Žaidimas prasidėdavo trumpa scena, kurioje žaidėjas atsibunda pririštas prie pamišusių mokslininkų stalo. Į jus kreipiasi, kaip į temperioną, šio pasaulio gyventoją. Po tos scenos pasirinkdavote vieną iš trijų, o vėliau, po atnaujinimo, jau ir iš keturių rasių. Nesigilinant į neištariamus pavadinimus: Turan - lengvas žaidimas su žmonėmis; Bartuk - tankinis žaidimas su orkais; Kruxena - žudikiškas su warlock'ų prieskoniu žaidimas su tamsiaisiais elfais; ir, vėliau atsiradęs, Xenoa - žaidimas "arti-ar-toli" su hobitais. Tai - labai grubus apibūdinimas, nes tos rasės, žinoma, nebuvo nei elfai, nei orkai. Kiekviena rasė turėjo savo darbus, kurie vėliau skildavo į dar dvi klases. Daugiau ar mažiau - vienas pasirinkimas labiau į magiją, kitas - kovą ginklais, o vėliau - kovos tipo pasirinkimai.
Kaip ir visuose MMORPG: dideli ir sąlyginai pilni tuštokų erdvių žemėlapiai. Vis didėjantys ir gražėjantys miestai, pasiekiami keliantis patirties lygį. Požemiai, kur reikia tanko, gydytojo ir bent dviejų žalos darytojų. Daug kvestų, kuriuos reikia rasti ir padaryti, tarp kurių tikrai pilna "nužudyk 25 va tuos, populiacijai tvarkyti" ir "eik žudyti anuos, iki surinksi tiek ir tiek to ir to". Daug vadinamojo šlifavimo (grinding), tiek lygiams kelti, tiek ir daiktams gauti. Na, o ne kaip visuose kituose MMORPG, čia labai smagiai visi žaidimą pradėdavo, o kartais ir tęsdavo - labai jau menkuose šarvuose, ne tik moterys. Lygios galimybės žandukams ir kojoms pademonstruoti. Bet unikalumo ir siaubo (tikrai nesiskundžiu) kabliukas buvo ne čia...
Requiem turėjo dienos ir nakties ciklą, ką šiaip turėjo daug žaidimų, tik nedaugelyje nuo to laiko priklausė ar koks nors ten NPC bus savo vietoje, tau duoti kvesto, ar ne. Savitas šio žaidimo nakties aspektas buvo lauke, kur, tam tikru metu, tam tikras zonas užplūsdavo neperregimas rūkas ir išlysdavo visiškai kitokie, kitaip klasifikuojami monstrai. Ši laiko dalis buvo vadinama Nightmare ir žemesnio lygio žaidėjai, neradę didesnio lygio žaidėjų, kurie priimtų juos į grupę (būdavo galima nusistatyti, kad abu žaidėjai gautų patirtį, ne tik tas, kuris dirba darbus), stengdavosi tas zonas apeiti, nes net patyrusiems žaidėjams - ten tikrai nebūdavo lengva. Ir tai tik didžiausias elementas.
Labai ryškiai pamenu tam tikrus žemėlapius, kai kuriuos miestus, zonas, atmosferą. Net keletą mėgstamiausių požemių turėjau, iš kurių viename sutikau žmonių, kurie tapo labai artimais ir mylimais draugais, su kuriais ir dabar aktyviai bendraujame. Pasiilgstu šio žaidimo net labiau, nei 9 Dragons, kurį šiaip jau tikrai labai mėgau. Ir labiau nei Runescape, kuris, nors ir gyvas - dabar man jau sunkiai žaidžiamas. Tad, kodėl nebežaidžiu, klausiate?
Nes vietoj to, kad susitvarkytų žaidimą ir pritaikytų bent kokį vieną serverį EU nuostatoms, jie tiesiog ėmė ir užblokavo Europą. Ne, tikrai jų nekaltinu, kažkas ten viduje nutiko, kažkas didelio ir drastiško, ko pasėkoje prie šio žaidimo bedirbo tik vienas vienintelis žmogus. Savaime suprantama, jog jis nepajėgė visko palaikyti, ką jau ten kalbėti apie kokius nors atnaujinimus. Tad žaidimas tiesiog vegetavo, metų metus, žaidžiamas tik tam tikros pasaulio dalies ir tai - ne per daugiausia, mat visgi tikrai senas žaidimas, ant seno variklio, senomis technologijomis. Bet... Istorija čia nesibaigia.
Prieš maždaug mėnesį, draugė kurią sutikau Requiem, mestelėjo nuorodą į twitter paskyroje paskelbtą naujieną, apie tolimesnius Requiem: Rise of the Reaver planus. Atkutusi košmarų komanda (team nightmare) padarė sprendimą: Vasarį buvo uždaryti visi serveriai. Mat žaidimas - tiesiog per senas atnaujinti jį naujiniais. Vietoje to, jis bus perdarytas. Ir taip Requiem prisikels iš pelenų.
Labai laukiu ir viliuosi, jog sutiksiu ten ir jus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą