Murakamio Žiurkė

  Pradėkim nuo Haruki Murakami ir jo "Žiurkės" Trilogijos+. Iš pradžių ne visai supratau, kodėl būtent trilogija ir plius, o ne serija ar kokia kitokia seka, bet kai pagaliau įveikiau "Dansu Dansu Dansu" - viskas stojo į savo vietas. Toji knyga neseka istorijos, Žiurkė vos paminimas, senieji herojai - dingę vienaip ar kitaip. Paprasčiausiai, jei skaitei trilogiją, tuomet žinai, jog net ir vienos serijos knygą sunku dėti su kitomis, jei kai kurie svarbiausi herojai - mirę. 

  

  Lietuviškai mes turime išverstą trečią trilogijos knygą "A Wild Sheep Chase" (lt: Avies Medžioklė) ir pliusinę knygą "Dance Dance Dance" (lt: Dansu Dansu Dansu). Pirmosios dvi neišverstos greičiausia dėl išparduoto angliško tiražo, mat mums daugumą H.M. knygų vertė iš anglų kalbos (ne visas). Bet kuriuo atveju, nors mano supratimu praradom nemažai, mat pirmose dvejose knygose mums sukuriamas prisirišimas prie herojaus, kuris turi didelę emocinę svarbą pasakotojui trilogijos pabaigoje (Avies Medžioklėje), vis vien galime būti dėkingi už visą krūvą kitų knygų, kurių mums gausiai išvertė ir daugybę kartų perleido skirtingais formatais, vertimais, viršeliais ir t.t.

  Čia apie knygas nepasakosiu, bet pirmų trijų (trilogijos) "apipasakojimus" mielai pateiksiu, drauge su goodreads nuorodomis: "Hear the Wind Sing" (Lt: Bibliofilai); "Pinball, 1973" (Lt: Bibliofilai); "Avies Medžioklė" (Lt: Bibliofilai); "Dansu Dansu Dansu" (Lt: Bibliofilai).

  Tad apibendrinant - Murakamis tikrai neblogas rašytojas, gal ne pats geriausias, bet apie tai negaliu spręsti iš vos keletos knygų, kai jų tiek daug. Tik vienas dalykas tikrai labai, labai siutino - ištisinis "valgiau tą, gaminausi aną, tada tą, tada šitą, vėl valgiau, išgėriau, pamiegojau, bet miegas neėmė, tai pasidariau to ir ano užvalgyt". Dėl to mėgstu jaunimo ir vaikų literatūrą - ten ne toks bukas gumos tempimas.

Vieni pakvaišo, kiti patingėjo

  Kartais siaubingai tingiu rašyti savo blogus, o jų turiu kelis. Bet štai, sėdu, rašau, mat prisiversti vis vien geriau nei tiesiog tingėti ir spoksoti. Kaip sako - apetitas ateina bevalgant.
  Bent jau skaitau, ar ne? Dėl tam tikrų priežasčių čia apie skaitytas knygas nepasakoju, bet galiu trumpai kažką apsakyt. Tarkim, nuo paskutinio įrašo perskaičiau Edgar Allan Poe knygą, baltų lankų išleistą kaip "mažos didelės knygos" (o gal didelės mažos knygos?), t.y. "Auksinis vabalas". Ją sudarė devynios trumpos istorijos, viena juokinga, dvi baisios, trys neblogos ir trys neįdomios. Poe geriausiai pažinojau kaip vampyrą iš Kim Newman antrosios Anno Dracula knygos "Bloody Red Baron", tad platesnė pažintis turėjo ankščiau ar vėliau įvykti. Nenusivyliau, tikrai ne. Autorius turi labai savitą stilių, kuris man pasirodė net labai priimtinas. Kartais užtrunka aiškindamas, su tomis istorijos preliudijomis, bet nė sykio negalėjau pasakyti "vyruti, iš tuščio į kiaurą, gal jau gana?", kas tikrai dažnai  nutinka su daug, daug kitų knygų.

  Kita knyga kurią įveikiau, jei gerai pamenu, tai prieš Poe, buvo Susannah Cahalan "Brain on Fire: My month of madness". Labai įdomi ir netgi kiek gąsdinanti knyga, mat tai, kas ištiko autorę - gali ištikti kiekvieną, o nustatys tai - ne kiekvienam. Ir net jei nustatys - nėra garantijos, kad pagydys ir nebūsi atiduotas gydyti į psichiatrinę, ar dar blogiau - mirsi. Dabar nesigilinsim ir viso to anti/auto/en iš šios ligos biografijos nepasakosiu, bet esmė maždaug tokia - kūnas puola smegenis ir juos dėl bala žino ko ima žaloti. T.y. ne rankom ir kojom, bet bet kuriuo atveju išvesdamas asmenį iš rikiuotės. Autorė juk buvo puiki žurnalistė, o mėnesio bėgyje tapo po savimi darančia ligone, kuri gulėdavo iškišusi liežuvį ir nė kalbėti ar skaityti nebegalėjo. Jai - pasisekė. Laiku ir vietoje pasirodė puikus gydytojas, diagnozavo ir pagydė ją tiek, kad štai, turime knygą apie ją ir jos ligą. O kiek tokių, kuriems šios ligos nenustatė ir paliko su "šizofrenikas" kortelėje, kažkur psichiatrinėje?
  Dar viena perskaityta knyga būtų Richard Matheson "Aš Esu Legenda" (I am Legend). Labiausia nusistebėjau, kad ji išleista tik kiek per pusšimtį metų vėliau nuo Bram Stokerio "Drakulos", bet ir istorijos ir vampyrai skiriasi kaip diena nuo nakties. Štai puikus sub-žanrų pavyzdys, abi knygos - Siaubo žanro, tačiau viena - apokaliptinė, kita... Nė nežinau, klasikinio siaubo? Kur dėtumėt Drakulą?
  Teko matyt ne vieną "Aš Esu Legenda" filmą (Aš Esu Omega ir dar kažkoks) ir po knygos galiu pasakyti, jog visi iki vieno jie siaubingas šlamštas. Knyga - neįtikėtina, tiesiog neįtikėtina.

  Perskaičiau ir lenkų autorės Sylwia Chutnik knygą "Kišeninis Moterų Atlasas". Šią knygą būtų lengvai galima pervadinti "Kišeninis žmonių atlasas", daug kuo priminė man Salingerio "Rugiuose prie bedugnės" (Catcher in the Rye), tuo tokiu priverstiniu tylėjimu, kai negali pakęst būtinybės aiškintis, juoba, kai žinai jog tai ką kalbi - vėjas tyruose, niekam nerūpi.

  Dabar skaitau tris knygas. Vieną - iš knygų klubo, į kurį įstojau prieš du mėnesius (ar tris? turbūt tris. Gal net keturis, vaje), vadinasi "The Evolution of Calpurnia Tate", kol kas nė nepradėjau, bet sakau jog jau skaitau. Pradėjau vietoje to pirmą Murakamio knygą iš serijos "Žiurkė" (The Rat), kurios beabejo gavom trečia ir ketvirtą knygas (iš tiesų tai trilogija+, o ne serija, "Dansu Dansu Dansu" yra lyg pridėtinė, o tos pirmos trys - "Hear the Wind Sing" ir "Pinball, 1973" laikomos trilogija. Nesijaudinkit, kas neskaitė pirmų dviejų, lietuviškai jų nėra ir turbūt nebus, mat jų tiražas ištirpęs, gaut siaubingai sunku, nieks neapsiima perleisti, nors reikėtų, mat sena knyga Amazon.com kainuoja per šimtą dolerių). Pradėt reikėjo, mat turiu popierinę "Avies Medžioklę", o man tiesiog galvoje virti ima, kai pagalvoju jog tai knyga iš serijos...

  O, štai ką pamiršau paminėti angliškai rašomame bloge - Anne Rice "Miegančiosios Gražuolės Trilogiją", kurią užbaigiau ir dabar net nesmagiai jaučiuosi. Priprantu prie knygų, kurias skaitau lėtai, o kai jos baigiasi - atrodo, jog kažko trūksta.

  Iš popierinių knygų pradėjau skaityti turbūt paskutinį dalyką apie Sukę Stekhaus kurį pavyks gauti iš Charlaine Harris, t.y. jos trumpų istorijų rinkinuką, iliustruotą ir vos per du šimtus lapų, stambiu formatu. Knygelė vadinasi "A Touch of Dead" (mano supratimu, ypač skaitant pirmą istoriją, tai turėtų verstis kaip "Žiupsnis Mirties" (a hint of blood, eh?), mat... na... Pelenai, fėjų dulkės. Suprantat kur link suku?). Labiausia nudžiugino autorės trumpas visų istorijų aprašas, kur minima jog Erikas Nortmanas kas met švenčia Drakulos gimtadienį, mat Drakula - jo dievaitis. Erikai, užsidirbai riebų pliusą! 

  Taip taip, vis dar žiūriu True Blood serijas, tik, kaip visada, į vidurį jos ima mane erzinti tuo nutolimu nuo knygų. Knygos man patiko daug labiau. Dar žiūriu ir Da Vinčio Demonus (Da Vinci's Demons), jų ten atrodo tik aštuonios serijos sezone, o aš dar nesugebėjau visų pažiūrėti. Tiems, kas žaidė Assassin's Creed žaidimus, tuos kuriuose herojus - Ezio Auditore da Firenze - turėtų labai patikti, išgirsite daug pažįstamų vardų, pamatysite daug pažįstamų vietų. Labai noriu pažiūrėti dar ir kokį anime, bet spaudžia Pragaras ant Ratų (Hell on Wheels), ir nepabaigtas anime Metalinis Alchemikas: Brolija (Full Metal Alchemist: Brotherhood).
 
  Ir, vertimus vis dar darau, nepamirškit, kad juodrasčiai pigesni, bet redaguoti - jau sutvarkyti. Ir nerašykit paskutinę minutę. Aš, beabejo, mielai dirbsiu iki penkių ryto, kad tik suspėčiau, bet penktą ryto mintys LABAI nesiriša.

Tikras Kraujas - Saulė

  Paskutinės, tryliktos Sukės Stekhaus knygos beliko gal tik 30 lapų. Prisipažinsiu, nuobodžiau baiginėtis tokia serija negalėtų. Jei autorė būtų tikrai norėjus kažkuo nustebint, būtų sumetus Sukę su Kvinu, kas beabejo - nesišviečia. Atsirado velnias, tikrąja ta žodžio prasme, atsirado vampyrų karalienė, kuri nori Eriko, o Erikas visgi - praktiškas žmogus. Bilas tuo tarpu gavo progą atsikeršyt Erikui ir įskundė jį Sukei vienu svarbiu reikalu, kas labai prajuokino. Na, ir taip toliau, ir taip toliau, ir taip toliau. Beje, ar minėjau, kad Sukė jau praktiškai milijonierė? Vat.

  Šiandien pažiūrėjau šviežutėlę antrą šešto sezono seriją. Ten irgi nieko gero. Nežinia ko aš čia taip prilipau prie True Blood, bet kad ir kaip neįdomu kažkas būtų - ketinu laikytis. Taigi, kas neįdomu šį kart? Pirma tai, nuojauta, kad sezonai užsibaiginėja. Iš kur nuojauta? Ogi, yra didelis šansas, kad po šio sezono Sukė nebebus fėja. Ir ką tada? Minčių ji nebeskaitys, šviesa nebesimėtys. Minčių skaitymas beje tik seriale - fėjų dalykas. Knygose ji šią dovaną gavo iš kitur. Na, kas dar? Džesika jau iki gyvo kaulo... Eriko moteriškės irgi jau... O dar tie naujokėliai, kurie mano, jog tai jų pareiga priverst tuos, kurie nenori dalyvaut šitam chaose - dalyvaut šitam chaose. Nieks niekada neturi teisės kažkam sakyt ar kariaut ar trauktis. Ir juo labiau neturėtų fotografuoti vykstančio nusikaltimo iš krūmų. 

   

Viskas bent jau baigėsi gražia muzika "The Naked And Famous - The Sun". Antra serija - antra daina. 

True Blood: S6E1

  Who-oo, who are you really??
  At Last prasidėjo naujas True Blood (Tikro Kraujo) sezonas, jau šeštas. Pastaruosius du kūrėjai akivaizdžiai nė neuostė knygų, bet tiks ir taip, ką jau ten, skųsiesi žmogus dėl niekų. Ir taip smagu žiūrėt. Džes apvėmė Eriką, Sukė atšaukė Eriko pakvietimą į namus jam ten dar stoviniuojant (išsiteleportavo, taip sakant), Džeisonas nusprendė, kad jam jau nusibodo, kad vampyrai tvarko jo smegenis prieš jo valią. Linksma žodžiu, visi kruvini, laksto, badosi mediniais kuolais ir šaudosi medinėmis kulkomis. O kur dar politinės intrigos, vilkolakių gaujos, kuriose žūt-būt turi įrodyt savo viršenybę nudėdamas kitus, bei... Na... Ne, kaip ir viskas.

  Aš, su ta savo tradicija, išgėriau beveik litrą pomidorų sulčių ta proga. Dabar, tiesą pasakius, truputį gailiuosi, bet šiaip jau, pamąsčius - buvo verta, oi kaip verta.

  O čia - pabaigos muzika. True Blood (Tikras Kraujas) irgi turi tradiciją - geriausi gabalai "į temą" paliekami titrams. 

Viktorijos Vuds Puikus Puodelis Arbatos

  Pažiūrėjau pirmąją seriją dokumentinio serialo "Victoria Woods Nice Cup of Tea". 59-erių metų moteris, britė, nusprendė papasakoti mums kaip mažas lapelis transformavo pasaulį. Ir buvo begalo įdomu.

  Anglijoje arbata savo egzistenciją pradėjo nuo turtingiausių namų ir tapo ne tik sveiku karštu gėrimu bet kokiam paros laikui, ir bet kokiam sezonui, bet ir priemone bėdoms spręsti. Pirmoji arbata Angliją pasiekė iš Kinijos, iš plantacijų kilusių nuo trijų, iki šiol tebeegzistuojančių arbatos medžių, kurie anot legendos išdygo iš Budos akių vokų, kai jis medituodamas užmigo ir ant savęs supykęs juos nusiplėšė ir numetė ant žemės. Kinijoje arbatą skina moterys, po du ar keturis lapelius nuo šakelės. Tuomet lapeliai džiovinami ir skrudinami, priklausomai nuo to, kokia arbata iš tų lapukų turi gimti. Juodoji arbata - oksidacijos procesą perėję lapeliai ir taip toliau. Beabejo, darbo daug, arbatą iki laivų gabenti toli, o dar toliau ją plukdyti per jūrą, tad nenuostabu, kad britai savo arbatas laikydavo užrakintuose dėžutėse, kad tarnai nesumanytų paragauti.

  Kinai savo arbatos paslaptis labai saugojo, o britai jos labai norėjo ir deja neturėjo ko pasiūlyti, tad mėgino Kiniją infiltruoti. Kai tai nepavyko, atsigręžė į savo koloniją Indijoje ir ten gaminamą narkotiką - opijų. Kinijoje parduotas opijus sumokėdavo už britų arbatą, o nuo opijaus debesyse sklandantys žmonės - negalėjo dirbti. Kinijos imperatorius pamėgino tam užkirsti kelią ir taip prasidėjo, dėl arbatos, opijaus karai, kuriuos kinai pralaimėjo. Britai džiūgavo gavę trupinuką Kinijos, mat tame trupinuke buvo arbatos paslaptis...
  Deja, arbata vis dar buvo brangi, nors prieinama didesnei daliai. Tad vėl gi, britams žūt-būt reikėjo ieškoti kur gi jos užsiauginti, juk jie buvo tokie ištroškę. Galiausia, greičiausiai atsitiktinumo dėka jie pastebėjo jog patys indai prie opijaus patiekia puodelius kažin kokio rudo gėrimo. Ar tai arbata? Keisti dideli medžiai, nuo kurių šakas nugenėdavo raiti ant dramblių, o moterys nuskabydavo lapelius. Keistas aitrus skonis. Bet po dešimtmečio tikrieji arbatgėriai pagaliau tarė - o taip, tai arbata! Vežkim namo! Viskas tuoj pat sumodernizutoa tiek, kiek tik pavyko. Pastatyti šiokie tokie fabrikai, susodintos plantacijos apgenamų medelių, kad nuo jų arbatą būtų galima skabyti taip, kaip Kinijoje. Pigi darbo jėga ir mažesni apribojimai patiekė arbatos puodelį visiems Britanijoje. Ir visi ją tuoj pat pamilo.

  Dabar gi britai teigia, jog nė karo nebūtų laimėję be arbatos. Ką ten, arbata juk malšina alkį, sušildo, nuramina, tinka ir vasarą, ir žiemą, ji pigi, į ją galima dėti cukraus ir pieno, prie jos galima paduoti sausainių ir paplepėti. Ji suveda žmones draugėn, pradžiugina ir pamalonina širdį.
  Ir tai tik pirma šio serialo serija, o jau tiek sužinojau. Tad - rekomenduoju.

Kai viskas genda

  Būna gi taip, kad viskas iš eilės ima gesti. Taip nutiko ir man, štai vos prieš savaitę ar dvi. Ir prasidėjo viskas taip lengvai, kad nė dėmesio neatkreipiau.

  Pirmiausia tai Skyrim žudant drakoną staiga supratau, jog mano Dunmer elfas nebeima antros strėlės, o Drakonas štai taip patogiai ore įsitaisęs. Teko jį Užrėkt negyvai ledu, ir tfu tfu – drakonas kvėpavo ugnimi, todėl tas ledas jam kenkė, jei būtų buvęs tas ledu tvoskiantis žvėris, taip lengvai nebūtų viskas užsibaigę. Tuoj po Sielos Įsiurbimo griebiau PC pelę, mat toji prie laptopo, kuri nesiteikė veikti – nusprendė, jog jai gana mano nesąmonių su video žaidimais. 

  Antras dalykas buvo mano PC klaviatūra. Kavos aš nemėgstu. Bet kažkodėl gi užsimaniau ir štai, po pusės puodelio nerangiai tą puodelį nubloškiau tiesiai ant klaviatūros. Bet šioji veikia iki dabar, tik sekančią dieną po incidento kai kuriuos mygtukus teko kumščiu įspausti. 

  Trečias nuotykis buvo baisiausias. Ėmė ir sugedo ekranas. Maitinimo blokas, jei tikėt taisiusiu žmogumi. Pataisė greitai, pažadėjo dataisyti, jei per tris mėnesius suges, bet jo supratimu bent pusę metų neturėčiau matyti problemų. Bet matot, gedimas buvo netaisytas tris dienas. Pirmą gedimo dieną ekranas įsijungė po septynių minučių. Antrą dieną, tad galvojau pamėginsiu vėl, mat internetas PC kur kas patogesnis nei tas, kurį gaunu į laptopą. Antrą dieną įsijungė po beveik valandos. Trečią diena nebeįsijungė visai. Ar žinot, kaip išjungti kompiuterį, kai nėra ekrano? Teisingai. Tad to pasėkoje, ketvirtas gedimas buvo Windows XP užlūžimas. Pataisė ir jį, tas pats žmogus, ačiū jam, veikia puikiai.

  Dar galėčiau pridurti penktą gedimą, kurį brukčiau prieš Operacinės Sistemos gedimą - wi-fi dingimas iš akiračio laptopui. Dvi dienos be jokio susisiekimo su Virtualiu Pasauliu. Juokingiausia, kad nė velnio per tą laiką nepasidariau, mat labiausiai norėjosi sėdėt ir spoksot į erdvę, o kai tik viskas buvo sutaisyta - kibau į darbą, net jei tas darbas - nuo kompiuterio niekaip nepriklauso.

  Ir paskutinis, ŠEŠTAS dalykas - nulūžo mano lempos kaklas. Ji veikia ir taip toliau, bet tabaluojasi ant laidų, tad negaliu jos patogiai įsitaisyti. Kol kas sėdžiu be šviesos, kaip tikras Nosferatas.

Dovanokit už klaidas, vis dar nerandu, kur įkišt tą lietuvių kalbą, kad bent šiek tiek klaidas pasitaisyt padėtų. 

Dark Shadows

  Ką tik baigiau žiūrėti Tim Burton filmą „Dark Shadows“. Iš kart sakau, jog filmas buvo visai ne tai ko tikėjaus. Maniau bus kokia nors vampyriška „Vabalų Sulčių versija“ – juodas humoras apie seną vampyrą, kuris nė velnio neišmano apie nūdieną. Ką gi, apgavo tie treileriai mane, bet filmas nenuvylė.

  Filmas iš tiesų apie seną vampyrą, kuris nė velnio neišmano apie nūdieną, bet vis vien žūt-būt įsibrauna į savo šeimą, t.y. tuos žmonės, kurie būdami jo kraujo tebegyveno jo senuose namuose. Moteris, kuri buvo už šeimos galvą jį priima su viena sąlyga – viskas liks tik tarp jų, t.y. – jo nemirtingumas ir panašūs dalykėliai. Patiko man, kad toji Elizabeth taip rimtai stengėsi pateisinti kiekvieną Barnabas Collins poelgį ir įprotį. Tarkim, leptelėjo jis, kad stalo įrankiai ne sidabriniai, jog jis tai žino, mat jei jie būtų sidabriniai – jis jau degtų. Ji tuoj pat garsiai visam stalui „priminė“ – o taip, lyg ir minėjai, kad turi baisią alergiją.

  Prasidėjo filmas gražiau nei ėjosi, panelė auklė Victoria Winters traukiniu riedėjo dirbt guvernante dvare, prižiūrėt kiek kvaištelėjusį aristokratų vaiką, taip, tų pačių Collins šeimos atžalą. Paskui ji buvo kiek primiršta ir filme viskas sukosi apie žuvis, Barnabas ir raganą, kuri jį prakeikė ir aišku – nenumirė. Daug potencialo turėjo paauglė dukra ir tas pakvaišęs vaikelis, bet jų irgi per daugiausia panaudoti nesiteikė, viena kita nebloga scena ir atseit gana. Tad nusivyliau tuo, kad kai tik viskas pradėjo rutuliotis – labai greit ir baigėsi, o galėjo sukelti kur kas galingesnį sprogimą.

  Filmo garso takelis – nuostabus. Alice Cooper ir Joan Jett muzika (nežinau ar tikrai jos ten Season of the Witch versija buvo, bet drįsčiau manyti...) smagiai derėjo su niūria, povandeninę karalystę primenančia aplinka. Paprastai didžiuose dvaruose matai tigrus, liūtus, vilkus, paukščius ir kitokį žvėrių pulką, o čia viskas orientuota į jūrą – jūrų arkliukai, undinės, aštuonkojai, kriauklės ir pan., labai gražu.

  Filmo pabaigoje palikta užuomina į tęsinį, ko tikrai norėčiau, gal tada kiek išplėstų kitų šaunių herojų istorijas, ko tikrai labai reikėtų, kitaip bus prarastas būrys labai keistų asmenų. Ir šiaip jau, filmas man tikrai patiko. Ne tas, kuris palieka ilgai išliekantį gilų įspūdį, bet tas, kurį mielai pažiūrėtum dešim kart ir vienuoliktą neatsisakytum.