų Rusiška Rulete paremto Bingo žaidimo langelių? Taip, suklastoti rinkimai.

Ukrainos žmonės, pavargę nuo Sovietinio žaidimo rėžimo, paplūdo į gatves, sąlyginai taikų protestą visos šalies mastu. Epicentras, kaip jau ir minėjau, ir tada buvo Kyiv. Protestas truko nuo 2004 Lapkričio 22 dienos, iki 2005 Sausio 23 dienos, kai, stebint tiek vidinėms, tiek išorinėms saugumo jėgoms, balsai buvo perskaičiuoti ir prezidentu tapo Yushchenko.

Tačiau Yanukovych, kurio vardą pastarosiomis dienomis jau turbūt girdėjote – niekur nedingo. Jis vis grįždavo prie valdžios lovio ir būdavo nuo jo nuvejamas. Vienas žymesnių tokių mums žinomas Euromaidan pavadinimu. Jį dar aptarsime.

Na, o kol kas belieka viso to nepamiršti ir mokytis istorijos plačiau, kad jos nepakartotumėme. Aneksuota Belarusija yra labai geras pavyzdys, kokius žmones Putinas myli valdžioje: kaip tas rankines lėles, kur ranką sukiši iki burnos ir kalbi jų balsu. Ar galite įsivaizduoti tokią lėlę valdančią mūsų šalį? Ukrainiečiai irgi negali ir nenori. Tad ir kovojame, drauge, už tai, kad taip nebūtų. Homo Sovietikus laikas iškeliauti lydimam giltinės.

Ukrainai padėti galite čia: Stiprūs Kartu, Blue-Yellow, Su Ukraina

Padėti nemokamai galite taip: Parama Ukrainai, kuri jums nieko nekainuos

Jeigu turite minčių, papildymų, pataisymų - drąsiai rašykit.

YouTube Atradimai | Nuo namelių Italijos Alpėse, link istorijos, antropologijos, ir žavių šunų

Pradėkime nuo vieno iš ramesnių, Martijn Doolard. Italijos Alpėse, ant kalno 1200 aukštyje, Val Pellice, dvi valandos nuo Turino, netoli sienos su Prancūzija, jis nusipirko beveik 6 arus žemės, su dviem namukais iš sausakmenio (kaip lietuviškai "dry stone"? ). Be kanalizacijos, elektros, ar iš vis - ko nors daugiau nei grindys ir sienos, nes stogas irgi kiaurokas, tik su vandens tiekimu iš akveduko, Martijn imasi projekto: susikurti sau gyvenamą vietą. Kvapą gniaužiantys vaizdai motyvacijai turbūt tikrai netrukdo. Bent jau tikiuosi, nu nes taip gerai žiūrisi...

Toliau: Miniminuteman, Milo, per kurį leidausi į ilgą kelionę žemyn YouTube triušio urvu, nes jis pateikė būtent tokį turinį, kokio jau seniai labai norėjau: archeologija, antropologija, istorija... O YouTube mėgsta prikišt tada, ei, žiūrėjai ten kažką lygiai 3 sekundes, še dar panašių. Žodžiu, pažiūrėjau šio charizmatiško vaikino laidas ir prenumeravau dar bent keturis kanalus. 

Vienas iš tų per Milo atrastų kanalų yra Kings and Things, kurio vedėjas ar kūrėjas koncentruojasi į tokią mažiau linksniuojamą, rečiau matomą, girdimą istoriją, biografijas ir pan. Nemažai trumpų vaizdo įrašų, keli labai geri grojaraščiai, jau beveik viską ir sužiūrėjau.

Na, ir pabaigai dar šiek tiek ramaus atsipalaidavimo smegenims: MochaMilk. Kanalas apie du kudlius, Mocha - pomeraną ir Wooyoo - Samojedą, kurie būtent dabar gavo pasidžiaugti dideliu kiekiu sniego. Labai gerai žiūrisi su rytine kava. Gyvūnai ir sniegas kažkaip visada gerai nuteikia.

Nekontaktuojančios tautos

Moderniame pasaulyje, apipintame google maps, vaizdų iš satelitų, dronų, sraigtasparnių ir mūsų smalsių pačių, atrodo bene fantastika išgirsti, jog egzistuoja, ten kažkur, gentys žmonių, kurie neturi su mumis jokio kontakto. Žinoma, protu suvokiame, kad yra šalių, kur internetas nėra kasdienybė, kur net elektra nėra laikoma būtinybe, netgi pakikename iš tokių fenomenų, kaip kargo kultas, bet izoliuotos, nekontaktuojančios tautos? Keista, ar ne?

Anot 2013 surinktų duomenų, pasaulyje yra apie šimtas tokių nekontaktuojančių tautų, iš kurių didžioji dauguma randama Amazonės miškuose. Jų yra trijų tipų: tos kurios nekontaktuoja netyčia, nes tiesiog yra per toli nuo kitų žmonių; nekontaktuoja iš būtinybės; ir nekontaktuoja savanoriškai. Tas paskutinis tipas yra didžiausia dėmė ant mūsų, kaip moderniojo pasaulio ir civilizuotų žmonių.

Kam rinktis izoliaciją, paklausite? Kam gyventi džiunglėse, kai kaimynystėje kažkas kepa omletą ant elektrinės viryklės, iš parduotuvėje pirktų kiaušinių? Priežasčių daug, bet yra tos dvi, pagrindinės. Paprastoji: jie nėra prisitaikę prie mums kasdienių bakterijų, virusų, ligų. Gripas jiems yra kaip sars virusas mums, t.y. paprastas gripas, savaitės bėgyje, gali išžudyti pusę genties. Skrisdami į tam tikras šalis mes - pasiskiepyjame. Jie gi galimai nė nežino, kas nutiko, težino, jog serga ir miršta. O kad jau užkratą gavo iš mūsų, manau nenuostabu, jog ir mūsų turimų vaistų, vakcinų tada jau nelabai norėtų imti.

Antroji priežastis yra baisesnė. Čia mirtis jiems atnešama iš godumo. Nelegalios medienos kirtybos, kasybos, naftos gręžiniai, narkotikų keliai, valomi plotai daryti gyvulių fermoms (atsiminkite šį faktą, kai kitą kartą juoksitės iš vegetarų, kad tiek daug netikros mėsos lentynose - jie bent jau neprisideda prie vienos iš planetai žalingiausių industrijų, kurią mes pajėgūs sustabdyti). Jie ateina, pasiima jų miškus, o juos pačius tiesiog išžudo. Nekontaktuojančios tautos juk niekas nepasiges, o primityvūs ginklai nepakovos nei su automatais, nei su buldozeriais, ar netgi ugnimi. 

Taigi, bendrai imant, nenori jie su mumis žaisti ne dėl to, kad ten idilė gyventi džiunglėse, o pasaulis toks supuvęs. Ne, čia kur kas paprasčiau. Nenori jie su mumis žaisti, nes esame - mirtis.

Geriausias to pavyzdys yra 2014 įvykęs incidentas, kai iš Brazilijos miško išėjo keli jaunuoliai. Jie kalbėjo kalba, labai panašia į vieno iš netoliese esančių kaimų, tad atsirado, kas padėjo interpretuoti vaikinų prašymą padėti: narkotikų gamintojai. Atėjo, išžudė senolius, sudegino namus.

Šis incidentas mums suteikė nemažai informacijos. Prima tai, panašu jog tuose miškuose darosi ankšta nuo nelegalios veiklos, ko pasėkoje, jei dar nežinojome, tai dabar jau tikrai turėtumėme suprasti, kaip labai besaikis ir neapgalvotas vartojimas peržengia ribas. O antra tai: šios gentys, tautos, apie mus žino daugiau, nei mes apie juos. 

Vaikinai tikrai žinojo, kur eiti prašyti pagalbos. Bet ją gavę (greičiausiai), jie vėl grįžo į miškus. Žinoma, prieš tai turėjo būti paskiepyti nuo gripo, kuriuo tuoj pat čia ir susirgo.

Istorijos, kaip ši, greičiausiai yra dažnos, tik apie jas negirdime, mat tie, kuriems reikia tos erdvės yra bejausmiai sociopatai, kurie gyvų tiesiog nepalieka. Esama įvairių smulkių duomenų, iš kurių keliamos realios prielaidos, jog ten, miškuose, esama genčių, kurios migruoja. Kurios bėga. 

Suprantu, jog tai, ką pradėjau, kaip "fantastinę, neįtikėtiną" istoriją - nutapiau labai tamsiomis spalvomis. Bet net ir žinant tų žmonių realybę kovojant su mūsų iš išorės iki jų atitekančiu mėšlu, belieka tik stebėtis, koks nuostabus gali būti tas pasaulis (ir ant kiek geresnis jis būtų, jei būtumėm teisingi).

Pasaulyje, kuriame aš negaliu įsivaizduoti dienos, be arbatos puodelio, įjungtos stalinės lempos ir iš maximos parsineštų produktų, esama, atrodo, kito pasaulio. Kaip ir religijos, kurių yra senų ir naujų, ir kurių raidą taip lengva stebėti istorijoje, besikartojant šiandien. Taip ir čia, atrodo, mes gyvename 21 amžiuje, o štai ten esama civilizacijos, kuri ką tik užgimė.

Išnašos:

Wikipedia; Anthropology: The Sad Truth about Uncontacted Tribes; Note Funai

Jeigu norite paremti mano naktibaldos naktinėjimus, galite man nupirkti kavos: ko-fi

Cinco de Mayo

Jei jūs, kaip ir aš, kažkokiu būdu sugebate geriau žinoti kada kas švenčiama tolimame užsienyje (t.y. ne pas kaimynus), tai turbūt girdėjot ir apie Cinco de Mayo.

Cinco de Mayo, kas tiesiai šviesiai yra "Gegužės 5oji" žymi neįtikėtiną Meksikos pergalę prieš daug didesnę ir rimtesnę Prancūzų armiją 1862-aisiais Puebla mūšyje. Šventė kas met minima Pueblo'je ir dar vienoje gretimoje vietoje, bet iš esmės, visoje Meksikoje - nėra tokia labai jau ypatinga. Bent jau, nepanašu, kad būtų tokia didelė, kokia tapo Jungtinėse Valstijose.

Valstijose šventė imta garsinti kokiu šimtmečiu vėliau, po kovos. Oficiali priežastis: jei Meksikiečiai nebūtų nugalėję Prancūzų ten ir tada, jie būtų atėję padėti pilietiniame JAV kare, ir kas žino, kaip Valstijos atrodytų dabar. Neoficiali, bet turbūt tikresnė priežastis: alkoholio firmoms tai buvo puiki proga parduoti daugiau meksikietiško produkto.

Čia pateikiu informatyvų ir paprastą [MTV Video] iš facebook, kas reiškia, kad nežinau, kaip jį įkelti, tai tiesiog spauskite ten tą nuorodą...

Karalių Slėnyje atkasta tuzinai mumijų [vert.]

  

  Archeologai atrado bent 50-ies Egiptiečių karališkosios šeimos narių kapavietę, kasinėdami sudarkytą kapavietę Karalių Slėnyje. Tarp rastųjų esama ir princų, ir princesių, ir vaikų.
  Hieratic įrašai (hieroglifų forma, rašoma kursyvu) atskleidė, kad dauguma mumijų kapavietėje giminiuojasi su dviem faraonais, Tutmose IV ir Amenkotep'u III, kurie valdė 14a.pr.Kr. Archeologai teigia, kad tarp negyvėlių rastos bent dvi iki tol nežinomos kilmingos dukterys, keturi princai ir keletas vaikų.
  Naujosios Egipto Karalystės laikais (1550-1070 pr. Kr.) karališkosios šeimos nariai buvo laidojami Karalių Slėnyje, vietoje prie Nilo, ten kur dabar esama šių dienų Luksoro, apie 500 kilometrų į Pietus nuo Kairo. Karaliaus Tutankhamun'o kapavietė yra viena iš geriausiai išsilaikiusiųjų, atrastų Karalių Slėnyje, ir netgi šiomis dienomis ten atrandama ir tyrinėjama vis naujų kapų.
  Vienas iš tų šviežiai atrastų kapų vadinamas KV 40. Iš pažiūros, vienintelis dalykas galėjęs būti kokia nors nuoroda į tai, jog ten esama kapavietės, buvo įduba žemėje. Kasinėjimais atrasta 5 metrų gylio šachta, koridorius ir keturi kambariai, ir visa tai - didelėje betvarkėje. 3300 metų senumo kapavietė greičiausia buvo išgrobta, antikos laikais išnešant auksą ir medieną, o vėliau ir visa kita, ką tik buvo galima parduoti. Archeologai, kasinėjantys ten nuo 2007-ųjų, rado tekstilių, mumijų tvarsčių, lino drabužių, kaulų ir kitokių išmėtytų laidojimo artefaktų. Šie daiktai buvo storai padengti suodžiais nuo stiprios ugnies ar gaisro, kurį greičiausia sukėlė kapų plėšikai 19a.
  Susanne Bickel iš Bazelio universiteto Šveicarijoje teigia, kad suaugusiųjų kūnai labai išdarkyti, turbūt suplėšyti tų pačių kapų plėšikų, tačiau kūdikių ir vaikų lavonai, rasti požeminėje kapavietėje - sveiki. Ir priduria, kad nors tais laikais miręs vaikas būtų buvęs palaidotas visiškai paprastai, ten rasti vaikai gavo pilną mumifikacijos procedūrą.
  Live Science (Tiesioginis Mokslas; Gyvas Mokslas; Mokslas Dabar) Bickel el. paštu rašė, jog "jie [vaikai] buvo suvynioti į kelis sluoksnius tvarsčių ir įtrinti bitumu", tokia lipnia mase.
  Anot jos, archeologai kol kas dar nenustatė vaikų mirties priežasčių, tačiau antropologiniai tyrimai numatomi sekančiame kasinėjimų sezone/etape.
  "Viena aišku jau dabar, jie tikrai nemirė vienu metu (t.y. ne nuo kokios nors epidemijos), bet tam tikrais laiko tarpais." - sako S. Bickel.
  Iš gabalėlių karstų, padarytų iš medžio ir medžiagos vadinamos kartonažu (cartonnage), buvo nustatyta, kad kapavietė KV40 vėl naudota 9a. pr. Kr. dvasininkų šeimoms laidoti Trečiojo Egipto Tarpuvaldžio laikais.
  Bickel ir jos kolegos teigia, kad šios rastos mumijos ir jų kapuose išmėtytos gėrybės - gali atskleisti daugiau apie faraonų šeimų gyvenimus.

  Šį tekstą pateikiu, kaip savo JUODRAŠTINIŲ vertimų pavyzdį ir, kaip įdomią informaciją, kurią ne visada gauname per visokius Delfius ir dviejų pastraipų "naujienas".
  Originalus tekstas: Dozens of Mummies Unearthed in Egypt's Valley of the Kings