Kaip Piktadarys: Muro Hasegawa | Oni

Oni buvo vienas iš pirmųjų mano žaistų PC video žaidimų ir yra atsakingas už meilę kiberpanko (cyberpunk) žanrui. Ten ir tada jis išpildė visus galimus lūkesčius ir norus. Įskaitant ir piktadarį, Muro Hasegawa. Jis visiškai atitinka tą filosofinę teoriją, jog kiekvienas piktadarys yra savo istorijos herojus. Pilnai tikėdamas tuo ką daro, veiksmų teisingumu ir būtinybe, Muro Hasegawa buvo nusiteikęs tikslą pasiekti bet kokiomis priemonėmis.

2032, pasaulį valdo totalitarinis rėžimas, aktyviai slepiantis žalą, padarytą gamtai, kad apsaugotų ekonominį saugumą, t.y. prioritetai. Oras – pavojingas gyvybei, vanduo – nuodingas. Žmonija glaudžiasi miestuose, kuriuose išgyvenimą palaiko atmosferą valantys centrai. Mat išorinis pasaulis – nebegyvenamas. Visur, kur jis būtų prieinamas, yra vadinamas „Laukinės Gamtos Draustiniais“, su draudimais ten įžengti. Bet koks bandymas reikštų tapimą valstybės priešu ir tai jeigu jūsų nenušautų vietoje. Norėdami atskleisti šiuos pasaulinio, visos žmonijos mąsto melus, Mai ir Muro tėvai, prof. Hasegawa ir jo žmona Jamie Hasegawa, išėjo į slaptą ekspediciją po vieną tokią zoną, kur Jamie mirė nuo užkrato. Užkrato, kuris jos kūnu skausmingai pasklido per menkutį įbrėžimą, kurį jie labai greitai išvalė ir apibintavo. Negalėdamas kitaip padėti žmonai, kaip tik stebėti siaubingas BioCrisis toksinų keliamas kančias, vyriškis ją turėjo nušauti ir to pasėkoje – sunaikinti savo vardą. Juk ne tik įlindo, kur nederėjo, bet dar ir, bent jau visuomenės akyse, įvykdė bjaurią žmogžudystę. Draskomas širdgėlos jis prisiekė, kad Jamie mirtis nenueis veltui ir, su žmonos broliu, dr. Kerr, ėmėsi Daodan Crysalis projekto, turėjusio leisti žmonijai įžengti į hiper-evoliuciją.

Projektas turėjo išspręsti gamtinę krizę iš žmonijos pusės, pakeisti juos taip, kad jie galėtų išgyventi ten, už spygliuotos tvoros ir atmosferos valymo centrų. Bėda tik ta, kad niekas nenorėjo liesti su valstybės paslaptimis susijusio projekto nė iš tolo. Tad, kai gilias kišenes pasiūlė Sindikatas, vyriškis sutiko. Deja tik, Sindikatas nebuvo motyvuotas altruizmo. Tebuvo laiko klausimas iki nuspręs savo investicijas patikrinti, paspausti ir galiausiai – atsiimti. Reido metu prof. Hasegawa žuvo, o dr. Kerr paspruko su Mai. Juos priglobė Technologinių Nusikaltimų Specialioji Tarnyba – TCTF – Technology Crimes Task Force, tokia, tarkim, sukarinta spec. policija. Čia mergaitė tapo valstybės globotine, o vėliau ir specialiąja agente, kodiniu vardu Konoko. Be prisiminimų apie praeitį, ji buvo išsiųsta medžioti savo pačios brolio, kas ir sudaro žaidimo pagrindą.

Nėra žinoma kodėl dr. Kerr paspruko tik su Mai, nei kaip vaikinas tapo to paties Sindikato bosu. Tesklando gandai apie išžudytą konkurenciją.

Muro, turėdamas pakankamai žinių ir supratimo apie projektą, tęsė tėvo darbą, šventai tikėdamas ta vizija. Galų gale, juk jis turi įrodymų apie projekto efektyvumą: Mai ir Muro yra pirmieji simbiotai, įžengę į evoliuciją, kurią jis, dabar, padovanos ir likusiai žmonijai. Jiems tereikia nustoti slėptis už savo technologinių pasiekimų ir žengti jo keliu, link biologinių. Muro, žaidimo metu, aktyviai siekia sugadinti ar kitaip paveikti Atmosferos Valymo Centrus ir taip užpildyti miestus toksinais iš išorės. Išgyvens tik stipriausieji, tik tie su Daodan Crysalis, simbiotai, kaip jis ir Mai. Žmonija įžengs į naują erą, kur gamta pati atrinks plėšrūnus nuo aukų.

Muro Hasegawa yra piktadarys su iškreiptu altruizmo jausmu, savo istorijos herojus. Jis nuoširdžiai tikėjo, kad daro teisingą dalyką, netgi gerą. Tikrai bene mylimiausias mano archetipas. Pakankamai protingas, kad tęstu mokslininko darbus. Pakankamai gurdus, kad perimtų didžiausią nusikalstamą organizaciją ir jos resursus.

soukyan.redbubble.com

Apie Oni esu rašęs ir daugiau: Oni, arba mano pažintis su kiberpanku [1]; [2]; [3]; [4]; [5]; Dark Horse Oni Komiko apžvalga

Kaip Piktadarys | Dum Dum (Cyberpunk 2077)

Cyberpunk 2077 žaidime pilna įvairių grėsmės lygių gaujų. Maelstrom, Nakties Mieste (Night City), siekia aukščiausią balą. Valkiojimasis po jų valdomą teritoriją - labai nepatartinas. Bet, jei esate didelis ir blogas samdinys (bet kurios lyties), greičiausia galėsite reikalus aptarti su jų šiek tiek netikėtu diplomatu vardu Dum Dum. Jis ir pakankamai nestabilus, kad pritaptų booster tipo gaujoje, garsėjančioje kiberpsichų (cyberpsycho) ir tų ant ribos kiekiu, ir pakankamai nuovokus, kad vengtų kraujo praliejimo ten, kur užtektų žodžių. Ir visiškai lojalus psichopatui Maelstrom lyderiui Royce, kuris skatina ir įkvepia tik nenuspėjamą žiaurumą, ir, nepaisant nekvestionuojamų įsakymų, daro viską, ką gali, kad reikalus pirmiausia išspręstų diplomatiškai, paliekant ginklus kraštutiniams atvejams. Toks labai puikiai pilkos moralės veikėjas, tarp dviejų labai skirtingų strategijų.

Dum Dum sutinkame du kartus. Pirmąjį: pagrindinėje siužeto misijoje, kurioje mums reikia į voro panašaus roboto pavadinimu Flathead. Maelstrom pavogė vieną tokį iš Militech, aukšto profilio korporacijos, kuri specializuojasi karinėse, kovinėse technologijose, ir nepagailėjo pastangų jį patobulinti. Atskyrę Militech programinę įrangą nuo naudotojo jie padarė įtaisą bene nesusekamu. Ką Dum Dum mums mielai papasakoja, nieko nevyniodamas į vatą. Darydamas atsainų lankstą pačiu visuomenės takto kraštu, jis minimaliai užtikrinta mus šioje labai įelektrintoje atmosferoje: kalbame, tad susitikimo prigimtis – vis dar diplomatinė. Bet užsimiršti tikrai nederėtų, nei kur esame, nei su kuo bendradarbiaujame.

Supratau, kad Dum Dum man patinka, kai jis vos nesusivėmė nuo jūrligės (motion sickness), ištikusios prisijungus į voro-roboto optiką. Bet tolimesni įvykiai viską dar pagerino.

Įsigiję robotuką jūs, žinoma, turite išeiti. Priklausomai nuo to, kaip gražiai susitarėte, išėjimas gali būti dvejopas. Pirmasis, mažiau kruvinas: Dum Dum jus išsiveda pasakęs, kad parodys trumpesnį kelią iš All Foods, kur Maelstrom įsirengė savo HQ. Eidamas šiek tiek aprodo matomiausias fabriko dalis, šen bei ten atsikrisdamas ar pakomentuodamas kitus gaujos narius. Miela, jeigu ir labai įžeidi dinamika buvo maloni stebėti iki pat atsisveikinimo. Bet nebuvo tiek smagi, kiek antras išėjimo būdas, per Militech kūnus.

Jeigu prie vartų pasirodo Militech ir mes nusprendžiame prisijungti prie Maelstrom gynybos, Dum Dum ir vėl pakviečia eiti kartu, šį kartą sukdamas uodegą, jog tenori pats išnešti sveiką kailį ir tuo pačiu, juk pakeliui ir mus išvesti. Situacija, visgi, greitai kaista. Tačiau nepaisant to teiginio, jis niekur mūsų nepalieka ir neapleidžia. Laukia jei sustojame ar kur nors nuklystame (ten tikrai yra kur ir kodėl nuklysti), bei aktyviai gina nuo Militech karių. Dulkėms nusėdus ir kulkoms nustojus skraidyti, jis netgi padėkoja V už pagalbą, akivaizdžiai džiaugdamasis tokia smagia nauja pažintimi, net jei neketina palaikyti kontakto. Šis staiga suvešėjęs draugiškumas greičiausia gali būti priskirtas booster gaujų pagarbai geram chromui, bei jo valdymui. T.y. geram V pasirodymui.

 

Antras susitikimas su Dum Dum yra net labai praleidžiamas, tad tik priminsiu, jog labai verta pirmiausia imtis visų šalutinių misijų, paliekant pagrindines pabaigai. Vedini Džonio atsivelkame į Totentanz klubą prie kurio durų mus smagiai pasitinka Dum Dum ir dar labiau pralinksmėja, jei V pastebi jo naujas modifikacijas, taip leisdamas suprasti, jog džiaugiasi, kad nebuvo pamirštas. Instinktyviai apsiėmęs diplomato rolės, jis pasisiūlo V palydėti pas bosą, primindamas mums koks tas karštakošis. Tad nepaisant vyriškio nesvyruojančio lojalumo ir, neabejokit, įsakymų jis tikrai nesvarstytų, panašu jog Dum Dum nuoširdžiai norėtų, kad Royce V neužsipultų.

Einant per klubą Dum Dum užsimena, jog nelabai mėgsta čia grojančią muziką, jam labiau patinka prieš-korporacinė, tokia, kaip Samurai. Bet tai pasakęs pabrėžia, jog kitų žmonių skonio jis tikrai neteisia ir supranta, kad jei jau daugumai patinka ši, tai savaime suprantama, kad ši ir gros. Iš vienos pusės, jis akivaizdžiai jaučia prielankumą visumos judėjimui, t.y. booster gaujoms būdingam bendro tikslo siekimui, kur net subendrinti pomėgiai jam visiškai netrukdo. Iš kitos pusės Dum Dum stipriai išsiskiria iš būdingų normų, mat kiti gaujos nariai dažnai jaučia tam tikrą Dievo kompleksą, paprastai sukeliamą augančios kiberpsichozės, kurio pasėkoje tie, kurie yra kitokie, nei jie, laikomi prastesniais. Artimiau su tuo susipažinti galima viename šalutiniame darbe, kuriame modifikacijų atsisakantys vienuoliai susiduria su Maelstrom gaujos nariais.

Kad ir kaip labai Dum Dum man patiko, šis paskutinis susitikimas – šiek tiek nuliūdino, nes priminė, ką galėjome turėti su Cyberpunk 2077 žaidimu ir ko jau niekada negausime. Jame tikrai labai daug gerai parašytų veikėjų pagrindų iš kurių tik absoliutūs vienetai tapo daugiau, nei prašalaičiais ar išnašomis.

komiksas | Cyberpunk 2077: Trauma Team | 1-4

Trauma Team yra vienas mano mylimiausių CP77 pasaulio aspektų. O "Cyberpunk 2077: Trauma Team" labai puikiai parodo kodėl. Visas tas absurdiškas sveikatos, draudimų privatizavimas, kuris gali pasiekti tokį lygį... Komiksą parašė Cullen Bunn, iliustravo Miguel Valderrama ir Jason Wordie.

Apie Komiksą: Nadia vienintelė išgyveno misiją, kurioje žuvo visa jos komanda, įskaitant ir mylimą vaikiną, tikėjusį jų darbu. Ir tai netgi nebuvo vienas sunkiausių darbų... Tik kiberpsichas (cyberpsycho), pasamdytas atlikti darbo, kurį, na, atliko, nepaisydamas absoliučiai nieko. Kiberpsichas su platininiu draudimo planu privačiame biznyje, žinomame, kaip Traumų Komanda (Trauma Team), kuriai Nadia ir dirba. Platininis planas įpareigoja Traumų Komandą ten atsirasti vos klientas nusičiaudėja, tad nėra jokių abejonių, jog jie atvyks, kai klientas juos išsikvies, kaip labai brangų taksi iš žiaurios ir prieš jį labai rimtai nusiteikusios gaujos pastato. Klientas... Tokiu Nadijai pažystamu veidu, jog visą misijos laiką ją plėšo dvejonės.

Mano Nuomonė: Labai keista, veiksmo kupina istorija. Tikrai ne tokia žavi, kaip Cyberpunk 2077 su Trauma Team matomas veiksmas, bet lygiai tokia pat pribloškianti, kur į mirtiną kovą įsiveržia iki dantų ginkluoti žudikai, kaip samdiniai, kaip insurgentai, kurie, šiaip jau, yra medikai, atvykę ten išgelbėti kliento gyvybę. Labai geras parašymas, ir labai geri vaizdai.

Tikrai labai patiko. Gal ir ne pats geriausias šio žanro komiksas, kokį perskaitysite, jei pasiimsite, bet tikrai neblogai pristato kiberpanką, kur moralė irgi tėra prekė, o godumas ribų bene neturi.

Skaitom Nakties Rėžimu | Goodreads

Komiksas | Oni 0-3 | Dark Horse

Šį įrašą pirmiausia patalpinau savo knygų bloge: Skaitom Nakties Rėžimu.

Oni komiksas, išleistas Dark Horse, buvo parašytas (David Land) ir nupieštas (Lorraine Reyes, Sunny Lee, Norman Lee ir Ken Lugo), kaip pagalbinis įrankis žiniai apie žaidimą paskleisti. Jis išleistas 2001 metų pirmame ketvirtyje, berods nuo Vasario iki Balandžio, ir pasakoja istorija apie keistas, į

vaiduoklius panašias būtybes, kurios gąsdina net Sindikato žmones.

Apie Komiksą: Pasklidę gandai, apie į vaiduoklius panašias būtybes, pasiekia ir TCTF ausis. Konoko, kuri vieną tokią dvasią matė, kai vijosi Sindikato vagis, imasi tyrinėti fenomeną. Tam jai reikia informacijos ir kokių nors siūlo galų. Tik, panašu, dauguma matomų jau ir taip veda į Sindikatą...

Mano Nuomonė: Nepaisant to, jog pati istorija - silpnoka, skaityti buvo be galo įdomu. Gavau pamatyti žaidimo pasaulį - kitu kampu. Visus tuos glotnius dangoraižius, lūmančius virš begalinių tuščių miesto aikštės ar gatvių erdvių, kur žmonių, panašu, ne tiek ir daug. Konoko čia gavo pabendrauti su žmonėmis - akis į akį, tiek su vadu Grifinu, tiek ir su kitais, įtartinais tipais, kurie gal būt ją laiko drauge, ar bent jau bendradarbe iš pareigos (ranka ranką plauna). Istorija nagrinėja SLD (simulated life doll, gyvenimą imituojančias lėles, auginamus androidus, su tam tikrų, kartais ir konkrečių asmenų asmenybių raštu smegenyse, dažniausiai kuriamų tam, kad stebėtų konkretų asmenį, padėtų jiems jų darbe), bet tam, kad ta istorija mums būtų perteikta, gauname pamatyti tiek Sindikato darbą, gerai ir taikliai pabarstytą juokais (pvz.: klerkas vardu kreipiasi į vagį, kuris pasiteirauja, kaip laikosi šio šeima, suprask, jų interakcijos yra labai dažnos), tiek ir išorinį jo ratą iš vidaus (žaidime daugiau brutaliai iriamės link centro).

Mėgstantiems tą žaidimą - tikrai rekomenduoju užmesti akį. Tiems, kas to žaidimo net nežinote, jei domitės kiberpanku, kaip žanru, tai paskaityti tikrai irgi galite, ten nėra nieko, ką turėtumėte iš anksto žinoti.

2021 Ego Noctis | Apibendrinimas

Na ką, su dracember'iu baigiasi ir visi metai. 2021-aisiais tikrai buvo labai daug blogo. Tiek pasaulyje, tiek asmeniniame gyvenime. Bet tame asmeniniame buvo ir labai daug gero. Stiprių, gerų dalykų, dėl kurių buvo verta juos atkentėti. Va tokie būtų mano karūnos žėručiai: 

Dracember'is. Radau tiek daug neskaitytų Drakulos knygų, kad dar ir kitiems metams liko. Panašu jog Vladas Drakula pagaliau lipa į platesnius mainstream'o vandenis. Kaži ar ne dėl to BBC serialo? Prie to paties į rankas pateko ir prieiga prie tiesiog begalybės filmų, teatrų įrašų, bei netgi komiksų, tad kitais metais irgi galite tikėtis ko nors panašaus. Gal net ir geresnio. Tikiuosi, jog norėsite sudalyvauti ir patys, juk Dracember'iui tiktų ir kiti vampyrai.

Kiberpankas. Iš naujo atradau savo seną meilę, Oni, parašiau penkis, labai ilgus blogo įrašus ir pagaliau sugebėjau nutapyti tikrai gerą Muro Hasegawa portretą. Gal kitais metais sugebėsiu tokį sukurpti ir Mai Hasegawa.

Menai irgi gavo prakurų, ypač skaitmeniniai. Ko pasėkoje šiek tiek apslopo komisinių tapymas, bet, ei, tikrai nepamiršau dviejų miegalių gėlėse, jie tikrai, su laiku, bus. Taip pat, kampe stovi visa krūva pridovanotų drobių tapymui, tad pažiūrėsim dar, kur tie kiti metai nuves.

Netflix'as, manau irgi davė gero. Nuo Squid Game, iki Raganiaus tiek ir dar šiek tiek, tikrai labai daug smagių dalykų susižiūrėjo. Rekomendacijos tikrai visada laukiamos.

Jei neklystu, tai šie metai pasitaisė, kai atradau naujų draugų, atnaujinau kontaktus su senais, bei išsprendžiau, kas buvo neišspręsta su tais, kurie visada mane palaikė. Tikiuosi, kad jų vardų man minėti net nereikia ir jie patys žino, kokie man yra svarbūs: amžių lenkianti išmintis, bendravimas, supratingumas - neįkainojami. Jūsų laikas ir rūpestis veda mane pirmyn, ačiū jums.

Na o jūs, mielieji, mano nesami, gal būt būsimi draugai, skaitytojai. Jums linkiu, jei dar neradote, atrasti tas draugystes, kur žmonės - kaip šeima, kur jaustumėtės saugiai, jaukiai ir nebijotumėte pasisakyti. Linkiu ir sveikatos, kad jokia bjaurastis nelystų. Bei drąsos toliau žingsniuoti pirmyn. Tikrai sugebėsit, pamatysit.

xx

Vakaris

Oni, arba mano pirmoji pažintis su kiberpanku | 3 - aplinka

2032, ne tokia ir tolima ateitis. Oras - per daug užterštas, kad juo būtų galima kvėpuoti, vanduo - nuodingas, o planeta - miršta, palikdama vis mažiau vietos žmonijai. Totalitarinis Pasaulio Koalicijos valdymas rūpinasi tik ekonomine krize, ko pasėkoje gyvenimas čia lengvas tik turtingiems ir korumpuotiems. Visiems kitiems - meluojama. Meluojama apie toksišką gamtą ir gyvybės, tokios, kokią žinome mes, pabaigą.

Atmosfera:

Monochrominė atmosfera, prislopintos spalvos. Kiberpanko žanre tamsa yra gan įprastas reiškinys, primenantis apie suniokotą pasaulį. Tačiau aukštųjų technologijų ir prasto gyvenimo patamsius prasklaido ryškūs neoniniai ženklai ar koks nors idiotiškas reklamos stendas. Tik ne čia. Čia mes kaktomuša susiduriame su priespaudos rėžimu, pastatytu ant plieninio melo, skirto laikyti žmones viduje, sterilioje tamsoje, filtruojamame ore.

Glotnūs valdžios pastatai rėžia akį dėl už jų stovinčių monolitinių megapolių ir už gyvenimą didesnių industrinių struktūrų. Darbo įėjimai dažnai maži, tik tiek, kiek reikia praeiti vienam asmeniui, o didesni - skirti nieko nežinančiai publikai, civiliams, arba gyvastį palaikančioms mašinoms. Toks gan tamsus hierarchijos paveikslas, kur tavo vieta, apykaklės spalva, priklauso nuo to kur tu stovi technologijos valdymo ir valstybės paslapčių piramidėje.

Žaidimo garso takelis yra didelė šios atmosferos dalis. Jame yra tų jau retai naudojamų garsinių indikatorių, nurodančių, jog pavyko atverti praėjimą į kitą lygmenį ar kovą. Ir, žinoma, muzikos, kuri apibrėžia įvykį: kas įvyko, kas tebevyksta, ir ką tai reiškia ateičiai?

Lygiai:

Oni sudarytas iš keturiolikos lygių, padalintų į nuo vieno iki penkių išsaugojimo taškų. Kiekvienas lygis yra savaip unikalus. Nauji vaizdai, nauji būdai Konoko mus sužavėti įėjimo į sceną būdais. Nuo skrydžio metaliniais sparnais virš Atmosferos Konversijos Centro, link įsmukimo per paradines duris, iki visokio piktnaudžiavimo savo motociklu.

Progresuojant lygiams - progresuoja ir priešai. Apsaugos sistemos, nors kartais ir atrodo sudėtingos, iš idėjos išlieka tokios pačios: praslysti po, arba peršokti per lazerius, kad nepažadinti nukauti bandysiančių ginklų bokštelių. Tuo tarpu žmonių formacijos pamažėle sudėtingėja, palaipsniui daugėjant sunkiau nukaunamų, gudresnių, greitesnių, stipresnių priešų.

Progresuoja ir įranga. Tarp dviejų tipų užtaisų arsenalui ir medikamentų, vis dažniau ima rastis ir taktinių reikmenų, tokių kaip jėgos laukas, sustabdantis tam tikrą kiekį kulkų, nematomumo šydas, o ir patys laukiantys ginklai - vis dažniau rimtesni, galingesni. Nuo lygių nepriklauso tik misijoms unikalūs dalykai. Oni turi tokią nuostabiai paprastą vieną kartą panaudojamo daikto mechaniką. Šie misijų reikmenys žymimi judančiu geltonu apskritimu, tokiu pačiu, kokiu esate raginami apmokymuose. Paėmę daiktą turėsi rasti kitą tokį patį apskritimą, kur jį panaudosite. Tos žymos, nuoširdžiai, yra geriausios, kokias kada nors mačiau: kiekvienas paimamas daiktas apibrėžtas tarsi lazerio šviesos piktograma, matosi labai aiškiai, tačiau iš bendro vaizdo neiššoka, neatrodo, kaip čia nepriklausantis elementas.

Yra ir keli po lygius išbarstyti bosai. Sąlyginai jie irgi sunkėja, tačiau, tiesą pasakius, kiekvienas ir taip jau pateikia unikalų rinkinį sunkumų, tai kaip blogai ten jums bus - priklausys, iš dalies, ir nuo to, prie kokio kovos stiliaus esate pripratę. Na o vienas bosas... Vienas bosas susijęs su pasirinkimu, kuris pakeis žaidimo pabaigą, bet gal ne bendrą rezultatą.

Progresuojant istorijai, aplink krentant priešams, o tiesai - skverbiantis per vis didėjančius įtrūkimus meluose, Konoko parodo, jog moka ne tik stilingai įeiti, bet ir stilingai išeiti. Ar tai būtų skrydis per mėsmalę, ar pasiplaukiojimas rūgšties onsen (Japonijos karštosios versmės), ar kelionė ant priešo nugaros.

Pastatai:

Oni yra kelių tipų pastatų su kuriais sąveikaujama išorėje, viduje, kartais po jais, o kartais ir ant jų. Viešieji pastatai, kaip oro uostas. Valstybės pastatai, kaip TCTF būstinė. Industriniai statiniai, kaip Atmosferos Konversijos Centras. Sindikato pastatai, sandėliai, kaip bazė kalnuose. Na ir žinoma tie, kuriuos matome, kaip foną. Skiriasi jų išorė, fasadai, dydžiai, priėjimas, spalvos. Ir tokie akivaizdūs dalykai, kaip vidinis išdėstymas, dizaino pasirinkimai, bei turėklų kiekis.

Viešieji pastatai, kaip ir galima tikėtis, tėra tik pailgi angarai, pritaikyti žmonių srautui. Po pirmo lygmens, kur laiptai buvo uždarame koridoriuje, šiek tiek nustebau pamatęs, jog oro uoste žmonėms praeiti ir nusileisti aukštu ar dviem skirtas takas - be turėklų. Saugos reglamentų paisymo stoka jaučiasi ir kitur, kad ir ant pastatų, kurių stogais gauname pasivaikščioti. Ar nuo kurių stogų gauname nukristi, nes praėjimai yra, turėklų nėra, o architektams, akivaizdu, rankos drebėjo.

Valstybiniai pastatai dažniausiai puošiasi tuo vėlyvų 2000-ųjų modernumo supratimu, stiklo ir plieno fasadais. Monochrominis vidus, tylūs ir mirtini apsaugos elementai. Tuo tarpu Sindikatas apsaugai daugiau telkiasi brutalią kovotojų jėgą. Dažniau matomi ir garsiniai signalai, kurie tų kovotojų prikviečia dar daugiau. Ir fasadų čia niekam nereikia, iš išorės šie pastatai atrodo gan paprastai, militaristinis įvaizdis į vidų užeiti tikrai nevilioja.

Na, o pati svarbiausia struktūra, kurią noriu paminėti yra Atmosferos Konversijos Centras. Aukštos, gigantiškos kolonos, blyškiai stūksančios virš galvos, filtruoja orą ir vandenį. Monolitinės sienos, apgobiančios matomumo kraštus. Siauri praėjimai tarp aukštų statinių, kur vienas teisingas spyris lemia ar jūs, ar priešas kris žemyn, susipažinti su šalta, kieta žeme. Kelių kūnų storio kabeliai, per kuriuos teka elektros srovė - dažnai yra vienintelis praėjimas. Ir jeigu čia nuo aukščio svaigsta galva, tai viduje, net ir gigantiškuose tuneliuose - ima kamuoti klaustrofobija. Mat užtektų vieno mygtuko paspaudimo akistatai su mirtimi inicijuoti.

Dažnai sustodavau pasidairyti. Kartais tam, kad nusiųsčiau draugams, kokią nuotrauką, parodyti niekuo neapsaugotą kraštą, nuo kurio vos nenusidrėbiau. Ar tiesiog pastovėti ir pagalvoti, kaip viskas atrodytų, jei tai tebūtų gyvas miestas, be grėsmių, kurios išvaikė žmonės. Kaip atrodytų tas pastatas, jei jame degtų šviesos? Kiek žmonių dirbo tame kabinete?...

>>> tęsinys : 4 - v e i k ė j a i

Oni, arba mano pirma pažintis su kiberpanko žanru | 2 - istorija

Žaidimo istorija vyksta nebe tokioje ir tolimoje ateityje (2032), kur distopinio kiberpanko pasaulio išlikimui grasina tarša. Totalitarinis rėžimas, subūręs žmoniją į miestus, pastatytus ant atmosferos konversijos centrų (atmospheric conversion centers), kurie valo ir pateikia orą bei vandenį žmonijai, agresyviai meluoja apie situaciją ir teigia, jog aptvertos ir griežtai saugomos užterštos zonos tėra tik laukinės gamtos draustiniai. Bet kas mėginantis ten patekti - rizikuoja tapti šalies priešu, arba tiesiog mirti vietoje... Juk širdies neskauda dėl to, ko nežinai.

Ši užteršta aplinka ir yra katalizatorius Oni žaidimo istorijai. Palikę du mažus vaikus namie, Hasegavos (Hasegawa) išvyksta į slaptą ekspediciją, su ketinimais įsibrauti į uždraustą zoną ir surinkti įrodymų apie melus. Bet Džeimė (Jamie) Hasegava, vos patekusi į zoną, įsibrėžia koją. Ir nors jie tuoj pat žaizdelę išvalo, užkratas jau dirbo savo darbą... Greit tampa aišku, jog Džeimė nebeišgyvens. Iš skausmo vaitojančiai žmonai Hasegava galėjo padėti tik vienu būdu...

Grįžęs, profesorius Hasegava prisiekė ištyrinėti parsigabentus mėginius ir rasti, kaip kovoti su mirtina tarša, kad daugiau niekas nuo jos nemirtų. Džeimės mirtis negalėjo nueiti veltui. Tad jis ir Džeimės brolis ėmėsi tyrimų, remiami monolitinio Sindikato, mat niekas kitas nenorėjo teptis rankų tuo, ką valdžia laikė melu. Tačiau Sindikatas mokslininkus rėmė ne altruistinių jausmų vedami ir, supratę, jog esama kažkokio nuo jų slepiamo progreso, jie įsiveržė į laboratoriją. Džeimės brolis dr. Kerr, su jų dukra Mai paspruko į TCTF (technological crimes task force - technologinių nusikaltimų darbo grupė), kur Mai tapo valdžios globotine. Kaip ir kodėl jos brolis Muro buvo paliktas - nėra aišku.

Čia pradedame patį žaidimą. Mai praeitis - giliai užrakinta paslaptis. Jos kodinis vardas - Konoko (kono ko: tas vaikas). Viskas ką ji žino tai, kad žmonėms, kurie jai vadovauja - ji skolinga visą savo gyvenimą. Prie tokio garbės jausmo pridėję ir teisingumo jausmą mes greit suprantame, jog Konoko, po pirmosios, prastai pavykusios savo misijos, nė neketina nustoti persekioti Sindikato ir jo vadeivos. Ji įrodys, jog buvo verta į ją įdėtų vilčių ir sunaikins tą blogio imperiją, vardan žmonijos...

Kaip Muro tapo Sindikato vadu - irgi nėra aišku. Bet greitai į paviršių ima kilti daugybė kitų dalykų. Tarkime, būdamas kompetentingas Muro tęsė savo tėvo darbą. Jis žino, jog Mai ir jis yra pirmieji Daodan Chrysalis simbiotai. Jo tėvo didysis atradimas... Kažkas panašaus į virusą, ar protingą vėžį, Daodan Chrysalis perima savo šeimininko kūną, jį saugo ir regeneruoja. Keičia pažeistas ląsteles, audinius, iki tokio lygmens, jog net stresas jį sužadina veiksmui. Ir jo dėka, šios mutacijos dėka, Hasegavų vaikai galėtų išgyventi ten, tuose "laukinės gamtos draustiniuose". Muro žino ir supranta ką tai galėtų reikšti žmonijai... 

Muro teigia pasiekęs jų tėvo tikslą. Jis geba valdyti Daodan, jis žino, kaip ši mutacija veikia. Ir yra pasiruošęs per jėgą išstumti žmoniją iš už technologinės pažangos į biologinę hiper-evoliuciją. Muro ketina sustabdyti, ar kitaip pažeisti atmosferos konversijos centrus, ko pasėkoje - žmonija ilgai neišgyvens. Nebent priims (ar gal netgi pirks) Daodan Chrysalis. Ir tada prasidės visos tos "bado žaidynės", kur išgyvena tik stipriausieji.

Daodan Chrysalis asmens kūne sukelia transformaciją, padaro žmogų - antgamtinį, super-žmogų. Chrysalis yra galia, stiprumas, gajumas. Jų kūnai - regeneruojasi, gydosi. Tačiau paskutinės transformacijos stadijos, kai kūnas, organai, audiniai, yra bene visiškai ar jau visiškai pakeisti į tuos, kuriuos sukūrė Daodan - kelia šiokį tokį nerimą. Ypač, kai istorijos eigoje mes gauname susipažinti su keletu Muro karių, kuriems jis jau suteikė šią dovaną. Deformuotų, raguotų karių, kurių kraujas dega, kai jie žudo. Mat tai yra galia, ir galia, kaip žinome, gadina. O Daodan Chrysalis tikrai parodys, kieno viduje tūno vilkas, o kas - tik avys...

>>> tęsinys: 3 a p l i n k a

>> dėl į įrašus įdėtos dūšios, pirmieji šiuos įrašus, be jokio laukimo, tada, kai tiek jie yra parašomi, perskaityti gaus patronai.

Oni, arba mano pirmoji pažintis su kiberpanku | 1 - įžanga

Nebepamenu, kada mes įsigijome PC. Bet, kai jau įsigijome, greit išmokau jog pietų pinigus reikia taupyti ne tik Eridano knygoms, bet ir video žaidimams. Ir, pats pirmasis kurį įsigijau, buvo Oni. Tada dar Rusiška kopija nes, na, pripažinkim, tada dar tokia demografija mūsų buvo. Iš žaidimo išspaudžiau tiek ir dar šiek tiek. Peržaidžiau jį absoliučiai begales kartų. Radau kiekvieną randamą paslėptą daiktą, kiekvieną užkampį, kiekvieną trūkumą sienoje, ar žemą tvorą, per kuriuos būtų galima išsprūsti iš žemėlapio ribų ir priešus pasiekti kiaurai sieną. Išbandžiau visus sunkumus, ir visus pasirinkimus... na, gerai, ABU pasirinkimus. Ir nuoširdžiai mėgavausi kiekviena žaidimo minute, net tada, kai jau mokėjau jį mintinai ir išjungęs garsą klausydavausi savo muzikos (netgi pamenu ko klausiausi, ir kad dariau tai viduryje žaidimo išimdamas diską ir įdėdamas muzikinį, nes dar nemokėjau muzikos persikelti į kompiuterį).

Oni yra Bungie West kūdikis, išleistas 2001-aisiais. Distopinio kiberpanko žanro, veiksmo žaidimas su beginklėmis kovomis ir trečio asmens šaudyklės mišiniu. Gan stipriai įkvėptas Ghost in the Shell, kas manau matosi, kai palyginimui pažiūrite į Motoko ir į Oni protagonistę kodiniu vardu Konoko. Ghost in the Shell atradau šiek tiek vėliau, bet net nežinodamas sąsajos, tikrai pastebėjau panašumus. Buvo ruošiamas ir Oni 2 žaidimas, tada dar darbiniu pavadinimu "Death and Taxes" (du neišvengiami dalykai: mirtis ir mokesčiai). Bet kai Bungie West turtą perpirko Rockstar, tada jau atšaukto žaidimo prikelti jie nemėgino. Sakyčiau, jog tai ir pabaiga, bet ei, niekad nemaniau, jog bus kuriamas naujas Bloodlines ar Saints Row, bet štai kur mes...

Na, o pasakoju jums apie tai iš dalies įkvėptas Bobdunga, ir iš dalies - Oni bendruomenės, kurios tais laikais nežinojau esant. Prieš keletą dienų ėmiau plačiau kuistis po Oni 2 informaciją ir pataikiau į tokią nedidelę, bet pilną informacijos wiki. Čia sužinojau, jog žaidimas 2016 buvo nutekintas ISO formatu, jog esama pirmo parodomojo lygio ir, na, didelės dalies paties žaidimo, kurį matome be grafikų ir be istorijos, bet su aiškiais judesiais ir tokiu bene skausmingu išdirbiu, kur, atrodo, tiek nedaug trūko... Bet apie šį žaidimą, kurio nėra, papasakosiu pačioje visų šių blogų pabaigoje. Dabar grįžkime prie minties...

Taigi, bendruomenė. Bendruomenė palaikė žaidimo gyvastį, paruošė ir iškapstė informaciją, netgi surašė savo spekuliacijas, už kurias esu labai dėkingas. Bet, svarbiausia, jie sukūrė modus, kurių dėka žaidimas veikia ir ant naujesnių PC. Tad nieko nelaukęs juos parsisiunčiau ir... Pirmą kartą, po daugybės metų, nuo pradžios iki galo, vienu prisėdimu, sužaidžiau visą Oni žaidimą. Ir, šį kartą, anglų kalba. Patirtis buvo tokia pat magiška, kaip ir žaidžiant tada, bet šį kartą su krisleliu nostalgijos.

Priminė jis man, koks nuostabus tas muzikos takelis. Kaip idealiai pažymimi surenkami objektai, bei misijai svarbios vietos, daiktai. Priminė ir, kad buvau baisiai įsižiūrėjęs tiek heroję merginą, tiek ir piktadarį vaikiną... Priminė, kokie tie piktadariai yra... įdomūs. Kokie svarbūs gali būti mūsų pasirinkimai. Kaip kova dėl gėrio ne visada reiškia, jog esi herojus, geradarys. Ir taip toliau, ir toliau. Ir apie visa tai aš labai norėsiu jums plačiai papasakoti.

>> Tęsinys : 2 į ž a n g a

> dėl to, kiek į šiuos įrašus įdėjau dūšios, patronai gaus juos perskaityti taip, kaip rašysiu, be pertraukų tarp jų.

žaidimai | Maelstrom gauja

Kažkada Maelstrom buvo žinomi, kaip Metal Warriors (Metalo Kariai), o jų lyderis, Hammer (Kūjis) palaikė gaujoje tam tikrą garbės kodeksą. Bet, kai Hammer buvo išmestas, su juo išėjo ir tas kodas. O tada pasirodė Inquisitors (Inkvizitoriai) ir praktiškai per vieną naktį juos sunaikino. (jei kas žino, ar Inkvizitoriai pasirodė prieš ar po Hammer išmetimo - parašykit man, nesu dėl šios informacijos tikras)

Dabar jie yra vieni iš Night City (Nakties Miesto) būsterinių gaujų, suformuoti iš Metalo Karių likučių ir tokių pakviestų, irgi Inkvizitorių nuskriaustų gaujų, kaip Red Chrome Legion (Raudono Chromo Legionas) ir Ironsights (Geležregiai). Žinomi Maelstrom pavadinimu, jie kaip pūlinys bujoja uoste, Watson (Vatsono) ir Northside Industrial (Šiaurinės Pusės Pramonės) rajonuose ir yra vienintelė Nakties Miesto gauja su ekstremalaus pavojaus lygio įspėjimu, kas juos daro pačia pavojingiausia čia egzistuojančia gauja.

Būsterinė gauja (booster gang) iš idėjos yra gauja, linkusi į, na, būsterius, modifikacijas, patobulinimus, kibertechnologiją. Gaujos - labai skirtingos. Yra tokių, kurios žiūri savęs ir niekam netrukdo. Ir yra tokių, kaip Maelstrom, kurių trečia narių dalis jau kamuojami cyberpsychosis (kiberpsichozės), o antras trečdalis - jau arti to. Tokio tipo būsterinė gauja dar gali būti klasifikuojama, kaip kovinė gauja.

Maelstrom yra linkę į gerai matomas modifikacijas. Ką ten, jie jomis apsėsti: naujais, blizgiais žaisliukais, karine technika, našumą gerinančia įranga ir pan. Ir jie tikrai ne prieš, tais atvejais, kai negali šito gero išsiderėti ir nusipirkti, žaislus pasivogti, dėl jų žudyti. Kas dažnai veda į baisius susirėmimus ir net atviras kovas. Bet, tarkime, Militech, gauna tiek pat, kiek ir krauna, atgal...

Savo brangiems pomėgiams, technologijai, įrangai, ginklams, narkotikams ir potyriams jie resursų prasimano trimis būdais, į kuriuos neįeina reketas, spaudimas, vagystės, įvairaus pobūdžio žiaurumas: jie stumia ginklus ir narkotikus; juodojoje rinkoje pardavinėja Brain Dances (Smegenų Šokius, tai toks, kaip VR tiesiai į smegenis, kai stebėtojas jaučiasi esąs "filmuotoju", veikėju - viską mato, girdi, jaučia, užuodžia), tarp kurių esama Snuff tipo filmų (kur pagrindinis veikėjas, t.y. stebėtojas, yra nužudomas. Tai dažniausiai šviežias į gaują stoti taikantis asmuo) arba Numbness, labai populiarus tarp perstimuliuotų Brain Dance mylėtojų, nes visiškai atjungia emocijas ir bet kokius jausmus; bei iš klubo pavadinimu Totentanz (mirusiųjų šokis), kuriame groja Neo Death Metal ir renkasi įvairios gaujos, su sąlyga, kad gerbs Maelstrom taisykles. Tiesa, ten, jeigu kūnų skaičius vakaro gale nepasiekia tuzino, naktis laikoma nuobodžia ir nenusisekusia. 

video žaidimai | pakalbėkim apie Cyberpunk 2077

Oi, kaip labai aš jo laukiau. Šito, va būtent šito tamsaus, širdį daužančio emocinės pasaulio pabaigos vaibo. Ir, pripažįstu, kad jo deja negavau. Bet čia nebus "koks blogas ir lūžęs šitas žaidimas" įrašas. Ne. Čia bus apie tai kodėl aš visgi jį pamilau tokį, koks yra.

Tą dieną, kai pagaliau sulaukėme šio žaidimo, su keletu draugų sėdėjom ir laukėm. Kas pradėjo žaisti po pusvalandžio, kas su aušra, vis tiek smagiai praleidom laiką, džiugi buvo diena.

Pirmiausia, ką pastebėjau prisijungęs tai, kad veikėjo kūrimo pasirinkimai buvo kur kas mažesni, nei mums buvo žadėta. Kaip kažkas minėjo twitter, nėra taip lengva pasidaryti androgenišką V, o lytį nuspręs genitalijų ir balso kombinacija. Bet, net pasiskundęs, kad per mažai man buvo nosių, smakrų, šukuosenų, užtrukau gal pusvalandį, kol pasidariau savo pirmą V. Ir jei manot, kad žaidžiant pirmo asmens žaidimą, nebus svarbu, kaip atrodot, tai... na, eikit pažaist ilgiau. Taip, niekam nerūpi, kaip mes atrodom. Bet galim linksmintis su veidrodžiais, yra nerealiai geras foto modas, o gale... Na. Pamatysit.

Prasidėjus pirmoms misijoms supratau, jog man per daug. Nuolatiniai skambučiai, piktogramomis perkrautas žemėlapis, nežinau, ką darau, kur einu, kodėl einu, šaut ar hakint, kur dėt kūną, kaip išlikti nepastebėtam, kur ta mašina... Mečiau žaisti ir nuėjau savaitę užbaigti Valhalos. Po to grįžau ir, na, situacija nepagerėjo. Kai kurie draugai per tą laiką spėjo žaidimą baigti ir tiesiog iki išprotėjimo siutino su "kai eisi ten, pranešk; kai darysi tą, būtinai pažiūrėk va ten; čia ne spoileris, tą pamatysi 2s iki pabaigos"... Nedarykit taip, eina na, kaip žiauriai knisa. Aš irgi taip nebedarysiu, nes žinau, kad darydavau. Never again.

Galiausiai tiesiog pradėjau ignoruoti draugus ir žaisti. Taip, buvo, ką praleidau. Taip, buvo ką jų dėka radau. Bet visa tai - nesvarbu. Man, asmeniškai, tai nieko nepakeitė, tad būčiau mielai viso to išklausęs antru žaidimu, o ne pirmu klausęsis ko jie susišaudė iš google (mane ir tas labai erzina, kai žmonės googlina ką daryt, vietoj to, kad tiesiog pabandytų).

Priėjau išvadą, kad nereik klausytis, kaip žaidė kiti. Ypač gerai tai pajutau, kai supratau, kad mano "būk teisingas, fair" yra visiškai kitoks, nei jų. Nes man taip leptelėt žmogui atrodė net labai grubu ir neteisinga.

Ir tada supratau. Supratau, kaip žaisti, ką reiškia tos piktogramos, kad skubinantis skambutis ar sms (nes veikėjai kartais gali jums parašyti žinutę ir paklausti, tai kur gi jūsų užpakalis) tikrai nieko nereiškia ir galima, visgi tikrai galima, daryti ką nori, taip ilgai, kaip tik nori, su viena kita išimtimi, jei iš vis. Čia ir pradėjau mėgti žaidimą.

Ne, jis tikrai nėra tai, ką mums žadėjo. Bet tai - toli gražu nėra blogas dalykas. Čia ne filosofiškai tamsi Bėgančio Ašmenimis istorija. Čia - purvina žmogaus būties ir noro gyventi istorija. Čia tas Cyberpunk, kurį matėte Mirtiname Ginkle, Transmetropolitan komikse, kur varomoji jėga yra seksas, narkotikai ir primityvūs, iškrypę įnoriai. Čia nereikia pergyventi, ar jūsų 3D printeris jus nužudys, nes didelė korporacija jus užtikrina, kad visi blogieji AI - ištremti už Blackwall. Čia užtenka galvoti ar norite skėrių picos, ar gal šiandien visgi pamėginsite tą naują "ilgosios kiaulės" burgerį (ilgoji kiaulė yra žmogiena). Kūnas šiukšlėse, pro kurį visi praeina nė nepažiūrėję, išmanusis ginklas, kurio kulkos ore keičia trajektoriją, kad padidėtų šansas pataikyti į galvą, nuhakintos akys, implantai, chromas, abnormalius pinigus kainuojanti sveikatos priežiūra, implantai, pinigai, pinigai, pinigai... Čia žaidimas, kuriame atsibundate supelėjusiame motelyje, miesto dalyje, kurį likęs miestas - ignoruoja, ateities rojuje, kurio nebuvo, ir išsitraukę iš šonkaulių kulką - varot namo.

Po pirmo savo žaidimo ir daug debatų su draugais, bei juokų iš minimalių bugų, kurie niekaip neįtakojo žaidimo, tai, kas pradžioje man buvo per mažai ir per daug vienu metu, tapo suvokiama vientisa mase. Ir nors vis dar galiu pasakyti, jog žaidimas davė man mažiau, nei norėjau, galiu pasakyti ir, kad jis man davė daugiau, nei tikėjausi.

Taip, yra ką taisyti. Taip, gal ir verta palaukti. Bet lygiai taip pat verta ir pažaisti ir jeigu veiks - mėgautis. Pas mane GTX 1060, Predator Helios 300 laptopas. Laptopas! Ir žaidimas man veikė net geriau, nei Valhalla. Jis man veikia geriau, nei tokie milijoną kartų patchinti ir taisyti, kažkada idealiai veikę Detroit: Become Human, ar Far Cry 5/New Dawn. Jis veikia geriau, nei atnaujintas Saints Row 3, kuriam pataisė grafikas, o bugus tiesiog taip ir paliko, tai žaidimas vis dar labai sudėtingai žaidžiamas, bet, ei, mylimas.

Pradėjau antrą žaidimą. Žaisiu ir trečią.

Spalio 17 | Psycho Squad | blogovynas

Vakar prisiminiau tą Cyberpunk 2077 treilerį ir sumečiau, kad Psycho Squad yra toks reliatyviai ne itin žinomas reiškinys. Tai trumpai taip, labai:

Psycho Squad, dar žinomi, kaip MAX-TAC yra atskira policijos dalis, skirta dirbti ir susidoroti tik su vienu vieninteliu reiškiniu - Cyberpsychos - kiberpsichais.

Cyberpsycho - kiberpsichai yra asmenys, kurių kūno modifikacijos, patobulinimai ir implantai pažeidė jų protą. Kuo daugiau kibernetinės technologijos biologiniame kūne - tuo mažiau empatijos. Kuo mažiau empatijos - tuo rimtesnis dievo kompleksas, bei psichozė vedanti į psichopatiją, sociopatiją. Psichopatu tapęs asmuo atitinkamai elgiasi ir reiškia sąlyginai subtilesnius simptomus: jie meluoja, manipuliuoja, jų nuotaika gali pasikeisti akimirksniu. Jie - žiaurūs, sužvėrėję tampa nesuvaldomi. Nuo čia tik vienas žingsnis link kiberpsicho - žudymas.

Kiberpsichai dažnai mato kitus, kaip paprasčiausius mėsos maišus. Jiems nesvarbu, kas mirs, kas gyvens. Jie - visagaliai, dievai. Tad dažniausiai ši psichozė baigiasi masinėmis žudynėmis.

Čia ir pasirodo Psycho Squad. Jie nėra maloniausi tipai. Pilnai aprūpinti valstybės jie - pasiruošę susidoroti su kvailiais, kurie persistengė. Dažniausias problemos sprendimas yra kulka į smegenis. Bet esama ir tikro gydymo.

Sudėtingų operacijų ir terapijos metu asmuo pirmiausiai išjungiamas ar atjungiamas, kaip pažiūrėsi. Tada išimami absoliučiai visi implantai, visos modifikacijos, augmentacijos, patobulinimai. Šią procedūrą seka proto atstatymas, dažniausiai ilgas ir nemalonus.

Būtent šitą scenarijų mes ir matėme tyzeryje. Cyberpsycho išpjovė būrį žmonių. Ją suėmė ar nušovė pareigūnas. Toliau matome ją jų transporto priemonėje, kas leistų manyti, jog visgi pavyko ją išgydyti ir dabar ji dirba MAX-TAC.

Kaip visada, prašau apsvarstyti galimybę mane paremti kavos puodeliu KoFi platformoje arba netgi tapti mano Patronais. Visa pagalba yra labai reikalinga ir vertinga.

Spalio 16 | nostalgija | blogovynas

Ar pamenat šitą CP77 tyzerį? Kaip jis man patinka. Vis dar. Ta atmosfera, muzika, pati scena, Psycho Squad pareigūnai ir nuo biologinio proto nušokęs pernelyg modifikuotas kūnas. Įdomu ar sueis su dabartine CP77 linkme, ar šitas takas jau seniai paliktas kažkur ten.

Šiandien jaučiuosi keistai nostalgiškai. Žaidžiau tą perdarytą Saints Row the Third: Remastered, prisiminiau gerus antrojo laikus, pasigrožėjau kažkieno neblogu dekoro skoniu, pakeikiau baisų valdymą. Tada prisiminiau Bloodlines 2, o to pasekoj ir Bloodlines, tą pirmą, tada tokį -wow-, dabar tokį -uf-. 

Ar matėt, kad RuneScape galima pasiimt Steam platformoj? Aš tą šiandien pamačiau. Neseniai prisiminiau tą žaidimą ir šiek tiek pažaidžiau iš jų oficialaus puslapio. Neįsivaizduoju, kaip žinojau, ką ten daryti, kai vos kalbėjau angliškai, nes net dabar... Kažkaip, sudėtinga. Reiks nuvaryt į Karamja, ten praleidau daugiausia laiko žudydamas Lesser Demons ir žvejodamas lobsterius.

Blemba, kaip čia uždirbus milijoną iš atvirukų, kad būtų galimą visą dieną žaist video žaidimus ir skaityt knygas, kuriais tie - paremti?

O ką jūs šiandien veikėt? 

Kaip visada, prašau apsvarstyti galimybę mane paremti kavos puodeliu KoFi platformoje arba netgi tapti mano Patronais. Visa pagalba yra labai reikalinga ir vertinga.

Spalio 15 | Cyberpunk 2077 Transportas | blogovynas

Turėsim penkias pagrindines transporto priemones:

1. ECONOMY: Jokios lyties meilužių šis ekonomiškas mažylis nepritrauks. Bet ei, gi ne dydy esmė, ar ne? Jokių aukštų technologijų ar brangių medžiagų. Praktiška ir pigi klasė, kuri tikrai nuveš iki vietos skirta kiekvienai kišenei.
2. EXECUTIVE: Klasė skirta įspūdžiui palikti. Joje nepagailėta lėšų nei poreikiams, nei norams. Naujausios technologijos ir atitinkamas, tavo malonumui skirtas vidaus dizainas.
3. HEAVY DUTY: Praktiško dizaino ir aukščiausios klasės inžinerijos traktoriai ir tankai skirti problemoms ir ginčams spręsti, kai juos išspręsti gali tik jėgos parodymas. Nesustabdomi žvėrys. Gaila man kvailio, kuris kelyje užlys tau prieš nosį.
4. SPORTS: Karštas variklių murkimas Naktinio Miesto laukymėje, išmetimo kvapas ore. Visiems tavo poreikiams pritaikomas galingas žvėris. Ar tai legendų vertiems pabėgimams, ar slidiems pasirodymams gatvės lenktynėse dėl tų saldžių, saldžių pagarbos taškų. 
5. HYPERCARS: Greitis, šarvai, tikslumas ir tokios brangios medžiagos, jog ši transporto priemonė tampa prieinama vos keliems išrinktiesiems. Tai nėra tipinė mašina. Bet tau tinka, tarsi pirštinė, ar ne?

Ir, atrodo, bus dar daugiau.

Kaip visada, prašau apsvarstyti galimybę mane paremti kavos puodeliu KoFi platformoje arba netgi tapti mano Patronais. Visa pagalba yra labai reikalinga ir vertinga.

Spalio 10 | Pandaragis | blogovynas

 

Šiandien mane aplankė Samhaino Santa ir paliko (prie durų, nes sergu) maišą dovanų. Sergant tiek laimės dar nebuvę.

Stakai žalių (užrašinės), boksininkas katinas (tušinukas) ir... aš. Gal vudu lėlė? Elkimės su panda atsargiai, gerai?

Nuotraukoj nėra, bet dar gavau ir cyberpunk kojines. Dabar jos priklauso kolekcijai tų, kur per daug patinka, kad nešiočiau, reikia pakankamai geros progos. Kadanors parodysiu.

Kaip visada, prašau apsvarstyti galimybę mane paremti kavos puodeliu KoFi platformoje arba netgi tapti mano Patronais. Visa pagalba yra labai reikalinga ir vertinga.

Ko reikės Cyberpunk 2077 paleidimui?

 

Nors mums pagaliau pateikė galimus PC reikalavimus Cyberpunk 2077 žaidimui paleisti, turėkit omeny, jog jie vis tiek laikomi apytiksliais. Reiškia, gali trūkti, gali užtekti.

Cyberpunk 2077, taip be galo seniai laukiamas žaidimas, greičiausia jau bus išleistas Lapkričio 19 dieną. Išankstiniai užsisakymai galimi jau seniai.

O dabar apie kitus newswire pateiktus dalykus. Šį kartą mums daugiau papasakojo apie Night City gaujas:

Minimos Gaujos:

• Maelstrom - "kartą Maelstrom narys man prieš akis nužudė jauną vaiką, taip šiaip sau."
• Valentinos - "jie turi bausmę kiekvienai progai."
• 6th Street - "visą dieną vemia patriotinį mėšlą."
• Voodoo Boys - "maniau jie tik miesto mitas."
• Animals - "istorijos pradžioje - kažkas pašiko korpui."
• Tyger Claws - "jie daro tai už ką geriausiai moka."
• Moxes - "mes prižiūrime vieni kitus."
• Badlands gaujos - "kam teikiama pirmenybė? Šeimai, ar pasauliui už jos ribų?"

"Nori būti kažkokiu ten herojum?"

Žaidimai | Giliau į Cyberpunk 2077

Naujas gameplay video šiek tiek akim apmeta dar vieną kvestą ir dvi iš daugybės galimybių jį pereiti. Čia daugiau ar mažiau apžvelgiama tik stealth ir tank modai, t.y. arba tyliai, slapta, arba su didžiausiais ginklais, pro paradines duris.

Po to trys žaidimo kūrėjai aptarė tuos stilius, kaip veiks gebėjimų sistema ir panašiai. Buvo labai įdomu ir spoileriai patys minimaliausi, tai ko vis tiek tikrai neišvengsite (priešingai nei anam video viršuje)

CYBERPUNK 2077 DEMO VIDEO!!!

Pagaliau. Dievaži, PAGALIAU.

Atrodo tikrai labai gražiai ir įdomiai. Viskas ir bet kas dar gali būti pakeista, bet kardinalių pokyčių manau nieks nedarys, tai tiesiog per ilgai užtruktų, o jie ir taip jau vos ne dešimt metų prie šito žaidimo sėdi. Dabar, kai Raganiaus nebėr (bet, gal dar bus, nes forumuose oficialai ne kartą yra su mumis kalbėję ir sakę, jog nieks niekad neketino Raganiaus žaidimų padaryti trilogija), jie tikrai įsivažiavo su CP77

Cyberpunk 2077 : Klasės

Anot Mike Pondsmith, Cyberpunk 2020 stalo žaidimo rolėmis kūrėjo, pagal kurio žaidimą CD Projekt Red kuria savo Cyberpunk 2077, tą "groundbreaking" žaidimą, kurį gal būt pamatysime 2077-aisiais, žaidime galime tikėtis klasikinių klasių.

Tokių kaip:

• Rockerboys - roko žvaigždės, kurios naudosis savo charizma ir muzika kovoje prieš valdžią, ar kažką ten.
• Nomads - iš korporacijų ištremti asmenys, kuriuos vienas tušinuko brūkšnis pavertė nebesamdoma mėsa. Jie marširuoja greitkeliuose, moderniose gaujose, tarsi gentyse.
• Bent dviejų tipų hakeriai, iš kurių vieni tikrai naudosis VR naršymui internete.
• Žurnalistai. Nes Spider Jerusalem yra kultinis simbolis.

Gera žinia, kad tai nėra vienintelės klasės. Blogesnė žinia, kad vis dar nežinome, kada šito žaidimo laukti. Kaip CDPR mėgsta sakyti: neužilgo.

Bus padaryta, kai bus padaryta.

[Neblogas straipsniukas] [Neblogas video]

Apibendrinimas: Death Note, The Wolf Among Us 2

Na gerai, sunkokas porą savaičių aš čia apturėjau. Visokios smulkmenos vis kibo. Tarkim, sugedo virdulys. Pasitaisiau, bet per tą valandą, kol ieškojau, kas galėtų būti blogai - nerimavau. Ir miegas baisiai neėmė, o užmigęs vis pabusdavau. Bet, negaliu teigti, jog viskas buvo tik blogai.

Išėjo pora gerų treilerių / tyzerių. [Death Note], daromas Netflix'o: nors Light vaidinantis aktorius neatrodo išmanantis savo darbą, bet bendrai imant, drįstu turėti vilties. Ryuuk atrodo labai neprastai, ir skamba net labai gerai. Ir [Full Metal Alchemist] treileris, labai gražus, viliuosi irgi, kad bus geras filmas.

Netflix'as pagaliau išleido ir [Castlevania], ir jau senokai. Pažiūrėjau du syk per vieną naktį, nes 4 serijos trunka mažiau dviejų valandų. Iki galo nesu sužaidęs nei vieno žaidimo, nors bandžiau ne vieną. Tie seni, 2D Side-Scrolleriai - košmaras. Labai gražūs, ir kiekvienas vaikas juos pereitų, bet aš net pirmo boso neįveikiau. Steam turiu kitus du, naujesnius, tuos kadanors damušiu. Tad, kaip žmogus nežaidęs žaidimų, pasakysiu, jog animacinis serialas - labai geras, lengvai suprantamas, ir gražiai nupieštas.

Tada dar CD Projekt Red išleido šiek tiek naujienų apie [Cyberpunk 2077], klases, kuriomis bus galima žaisti, tokias kaip rokeriai, žurnalistai. Žinot, chebra, man jau neberūpi, tik išleiskit, jei galit, dar prieš 2077 metus, okay? Nes, kai sakot, kad bus "groundbreaking" jau penkis metus, tai man skamba, kaip močiutės "čia naujutėliai batai, niekada nenešioti", kuriems jau 25 metai, ir faktas, kad jie nenešioti - nieko nebereiškia, kaip ir jos vis pabrėžiama kaina. Tiesiog šiandien jau galima gauti pigiau, ir geresnių. Žiūrėkit, kad jums nebūtų taip pat: išleisit savo "groundbreaking", o visi aplink jau turės geresnius...

Dar geresnė naujiena buvo [The Wolf Among Us 2] pristatymas. Tą žaidimą žaidžiau iš naujo, ir iš naujo, ir iš naujo. Niūriomis dienomis įsijungdavau intro ekraną, ir tiesiog leisdavau tai muzikai groti, ir būti mano background sound'u. Neoninės šviesos, cigarečių dūmų debesys, puiki muzika, nuostabi istorija, fantastiški herojai, ko daugiau gali reikėti? Telltale žaidimai - turbūt mano mėgiamiausi.

Vakar dar gi apsitvarkiau savo kampą, vis bandau viską susidėlioti efektyviau, sklandesniam darbui. Deja, pavyko pusėtinai, mat kol neužbaigsiu viso šito persidėliojimo, tol tas efektingumas atrodys, kaip chaosas. Kada nors, kaip nors.

[Game] Blade Kitten

  Kartais Steam susigundau kokiu anime stiliaus žaidimu. Vis man primena vieną iš mano pirmųjų - Oni, kurį perėjau ir pamėgau tiek dėl geros mechanikos, tiek ir dėl neblogos cyberpunk/dystopia istorijos. Šis žaidimas irgi turi tą cyberpunk kvapą, spalvingą heroję ir, tikėjausi, gerą istoriją. Deja.
  Sveiki atvykę į Hollow Wish (Tušti Norai). Paviršiuje tai tik nauja žemė, dirbtinis planetoidas, kurį bandoma apgyvendinti. Tačiau pasikuitus giliau viskas nebe taip ir paprasta. Kit Ballard, mūsų herojė, dar vadinama tiesiog Blade Kitten (jos istorija prasidėjo internetiniame komikse) atvyko į Hollow Wish, kad susektų vietinį blogiuką su dideliu atlygiu ant savo galvos. Bet, kad jau žaidimas - komiškas, čia pat pasirodo jos priešininkę Justice Kreel ir susprogdina jos laivą, pavagia jos Raktą (tame rakte, Breaker Key, laikoma informacija reikalinga tokiems galvų medžiotojams kaip Kit), ir tiesiog pasprunka, nieko nestabdoma. Tuo tarpu Kit sustabdoma ir bandoma nužudyti kiekviename žingsnyje, nesvarbu kam žaidimo eigoje tenka padėti.

  Kit yra viena iš paskutinių savo rasės atstovų. Kažkada jos planetą užpuolė Darque rasės atstovai ir atrodo - viską sunaikino. Keista tik, kad jos kardas, paklūstantis kiekvienai jos komandai, irgi yra Darque kardas. Apie tai žaidime nieko nepasakojama. Esama tik vieno nedidelio prisiminimo apie pačius Darque ir vienas susidūrimas su tais neaiškiais padarais.
  Žaidimas užtęstas ir nors jo mechanika gera, kovos patogios, o kartais ir pačiame žaidime nutinka kas nors nelinijinio (lygiai - didžiuliai, su daugybe kelių per kuriuos gali praeiti, daugybe kambarių, kuriuos gali apieškoti, ir net aklavietėmis be išėjimo), visgi jis mane ne tik nuvylė, bet ir šiek tiek supykdė. Negana, kad istorija pasakota padrikai, jos gabalai nesijungė vieni su kitais, teko daryti daug visiškai beprasmių dalykų, tai dar ir istorija nėra užbaigta. Pamenat visą tą pyktį dėl Mass Effect 3, ir to kaip jie prasisuko parduodami istorijos pabaigą kaip DLC? Čia gi tas pats. Istorija baigiasi staiga, tuo momentu, kai atrodo gal ir ims darytis įdomiau. Ekranas pasikeičia į raginantį nusipirkti kitą žaidimo dalį už 4,99 ir... na, viskas.
  Kiek teko skaityti atsiliepimus, daugelis atsiliepia panašiai kaip ir aš: geras žaidimas be normalios istorijos. Žaidžiamas, bet daugiau vien tam, kad žaistum, o ne ieškotum kažkokio pasakojimo, antro gyvenimo ar kažko ten. Pabaigos pirkimas priimamas daugiau kaip "na, nepriklausomi kūrėjai, ką jau čia, nėr ko tikėtis", nei "negi jūs rimtai?", kaip kad sureagavau aš. Manau protingiau būtų buvę tiesiog padaryti antrą žaidimą, mat juk knygos kartais irgi baigiasi įdomiausioje vietoje, bet paskutinių trijų lapų pirkti mums nesiūlo. Vietoje to gauname antrą knygą. O čia še kad nori. Žodžiu taip: