Istorija | Ilgės arba Vėlinės

Senosios Lietuvos šventė vadinta Ilgėmis ar Vėlinėmis, nors ir suprantama šiandien, kaip Visų Šventųjų diena, buvo panašesnė į Gėlų Samain, nei tai, ką dabar laikome Vėlinėmis. Ji švęsta Spalio pabaigoje, Lapkričio pradžioje, kai į aruodus ir namus būdavo sunešamas paskutinis derlius ir prasidėdavo tamsusis metų laikas. 

Šventė vykdavo tiek namie, tiek ir kapinėse, abiejuose bendraujant su mirusiais, dvasiomis, vėlėmis ir, greičiausia dar kitomis antgamtinėmis būtybėmis, mažaisiais ir didžiaisiais dievais. Pastarųjų prašydavo saugoti laukus ir kitą derlių padaryti tokį pat gerą ar geresnį, priklausomai nuo turėtų mėtų. Laužai, aukos, ritualai ir žaidimai tęsdavosi savaitę, kartais ir dvi.

Namuose protėviams kepdavo duoną, kurią tada išdalindavo bėdžiams. Prie stalo sėsdavo tik nusiprausę, pirtyse palikę marškinių ir rankšluosčių protėviams persirengti. Kiekvieno maisto ir gėrimo pirmas kąsnis ir gurkšnis būdavo išliejamas po stalu, po suolu, ar į kertę, vėlėms, dvasioms, o šventei pasibaigus jos būdavo išlydimos liepiant išeinant netrypti žiemkenčių.

Kapuose irgi statyti stalai, degti laužai ir lygiai taip pat - pirmas kąsnis ir gurkšnis - žemei, protėviams. Čia ir juokdavosi ir verkdavo, ilgėdamiesi. O kas po šventės likdavo, su kaulais būdavo užkasama. Pačius kapus kartais aplaistydavo saldžiu vynu, medumi, ar alumi, kurio, iš to ką skaičiau, ten tiesiog upės liedavosi.

Vėlinės atėjo vėliau, su krikščionybe, ar net ir vėliau. Bet dabar ji laikoma ramybės ir rimties švente, kai lankomi šeimų kapai. Visiems uždegamos žvakutės, net ir tiems, kurių nebėra kam aplankyti - kas turi atliekamą - jos tikrai nepagaili. To pasėkoje Lapkričio pirmosios naktį Lietuvos kapinės tampa ugnelių jūromis, ežerais, kurios tiek pat liūdnos prisimenant tuos, kurių tarp mūsų nebėra, kiek ir gražios.