Kaip Piktadarys | Araj Oblodra (Baldur's Gate 3)

ko-fi

Pagaliau pasiekę Moonrise Towers, kažkur bokštų viduje rasite drow alchemikę vardu Araj Oblodra. Užtenka tik prisiminti, kur esate, kad suprastumėte jog ji yra, mažų mažiausiai, moraliai pilka veikėja. Jei turite istorinių žinių, ar ir patys esate drow elfai, gal būt išpešite iš jos dar šiek tie informacijos, bet man ir to nepakako, tad ėmiausi rimtesnių paieškų.

Gilioje Menzoberrenzan tamsoje, ant skardžio tarp dviejų Clawrift Pirštų, kabojo Oblodra Šeimos namai. Nors ir nedideli, jie teikė pakankamai saugumo tiek namiškiams, tiek ir jų paslaptims. Paslaptims, kurios, taip griežtai saugomos, ėmė vešėti gandais, kartais paremtus prabėgomis pastebėtu dalyku, o kartais tik pavydu, mat Oblodra Šeima pasižymėjo itin stipriu psioninių galių talentu. Vieni kalbėjo, kad jos laiko Illithid vampyrus, kaip augintinius. Kiti gi teigė, kad Oblodra dukros su Illithid treniruojasi, o gal net ir santykiauja, kaip kitaip jos gali turėti tokią baisią galią? Visi sutiko tik dėl vieno: šios šeimos karštligiškas užsidegimas visame kame, kuo užsiima, labiau panašėjo į pamišimą.

Dėl savo psioninių sugebėjimų ir vadovavimo meno, Oblodra Šeima vienu metu buvo galingiausia Menzoberrenzan mieste. Bet dėl Lolth machinacijų – buvo sunaikintos Baenre šeimos ir dabar nebeegzistuoja.

Išskyrus Araj, kurią sutinkame Moonrise Towers, o vėliau ir Balduro Vartuose. Mainais į eliksyrą ir gal net šiek tiek pinigų, priklausomai nuo to, ką apie ją žinote, ji paprašo šiek tiek Tikrosios Sielos (true soul) kraujo, jūsų kraujo. Kraujo, užkrėsto Illithid parazitu... Išvadas pasidaryti paliksiu patiems.

Kaip Piktadarys | He Who Was (Baldur's Gate 3)

soukyan.redbubble.com

Varnų Karalienės (Raven Queen) bandymas tapti deive nepavyko taip dramatiškai, jog ir ji ir jos shadar-kai elfai buvo ištremti ir amžiams pririšti prie Shadowfell plotmės, užšalusio miško, kurį mirtingųjų sielos privalo praeiti, norėdami pasiekti gyvenimą po mirties. Ten, iš savo sosto Prisiminimų Tvirtovėje (Fortress of Memories), ji juos siuntinėja po pasaulius, vedinus jos varnų, kad surastų prisiminimus, stiprius jausmus, artefaktus, apsireiškimus. Suradę - jie gali grįžti. Mirę - jos sugrąžinami į šią plotmę. Tam tikra prasme, tad, jie visi tapo nemirtingais. 

Nesinorėtų tapti šių elfų priešu. Jie - tvirti, atsparūs įvairiems kerams, mato tamsoje ir gali apsigaubti rūku, šešėliais. Namuose jie panašesni į negyvėlius, išsekę, bene pasiligoję. Bet kitose plotmėse shadar-kai prigimtį išduoda tik jų blyškūs plaukai ir oda. Tarsi nutolimas nuo pomirtinio pasaulio juos atgaivintų, įkvėptų gyvybės.

Vieną tokį paslaptingą elfą galime sutikti Šešėlių-Prakeiktuose žemėse (Shadow-Cursed Lands). Išblyškusį, baltais plaukais, juodomis akimis su tamsiomis tatuiruotėmis aplink jas. Žemėlapio krašte, supamas šešėlių, tarp tamsių žvakių, iki jums prieinant pasikalbėti, jis bendrauja su albinosu varnu ir ritualu bando išpešti iš negyvos moters informacijos. Jis... Ne itin draugiškas ir tik paskatintas varno - atlyžta ir paprašo pagalbos.

He Who Was (Jis, Kuris Buvo), kaip jis prisistato paklaustas, tardo žudikę ir bando rasti, kur slypi jos kaltė. Žinant shadar-kai istoriją - tai nestebina, mat galima būtų pamanyti, jog tokia jo Karalienės duota užduotis. He Who Was paprašo jus surasti tos moters užrašus ir atnešti juos jam, ką padarę gausite padėti jam pratęsti ritualą ir žudikę nubausti. Turėsite kelis pasirinkimus iš kurių, deja, teisingiausias yra bene pats vidutiniškiausias. Ir būtent čia ėmiau abejoti, ar tikrai jis dirba pavestas savo karalienės. He Who Was, džiūgaudamas išreiškia pasitenkinimą kančia, kuri jį ilgam pasotins. Neskamba, kaip "ačiū, nešu šitą dalyką Karalienei", ar ne?

Deja, tai ir viskas iš jo pusės. Nei vienas kitas pasirinkimas kažko įdomesnio nepateikia. Vienintelis būdas sužinoti daugiau yra gauti prieigą prie jo kišenių, tad arba apvogsite šį niūrų elfą, arba jį nužudysite ir tada rasite jam adresuotą laišką, pasirašytą Of Thine Will. He Who Was yra įspėjamas, kad Šešėlių Prakeiksmas paveikia ir juos, shadar-kai, ko pasėkoje Varnų Karalienė liepė visiems nedelsiant grįžti (greičiausia ir dėl Absoliuto, ne tik dėl prakeiksmo, kuriame buvo bene tik du jos elfai). Jei He Who was nepaklus, bus paskelbtas dezertyru...

Kad ir koks paslaptingas ir įdomus He Who Was buvo, kažko jo asmenybėje labai trūko. Kad jis yra shadar-kai elfas prišilo tik iš aplinkinių detalių, mat paties fakto - trūksta, arba jis pateikiamas ne visais atvejais ir dėl to yra praleidžiamas. Įdomiausi trupiniai lieka nepasakyti, stipriausi pasirinkimai yra neigiami, tad sunku suprasti ką ir dėl ko darai, bei kur čia pasisuko tas moralės kompasas, arba už ką gi čia mus dabar taip labai liaupsina, giria, kai galėjome padaryti daug, daug daugiau...

Potencialo buvo daug. Gal būt tiesiog iškirpta istorijos dalis, mat susitikimo pabaigoje jis iš ties pamini, jog prisireikus nubausti kitą žudiką - jus susiras. Ko, žinoma, niekada nepadaro.

Kaip Piktadarys | Dum Dum (Cyberpunk 2077)

Cyberpunk 2077 žaidime pilna įvairių grėsmės lygių gaujų. Maelstrom, Nakties Mieste (Night City), siekia aukščiausią balą. Valkiojimasis po jų valdomą teritoriją - labai nepatartinas. Bet, jei esate didelis ir blogas samdinys (bet kurios lyties), greičiausia galėsite reikalus aptarti su jų šiek tiek netikėtu diplomatu vardu Dum Dum. Jis ir pakankamai nestabilus, kad pritaptų booster tipo gaujoje, garsėjančioje kiberpsichų (cyberpsycho) ir tų ant ribos kiekiu, ir pakankamai nuovokus, kad vengtų kraujo praliejimo ten, kur užtektų žodžių. Ir visiškai lojalus psichopatui Maelstrom lyderiui Royce, kuris skatina ir įkvepia tik nenuspėjamą žiaurumą, ir, nepaisant nekvestionuojamų įsakymų, daro viską, ką gali, kad reikalus pirmiausia išspręstų diplomatiškai, paliekant ginklus kraštutiniams atvejams. Toks labai puikiai pilkos moralės veikėjas, tarp dviejų labai skirtingų strategijų.

Dum Dum sutinkame du kartus. Pirmąjį: pagrindinėje siužeto misijoje, kurioje mums reikia į voro panašaus roboto pavadinimu Flathead. Maelstrom pavogė vieną tokį iš Militech, aukšto profilio korporacijos, kuri specializuojasi karinėse, kovinėse technologijose, ir nepagailėjo pastangų jį patobulinti. Atskyrę Militech programinę įrangą nuo naudotojo jie padarė įtaisą bene nesusekamu. Ką Dum Dum mums mielai papasakoja, nieko nevyniodamas į vatą. Darydamas atsainų lankstą pačiu visuomenės takto kraštu, jis minimaliai užtikrinta mus šioje labai įelektrintoje atmosferoje: kalbame, tad susitikimo prigimtis – vis dar diplomatinė. Bet užsimiršti tikrai nederėtų, nei kur esame, nei su kuo bendradarbiaujame.

Supratau, kad Dum Dum man patinka, kai jis vos nesusivėmė nuo jūrligės (motion sickness), ištikusios prisijungus į voro-roboto optiką. Bet tolimesni įvykiai viską dar pagerino.

Įsigiję robotuką jūs, žinoma, turite išeiti. Priklausomai nuo to, kaip gražiai susitarėte, išėjimas gali būti dvejopas. Pirmasis, mažiau kruvinas: Dum Dum jus išsiveda pasakęs, kad parodys trumpesnį kelią iš All Foods, kur Maelstrom įsirengė savo HQ. Eidamas šiek tiek aprodo matomiausias fabriko dalis, šen bei ten atsikrisdamas ar pakomentuodamas kitus gaujos narius. Miela, jeigu ir labai įžeidi dinamika buvo maloni stebėti iki pat atsisveikinimo. Bet nebuvo tiek smagi, kiek antras išėjimo būdas, per Militech kūnus.

Jeigu prie vartų pasirodo Militech ir mes nusprendžiame prisijungti prie Maelstrom gynybos, Dum Dum ir vėl pakviečia eiti kartu, šį kartą sukdamas uodegą, jog tenori pats išnešti sveiką kailį ir tuo pačiu, juk pakeliui ir mus išvesti. Situacija, visgi, greitai kaista. Tačiau nepaisant to teiginio, jis niekur mūsų nepalieka ir neapleidžia. Laukia jei sustojame ar kur nors nuklystame (ten tikrai yra kur ir kodėl nuklysti), bei aktyviai gina nuo Militech karių. Dulkėms nusėdus ir kulkoms nustojus skraidyti, jis netgi padėkoja V už pagalbą, akivaizdžiai džiaugdamasis tokia smagia nauja pažintimi, net jei neketina palaikyti kontakto. Šis staiga suvešėjęs draugiškumas greičiausia gali būti priskirtas booster gaujų pagarbai geram chromui, bei jo valdymui. T.y. geram V pasirodymui.

 

Antras susitikimas su Dum Dum yra net labai praleidžiamas, tad tik priminsiu, jog labai verta pirmiausia imtis visų šalutinių misijų, paliekant pagrindines pabaigai. Vedini Džonio atsivelkame į Totentanz klubą prie kurio durų mus smagiai pasitinka Dum Dum ir dar labiau pralinksmėja, jei V pastebi jo naujas modifikacijas, taip leisdamas suprasti, jog džiaugiasi, kad nebuvo pamirštas. Instinktyviai apsiėmęs diplomato rolės, jis pasisiūlo V palydėti pas bosą, primindamas mums koks tas karštakošis. Tad nepaisant vyriškio nesvyruojančio lojalumo ir, neabejokit, įsakymų jis tikrai nesvarstytų, panašu jog Dum Dum nuoširdžiai norėtų, kad Royce V neužsipultų.

Einant per klubą Dum Dum užsimena, jog nelabai mėgsta čia grojančią muziką, jam labiau patinka prieš-korporacinė, tokia, kaip Samurai. Bet tai pasakęs pabrėžia, jog kitų žmonių skonio jis tikrai neteisia ir supranta, kad jei jau daugumai patinka ši, tai savaime suprantama, kad ši ir gros. Iš vienos pusės, jis akivaizdžiai jaučia prielankumą visumos judėjimui, t.y. booster gaujoms būdingam bendro tikslo siekimui, kur net subendrinti pomėgiai jam visiškai netrukdo. Iš kitos pusės Dum Dum stipriai išsiskiria iš būdingų normų, mat kiti gaujos nariai dažnai jaučia tam tikrą Dievo kompleksą, paprastai sukeliamą augančios kiberpsichozės, kurio pasėkoje tie, kurie yra kitokie, nei jie, laikomi prastesniais. Artimiau su tuo susipažinti galima viename šalutiniame darbe, kuriame modifikacijų atsisakantys vienuoliai susiduria su Maelstrom gaujos nariais.

Kad ir kaip labai Dum Dum man patiko, šis paskutinis susitikimas – šiek tiek nuliūdino, nes priminė, ką galėjome turėti su Cyberpunk 2077 žaidimu ir ko jau niekada negausime. Jame tikrai labai daug gerai parašytų veikėjų pagrindų iš kurių tik absoliutūs vienetai tapo daugiau, nei prašalaičiais ar išnašomis.

Kaip Piktadarys: Elijah Kamski

soukyan.redbubble.com

Detroit Become Human yra vienas mano mylimiausių visų laikų žaidimų, nepaisant keistų trikdžių ir problemų. O Elijah Kamski, androidų tėvas, yra vienas mėgstamiausių lanksčios moralės antagonistų. Nuo pirmos susipažinimo akimirkos jį sunku matyti, kaip ką nors kito nei tas toks tikras, evil genius tipo genijus-piktadarys. Norint nuomonę pakeisti - reikia susikaupti ir atkreipti dėmesį į pokalbio eigą, bei gal būt net peržaisti jo misiją, kad pasverti dvi skirtingas reakcijas. Žodžiu, tenka padirbėti...

Būdamas 16 metų, Elijah baigė universitetą ir dėl pigios komercinės nuosavybės - persikėlė į Detroitą, kur įkūrė CyberLife kompaniją ir pradėjo dirbti prie androidų, naminių kompanionų, gamybos. Jie turėjo pakeisti žmones sunkiausiuose, neįdomiausiuose, pavojinguose ir kitaip nenorimuose darbuose. Idilė: robotai perima blogiausius darbus, ko pasėkoje žmonės gali persikvalifikuoti į geresnius, taip skatinant progresą ir gyvenimo kokybės gerėjimą. Sunkus darbas ir nesėkmės Elijah ambicijų pamatyti būtent tokią ateitį - nenuslopino ir galiausia jam pavyko sukurti tą idealą. Tiuringo testą išlaikiusį androidą. Persilaužimas įvyko atradus biokomponentus ir Thirium 310, kuris juose atstojo kraują, perduodamas duomenis ir energiją tūkstančius kartų greičiau, nei mūsų kraujas. Paprastų civilių šis skystis vadinamas tiesiog mėlynuoju krauju.

Pirmasis androidas išlaikęs Tiuringo testą buvo Chloe. Akivaizdu jog šis įvykis Kamskiui tikrai labai daug reiškė. Kai pasklido gandai apie jo nesutarimus su akcininkais dėl CyberLife ateities vizijos, po kurių jis gan greit atsistatydino iš CEO pareigų, Elijah persikėlė gyventi į užmiestį, supamas daugiausia androidų. Iš kurių ne vienas, jeigu ne dauguma, buvo sukurti pagal Chloe modelį.

Su Kamskiu susitinkame būtent ten, jo turtingo atsiskyrėlio eroje, uždaroje viloje prie vandens, su idilišku vaizdu į tolimą miesto panoramą. Mūsų valdomas veikėjas, RK800 modelio androidas vardu Connor, sukurtas būti pagalbiniu detektyvu ir derybininku, drauge su Leitenantu Andersonu, atvyksta pas Kamskį androidų sukilimo kreivės aukštumose, bene tyloje prieš baisiausią audrą, su viltimi, kad jis galės padėti, atsakyti į kokius nors klausimus ar kitaip suteiks informacijos. Kamskis, kalbėdamas su Connor skatina jį sverti atsakymus, vis baksnodamas į programavo pateikiamus, apibrėžtus teiginius, taip spausdamas Connor ieškoti savęs, tikrosios savo nuomonės. Ir galiausiai sutinka suteikti jiems informacijos, jeigu Connor išbandys jėgas Kamskio Teste, skirtame patikrinti ar androidai, mašinos, dirbtinis intelektas, geba jausti empatiją. Jo paties žodžiais, Tiurino testas juk tik paprastas algoritmų ir apskaičiavimų gebos klausimas, kuris žmogiškumo neparodo.

Parklupdęs vieną iš Chloe modelių priešais Connor, Kamskis duoda jam ginklą ir paprašo rinktis: jis gali įrodyti esąs gera, klusni mašina ir ją nušauti vardan visų gerovės. Tuo atveju Kamskis jam atsakys į visus klausimus. Arba... Jeigu Connor mato joje daugiau nei vien bejausmę mašiną ir jos nušauti negali... Na, jis juk negali bendradarbiauti su sukilėliais, ar ne?

Čia ir prasideda darbas. Jeigu su Connor pasirenkate nušauti Chloe, Kamskis iš kart praranda susidomėjimą, tampa šaltas ir bene abejingas. Jis sutinka atsakyti tik į vieną klausimą ir nors suteikia visą reikiamą, ar bent turimą informaciją, tą padaro gan suktai, per filosofinę prizmę. Bet jeigu Connor merginos nušauti nesutinka... Nepaisant to, jog Kamskis negali suteikti informacijos, jo susidomėjimas ir entuziazmas labai ryškiai kontrastuoja su prieš tai matyta reakcija, tad teigti, jog tai nėra būtent tas pasirinkimas, kurį jis vylėsi pamatyti, būtų sunku.

Galų gale, Kamskis vis vien ištiesia šiokią tokią pagalbos ranką ir informuoja Connor apie savo programose paliekamas atsargines išėjimo duris. Dėl viso pikto.

Anot Kamskio androidai yra kur kas pranašesni už žmones. Susirėmimas buvo neišvengiamas. Ir kad jau nežinome, kur tiksliai jis taip labai nesutiko su akcininkais, kad pasitraukė iš savo mylimos kompanijos, belieka tik spekuliuoti ar jis nepadarė nieko, kas paspartintų tą įvykių eigą. Juk anot paties Kamskio, programose jis palieka atsargines duris, dėl viso pikto. Iš jo bendravimo su Connor galima daryti išvadas, jog tos durys yra skirtos būtent androidamas. Kaip galimybė išeiti iš už programavimo ribų. O ne žmonėms, norintiems juos "pataisyti".

Šią nuomonė dar labiau kursto ir blogiausia įmanoma pabaiga, galima tik tuo atveju, jeigu visi protagonistai pralaimi savo kovas. Scenoje rodomas Kamskis, t.y. ne prezidentė, ne tie patys akcininkai už CyberLife vairo, ne kiti svarbūs žmonės, androidų sukilimo dalyviai, bet iš CyberLife tada pasitraukęs Kamskis, kuris grįžta į savo CEO rolę. Jis užtikrina interviu vedėją, kad viskas bus gerai, androidai - tik mašinos ir taip toliau. Bene bakstelėdamas: kas jūs tokie be savo Daktaro Frankenšteino, sukūrusio gyvybę, ar matot, kokio kataklizmo vos nesukėlėt, kai nusisukot nuo kūrėjo (jis dėvi marškinėlius su Mary Shelly profilio siluetu, kuriame raudonai užrašytas Frankenšteino knygos tekstas, jo dalis)? Tokiu agresyviu manevru, net jeigu niekas niekada negalės įrodyti, jog jis kažkaip prisidėjo prie androidų sukilimo, Kamskis tikrai privers akcininkus susitaikyti su jo vizija. Juk, akivaizdu, jis žino geriau...

Na, o jeigu dar negana... Egzistuoja nepanaudotas ar netgi ištrintas garsinis failas, kuriame pateikiama ta pati ankščiau minėta scena. Bet po interviu Kamskis kreipiasi tiesiai į Chloe, teigdamas, jog sekantį kartą revoliuciją ves jis pats ir tada jie jau tikrai laimės.

Kaip Piktadarys: Goro Majima

Neseniai baigiau Yakuza 0 ir Yakuza: Kiwami žaidimus ir noriu šiek tiek pakalbėti apie Goro Majima, vieną iš labiausiai moraliai lanksčių ir dvipusių veikėjų šiuose dvejuose žaidimuose. Nuomonė pilnai paremta tik šių dviejų žaidimų žiniomis, žinau, jog jis svarbus ir kituose. Žaidžiant juos, jeigu prisireiks atnaujinti nuomonę, greičiausia parašysiu naują įrašą, o šį pataisysiu tik tiek, kiek reikės nurodyti atnaujinimų buvimui.

Goro Majima, The Mad Dog of Shimano (Pasiutęs Šimano Šuo), pravardę gavęs būdamas Shimano Šeimos kapitonu, dėl savo nenuspėjamų ir negailestingų kovos strategijų, yra protagonisto antagonistas, toks erzinantis ir absoliučiai brutalus, bet vis tiek gerbtinas veikėjas. Lyg piktadarys, bet lyg ir ne visai. Mano mylimiausia jo asmens savybė yra obsesyvumas. Šis labai gerai asmeniškai pažystamas bruožas itin ryškiai matomas Kiwami žaidime, Goro sąveikoje su Kiryu. Goro, norėdamas jį įveikti visur, kur tik įmanoma, apsiima visų mini žaidimukų ir to obsesyvumo dėka, taip giliai ir stipriai į juos pasineria, jog mokymosi proceso kreivė įspūdi paliko ir pačiam herojui, Kiryu.

Nėra žinoma nei kaip, nei kada Goro tapo jakudza. Istorija prasideda jam esant 20-ies, kai jis ir jo priesaikos brolis gauna misiją kuri tikrai abu pasodins į kalėjimą. Paskutinę akimirką Goro liepiama atsitraukti. Nenorėdamas apleisti savo brolio, Goro nesutinka ir yra ištempiamas jėga, ko pasėkoje metus laiko praleidžia pačių jakudzų sukurtame kalėjime, atitinkamai vadinamame The Hole (skyle), kur jį kas dien įvairiai kankina už nepaklusnumą. Čia jis praranda ir akį, kurią jam išpjauna įsižeidęs jakudza, mat Goro atsisakė nulenkti galvą prieš tuos, kurių negerbė. Po metų kankynės Goro šeimos patriarchas Shimano, atiduoda jį savo paties priesaikos broliui, Tsukasa Sagawa, kuris laiko Goro ant trumpo pavadžio, įkalintą Sotenbori, Osakoje. Majima gauna dirbti Cabaret Grand klubo vadybininku, su pažadu, kad surinkęs 100 milijono jenų pelną – atgaus vietą Shimano šeimoje.

Čia ir pradedame žaidimą Majima, dabar dar žinomą Lord of the Night (Nakties Valdovo) pravarde, veikėju. Pirmas įspūdis tiek geras, kiek iš vis gali būt: Goro itin meistriškai apsuka labai nemalonią situaciją, agresyvų scenas keliantį klientą, į tokią, kurioje niekas neliko jaustis nuskriaustas, įžeistas, ar pažemintas. Dar net nepalikę Cabaret Grand klubo jau gauname pastebėti, jog Majima – atsargiai rūpestingas ir asmenis vertina atitinkamai, kaip gerbtinus, gyvus žmones. Deja, labai greit po to mums primenama, kad jakudzos, visgi, nusikaltėliai. Goro Majima įsukamas į kur kas bjauresnes pinkles, dar giliau į tamsiausius jakudzų gyvenimo užkampius. Kur Kiryu – dažnai pridengiamas ir saugomas šeimos, patriarcho, brolių ir kitų, Majima privalėjo iš visko kapstytis vienas. Visi tie, kuriuos gerbė ir mylėjo – buvo nužudyti. Pabaigoje jis pasirinko pats pasitraukti iš likusiųjų gyvenimo, kad tik jie galėtų ramiai sau gyventi ir netapti taikiniais tiems, kas vėl bandys jį įskaudinti ir palaužti.

soukyan.redbubble.com

Po Yakuza 0 titrų, Majima, įkvėptas itin rimtų, žaidime sutinkamų asmenų, pareiškia ketinąs „perjungti jungiklį“, ir gyventi kitaip. Į šiuos žodžius ir jais paremtus veiksmus - verta atkreipti dėmesį. Ir netgi būtina norint sujungti šį rūpestingą, tikslų, susitvardžiusį ir kantrų vyrą su tuo, kurį pirmą kartą pamatome Kiwami žaidime, lupantį vieną iš savo žmonių - skėčiu. Goro Majima, kad išgyventų, kaip jakudza, jų kalinys, Nakties Valdovas ir taip toliau – patyrė disociaciją. Tai yra savisaugos bruožas ar sutrikimas, kylantis iš patiriamos traumos ir poreikio apsisaugoti (kai kurie žmonės netgi praranda dalį atminties, ar net visą). Tai ir daro Goro Majima be galo įdomiu veikėju, užglaisčiusiu tauresnius asmenybės bruožus – teatrališkumu.

Goro Majima tapo vienu mano mėgstamiausiu moraliai lanksčiu veikėju jau nuo pat pirmos scenos, kurioje pasirodė. O įrašą galutinai įkvėpė jau kita, ta kurioje jis vos neprilupo civilio, kad šis nesudėjo šiukšlių į atitinkamą rūšiavimą.

Oni, arba mano pirmoji pažintis su kiberpanku | 5 - pabaiga

Oni turi nuostabią, tamsią ir pilną posūkių istoriją. Vieną pasirinkimą, dvi pabaigas, ir vieną apibendrinimą. Piktadariai laimėjo. Muro ir, jei tikėsime juo, jų tėvas, prof. Hasegawa, laimėjo. Kaip ir dera tokio žanro žaidimui, pasaulis, ar bent gyvybė jame, tokia, kokia mums yra pažystama, baigėsi. Dabar brėkšta nauja, Daodan Chrysalis aušra.

Apibendrinant, manau jog Oni yra labai vertingas, bet dažnai pražiūrimas kiberpanko žanro istorijos gabalėlis. Žaidimas tikrai geras, jei jau mėgau jį net tada, kai ne pilnai supratau jo istoriją, ir net po to, kai ją pagaliau pilnai suvokiau, dešimtmečiais vėliau. Būtent jo dėka atradau patį kiberpanko žanrą ir tokius kultinius perlus, kaip Ghost in the Shell (tik ne filmą, eikit sau su tuo filmu ir su SJ).

Oni yra atsakingas už mano aukštus herojų standartus: Konoko arba Mai Hasegawa, nors ir yra pagrindinė veikėja – absoliučiai nėra geradarė, herojė. Jos tamsioji pusė – labai ryški. Sprendimai – blogi, paremti jausmais, neapgalvoti, ko pasėkoje žaidimo gale įvykstantis kataklizmas yra jos kaltė. Nors Mai širdis, berods, vietoje, žaidimo raidoje ima aiškėti, jog ji su broliu – ne tokie ir skirtingi. Kuo toliau, tuo maištingoji Mai tampa piktesne, agresyvesne. Kuo arčiau pabaigos, tuo mažiau skirtumo tarp civilių ir pakalikų.

Oni yra atsakingas ir už mano meilę piktadariams: Muro yra piktadarys su iškreiptu altruizmo jausmu. Jis įkūnija tas dvi mintis: „visi esame piktadariai kažkieno kito istorijoje“ ir „kiekvienas piktadarys yra savo istorijos herojus“. Sindikato bosas tiki, jog jo tikslas yra teisingas, net jeigu ir suvokia, kad nėra geras ir kainuos daugybę gyvybių. Dar gi, jis – intriguojantis. Pakankamai protingas, kad tęstų mokslininkų darbą. Ir pakankamai gudrus, kad perimtų Sindikato vadžias.

Argi ne įdomu, kaip kai kurios istorijos su mumis išlieka? Kitą sykį, į tas pirmąsias galima atsekti tiek daug gijų. Ačiū, kad leidote man paspangti apie savo mažytį apsėdimą. Ir, to spangimo pasėkoje, noriu ir jūsų paklausti: ar turite tokią istoriją? Tokią, kur išliko su jumis dešimtmečiais vėliau?

Na, o jeigu su Oni norite susipažinti iš arčiau, ne vien aukščiau pateikto video peržiūrėjimu, arba, kaip ir aš, kažkada jį žaidėte ir pasiilgote, ar tiesiog norite kažko daugiau, štai pora naudingų nuorodų:

Jubiliejinė versija: Visa informacija apie tai, kaip turimą Oni žaidimą paleisti, bei tam skirta programa, išbandyta, patikrinta, veikianti, pažadu.
Komiksai: Asmeniškai, net nežinojau, kad jie tokie egzistuoja. Bet štai.

Bei, žinoma, viskas, kas žinoma apie Oni 2: Rebirth > > >