Istorija: Kovo 11d - Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Diena

Antrojo Pasaulinio Karo metu Lietuvą okupavo Sovietinė Rusija. Pasikeitus fronto linijoms, vėliau patekome į Nacistinės Vokietijos rankas. O, kai Sovietams pavyko prasimušti, mes vėl grįžome į tų pirmesnių okupantų rankas. Tik šį kartą Sovietai, kažkaip, sugebėjo save palaikyti didvyriais, išgelbėjusiais mus nuo nacių. Yra kvailių, kurie tuo šventai tiki, žinoma, bet tuo netikėjo tuometiniai Lietuviai ir tuo netiki protaujantys dabar. Tuo metu prasidėjo partizaninis karas, pramaišiui su bandymais į diplomatiškus sprendimus. Viltis, kad padėti ateis Vakarai – blėso ir išblėso.

Pirmi tikri pasipriešinimo efektai ėmė rodytis 1987-aisiais, kai nesankcionuotame susibūrime buvo pasmerktas Molotovo-Ribentropo (Molotov-Ribbentrop pact) paktas, kuriuo naciai su fašistais dalijosi Europą. Susiformavo Sąjūdis ir 35 išrinkti jo nariai sėkmingai būrė tūkstančius Lietuvių į mitingus. Pagreitį įgavome išrinkę Seimą, ir, galiausiai, 1989-ųjų Vasario 15 d. paskelbėme savo nepriklausomybę.

1990-ųjų Kovo 11 diena žymi Aukščiausiosios Tarybos susitikimą, kuriame per dvi dienas ir tris posėdžius, pilnai transliuotus radiju ir televizija, buvo sukurti pagrindai laisvai Lietuvai. Nuo išrinktos Balsų Skaičiavimų Komisijos, iki Prezidento. Švenčiame šią dieną kaip savo Nepriklausomybės Atkūrimo dieną, net į darbus daug kam nereikia, nepaisant to, kad istorija tuo, deja, nesibaigė...

Sovietai gi, įsivaizdavę save, kaip labai geranoriškus ir gerus okupantus, taip lengvai mūsų paleisti nė neketino. 1990-ųjų Balandžio 18 dieną buvo įvesta ekonominė blokada, kuri stipriai apribojo arba visiškai sustabdė žaliavų tiekimą. O 1991-aisiais, kad jau mes nepuolėm ant kelių maldauti priimti mus atgal, į Baltijos šalis buvo įvesti Sovietų desantininkai, šarvuota technika – jiems ant kulnų, jau kitą dieną. Minios susirinko ginti savo identiteto, prie spaudos rūmų, televizijos bokšto, bei parlamento. Beginkliai civiliai prieš ginkluotus karius ir tankus. Tebėra išlikusi filmuota medžiaga, verta pažiūrėti, nuo riedančių tankų, iki Rusų karių einančių nuo kabineto, prie kabineto, ieškant transliuotojų (video šis vaizdas prasideda 5,43).

Žuvo 14 žmonių, iš kurių bent vienas – sutrintas po tanku. Jų atminimą žymime Sausio 13-ąją. Tai jei dar svarstote, kodėl jaučiame tiek mažai simpatijų pasiteisinimams, kad „mus sodins į kalėjimus, muš“, dabar žinote. Geriau mirti stovint, nei gyventi klūpant.

Rusijos Federacija, šiuo metu – teroristinė šalis, mūsų Nepriklausomybę pripažino 1991-ųjų Liepos 29 dieną. Ir nuo tada mes tebeaugame. Ne, dar toli gražu iki kokio nors tobulumo, jei toks iš vis egzistuoja. Bet jau tikrai išmokome, kad „prie ruso buvo geriau“ tik tokiem patiem nevykėliams. Likę Lietuviai žino geriau.

Istorija | Vasario 16-oji

1918-ais, Vasario 16 dieną buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas, kuriuo buvo atkurta Lietuvos Valstybė. Šis aktas suformavo konstitucijos principų pagrindus, kuriais vadovaujasi ir visos kitos Lietuvos Konstitucijos. Jo dėka egzistuoja šių dienų Lietuva.

Ne viskas buvo paprasta, ne. Vokietijos Imperija spaudė su ja sudaryti sąjungą. Signatarai irgi turėjo dėl ko pasiginčyti. Mums draudė aktą publikuoti, bet jau ką mes mokam, tai spausdinti nelegaliai. Vokietijos Imperijai kritus Pirmojo Pasaulinio metu – sukirbėjo viltis, tačiau tolimesnius įvykius turbūt labai puikiai žinote. Tad suprasite, kodėl šio akto prisireikė ir 1990-aisiais, byrant Sovietų Sąjungai. Bet tai jau kita šventė ir apie ją – jos metu.

Ta proga, linkiu visiems tokio išsilaisvinimo nuo tironų ir jų diktatoriškų rėžimų. O Pasauliui: saugių ir atvirų sienų, kuo greičiau.

Su!

2022 Apibendrinimas

Sunkoki metai buvo, manau ir jūs sutiksit. Pastarieji pora tokie jau, deja. O, kad šie baigėsi - nereiškia, kad tie sunkumai irgi baigsis, tai turbūt neskaudės į 2023 žengti atsargiai, kaip per pašalusį šaligatvį ir viltis. Viltis, kad laimėsim, nugalėsim, pasveiksim, ir judėsim į priekį, pasakodami kokius laikus išgyvenom.

O, kad jau atsarga gėdos nedaro, tai nepadarys ir savęs pamotyvavimas prisimenant, ką per metus nuveikėm. Labai rekomenduoju, vietoj visų tų rezoliucijų, pažadų ir pan, būtent tai ir padaryti: susirašykit, ką nuveikėt šiemet, ir padėkokit sau. Gal tik tiek ir tereikia, kad susprogdintumėme šį bjaurų baisių metų burbulą, a?

Taigi, ką nuveikiau?... Parašiau daug tikrai gerų blogo įrašų:

Metų pradžioje Rusija užpuolė Ukrainą, ko pasėkoje norėjau ir susipažinti ir dar papasakoti tiems, kas nežinojo, apie netolimą Ukrainos istoriją ginantis nuo grubių raudonų rankų: Oranžinė Revoliucija | Euromaidanas

Tada šiek tiek nudžiugino labai, labai seniai žaistas ir mylėtas siaubo MMORPG žaidimas. Tie senieji labai dažnai tiesiog numirdavo ir dabar nuėję į jų puslapius (pvz.: Silkroad Online), turbūt pajusit malware, worms ir panašių kenkėjų smarvę apleistoje interneto erdvėje. Bet, Requiem, dabar žinomas, kaip Requiem: Desiderium Mortis, atsibudo ir nusprendė atsigauti. Žaidimas veikia ir nors atnaujinimai - dar ne daug kur jaučiasi, bet jis jau tikrai žaidžiamas ir ten praleidau jau ne vieną valandą. Be to, galima parsisiųsti tiesiog per Steam. Daugiau paskaityti galite čia: Requiem - Karštinės Sapnai.

Pride / LGBT mėnesiui sukurpiau mažytį įrašą apie video žaidimus, kurie nepasišiukšlino: ką žaisti LGBT mėnesį. (vis dar labai rekomenduoju Tell Me Why)

Truputis istorijos iš Lietuvos: Drakono Ordinas ir Paskendę Kaimai.

Keli geri video žaidimai: Stray ir Scorn.

Vėl nostalgija video žaidimams, panašu jog dabar kas met po tokią apturiu. Pernai buvo Oni, šiemet: Tomb Raider Triptika.

Mažytis nuotykis į Vice City Pizza Kaune.

Spalio linksmybės, per tą mėnesį draugėn sudėjau kelis mažyčius masterpostus apie atitinkamos temos: video žaidimus, serialus, filmus, ir knygas. O, kad jau kažko ir išmokti, tai dar ir istorijos įmečiau: apie ištakas, Džeką Šviestuvą (Jack o' Lantern), bei Lietuviškas Ilges.

Na ir žinoma gi, Gruodis su Drakula, Dracember. Keturi puikūs filmai, du seniausi: Nosferatu ir Dracula, bei du naujausi: Hotel Transylvania 4 ir The Invitation. Drakulos pastebėjimai kituose video žaidimuose, Drakulos fauna ir flora, truputis istorijos apie Halio kometą, ir Vlado Drakulos Taro kortos.

Va taip. Bendrai imant, metai buvo nerealiai produktyvūs, net jei veikla nebuvo ta įprastoji. Džiaugiuosi tuo, ką nuveikiau.

Istorija | Ilgės arba Vėlinės

Senosios Lietuvos šventė vadinta Ilgėmis ar Vėlinėmis, nors ir suprantama šiandien, kaip Visų Šventųjų diena, buvo panašesnė į Gėlų Samain, nei tai, ką dabar laikome Vėlinėmis. Ji švęsta Spalio pabaigoje, Lapkričio pradžioje, kai į aruodus ir namus būdavo sunešamas paskutinis derlius ir prasidėdavo tamsusis metų laikas. 

Šventė vykdavo tiek namie, tiek ir kapinėse, abiejuose bendraujant su mirusiais, dvasiomis, vėlėmis ir, greičiausia dar kitomis antgamtinėmis būtybėmis, mažaisiais ir didžiaisiais dievais. Pastarųjų prašydavo saugoti laukus ir kitą derlių padaryti tokį pat gerą ar geresnį, priklausomai nuo turėtų mėtų. Laužai, aukos, ritualai ir žaidimai tęsdavosi savaitę, kartais ir dvi.

Namuose protėviams kepdavo duoną, kurią tada išdalindavo bėdžiams. Prie stalo sėsdavo tik nusiprausę, pirtyse palikę marškinių ir rankšluosčių protėviams persirengti. Kiekvieno maisto ir gėrimo pirmas kąsnis ir gurkšnis būdavo išliejamas po stalu, po suolu, ar į kertę, vėlėms, dvasioms, o šventei pasibaigus jos būdavo išlydimos liepiant išeinant netrypti žiemkenčių.

Kapuose irgi statyti stalai, degti laužai ir lygiai taip pat - pirmas kąsnis ir gurkšnis - žemei, protėviams. Čia ir juokdavosi ir verkdavo, ilgėdamiesi. O kas po šventės likdavo, su kaulais būdavo užkasama. Pačius kapus kartais aplaistydavo saldžiu vynu, medumi, ar alumi, kurio, iš to ką skaičiau, ten tiesiog upės liedavosi.

Vėlinės atėjo vėliau, su krikščionybe, ar net ir vėliau. Bet dabar ji laikoma ramybės ir rimties švente, kai lankomi šeimų kapai. Visiems uždegamos žvakutės, net ir tiems, kurių nebėra kam aplankyti - kas turi atliekamą - jos tikrai nepagaili. To pasėkoje Lapkričio pirmosios naktį Lietuvos kapinės tampa ugnelių jūromis, ežerais, kurios tiek pat liūdnos prisimenant tuos, kurių tarp mūsų nebėra, kiek ir gražios.

Istorija | Pilkapiai, kaimai po vandeniu ir nepažabojama gamta

Buvo kažkada toks kaimas, vadintas Alinka (arba Alynka), įsikūręs šalia Puikino ežero. Spėjama, jog vietovė galėjo būti apgyventa net akmens amžiuje. Bet štai, 1961, užtvenkus Strėvos upę, kaimą užtvindė dabartinės Elektrėnų Marios, o tai, kas iš jo liko, sodybos, susiliejo su Elektrėnų seniūnijos gyvenviete.

Netolima tokia ta istorija, tad yra likęs vienas kitas to kaimo gyventojo pasakojimas, kuriuos kadanors būtinai susirasiu. Bet, iki tol, apie jo buvimo vietą byloja tik palikę pilkapiai, tarp kurių ir vienas turtingiausių simbolinių žirgų kapaviečių Rytų Lietuvoje.

Pilkapių rasta apie 14, keli skirti žmonėms, kiti gi - žirgams, mat žirgai vertinti, kaip draugai, kompanionai, lydėję ne tik kare ir gyvenime, bet ir pomirtiniame pasaulyje. Vienas iš jų, tas simbolinis, nurodo kažkokias su ugnimi susijusias apeigas. Po 4 metrų akmenų grindiniu, ant degėsių sluoksnio buvo rastos įkapės, 7 žalvariniai žvangučiai, geležinis dantytas pjautuvas, žąslai, nežymiai profiliuota geležinė sagtis ir pan. 

Kad jau sužadino smalsumą, ėmiau domėtis tuo paskendusiu kaimu ir sužinojau apie Geibonyse ar prie jų, miške, esantį skulptūrų parką. Vieną iš tų, kur įrengti su mediniais takais aplink, kad būtų galima ateiti, pasigrožėti ir nepažeisti aplinkinės gamtos, bei patiems nesusižeisti. Skulptūros - medinės, išdrožtos vietinės menininkės ir yra skirtos paminėti vietovės istorijai, tad vienoje iš jų buvo minimas ir Alynka. Bet, panašu, jog pats parkas - apleistas ir be nuorodų į jį, tad nei kaip jį rasti, nei ar verta ieškoti, apart galimybės pasiklausinėti vietinių ten, nežinau.

Išnašos: Vilnijos vartai; Kronika