Kapų Plėšikės Triptika: Lara Croft ir jos trys gyvenimo istorijos, bei tas vienas, už visus

Ką įsivaizduojate, kai galvojate apie Larą Croft? Turkio spalvos leotardą, rudus šortus, ilgą rudą kasą, jos du ikoniškus šautuvus, kuriuos įkvėpė Hard Boiled ir Aeon Flux, ar tokią pat ikonišką krūtinę? Gal teko girdėti dažnai cituojamą neteisingą faktą, kad Toby Gard ją taip suformavo netyčia, o paliko, nes taip prašė likusi komanda? Ar, gal prisimenate skandalą apie nuogos Laros kodą žaidimams? Šantažas virtęs puikiu marketingo triuku. 

Užgimus Tomb Raider konceptui, Lara buvo Indiana Džounso tipo vyrukas, su skrybėle ir botagu. Bet, prisireikus ko nors originalesnio... Įkvėptas Virtua Fighter žaidėjų, kurie beveik be išimties pasirinkdavo vieną iš poros žaidime buvusių moterų, Toby Gard nusprendė, kad ir kapus plėš - moteris. Nenorėjęs kurti dar vieno stereotipo, jis ėmėsi žvalgytis po labiau kariškas figūras, tokias, kaip Tank Girl ir, galiausiai, apsistojo ties Pietų Amerikos veikėja, Laura Cruz. Čia, žinoma, tuoj pat buvo paprašytas labiau Britiško vardo, o to pasėkoje ir labiau Britiškų ištakų. Kas, daugiau ar mažiau, yra bene vienintelis nepakitęs dalykas Laros istorijoje, nes, galiausiai, tų ištakų jau buvo trys:

Pirmosiose (Core Design 1994-2006) savo ištakose Lara, po to kai jos lėktuvas dužo Himalajuose, gavo sunkiai ir neįtikėtinai išsikapstyti atgal į civilizaciją. Kas ir pastūmėjo ją palikti privilegijuotą pasaulį ir verstis rašant istorijas apie savo naują gyvenimą: nuotykius, samdinės darbą, vagystes. Dėl šios veiklos tėvai jos išsižadėjo. O vėliau tą patį padaryti bandė ir kūrėjai, stumiami sukurti po žaidimą kas met, išsisėmę ir pavargę, Larą jie bandė tiesiog pribaigti, tad jos likimas šiose ištakose - ne visai aiškus.

Antrose (Crystal Dynamics 2003-2009) ištakose, dar žinomose, kaip Legendos Trilogija (Legend Trilogy) Lara, būdama devynerių, į lėktuvo katastrofą patenka su mama, kuri, joms prisiglaudus šventykloje, dingsta pajudinusi kažkokį kardą. Žmonos beieškodamas vėliau dingsta ir tėvas. Viso to pasėkoje Lara yra pastūmėjama į mums jau gerai žinomą archeologės ir nuotykių ieškotojos gyvenimą. Šių ištakų žaidimuose pirmą kartą gauname pamatyti ir Laros fanatiškąją pusę, dėl atsakymų pasiryžusią viskam.

Trečios (Square Enix 2009-2022) ištakos dar žinomos, kaip Išgyventojos Trilogija (Survivor Trilogy). Čia Laros mama irgi dingo, o jos tėvas pasinėrė į darbą, fanatiškai (šeimos bruožas) ieškodamas nemirtingumo paslapčių, kas, anot Laros aplinkinių, virto beprotybe privedusia jį iki savižudybės. To pasėkoje ji bandė atsiriboti nuo jo prisiminimo iki archeologijos kelias nuvedė ją į Yamatai, mitinę salą saugomą bene nemirtingos deivės dvasios. Čia, vos išgyvenusi, Lara suabejoja pasakojimais apie tėvą ir nusprendžia išsiaiškinti tiesą, bei užbaigti jo darbą.

Visos trys ištakos buvo savaip labai įdomios ir geros, tikrai negalėčiau teigti, kad kuri nors viena man patiko labiau ar mažiau. Nepatiko tik tas pats faktas, jog jos istorija - vis perrašinėjama. Tad kai išgirdau, jog Tomb Raider frančizė buvo dar kartą nupirkta, šį kartą Embracer Group, sukirbėjo viltis. Ir ne veltui: jie pranešė savo ambicingą planą apjungti visas Laros istorijas į vieną, kurioje būtų visų trijų aspektų.

Manau to dar tikrai reikės palaukti, bet, ei, gal iki tol Netflix spės išleisti žadamą animuotą serialą. Labai laukiu ir viliuosi ko geriausio, nors Netflix'o animacija man ir nėra labai prie širdies.

Na, o kol viso to laukiame, noriu palikti jus su šiuo vaizdo įrašu apie Laros Croft seksualumą, kuo žaidimui jis pakenkė ir kuo - padėjo:

žaidimai | Kingdom Two Crowns : Norse Lands

Žaidimas Kingdom Two Crowns išleido naują DLC pavadinimu Norse Lands, kuriame pasikeitė ne tik senas, geras ir mylimas dizainas, kaip buvo kituose DLC leidimuose, bet ir kai kurios sistemos. Še pirmų įspūdžių greituką:

Žaidžiu coop su drauge. Užtenka, kad žaidimo DLC turėtų vienas asmuo, kitas žaidėjas - galės prisijungti. Prasibrovėme per dvi salas, tačiau dar nenumušinėjome jokių portalų. Išgyvenom beveik metus, nuo pavasario iki, kai baigėm, buvo maždaug žiemos vidurys.

Statytojai tebebėga vidury nakties, jeigu liko kažkoks užsakytas darbas. Bet dabar jie gali vieną kitą grydlingą pasiimti su savimi į Valhalą. Maniškis eidamas atgal atmušė tris bandžiusius mums užšokti ant nugaros, ir sėkmingai grįžo namo. Tuo tarpu lankininkai, kaip ir žadėta, nebėga. Be to, gali palikti savo postus bokštuose ir pirmenybę teikę išorinių užpildymui. Kuo puikiausiai toliau medžioja absoliučiai viską, tai susirinkit monetas aplink bokštus, stovinčius už sienų ribų.

Yra kačių. Taip. Kačių. Nuostabių, žavingų, mielų, didžiulių miškinių kačių. Jos atsiranda šalia laivo ir, kai atrakinsite kačių karietą (taip), galėsite tas kates nuvesti į fermą (pirmą, kurią pasieksite, tai pvz antroje saloje turim vieną fermą su trim katėm joje), kur jos apsigyvens ir gaudys peles (1 moneta jums). Fermos darbo tai niekaip neįtakoja.

Išgyvenom du Kraujo Mėnulius, tačiau man neteko patirti nei vieno, nes draugė gavo įvykio puses. Gavau tik išgirsti apie "milžinišką krabą". Bet, gera naujovė ta, kad kraujo mėnulio metu pradeda groti labai aiški ir unikali kovos muzika. Ankščiau, jeigu žaidimą jungdavau ne aš - nežinodavau, kada vyks kraujo mėnuliai, jei neturėdavau šuns, arba kol nepamatydavau dangumi riedančio raudono mėnulio.

Jeigu sunaikinate kaimą - galite ten nupirkti pastatėlį. Bet, dabar nomadai kainuos po 7 monetas. Geriau nei nieko, jeigu tikrai negalite apsieiti ir apsižergti kaimo savo gyvenvietės plėtime.

Yra berserkeriai. Ir jie tikri PAMIŠĖLIAI. Tikrai ekstremalūs vyrukai. Žodžiu, kai plėsitės, yra šansas jog atsiras tokia į susivijusią šaknį panaši struktūra, kurios mazge Regėtojas (Seer) maišo katilą. Iš jų galite nusipirkti gėrimą, kurį išgėręs statytojas virs du kirvius švaistančiu baisūnu, apsivilkusiu kailiais. Naktį jie puola į grydlingų ordas ir juos taip vanoja, kad tikrai atsilaikys ne vieną naktį, o ir sienos jums padėkos už kiekvieną šiems žavingiems tipams išleistą centą.

Žiemą vis dar atsiranda krūmai, tik atrodo šiek tiek kitaip. Atsiranda ir tas didžiulis laukinis šernas.

Statytojai medžius kerta kirvio ašmenimis, o vinis kala kita kirvio puse. Žavi detalė. Smagu ir, kad ne atvirkščiai.

Rytiniame danguje kartais matosi Aurora Borealis.

Kol kas tikrai labai, labai fainas DLC.

žaidimai | The Witcher: Monster Slayer, mintys

Apie Rugpjūčio 31d išėjo toks neblogas atnaujinimas The Witcher: Monster Slayer žaidimui. Toks, kad man net persirašyt reikėjo (tikrai rekomenduoju prisijungti el. paštu, kad turėtumėte progresą kituose prietaisuose, ar jeigu irgi reikėtų persirašyti sistemą/žaidimą). Bet po jo, gerokai pagerinusio mano ir taip neblogą patirtį su šiuo žaidimu, sumečiau, kad reik pakalbėti apie jį dar kartą.

Žaidimas gerokai padidino pasiekiamumo spindulį, ko pasėkoje iš namų pasiekiu nemetoną (šventyklą medyje) ir galiu ramiai sau beveik nuolatos ką nors medžioti nepakildamas iš kėdės. Atrodo jog ir monstrų atsiradimo laiką pakoregavo, tiksliai nepasakysiu, gal tik man čia taip sekasi.

Dar noriu atsiprašyti už naudotojo klaidą, kurią padariau. Raganiaus kasdieniai kontraktai visgi nėra blogai išbalansuoti. Kas kažkiek laiko jį galima atnaujinti į patogesnį (kartais net pinigų daugiau už tai duoda). O nepadaryti neprapuola, už juos tik "štampuko" neduoda, bet pinigus sumoka, tad išmesti jų tikrai nereikia ir neverta. Sakyčiau, net labai patogu, tad tiesiog apsižioplinau... 

Taip tad. Vis dar neblogas žaidimas. Bent man tikrai labai patinka.

žaidimai | Vampire the Masquerade: Shadows of New York - Pirmieji įspūdžiai

Dar visai neseniai užbaigiau Vampire the Masquerade: Coteries of New York. Tada... Na, dabar, pasiėmiau Shadows of New York. Jei pirmas mane sužavėjo, tai šitas... Šitas buvo kažkas tokio.

Pirmą syk įsijungęs stebėjausi be galo ilga pradžia, kas šiaip jau nežavėjo ir vis dar neatrodo labai vietoj ten visas tas sapaliojimas. Ir vos ėmė kažkas vykti, vos priartėjo ta virtimo vampyru grėsmė - žaidimas baigėsi. Mano pasirinkimas... Tarkime, natūroj aš nesu labai jau vengeful žmogus. Mane tiesiog nužudė ir žaidimas baigėsi. Negalėjau patikėti.

Pradėjau iš naujo, prasukau visą tą ilgą pradžią ir... Man sunku patikėti, jog egzistuoja galimybė žaisti Lasombros klano nariu. Lasombra yra... Na, jūs matot iš mano daromų pauzių, jog esu tiesiog savitam pasimėgavimo šoke. 

Lasombra klanas yra kažkas visiškai kito. Jeigu Tzimisce yra baisūs, tai Lasombra yra baisesni. Jie yra Sabbat'o Ventrue versija, natūralūs valdovai, lyderiai, vedliai, bosai. Skirtumas tik tas, kad Lasombrai ne itin rūpi pats valdymas. Jie nori būti viršuje, nes ten jie bus neliečiami. 

Šiame žaidime sekama V5 versija, tad čia Lasombra jau prisidėjo prie Camarilla, bet išsiderėti taikos jiems buvo sunku, tad dabar yra bene nekenčiamiausias, prasčiausias, bjauriausias klanas. Ir jūsų herojė bus ignoruojama, engiama ir peikiama. Štai kaip žemai krito vardas, kurį kiti vampyrai bijojo net šnabždėti...

Pati herojė - oi, tokius veikėjus tiesiog dievinu. Tobulas balansas tarp nihilizmo, apatijos ir obsesyvios aistros gyvenimui, tas troškimas išgyventi, gyventi, jau vien tam, kad pamatyti ar tikrai tam tunelio gale tik traukinio žibintai.

Kol kas - be galo įdomu ir smagu. Kitą kartą papasakosiu daugiau apie pačius Lasombra. Iš Sabbat'o klanų jie - patys įdomiausi.

Žaidimai | AC: Valhalla - Pirmi įspūdžiai

Prieš 2 dienas pagaliau išėjo Assassin's Creed: Valhalla, vikingų tematikos žaidimas. Tai aš jį taip po truputį, tarp darbų, gvildenu. Čia, jei ką, be spoilerių:

Pirmi įspūdžiai tikrai geri. Po Rogue ir Syndicate AC serija visiškai apleidau, nes tas nuolatinis besikartojantis lakstymas - visiškai atmušė. Odisėjos ir Origins žaist net neketinu. Bet laimei, AC serija jau kuris laikas tapo tokia laisvo istorijos pasakojimo, kur nebebūtina sekti vieno žaidimo po kito, kaip su Ezio trilogija. Tai nesijaučiu kaltas, kad pasiėmiau Valhalla, kurios bent jau tematika įdomi. Nors gal ir neišgvildenta pilnu potencialu.

O pasirodo, kad ir pats žaidimas - labai neblogas. Šalutiniai įvykiai skirstomi į tris - lobius, paslaptis ir artefaktus. Ir tai nebėra tik tas iš seniau žinomas - nuėjau, užėjau, pasiėmiau. Dabar reik rast kaip įeit, kur įlyst, ką padaryt, kad kažkur patektum, skaityti paliktas instrukcijas, stebėti aplinką. Paslaptys, kaip mini kvestukai - irgi labai neįprasti. Jei susipyko du asmenys, gali nieko nedaryti, tik žiūrėt, kas laimės, arba kuriam nors padėti. Artefaktai kol kas išliko panašiausi į senus gerus - atėjau, radau knygą, pasiėmiau, bet aš juos dar tik kokius du radau, tai nėr ko pergyvent.

Judėjimas irgi neįprastai geras, kalnais ir nulipi ir nulipi ir nebijai, kad baigsis kaip tam komise-meme, kur Ezio pysteli atbulas nu nes ne tokią mygtukų kombinaciją suspaudei, anot jo. Ant žirgo užšokt bėgant yra tiesiog uf, wow. Ir jei ne faktas, kad atrodo jog žaidimas dubliuotas iš kitos kalbos - sakyčiau visai nėr prie ko kibt.

Geras žaidimas. Gerai nuteikia žiemai, kuri turbūt vėl nebus balta, nes mes net nuo viruso apsisaugot nesugebam, o kaukes mėtom, lyg rytojaus nebus.

žaidimai | ESO: Juokdario Festivalis | 03-26 : 04-02

Elder Scrolls Online įvykiai (events) visada įdomūs. Kartais daugiau. Kartais mažiau. Kartais per visą įvykio laiką. Kitą syk tik pirmą dieną. Bet kuriuo atveju, manau jog Juokdario Festivalis (Jester's Festival) tikrai patiks bent jau naujiems žaidėjams.

Juokdario Festivalis prasidės Kovo 26d ir baigsis Balandžio 2d. Kiekvieną dieną bus galima gauti 3 įvykio bilietus per paskyrą, ir 3 dovanų dėžes per herojų, iš kurių pirmoji visada bus Stulbinanti Dovanų Dėžė (Stupendous Gift Box), su ypatingais daiktais.

Pradėti kvestą galite per Karūnų Parduotuvės (Crown Store) nemokamą prekę, kuri arba pradės kvestą kvietimu, arba turėsite pirmiausia savo krepšį paskaityti kažkokį laišką; Arba nuvykę į vieną iš Juokdarių stovyklų. Jų yra trys visuose pirmuose frakcijų žemėlapiuose (pirmi jie klasikiniam žaidimui). T.y.: Ebonheart miestas Stonefalls žemėlapyje, Ebonheart Pact (raudona) frakcijoje; Vulkhel Guard miestas Auridon žemėlapyje, Aldmeri Dominion (geltona) frakcijoje; arba Daggerfall mieste, Glenumbra žemėlapyje, Daggerfall Covenant (mėlyna) frakcijoje. Jie dažniausia sėdi savo palapinėse vos už miesto sienų, žemėlapyje turėtumėte matyti tokį tarsi kalendoriaus su žvaigždute žymeklį. Jei ne, tiesiog sekite žmones, ar net paprašykite pagalbos zonos pokalbiuose, nesidrovėkit.

Kad ir kur pradėsite, po to pereikite į kitą žemėlapį ir darykit antrą, bei trečią kvestus. Ir taip kas dien (tik po pirmo paėmimo iš Karūnų Parduotuvės, antrą syk negalit, tai jau savarankiškai eikit į vietą). Po pirmojo gausite Netvarkos Pyragą (Pie of Misrule), kuris 2 valandoms duos 100% patirties. Pyragas veikia viso įvykio metu ir galite kartoti jo suvalgymą iš mementos skilties, kiek tik reikia/norite.

Kas dien gausit iki 3 bilietų, t.y. 24 bilietus per visą įvykį, kuriuos galite išleisti Impresario parduotuvėje, esančioje kažkur netoli Juokdarių parduotuvės. Pražiopsoti sunku, nes šalia jos stovės vaiduokliškas Indrik žirgas, kurį galėjote įsigyti (ir jei nespėsit susipirkti uogų, galėsit tai padaryti prieš Naujus Metus vyksiančiame įvykyje).

Pirkti bus: Indriko plunksnos, Indriko uogos (skirtos paversti paprastą indriką - kitokiu; reikia visų keturių; o kitą syk reikės surinkti visas keturias plunksnas, nes reikia naujo paprasto, kad paversti dar kitokiu); Indrikas - augintinis; sero Cadwell'o aprangos detalės, skirtos padaryti jūsų turimą aprangą - žavesne. Pavyzdžiui, vietoje kardo ir kirvio, kaip nešiojuosi aš, galite turėti didelį peilį ir šakutę. Bei fragmentai runų, bei memento, kuriuos bus galima rasti dėžėse.

Už kiekvieną kvestą gausite po dėžę, vadinasi gausite tris per herojų. Pirmoji bus ta Stulbinanti Dovanų Dėžė, kurioje galėsite rasti memento fragmentą, sero Cadwell'o aprangos motyvą, ar net runų dėžutės fragmentą, kurį surinkę gausite Karalaitę Kiaulaitę (Sovereign Sow) augintinę. Taip, tai ta pati, kurią išgelbėjate Ebonheart Pact žemėlapyje. To ko negausite - galite nusipirkti pas Impresario, su sąlyga, kad nesiekiat gauti Indrikų.

Paprastose dėžėse bus smulkių lobių pardavimui, memento žaislų, tai pvz pyragų, kuriuos galite mėtyti į kitus, receptų, bei baldų. Ir turbūt vėl gausim krūvas tų bjaurių banerių, kuriuos tenka išmetinėti, nes jie niekur netinka.

Tai va taip truputį galėsim pasilinksminti karantino metu. Linkiu visiems išlikti sveikiems ir laimingiems namie.

žaidimai | Niffelheim, tas geras blogas žaidimas

Kokias dvi dienas žaidėm Niffelheim, žaidimą, kuriame tu - miręs karys, esi įstrigęs limbo tipo pasaulyje. Tavo tikslas - įrodyti, kad esi vertas Asgardo ir atidaryti į jį portalą. Žodžiu, tu to vertas, tai spirk velniop duris.

Žaidimas tarsi Terraria susitinka Kingdom Two Crowns susitinka Don't Starve. Ir pradžioj, t.y. pirmą dieną, jis buvo tiesiog nuostabus.

Gerini savo tvirtovę, kovoji prieš vis didėjančias ordas skeletų ir kitokių priešų, tiek paviršiuje, tiek kasyklose, tiek ir požemiuose. Darai minimalius apsikeitimo daiktais kvestus su pora NPC, iš kurių bent vieno arba niekad nematai, arba man nepavyko pamatyti.

Yra keturi žemėlapiai + miestukas su kažkokia sekta kunigų, kurie nori prikelti drakoną, bei pirkliu, pas kurį gauni pirkti gerų daiktų. Požemiuose įveikęs didelį bosą gauni skrynią su... Na, ne visada tokiais gerais daiktais. Ant žemės pilna daržovių, gėlių, uogų, šakalių, šiaudų. Kerti medžius dėl sakų, medienos ir nuolatinio poreikio turėti lentų. Kasinėji metalus, druskas, brangiuosius ir pusbrangius akmenis, bei kitokį gerą. Šachtos gali užgriūti ir užsipildyti, o tada teks skubėti pabėgti. Žodžiu, įdomu ir smagu.

Iki supranti, kad su 5 kirstukais prisikasi maždaug tiek metalo, kad vėl pasidarytum 5 + kokius du atsarginius kardus, nes taisymo rinkinukui beje irgi reikia padaryti kardą, tai kitą syk labiau apsimoka tiesiog turėt su savim kelis. Iki supranti, kad nukirtęs visus medžius per visus 4 žemėlapius, bei nužudęs tuos 2 vilkus pakeliui, tu ne tik 1 iš jų negavai link trofėjų skaičiavimo, bet jų kailiai tiesiog nieko nereiškia, nes jų reikia gal 6 vienai aprangai, kuri tuoj pat lūš, padaryti. Iki supranti, kad norėdamas mitinio lygio kardo, turėsi padaryti legendinį, o jam turėsi padaryti epinį, o tam turėsi padaryti gerą... Ką jau bekalbėti apie alcheminius skysčius, kurių reikės pasidaryti kitame tvirtovės gale, į kurį teks tolokai bėgti. O kad pasidarytum ten kokį nors aliejų, turėsi pasidaryti midaus, išspausti grūdus, sumalti magiškas dulkes, tada pasidaryti mažą aliejų, prie jo pridėti alaus, šviesos dulkių ir va tada jau turėsi aliejaus kardui.

Nusprendėm, kad reikia pasigooglint, gal darom kažką ne taip, nes negi turėdami legendinį kardą, bijosim naudot ir darysimės tuos primityvius, kad pasidaryti taisymo rinkinį, kad tik šis nesulūžtų ir ką jūs manot? Žaidimas toks pats apleistas žaidėjų, koks jis apleistas ir jo kūrėjų.

Iš žaidimo versijos drįstu teigti, kad žaidimas buvo numestas vos pasiekus kiek tolesni už Betą lygį. Pridėtas DLC kažko labai pataisyt nesugebėjo. Šen bei ten vis dar yra bugs, kartais matai kodą, kitą syk NPC duoda 6 kvestus iš eilės, arba ima iš naujo pasakoti tutorial.

Vieningai nutarėm išjungti ir ištrinti. O galėjo būti labai geras žaidimas.

Žaidimai | Far Cry: New Dawn | Šalta, Neoninė Rožinė

Oi, kaip labai man patinka Far Cry: New Dawn. Dabar peržaidinėjam iš naujo, gal ketvirtą kartą. 

Labai mėgstu sodrias šaltas spalvas. Kaip šaltos, neoninės rožinės tamsoj. Norėčiau, kad daugiau žaidimo būtų tokiose vietose, kaip ta, kur pakeliui pas Joseph, su rožinėm ugnim ir mėlynu rūku. 

Žaidimai | Vampire the Masquerade: Bloodlines 2

Ar girdėjot? Ar matėt? Vampire the Masquerade: Bloodlines žaidimui pagaliau, po šimto metų, kuriama antra dalis, tiesiogiai sekanti pirmojo žaidimo įvykius. Aš iš laimės galėčiau čia pat nusprogt.

Taip tad, trumpai ir aiškiai:

Žaidimą pradėsime, kaip Thinbloods. Thinbloods yra laikomi prakeiksmu, dvyliktu ar tryliktu krauju nuo Šaltinio - Kaino, Lilitos, ar netgi to Protėvio, kuris sukūrė jūsų klaną (pvz.: Malkavian klano protėvis yra Malkav). Thinblood, na, grubiai, skystakraujai, ir jų staigus daugėjimas daug kam reiškia vieną ir tik vieną baisų dalyką: artėja Gehenna, pasaulio pabaiga.

Veiksmas vyks Seattle mieste, iš kart po pirmojo žaidimo įvykių. Žaidimo eiga visada bus naktį, dienos-nakties ciklo nebus.

Žaidimo eigoje paaiškės, jog kažkas labai skubiai, ištisomis gaujomis, kuria vampyrus, t.y. skystakraujus. Nėra visiškai aišku kodėl, ir absoliučiai neaišku - kas (spekuliacijų nepasakosiu). Bet aišku viena - gero nėr ko laukti.

Mes, kažkokiu ten būdu, gausime šansą ne tik išgyventi, bet ir padėti kovoti su šitu maru. Ko pasekoje mums reikės daugiau galios ir mums bus leista tapti pilnaverčiais klano nariais. Bet čia kabliukas: skystakraujis negali tapti klano nariu vos to panorėjęs. Jis gali tapti klano nariu tik išsausinęs kitą klano narį, kas yra absoliutus tabu. Jei žaidėte pirmą Bloodlines žaidimą, tikrai pamenate nemalonias reakcijas į Sebastian LaCroix norą Dyablerizint ten tą sarkofage gulintį vampyrą. Kitas kabliukas: ar to ir buvo siekiama kuriant skystakraujus? Sukurti armiją, kuri mėgins suėsti visus kitus vampyrus?

Bet kuriuo atveju, mums teks tapti klano nariais, nes kitu atveju tiesiog neturėsime pakankamai jėgų kovoti. Ir štai kokius klanų pasirinkimus turėsime bazinėje žaidimo versijoje (apie DLC dar nieko nekalbama, tik žinoma, jog jie bus, ir kokie bus jų pavadinimai, bei užuominos, jog galime tikėtis labiau egzotiškų klanų, nei šie, jau pažįstami):

Brujah: Fiziškai stiprūs vampyrai. Anarchistinių, sukilėliškų pažiūrų, todėl dažnai laikomi atsimetėliais. Varomi neapykantos nelygybei jie kovoja prieš nesikeičiančias sistemas, kur viena galinga kiaulė keičia kitą galingą kiaulę...

Tremere: Kraujo burtininkai gebantys manipuliuoti gyvybe, krauju. Jūsų kūną jie gali priversti jus nužudyti. Bet galios jie nesiekia. Tremere yra mokslininkai. Jie tenori žinoti. Net jų klanas susikūrė, kai žingeidus mokslininkas, tada dar žmogus, pats ėmėsi iniciatyvos prieš vampyrus, ir pats vienu pasivertė. Tai turbūt viską pasako...
Toreador: Menininkai, grožio mylėtojai, prakeikti jausti tą nežmonišką nuobodulį, kuris sustingdo, surakina, ir netgi žudo. Norėdami užpildyti tą tuštumą, jie amžinai ieško, ieško naujų potyrių, naujo grožio...

Ventrue: Valdovai. Bene mėlynkraujai, kurie nebijo apsiimti atsakomybės vesti pirmyn ne tik armijas, bet ir ištisas šalis, pasaulį. Tai nėra toks jau lengvas darbas. Ir niekas nėra geriau jam sutvertas, nei Ventrue. 

Malkavian: Apakinti vizijų jie mato tiesą, tiesas, galimybes, kažką ten, už to... Sakoma, jog visi Malkavian yra vienas Malkav, padalintas per visus savo vaikus. Ko pasekoje visi Malkavians daugiau ar mažiau visuomet jaučia vienas kitą ir veikia beveik, kaip avilys bičių. Tai paaiškintų ir jų gebėjimą žinoti daugiau, nei buvo pasakyta. Gal būt žinios tiesiog atėjo iš kito Malkavian akių?...

Kaip tad manot, kokį klaną rinksitės? Čia, pagaliau, bus galimybė su jais susipažinti PRIEŠ pasirenkant, tad neabejoju, keisime nuomones, ar žaisime kelis kartus.

Įdomiausi Faktai:

• Malkavians gali "suspoilinti" žaidimo eigą, tad net kūrėjai rekomenduoja juos žaisti antru kartu, kai jau patys viską žinosite.
• Visi klanai turi prakeiksmą. O skystakraujų prakeiksmas turbūt tik tas, kad "tikri" vampyrai jų nemėgsta.
• Oficialiam Bloodlines2 puslapyje galite prisiregistruoti ir vampyrais paversti savo draugus. Puslapyje taip pat išslapstyta ir "kraujo pakelių", kurie atrodo, kaip data swirls Assassin's Creed žaidimuose.

 IG | Patreon | Ko-fi

Žaidimai | Far Cry : New Dawn

Far Cry New Dawn. 

Žaidimas labai linksmas, įdomus, ir labai pritaikytas man. Pasaulis čia išgyveno Joseph Seed pranašautą apokalipsę, bet busdamas - pasikeitė. Gyvūnai prisitaikė prie naujų, intensyvių spalvų, o maskuotis tapo lengviau ryškiai rožiniais drabužiais, nei žaliai pilku kamofliažu. 

Bet šį naujai atgimstantį ryškų pasaulį bando užimti dvi bjaurios panos, kurios tik nori linksmintis. Žinoma, tos jų linksmybės - žiaurūs žaidimai, žudynės, kankynės ir taip toliau, tad jūs, protagonistas, ir gal būt jūsų draugas/ė, gausit būtent jas ir pasiekt. Bet norint tai padaryti teks prasibrauti pro galybę highwaymen, vagių, plėšikų ir pan. Bei rasti sąjungininkų, kurie rasis pačiose netikėčiausiose vietose.

Daug visokių istorijos posūkių, ir daug tikrai nerealių vaizdų. Buvo labai įdomu valkiotis aplink ir žiūrėt ką čia atpažįstam, kas čia tokio buvo prieš tai. Net kelis FC5 draugus radom, pvz pusbrolius Hurkus, tie du rimtai nemirtingi. 

Žaidimas labai geras,

5/5

[Žaidimas] Child of Light

Child of Light prasideda nuo pasakojamos istorijos. Austrijos kunigaikštis turėjo dukrą. Jos motina mirė, tad jis vedė dar kartą. Ir, kaip pasakose vis ir būna, pamotė pasirodė beesanti baisi Nakties Karalienė, kuri pavogė Saulę, Mėnulį ir Žvaigždes. Be to dar ir pačią Aurorą, savo podukrą, kažkaip apkerėjo, ir mergaitė panėrė į gilų kominį miegą, kuriame tariamai ir mirė. Jos tėvas, negalėdamas to ištverti ir pats atgulė į patalus, širdgėlos vis labiau spaudžiamas jis ir pats, atrodo, ilgai netrauks.

Tuo tarpu Aurora atsibunda fantastiniame pasaulyje, Lemurijoje. Ją gniaužtuose laiko Nakties Karalienės monstrai, ir Aurora tuoj pat pasiryžta Lemuriją išlaisvinti. Jos laukia daug kovų su įvairiausiais monstrais, kam prireiks šiek tiek strategijos planuojant veiksmus. Daug naujų draugų, kurie padės kovose. Daug naujų nuotykių ir galvosūkių.

Nuostabus menas, be galo graži muzika, puiki istorija, geri veikėjai, ir smagūs jų dialogai. Aš ten valandas prasėdėjau vien geriausius brangakmenius kurdamas, ne dėl to, kad reikėjo, bet dėl to, kad buvo įdomu, ką dar galima padaryti, kaip dar galima juos sumaišyti, kuo jų poveikis skiriasi dedant juos ant ginklo, ar ant galvos... Žodžiu, žaidimas labai įdomus.

5 / 5

DeviantArt ][ Patreon

Dying Light: The Following // Ateiviai

Pasirodo Dying Light: The Following galima išsikviesti ateivių. Prasivaikštai pro žemėlapį, surenki, atrodo, 16 meteorito gabaliukų, nueini į tam tikrą saugų namą, ir ten palėpėje jau laukia brėžinys. Ant jo tam tikra tvarka tuos meteoritus sudėlioji (naktį), ir randi kuriuo kampu juos paspausti, nes "can't use" yra bug'as.

žaidimai | Crossy Road

Žodžiu, draugai veda iš kelio. Parodė paprastą žaidimuką, Crossy Roads. Esmė, bandai pereit kuo toliau, per kelią, geležinkelius, upes. Už tai gauni aukso, arba dar jo pakeliui randi, tada už tą auksą gali pirkti dovaną. O dovanos - skirtingi veikėjai, su kuriais šokinėji.

Gavau keistą moterytę, kuri susiformuoja į vis kitokią jogos pozą su kiekvienu šuoliu. Gavau zuikį, kuris barstosi širdutėmis. Bet mano mylimiausias tai tas žemiau parodytas išsigandęs Halloween'o katinas. Nuo veikėjo priklauso ir kaip atrodys aplinka, bet pats žaidimas nepakinta, gal tik matomumas kam koks geresnis.

[Game] Dying Light

Dying Light yra pirmo asmens veiksmo zombių siaubo žaidimas, tikrai neskirtas vaikams (1st person action parkour-shooter zombie horror, 16+). Detaliau galit pasiskaityti Steam puslapyje [DyingLight].

Jame esama co-op, kurį galima žaisti net 4-iese (principas kaip Saints Row - filmukuose matot tik save, žaidime esat su draugais), tai mums buvo pats tas. Aš šiaip zombių žaidimus ne itin mėgstu, bet labai mėgstu gerai išdirbtą parkourą. Dying Light nei vienu aspektu nenuvylė. Judėjimas labai geras, ginklų modifikacijos paprastos ir plačios, kovos sistema išdirbta, istorija vidutiniška, bet pats herojus - savitas, paliko gerą įspūdį. 

Kyle Crane dirba GRA, agentūrai norinčiai padėti užkrato paveiktoms pasaulio zonoms. Ten vis mėtomi būtiniausi dalykai, įskaitant ir antiziną, vaistą bent laikinai numalšinantį virtimą zombiu, jei jau esate užkrėsti. Šį kartą prisireikia ten numesti ir patį Crane, mat viduje dedasi keisti politiniai dalykai ir, atrodo, išgyvenusieji skirstosi į grupes, kurių vien gaujomis jau nebepavadinsi. Crane darbas surasti kontaktą su didžiausią valdžią užimančiomis frakcijomis, įsilieti į jų gretas, ir išsiaiškinti ar įmanoma virusą visiškai išgydyti. Ar bent jau jis mano, kad tokia jo misija... 

Harran yra vienas iš dviejų miestų, kuriuos tenka aplankyti, jame ir tenka apsipažinti su įdomiausiomis žaidimo dalimis - sunkiu bėgiojimu, tamsa pilna Volatiles (vampyrų), sprogstančiais zombiais, zombiais kuriems niekas nerūpi, zombiais kurie bėga ir laipioja sienomis greičiau nei jūs, zombiais, kurie gali sutrinti į miltus vienu smūgiu, ir taip toliau. Kovoti su jais visais nėra labai būtina, šen ten prasiskini kelią, šen ten patrauki vieną kitą iš po kojų, daug atvejų, kai juos galima tiesiog peršokti, nustumti, ir nubėgti, tad kovos nemėgstantiems - ne bėda. Mėgstantiems - maloniai prašom. 

Naktį situacija pasikeičia. Išlenda dienos šviesos bijantys zombiai, Volatiles, labiau panašūs į vampyrus, nei į tiesiog zombius. Štai šie galingi ir greiti padarai jus pamatę visis iki įlysit kur saugu, arba mirsit. Na, arba jei esat atkaklūs - nudėsit juos (yra UV šviestuvų, tai nėra neįmanoma). Bet naktį ir uždirbami patirties taškai eina daug greičiau, tad norintiems tiesiog pasilevelinti - tai pats geriausias metas BĖGTI.

Esama ir žmonių kuriuos teks žudyti, bei žmonių, kuriuos reiks gelbėti. Žemėlapis atviras ir viršun, ir žemyn, ir gatvėse, ir stogais. Į beveik visus pastatus galima įlysti ir pasirankioti ko reikia kitokių ginklų gamybai, taisymui, ar išgyvenusiems. 

Žaidimas pakankamai ilgas, bent jau su visais šoniniais kvestais mes užtrukom apie 24h anot Steam, ir tai dar be DLC. Neturiu jo su kuo palyginti. Judėjimas kur kas geresnis nei kokiam pirmam Mirror's Edge, istorija įdomesnė, nei bet kokio kito mano žaisto apokaliptinio žaidimo su zombiais (raktažodis: zombiais). Vietomis panašu į Metro 2033/Last Light, vietomis į Dishonored.

Geras žaidimas, tikrai 5 iš 5

[Game] The Wolf Among Us

Šiaip jau žaidimus, kaip ir knygas, muziką, filmus - mėgstu visokius. Pagal žanrą retai kada renkuos, nebent labai jau nuotaika kažkam konkrečiam. Bet štai telltale žaidimą sužaidžiau pirmą kartą. Nežinau, kaip jis klasifikuojasi, bet labai patiko. Lyg visual novel, bet daug veiksmo?...

Į akiratį pakliuvo daug nuorodų ir paveikslėlių iš žaidimo. Bet aš štai sėdėjau, žiūrėjau, ir nepatiko man vis tas stilius ir nors tu ką. Manau daug kas taip daro, ir manau jog tai - pasiutusiai blogas dalykas. Kiek daug gerų komiksų, žaidimų, ar net knygų galima pražiopsoti vien dėl pasirinkto meninio stiliaus. Tad, kad jau klaidos nepadariau, ir su šiuo žaidimu apsipažinau, kad ir vėliau, dabar apie jį ir papasakosiu.

Žaidimas vadinasi "The Wolf Among Us" - Vilkas Tarp Mūsų. Vos įsijungiau, iš kart pagalvojau apie visus tuos 90-ųjų filmus apie gatvės-gaujų-mafijos filmus, su ryškiomis neono iškabomis, naktimis pilnomis cigarečių dūmų, ir tuo blogu vyruku, kuris tampa herojumi. Per daug nesuklydau. Tik čia, tas vyrukas kur minėjau, yra pats tas Didelis Blogas Vilkas. The Big Bad Wolf. Šiame pasaulyje, naudodamiesi kerais, gyvena žmonės vadinami "Fables", pasakų veikėjai. Ir Bigbis (Bigby, kai taria skamba tiesiog kaip Big B - Big Bad, spėju tad vardas jo pase - Wolf - Vilkas) yra šio miesto šerifas. Šerifas kurio ne itin mėgsta, ne itin norima matyti, jam padėti, ar apskritai - susitikti.

Viskas prasideda Bigbiui keliaujant namo. Jis gyvena mažiausiame butelyje komplekse, kaimynystėje su Gražuole ir Pabaisa. Gražuolė gi smunka iš namų vidury nakties ir ima prašyti nieko nepasakoti jos sutuoktiniui - Pabaisai. Čia ir gauname pasirinkimą, viena iš daugybės: pasakysime? Pažadėsime nesakyti? Pastovėsime ir patylėsime kaip stuobriai?

Kalbos tonas ir atsakymai nulemia herojų bendravimą. Vieni gi labiau atsivers jei su jais stengsitės elgtis gražiau, kiti kalbės tik prispausti prie sienos, tiesiogine prasme. Neklaba tik mirusieji. Tad išėjęs iš namų ir radęs ant laiptų pamestą merginos už pinigus galvą, Bigbis imasi ieškoti atsakymų. Kerų apipintame jo mieste juos rasti gali būti net labai sunku. Ypač, kai esi pagarsėjęs savo vardu, kaip Didelis Blogas Vilkas.

Didžioji žaidimo dalis žinoma yra pasakojimas. Skaityti kažko ten tikrai nereikia, tik kartais sustabdyti žaidimą ir pasiskaityti savo pačių galimus atsakymus (yra laikmatis, nespėjus - žaidimas parinks atsitiktinį atsakymą), viskas pasakojama, niekur nesiplėtojama, iš tuščio į kiaurą nepilstoma, duodama tik tai ko reikia, kiek reikia. Už dialogo ribų galima apžiūrinėti daiktus, kai kuriuos net pasiimti su savimi (tokių nėra itin daug). Kartais, laikant rankoje reikiamą daiktą, galima gauti kitokią opciją apžiūrai. Aš jų labai daug praleidau, bet tai nesutrukdė man atskleisti melą ir sujungti įkalčių galus. Priešingai nei point-and-click žaidimuose, čia nereikės rasti kibiro, sujungti jo su šluota, aprišti jų virve ir rasti tinkamą atramą viso to užmetimui ant kokio nors stogo. Kaip ir sakiau, jokių bereikalingų dalykų čia nėra.

Esama ir veiksmo, kuris man patiko bene labiausia. Nors istorija nuostabi, aš tikrai labai mėgstu tą visą "GREIT SPAUSK MYGTUKĄ, KITAIP...", visuose žaidimuose. Tad, nors šiaip jau stengiausi būti toks nei geras vyrukas, nei blogas vilkas, kartais mieliau pasirinkdavau ką nors išprovokuoti kovai, išskirti besipešančius, ar panašiai. Žaidimas visada įspės ar tai turėjo kokių nors pasekmių. Tarkim, kartą pasielgę per grubiai su kokiu nors herojumi, sekantį kartą pakliuvę į bėdą iš jo pagalbos galite ir nesulaukti. Ko pasėkoje žiūrėk jau koks nors pikčiurna ir nusimetė Apžavus, ir jau taikos ragą, veidrodžio šukę, ar kirvį suvaryt į Bigbio šonkaulius.

Žaidimas nėra skirtas vaikams. Kalba - grubi, nuogybių netrūksta, ir kraujas liejasi laisvai.

Terraria [1.3]

  Birželio 30d, t.y. vakar, lygiai 8 valandą vakaro Terraria pagaliau išleido naują didžiulį atnaujinimą savo žaidimui. Nesu šio žaidimo ekspertas, žinau tik tiek, kiek teko žaisti ir skaityti wikyje. Steam jį pražaidžiau per 200 valandų, nudobiau turbūt 90% visų bosų ir sudalyvavau daugybėje eventų / teminių įvykių. Pastačiau namus visiems esamiems NPC's ir gyniau juos nuo invazijų. Tad, kaip tokio tipo žaidėjas jums ir papasakosiu apie naujas gėrybes.

1.   Auto-dėliojimas. Atsirado naujas mažas mygtukas inventoriaus apatiniame dešiniame kampe. Ant jo nupiešta skrynelė. Paprastai dėliojantis daiktus, reikėdavo eiti per kiekvieną skrynelę ir spausti "quick stack" (greitas pasidėjimas tų daiktų, kurių jau esama skrynioje). Dabar gi užtenka būti šalia skrynių.
2.   Atsargų pasipildymas. Tas mane labai erzindavo. Grįžti namo po sunkaus darbo, inventoriuje likęs vienas ar du gyvybės atstatymo buteliukai, atsidarai skrynią, o ten jų gal penkios rūšys. Surask savuosius... Na, to daryti nebereikės. Dabar užtenka paspausti mygtuką skrynioje esantį netoli "quick stack" mygtuko - restock. Skrynia automatiškai papildys inventorių trūkstamomis atsargomis.
3.   Kitų daiktų kūrimas tiesiai iš skrynios. Būdavo, skubiai nori pasidaryti to, šito ir ano. Su pilnu inventoriumi ateini prie kokio nors aparato ir supranti, kad nepasiėmei dar šio bei to. Dabar gi problemų nebebus. Susidėjom mes ten lentynas virš aparatų, ant jų - skrynias su gamybai skirtais daiktais. Atsidarai skrynią ir jei jai neužsidarius pasieki reikiamą darbo stalą - gali kurti nieko nepersikėlęs į inventorių. Tai - pats nuostabiausias atnaujinimas iš visų.
4.   Viską galima sukelti į Debesį. Herojus ir pasaulius dabar galima saugoti Steam Cloud'e. Žaidžiu su keletų draugų, viena iš jų šį žaidimą gali žaisti tiek iš stacionaro, tiek ir iš laptopo, ko pasekoje reikėjo persikelti herojų tiesiogiai, arba žaisti su dviem (paprastai tai daroma paliekant daiktus skrynioje, kas dažnai - labai nepatogu). Dabar gi herojus ir pasaulius galima sukišti į debesį ir žaisti jais iš bet kur.
5.   Nauji eventai, NPC's, daiktai ir grafikos. Vėliavos (banners) kurias pameta monstrai dabar duoda pagerinimų (buffs) žaidime, kuo daugiau jų pakabinta - tuo geriau. Vieną naują NPC pardavėją, tokį bjauroką skeletą-senį jau radome požemiuose, jis pardavinėja keistenybes (dabar nebūtina nešiotis viso savo aukso kišenėje, užtenka jo turėti taupyklėje arba seife), buvo įdomu rasti. Esama ir daug naujų daiktų, kol kas mano mėgiamiausias - jojo ginklas ir gal dar nightcrawler kirminas, mat šviečia tamsoje ryškia spalva. Pakeista ir daug grafikų. Net laužas atrodo žaviau. O pragare esama judančio, vaizdo gilumą imituojančio fono, tokio, kaip paviršiuje (nebe tokio, koks būdavo urvuose - statinio ir pasikartojančio). 

  Žodžiu, labai džiaugiuosi šiuo nauju atnaujinimu. Tikrai puikus dalykas, labai lauktas ir norėtas. Apie likusius atnaujinimus galite angliškai pasiskaityti žemiau pateiktose nuorodose. Jei bus pageidavimų - išversiu.

Wiki] [ Other

[Game] Blade Kitten

  Kartais Steam susigundau kokiu anime stiliaus žaidimu. Vis man primena vieną iš mano pirmųjų - Oni, kurį perėjau ir pamėgau tiek dėl geros mechanikos, tiek ir dėl neblogos cyberpunk/dystopia istorijos. Šis žaidimas irgi turi tą cyberpunk kvapą, spalvingą heroję ir, tikėjausi, gerą istoriją. Deja.
  Sveiki atvykę į Hollow Wish (Tušti Norai). Paviršiuje tai tik nauja žemė, dirbtinis planetoidas, kurį bandoma apgyvendinti. Tačiau pasikuitus giliau viskas nebe taip ir paprasta. Kit Ballard, mūsų herojė, dar vadinama tiesiog Blade Kitten (jos istorija prasidėjo internetiniame komikse) atvyko į Hollow Wish, kad susektų vietinį blogiuką su dideliu atlygiu ant savo galvos. Bet, kad jau žaidimas - komiškas, čia pat pasirodo jos priešininkę Justice Kreel ir susprogdina jos laivą, pavagia jos Raktą (tame rakte, Breaker Key, laikoma informacija reikalinga tokiems galvų medžiotojams kaip Kit), ir tiesiog pasprunka, nieko nestabdoma. Tuo tarpu Kit sustabdoma ir bandoma nužudyti kiekviename žingsnyje, nesvarbu kam žaidimo eigoje tenka padėti.

  Kit yra viena iš paskutinių savo rasės atstovų. Kažkada jos planetą užpuolė Darque rasės atstovai ir atrodo - viską sunaikino. Keista tik, kad jos kardas, paklūstantis kiekvienai jos komandai, irgi yra Darque kardas. Apie tai žaidime nieko nepasakojama. Esama tik vieno nedidelio prisiminimo apie pačius Darque ir vienas susidūrimas su tais neaiškiais padarais.
  Žaidimas užtęstas ir nors jo mechanika gera, kovos patogios, o kartais ir pačiame žaidime nutinka kas nors nelinijinio (lygiai - didžiuliai, su daugybe kelių per kuriuos gali praeiti, daugybe kambarių, kuriuos gali apieškoti, ir net aklavietėmis be išėjimo), visgi jis mane ne tik nuvylė, bet ir šiek tiek supykdė. Negana, kad istorija pasakota padrikai, jos gabalai nesijungė vieni su kitais, teko daryti daug visiškai beprasmių dalykų, tai dar ir istorija nėra užbaigta. Pamenat visą tą pyktį dėl Mass Effect 3, ir to kaip jie prasisuko parduodami istorijos pabaigą kaip DLC? Čia gi tas pats. Istorija baigiasi staiga, tuo momentu, kai atrodo gal ir ims darytis įdomiau. Ekranas pasikeičia į raginantį nusipirkti kitą žaidimo dalį už 4,99 ir... na, viskas.
  Kiek teko skaityti atsiliepimus, daugelis atsiliepia panašiai kaip ir aš: geras žaidimas be normalios istorijos. Žaidžiamas, bet daugiau vien tam, kad žaistum, o ne ieškotum kažkokio pasakojimo, antro gyvenimo ar kažko ten. Pabaigos pirkimas priimamas daugiau kaip "na, nepriklausomi kūrėjai, ką jau čia, nėr ko tikėtis", nei "negi jūs rimtai?", kaip kad sureagavau aš. Manau protingiau būtų buvę tiesiog padaryti antrą žaidimą, mat juk knygos kartais irgi baigiasi įdomiausioje vietoje, bet paskutinių trijų lapų pirkti mums nesiūlo. Vietoje to gauname antrą knygą. O čia še kad nori. Žodžiu taip:

Trys įrašai

  Duoda tekstą versti, kokias tris dienas sau ramiai dirbi nuo dešimtos ryto iki vidurnakčio, nes nori žmogui kaip geriau - kuo greičiau. Nusiunti tekstą, o tau sako, kad čia ne tas. Ir kol nepersiunti jų pačių laiško, tol kaltina tave. Turėkit omeny, tikrinkit tekstus, mat dviejų už vieno kainą daugiau niekad nedarysiu. 

  

  Šiandien GoodRead'uose dėliojausi perskaitytas mangas ir komiksus. Jų - nedaug, trys ar keturi, bet kiekvienas po ilgiausią dalių krūvą turi. Manau, jog užpyliau draugų puslapius, jei jie nusistatę matyti atnaujinimus... Tuo pačiu bandau ir kitus užkrėsti šiuo geru, mat Goodreads labai motyvuoja skaityti, ypač jei sujungi tą profilį su kokiu facebook ir draugai kurių nėra Goodreaduose irgi gauna pamatyti ką skaitei. Žiūrėk, jau kažkas irgi skaitęs, kažką sudomino, neapsižiūri, o jau valandą plepat apie kokį Gaigalą ar Moirą. 

  Privargau per pastarąsias porą naktų, mažai miego, didelės apkrovos smegeninei. O dar draugė (keista, jog internete sklando tas "merginos video žaidimų nežaidžia", o mano drauguose jų daugiau ir jos kur kas aktyvesnės) sumanė padovanoti Don't Starve žaidimą, nori nenori, guli ir galvoji, kaip rytoj eisi susigauti bičių ir ieškosi daugiau akmenų sienoms. Labai įdomus žaidimas, panašaus tipo, kaip Minecraft ar Terraria, tik nežinau ar vis dar išpardavime, nepažiūrėjau. 

Paveikslėlis ne mano, savo parodysiu su apžvalga

Quantum Conundrum - Kvantinis Galvosūkis

  Quantum Conundrum, arba geriausias galvosūkio tipo žaidimas kokį žaidžiau po Portal (ir Portal 2). Galvosūkio tipo vieno asmens žaidimas pirmu asmeniu. Niekas nepuola, nešaudo, negaudo, tinka ir jaunesnio amžiaus žaidėjams (tokio tipo, kur Haris Poteris gali pasirodyti žiauresnis už šitą gerulį). Gavau jį dovanų per vieną Steam Sale nuo vienos draugės, su kuria panašius žaidžiam kada galim ir pasiguodžiam, kaip labai žmonės nesupranta geimerių. Rimtai. Rimtai.
  Įsijungiau jį ir pirmas įspūdis buvo - wow, kaip "A Vampyre Story", graži, realizmo nepaisanti daugiau nei TIKRAI būtina grafika, fantastiškai išdirbtas audio (nedaug tokio tipo žaidimų gali pasigirt turintys gerą garso takelį, t.y. tokį, kurį ir už žaidimo ribų klausytum nedvejodamas), BET - man kelia tą į jūros ligą panašų efektą galvoje, vadinamą "Motion Sickness" (pykinimas nuo tam tikro judėjimo, erdvėje arba galvoje). Sumažinau pelės jautrumą, pasididinau garsą ir nusprendžiau, kad jei jau perėjau Portal (kuris irgi klaikiai kankino), tai šitą bent išbandyt galiu. Visgi - dovana!

  Antras "pirmas" įspūdis - esi vaikas, turbūt iki mokyklinio amžiaus, kurį mama numetė savo broliui pavasarot, kad tas nesijaustų toks vienišas. Jam aišku - nei šilta nei šalta, jis - gerąja prasme - pamišęs mokslininkas eksperimentuojantis su dimensijomis. Bet štai, šį kart tau atsidūrus prie jo durų - garsiakalbiai, išdėstyti po visus namus tau praneša, kad jis dirba prie kažko labai svarbaus. Tolia seka tas standartinis sprogimas ir "uh-oh...". O tada ir prasideda nuotykiai! Dėdė pateko į kišeninę dimensiją, o tau reikia pajungti visus generatorius, kad jam užtektų energijos grįžti atgal. Taigi, įspūdis - iš pradžių maniau, kad dėdės eilutės ir juokeliai - bendrojo tipo, t.y. skirti tam tikroms situacijoms. Tarkim, pradžioje jis paprašo užsidėti keturių dimensijų pirštinę, su kuria valdai tas dimensijas, kurių baterijas randi tame lygmenyje. Pirmoji su kuria susipažįsti - minkštoji, kur paverčia visą aplinka - minkštutėle ir lengvutėle. Tad kai tau reikia nusverti milžinišką mygtuką su svarstyklių ženklu - gali pakelti seifą ir uždėjęs į vietą - išjungti minkštąją dimensiją - seifas vėl pasunkės ir nusvers mygtuką. Maniau - na aišku, laipiosiu, mėtysiu ir šiaip jau dirbsiu su minkštos dimensijos seifais ir sunkio dimensijos dėžėmis (dėžė pakankamai lengva, kad pakeltum, bet sunkio dimensijoje gali nusverti svarstykles. Sunkio dimensijos daiktai nesunaikinami lazerių, kurie šiaip jau prasigraužia pro viską), nepaisant to, kad aplink minkšti stovėjo stalai, foteliai ir sofos. Bet kuo toliau ėjau, tuo aiškiau darėsi - tas dėdulė viskam pasiruošęs! Kiekvienai mano išdaigai. Aš, be sugebėjimo padaryti padorų šuolį, mat virtualioj erdvėj negebu apskaičiuoti galimo šuolio tolio, dažnai "mirdavau" (ką palydėdavo šmaikšti eilutė "ko nepadarysi, nes numirei: neišloši loterijoje. Bet žiūrint kaip tau sekasi (numirei), tai ar šiaip ar taip nebūtų įvykę, tad nesigraužk."), tad spėjau išmėginti daug "keliavimo" būdų (kartais tekdavo paimti "suminkštintą" daiktą ir jį mesti, o tada greit greit sulėtinti laiką (irgi dimensija. Lėtesnio laiko dimensija.), užšokti ant ore lėtai skrendančio daikto ir tada, pagal nuožiūrą, lėtai skristi iki vietos, arba pagreitinti laiką iki normalaus ir viltis, kad nenusibalnosi (sunkiausia būna su atvirkštinės traukos dimensija, kai turi kilti, leistis, kilti, leistis, kad visą laik judėtum pirmyn, kartais rizikuojant sklęsti pro lazerius, kam reikia pakeisti dimensiją į sunkią, kas lemia jog krenti greičiau, o tada vėl labai skubiai kilti, kad spėtum įgauti pagreičio ir negauti galo "mokslo sultyse" kurios užliejo didelę dėdės namo dalį). Taip kartą sklendžiau ant sofos, dėdė mestelėjo juoką apie sofą. Aš aišku, nusibalnojau, nudribau ir numiriau. Tada, kai žaidimas regeneravo mane tos vietos pradžioje, nusprendžiau pasiimti stalą... Ir ką manot - juokelis apie stalą. Tada - apie fotelį. Išdaužiau langą, dėdė pareiškė, kad tai, jog dabar leidžia man daužyti stiklus mokslo vardan, dar nereiškia, kad galėsiu taip daryti ir vėliau. Kitą syk reikėjo sulėtinus laiką dėžute užtverti kelią elektros srovei, kad atsijungtų lazeriai, per kuriuos tau reikia persinešti fotelį, kad užliptum į antrą aukštą. Sumečiau, kad srovė nepavojinga, o man - labai skubu, tad po kelių mirčių ir fotelių praradimų - tiesiog įkišau galvą srovėn ir užblokavau jai kelią į... kažkur. Einu sau toliau, randu dar vieną tokią srovę, kurią reikia perkirsti ir dėdė staiga prabyla vėl - šį kart, gal pasinaudok dėžute, o ne savo didele galva... O kai grįžau į svetainę, įjungęs pirmąjį generatorių ir pamėginau vėl įjungti ten tokį jungiklį, kuris būtų pateikęs energiją dėdei - šis iš manęs dar ir pasišaipė!

  Dėdė tave stebi ir kiek galėdamas padeda. Pasakys, jei eini ko nors neatlikęs, pajuokaus po stresinių situacijų, pasiguos, kad tavo mama jį greičiausia užmuš, pasidžiaugs, kad likai gyvas ir, jei stabtelėsi prie paveikslų (jų vaizdas keičiasi kartu su dimensijomis, labai rekomenduoju jas perjunginėti) - papasakos kas juose. Tokį jaukų bendravimą su herojumi, kuris tave tik pravesti pro kažkokią mirtiną zoną bando radau tik BioShock žaidimuose, o ten, kas žaidėt, atmosfera nors irgi realizmo per daug nesivaiko, bet toli gražu neturi ir "minkštosios dimensijos". O GlaDOS... apie ją verčiau iš vis patylėti. Nepaisant to, kad ją priminė vienas atrakintas medaliukas (achievement - pasiekimas) už išgyvenimą tam tikruose lygiuose - Still Alive!
  Šen ten palinksmina ir dėdės augintinis Ike. Vienu metu, prie paveikslo kur jie abu - japonų drabužiais, dėdė prasitarė sunerimęs ar tik jo kelionė su Ike į senovės Japoniją niekam nepakenkė, bet juk "negalėjo pakenkti mielas gražus pūkuotas pabaisiukas"? Čia buvo hint'as (nuoroda) į visus tuos kawaii dalykus (įskaitant Totoro). Žaidimo pabaigoje jis atneša tau baterijas. Na, randa jas, pasiimt pačiam reik. O ir baigiasi žaidimas fantastiškai. Ir nors buvo velniška sunku vietoms pereiti, kur tekdavo laviruoti tarp visų dimensijų - sulėtinant, užšokant ant stalo, pakylant su atvirkštine trauka, tada pakeičiant į sunkį, kad neperrėžtų lazeriai, tada vėl kylant, leidžiantis, kylant, keičiant į sunkį, kylant, lėtinant, kylant, jungiant minkštą dimensiją, kad milžiniški fenai nupūstų tinkamon pusėn, vėl kylant, mat net minkšti objektai - leidžiasi, vėl keičiant į minkštą dimensiją, vėl kylant ir tada greit šokant žemyn, kol nepritrėškė prie lubų.... Dievaži, net po, neperdedu, ŠIMTŲ mirčių - mielai sužaisiu šį žaidimą dar kartą. Išjudino smegenis, pralinksmino ir nesapnavau košmarų apie Nosalisus ir Watchmenus (Metro 2033; Metro: Last Light).

  Labai rekomenduoju tiems, kurie mėgsta gražiai išdirbtus galvos skausmus, su gera, neįkyria muzika ir paprastais, smegenų nereikalaujančiais juokeliais. Turėkit omeny, kad mano kantrybė geležinė, bet tris syk vos netrinktelėjau per klaviatūrą - apsišarvuokit kantrybe ir verčiau "rage quit" žaidimą, jei neišeina ko ilgai pereit, nei vargt. Antrą dieną visada pereidavau vietas, kur strigau praeitą. Jei žaidėt A Vampyre Story ir Portal (1; 2), ir jei patiko, tai patiks ir šitas. Grafikos kaip pirmam, žaidimas kaip antram.
  Jei dar neįtikinau, kad tai - labai smagus laiko praleidimas - pažiūrėkit video žemiau.

Vieni pakvaišo, kiti patingėjo

  Kartais siaubingai tingiu rašyti savo blogus, o jų turiu kelis. Bet štai, sėdu, rašau, mat prisiversti vis vien geriau nei tiesiog tingėti ir spoksoti. Kaip sako - apetitas ateina bevalgant.
  Bent jau skaitau, ar ne? Dėl tam tikrų priežasčių čia apie skaitytas knygas nepasakoju, bet galiu trumpai kažką apsakyt. Tarkim, nuo paskutinio įrašo perskaičiau Edgar Allan Poe knygą, baltų lankų išleistą kaip "mažos didelės knygos" (o gal didelės mažos knygos?), t.y. "Auksinis vabalas". Ją sudarė devynios trumpos istorijos, viena juokinga, dvi baisios, trys neblogos ir trys neįdomios. Poe geriausiai pažinojau kaip vampyrą iš Kim Newman antrosios Anno Dracula knygos "Bloody Red Baron", tad platesnė pažintis turėjo ankščiau ar vėliau įvykti. Nenusivyliau, tikrai ne. Autorius turi labai savitą stilių, kuris man pasirodė net labai priimtinas. Kartais užtrunka aiškindamas, su tomis istorijos preliudijomis, bet nė sykio negalėjau pasakyti "vyruti, iš tuščio į kiaurą, gal jau gana?", kas tikrai dažnai  nutinka su daug, daug kitų knygų.

  Kita knyga kurią įveikiau, jei gerai pamenu, tai prieš Poe, buvo Susannah Cahalan "Brain on Fire: My month of madness". Labai įdomi ir netgi kiek gąsdinanti knyga, mat tai, kas ištiko autorę - gali ištikti kiekvieną, o nustatys tai - ne kiekvienam. Ir net jei nustatys - nėra garantijos, kad pagydys ir nebūsi atiduotas gydyti į psichiatrinę, ar dar blogiau - mirsi. Dabar nesigilinsim ir viso to anti/auto/en iš šios ligos biografijos nepasakosiu, bet esmė maždaug tokia - kūnas puola smegenis ir juos dėl bala žino ko ima žaloti. T.y. ne rankom ir kojom, bet bet kuriuo atveju išvesdamas asmenį iš rikiuotės. Autorė juk buvo puiki žurnalistė, o mėnesio bėgyje tapo po savimi darančia ligone, kuri gulėdavo iškišusi liežuvį ir nė kalbėti ar skaityti nebegalėjo. Jai - pasisekė. Laiku ir vietoje pasirodė puikus gydytojas, diagnozavo ir pagydė ją tiek, kad štai, turime knygą apie ją ir jos ligą. O kiek tokių, kuriems šios ligos nenustatė ir paliko su "šizofrenikas" kortelėje, kažkur psichiatrinėje?
  Dar viena perskaityta knyga būtų Richard Matheson "Aš Esu Legenda" (I am Legend). Labiausia nusistebėjau, kad ji išleista tik kiek per pusšimtį metų vėliau nuo Bram Stokerio "Drakulos", bet ir istorijos ir vampyrai skiriasi kaip diena nuo nakties. Štai puikus sub-žanrų pavyzdys, abi knygos - Siaubo žanro, tačiau viena - apokaliptinė, kita... Nė nežinau, klasikinio siaubo? Kur dėtumėt Drakulą?
  Teko matyt ne vieną "Aš Esu Legenda" filmą (Aš Esu Omega ir dar kažkoks) ir po knygos galiu pasakyti, jog visi iki vieno jie siaubingas šlamštas. Knyga - neįtikėtina, tiesiog neįtikėtina.

  Perskaičiau ir lenkų autorės Sylwia Chutnik knygą "Kišeninis Moterų Atlasas". Šią knygą būtų lengvai galima pervadinti "Kišeninis žmonių atlasas", daug kuo priminė man Salingerio "Rugiuose prie bedugnės" (Catcher in the Rye), tuo tokiu priverstiniu tylėjimu, kai negali pakęst būtinybės aiškintis, juoba, kai žinai jog tai ką kalbi - vėjas tyruose, niekam nerūpi.

  Dabar skaitau tris knygas. Vieną - iš knygų klubo, į kurį įstojau prieš du mėnesius (ar tris? turbūt tris. Gal net keturis, vaje), vadinasi "The Evolution of Calpurnia Tate", kol kas nė nepradėjau, bet sakau jog jau skaitau. Pradėjau vietoje to pirmą Murakamio knygą iš serijos "Žiurkė" (The Rat), kurios beabejo gavom trečia ir ketvirtą knygas (iš tiesų tai trilogija+, o ne serija, "Dansu Dansu Dansu" yra lyg pridėtinė, o tos pirmos trys - "Hear the Wind Sing" ir "Pinball, 1973" laikomos trilogija. Nesijaudinkit, kas neskaitė pirmų dviejų, lietuviškai jų nėra ir turbūt nebus, mat jų tiražas ištirpęs, gaut siaubingai sunku, nieks neapsiima perleisti, nors reikėtų, mat sena knyga Amazon.com kainuoja per šimtą dolerių). Pradėt reikėjo, mat turiu popierinę "Avies Medžioklę", o man tiesiog galvoje virti ima, kai pagalvoju jog tai knyga iš serijos...

  O, štai ką pamiršau paminėti angliškai rašomame bloge - Anne Rice "Miegančiosios Gražuolės Trilogiją", kurią užbaigiau ir dabar net nesmagiai jaučiuosi. Priprantu prie knygų, kurias skaitau lėtai, o kai jos baigiasi - atrodo, jog kažko trūksta.

  Iš popierinių knygų pradėjau skaityti turbūt paskutinį dalyką apie Sukę Stekhaus kurį pavyks gauti iš Charlaine Harris, t.y. jos trumpų istorijų rinkinuką, iliustruotą ir vos per du šimtus lapų, stambiu formatu. Knygelė vadinasi "A Touch of Dead" (mano supratimu, ypač skaitant pirmą istoriją, tai turėtų verstis kaip "Žiupsnis Mirties" (a hint of blood, eh?), mat... na... Pelenai, fėjų dulkės. Suprantat kur link suku?). Labiausia nudžiugino autorės trumpas visų istorijų aprašas, kur minima jog Erikas Nortmanas kas met švenčia Drakulos gimtadienį, mat Drakula - jo dievaitis. Erikai, užsidirbai riebų pliusą! 

  Taip taip, vis dar žiūriu True Blood serijas, tik, kaip visada, į vidurį jos ima mane erzinti tuo nutolimu nuo knygų. Knygos man patiko daug labiau. Dar žiūriu ir Da Vinčio Demonus (Da Vinci's Demons), jų ten atrodo tik aštuonios serijos sezone, o aš dar nesugebėjau visų pažiūrėti. Tiems, kas žaidė Assassin's Creed žaidimus, tuos kuriuose herojus - Ezio Auditore da Firenze - turėtų labai patikti, išgirsite daug pažįstamų vardų, pamatysite daug pažįstamų vietų. Labai noriu pažiūrėti dar ir kokį anime, bet spaudžia Pragaras ant Ratų (Hell on Wheels), ir nepabaigtas anime Metalinis Alchemikas: Brolija (Full Metal Alchemist: Brotherhood).
 
  Ir, vertimus vis dar darau, nepamirškit, kad juodrasčiai pigesni, bet redaguoti - jau sutvarkyti. Ir nerašykit paskutinę minutę. Aš, beabejo, mielai dirbsiu iki penkių ryto, kad tik suspėčiau, bet penktą ryto mintys LABAI nesiriša.