įrašas | tirpsta sniegas

Už lango labai sparčiai tirpsta sniegas, o aš va, nuo pamokų ilsiuosi, su vienos draugės atsiųsta arbata ir kitos draugės trumpa istorija.

Po Python visas JC atrodo kažkoks... nenormalus, neaiškus ir nelogiškas. Suprantu bent, kodėl nuo JC pradėję draugai labai entuziastingai linksėjo, kai aš pirmiausia ėmiausi Python.

Also, jei pasitaiko kokių įdomių mankštų YT, atmeskit man. Seku kelis kanalus, šiandien vienas vos nepribaigė, bet to pasėkoj supratau, kad galima mankštintis šiek tiek efektyviau, plačiau.

Na, o jūs ką?

įrašas | per pusnis

Žiema, žinoma, geriausia, kai yra sniego. Kitaip - vien tik minusai. Na, o kad to sniego už lango vis dar pilna, išėjau siekti savo Vasariui užsibrėžtų tikslų. Išsirinkau ilgiausią taką aplink, vedantį link kažkada per mašinos langą pastebėto parko miestelio gale, kur infrastruktūra - aptirpsta, apmažėja. Ir, pasišoviau brist per pusnis, bent ten, kur bus tam padorios sąlygos. Kodėl, klausiat? Na, nes su ta klimato kaita negalim žinot nei kiek tą sniegą turėsim, nei kaip dažnai, nei kokiu metų laiku jo bus. Tai noriu džiaugtis tuo, kuo galiu džiaugtis tol, kol galiu džiaugtis.

Toli eiti nereikėjo, kad pastebėčiau, kaip skirtingai valomi pėsčiųjų takai. Tie "išoriniai", kur veda išorine miestą juosiančio kelio puse, takai kurie neveda į jokias svarbias vietas, ar miesto vidų - tik nubraukti sniego valytuvais. Tuo tarpu "vidiniai", einantys į miesto vidų, link parduotuvių, darželių, mokyklų ir pan., - papildomai pabarstyti, švarūs. Visur, kur negalėjau eiti per sniegą, rinkaus tuos "laukinius".

Parkas pasirodė esantis visai ne parkas. Tikrai nesuprantu, kaip man tada susišvietė ir į smegenis įsirėžė prisiminimas, apie moterį, stumiančią vežimėlį grystu taku. Bet tas "parkas" tėra šaligatvis, kuris veda link tų kelių, anoj miesto pusėj susiglaudusių, daugiabučių, o pats "parkas" yra kažkoks pelkynėlis, kaip raistelis, apaugęs nendrėmis ir berželiais, kurių visas viršūnes nulaužė prasiautę uraganinio stiprumo vėjo gūsiai. Buvo labai įdomu pasižvalgyti ir pagalvoti, koks gyvenimas būtų, jeigu gyvenčiau čia, o ne ten.

Na, o kai pasisotinau tos nuostabos dėl smegenų šuolių, pasukau į jau "industrinį" taką, tą kur veda infrastruktūros, padariusios gyvenimą taip toli nuo miesto centro - įmanomu. Parduotuvių. Nes, visgi, kai palikau namus, man įdavė ir pirkinių sąrašą, kad jau eini vis tiek... Radau naują Redbull. Gal ne naujas, nežinau, bet man dar nematytas, tai tikrai bus įrašiukas ir apie tai. Smagiai pasivaikščiojau, eisiu ir dar kartą ten pat apsižiūrėt, labai jau... Labai.

Namuose, šiltai, po gero šilto dušo, kurį šiek tiek paskaudę raumenys būtų mieliau priėmę karštą, prisėdau paskaityti laišką ir labai, labai toli...

įrašas | grafas montekristas, pusnys, tamarindas

Išėjau pasidžiaugt sniegu, kol dar nesugalvojo visas nutirpt. Taikiausi ant mažiau vaikščiotų takų, kad gaut tą autentišką, šviežio, neištrypto sniego pramynimo potyrį. Ir, kažkodėl, vis galvojau, kaip noriu vėl paskaityti Grafą Montekristą. Nelabai nusimato tam laiko, bet tikrai labai norėčiau. Viena mylimiausių mano knygų, istorijų. Net tą keistą anime žiūrėjau, Gankutsuou, kuris man tikrai labai patiko... Tai bene vienintelis knygų blogo minusas. Nei antrą tą skaitymą norisi aprašinėt, nei laiko tam yra. Per ilgos naujų, neskaitytų knygų eilės.

Parėjau iki kelių šlapias ir jau vyliausi šokt į dušą, bet kur tau, pašto dėžutėj - lapukas, ateikit pašto, nieko neradom namie, nepaisant to, kad namie visada kas nors yra. Tai apsisukau, dar kartą laukan, į paštą.

Siuntinukas parėjo iš vienos mano mėgstamiausių IG paskyros turinio kūrėjų. Gavau labai gražų atviruką ir saldainių iš Mianmaro. Labai mėgstu nematytus dalykus, tai tikrai buvo verta eit antrą kartą.

Saldainių pakelis pilnas individualiai į popieriukus (ne plastiką) susuktų tokių, kaip dribsnių. Visiškai apvalių, plokščių gabalėlių tamarindo vaisiaus, kuris šiaip jau šiek tiek rūgštokas, bet čia matyt sumaišytas su cukrumi ir, kad nesiklijuotų, pabarstytas pudra ar miltais. Jų popierėlyje yra apie penkis, o saldžiarūgštis skonis šiek tiek primena tuos raudonus raugerškio saldainius iš vaikystės. Labai skanu.

Nebloga diena. Galvoju, pasidarysiu arbatos ir gal visgi bent pavartysiu Grafą Montekristą, a? Ką galvojat?

Ar turit kokį nors mėgstamiausią užkandį? Dabar sėdžiu, galvoju... Vaisius tai tikrai persimonas. Bet iš tų kur skanėstai šiaip, tai net nežinau...

įrašas | filmas Suicide Room ir asmenybės lūžiai

Vis bandau su kuo nors aptarti filmą Suicide Room, bet taip ir neatsiranda savanorių. Gal ir gerai. Nes galimai esu kvailys su idiotiška nuomone, būkim realistais, jos niekam neįdomios.

Bet vat, tad, imsiu ir papasakosiu čia, jau vien tam, kad išdėčiau mintis iki jos vėl nepasimiršo.

Filmas sukasi apie du paauglius ar jaunuolius. Dominykas lyg ir turėjo viską iki nelemto incidento, po kurio prasidėjo gan baisios patyčios. Bet kokiame amžiuje visas tas cyberbullying + patyčios realybėje, tas negalėjimas pabėgti - palaužtų. Jis gi dar sąlyginai laikėsi. Bet, labiausia padėjo pažintis su mergina online.

Ji... Ji praktiškai gyveno internete, užsidariusi, tamsoje, su kauke ir degančiu noru mirti. Lūžę žmonės traukia tokius pačius, kaip ir jie patys, manau patys pastebėjote. Tad lyg mirties valdovė ji aplink save subūrė grupelę tokių pačių, nuolat mąstančių, kaip gi palikti šį pasaulį. Kartu jie, internete, išskobė sau nedidelę nišą: Savižudžių Kambarį. Čia, saugiai savo avataruose, jie galėjo kalbėtis, bendrauti ir dalintis ta savo kraujuojančia širdimi, siela.

Dominykas... Kad ir kaip jis prisikentėjo, mirti vaikinas nebuvo pasiruošęs, nenorėjo. Tiesiog, kuo giliau grimzdo, tuo labiau darėsi aišku, jog nebėra, kas jį suprastų. Kiekvienas gyvenimą stebi iš savo bokšto. Netgi jo mirties valdovė viską stebėjo per savo prizmę, iškreipdama ir jo paties požiūrį į pasaulį.

Filmas baigiasi mirtimi. Savižudybe. Dominyko. Ir baisia širdgėla merginos, kuri liko gyva, su skausmu, su siaubu, su vienatve.

Bet, dabar įsivaizduokite, jog šie du asmenys nėra du atskiri personažai. Įsivaizduokite, jog jie yra vienas ir tas pats asmuo. Viena pusė trokšta mirties, tos ramybės nuo visko. Kita dar nori išgyventi, nes tiek daug dar liko nepadaryta, nepamatyta, o ir tas gyvenimas juk gali būti toks gražus. Tarkime, ta pirmoji pusė priveikė veikėją, bet antroji rado būdą, kaip išsikapstyti iš jau labai realios, į kaklą alsuojančios mirties. Tarkime, kad tai yra išgyventas bandymas. Gal būt tyčia. Gal būt ne.

Kai pirmą kartą pamačiau tą filmą, būtent toks ir buvo mano minčių procesas: niekas, pasiekęs dugną, nuo jo nepakyla, kaip tas pats asmuo. Kažkas ten, ant akmens grindų, vis tiek sulūžta, nulūžta, ir tos dalies mūsų asmenybių tarsi ir nebelieka.

Ir kartais tai nėra ta asmenybės dalis, kuri norėjo mirti. Kartais mes prarandame geras savo daleles, tas, kurios troško judėti pirmyn.

Filmas, panašu turi ir tęsinį, pavadinimu Hater. Dar nepažiūrėjau, trūksta energijos. Berods kažkur pamečiau savo socialines baterijas. Nėr jėgų nei bendrauti, nei žaisti video žaidimus su draugais. Bet pažiūrėsiu.

įrašas | Drakula vasarą

Mėgstu netikėtai gauti kokią naują Drakulos knygą, tada, savo paties išsigalvotu prietaru, žinau, jog man šypsos fortūna. Tokia dviguba laimė. Plius, tikrai labai pravers skaitymo vokiečių kalba praktikai, nes jau labai rimtai, dėl nenaudojimo, surūdijo tie mano gabumai.

Toliau gi, ketvirtas ir paskutinis Castlevania sezonas Netflix'e. Nemeluosiu, pažiūrėjau visą vienu prisėdimu. Patiko. Ar gi galėjo nepatikti? Deja tik, Love, Death, and Robots nuvylė. Nebuvo tų tokių oho epizodų, kaip praeitame sezone. Vis tiek, unikalus toks, vertas laiko, skirto pažiūrėti trumputes aštuonias serijas.

Na ir paskutinis trupinėlis naujienų. Panašu jog pagaliau pradedame tėvo kapo užbaigimo darbus. Tokios tradicijos, kad reikia iki metinių, t.y. Liepos 15d., bet ne per anksti, kad nepasirodyt per daug... Na, skubančiais, ar kaip čia išreikšti. Man tai yra protu nesuvokiama. Palikau šį darbą sesei, o kainą pasidalinsime. Ačiū visiems, kas šiame reikale padėjote. Esate man brangesni už pasaulį.

O šiaip jau, džiaugiuosi šiltomis vasaros dienelėmis ir laukiu tų vasaros audrų, apie kurias pasakoja draugai iš svetur ir vis kelia man pavydą.

Palieku tave su trumpu, per daug nesigilinančiu video apie "Monstrą - Pastatą".
xx Blackwood

įrašas | puzlės detalė

Kartais draugai atrodo už jūrų marių, kitam pasaulio gale. Bet... Pasaulis visgi nėra toks jau didelis. 

Gavau siuntinuką iš Škotijos...

Vos pamatęs iš karto galvoje pavadinau savo puzlės dalele. Tiesiog... Tiko. Idealiai. Antgamtiškai. Tai ši dygsniuota antklodė, tokia, kokios net įsivaizduoti negalėjau. Juoda, su vaivorykštės spalvomis trikampių juostomis. Tiesiog negaliu žodžiais nusakyti, kiek ji man daug reiškė ir reiškia nuo pat akimirkos, kai atidariau dėžę ir ją pamačiau.

Tai bene pati brangiausia dovana, kokią kada gavau, su tamsia istorija, kurią nuoširdžiai jaučiu širdy ir kurią amžinai branginsiu. Ačiū, mano mielas drauge, iš visos dūšios.

Gal pameni, kokia dovana brangiausia - tau? Man net negražu prisipažinti, jog galėčiau išvardinti ne vieną. Dažnokai jaučiuosi nenusipelnęs nei tokių draugų, nei to, ką jie man duoda, kuo papildo gyvenimą.

įrašas | 4 ryto

Visą dieną (vakar) konstravau baldus. Tai yra vienas mano mylimiausių darbų, tai jei kada kam padėt, ką surinkt, hit me up, fam. Anyway, dėliodamas kažkaip gal biškį pergėriau kavos ar redbullio, nes iki kokių 3 ryto tada ramiai sau žiūrėjau tą BBC Dracula. Claes Bang yra kažkas tokio, tiesiog...

Nueinu galiausiai gult, pasiimu paskaityt knygą, ką visada darau prieš miegą, toki maži ritualai padeda atjungt smegenis nuo visokių ten darbų ir pan. Jau ir miegas apėmė, o, galvoju, super, tuoj baigiu lapą ir baigiu.

Padėjau skaityklę, pasiverčiau ant šono, laimingas jau, kad dabar pamiegosiu ir ryt pabaigsiu ten tą vitriną, ir....

Taip ir pragulėjau iki 4 ryto.

įrašas | geri darbai toli eina

Nežinau net, kaip kitaip išsireikšt. "Kindness goes a long way". Leiskit man jums papasakot apie vieną nedidelį gerą darbą, kuris šiandien labai smogė per visus feels. Ir leiskit pradėt nuo pradžių...

Prieš savaitę, apie pirmą valandą nakties pastebėjau vieną vienintelę atvirą vietą Barboroj, vienintelėj į mano miestelį vežančioj parduotuvėj. Šiuo metu aš tikrai bijau eiti į parduotuves, tai labai laukiau dienos, bet tikrai nesitikėjau, kad ji bus karantino metu. Griebiau ir per tas 40 rezervacijos minučių užsigriebiau už kokius 50-60 eurų, kas šiaip yra labai daug, bet, kaip tyčia, gimtadienio progos dovanoti pinigai - ačiū draugams, galėjau taip pasirūpint šeimyna extra. Visi pagrindiniai dalykai, sunkieji, sotieji - bulvės, miltai, morkos, aliejus ir taip toliau.

Visada gan blogai jaučiuosi užsakinėdamas. Ne tik, kad sunku jiems nešti, pas mus liftas nevažiuoja, bet dar ir per karantiną. Žmonės rizikuoja ir sveikata ir gyvybe, ko aš net ir pats vengiu daryti. Ir dar tarpušvenčiu...

Atėjo tad šiandien pristatymo diena, gaunu tą automatinę žinutę, kad per 20 minučių bus pristatyta. Griebiu vieną iš likusių atvirukų, greit paskrebenu linkėjimus ir padėką už tai, kad dirba, sukišu į voką su 10e šalia, užrašau "BARBOROS KURJERIUI" ir skubiai priklijuoju šalia durų skambučio. Tada belieka stovėti už užrakintų durų ir žiūrėti, kad kaimynai nepaimtų.

Atnešė, sunkiai, pastatė viską, nedrąsiai paėmė vokelį, paskambino į duris. Palaukiau kol nueis, kad žmogus bent čia jaustųsi saugiai ir šūktelėjau, ką visada darau "AČIŪ JUMS" į laiptinę. Visada atsako, prašom, kartais prideda: ačiū kad perkate. Ir šį kartą.

Susitempiau viską vidun, dėlioju ten tas bulves, planuojamės jau kūgelį ir pareina žinutė. Iš to pačio darbinio Barboros numerio: "Labai jums ačiū, jūs nuostabūs"

MAN KAŽKAS Į AKĮ ĮKRITO!

10e nei daug, nei mažai, kitą syk ir jų neturiu, bet labai džiaugiuosi, kad šiemet turėjau ir galėjau sau leisti, juos kažkam atiduoti. Tikiuosi žmogus išliks sveikas, iki galės pasiskiepyti ir, kad darbas neapsunks. 

Jūs irgi būkit laimingi. Linkiu, kad pildytųsi tik patys geriausi norai ir, kad visada turėtumėte visko, ko tik jums reikia.

EG | Jacobs Icepresso - Klasikinis ir Latte

Ar žinot, kad yra pastelinių spalvų žymeklių? Ar tai visiems žinoma? Aš apie tai sužinojau tik šiandien. Nieko kito apie šį atradimą neprisipažinsiu.

Žodžiu, kad jau noriu kol kas privengti gazuotų gėrimų, o dieną akių vokai bando susiklijuoti į vieną uždarą voką, sumečiau, kad galiu pamėginti dar kokią vieną kitą kavą. Ir taip atradau Jacobs Icepresso, Classic ir Latte.

Kava gero, gerai išbalansuoto skonio, ne per saldi ir tikrai gaivi. Galiu ją tvirtai rekomenduot tiems, kam Monster Espresso buvo per stipri ar per saldi. Šita tokia - pats tas.

Verdiktas: panda tebesijaučia labai prastai, bet tikrai gertų vėl.
5/5

Ko-Fi ][ Patreon

Taigi, karantinas

Per karantiną, bent jau jo pradžią, daug visokių puslapių siūlė nemokamų sertifikatų, tai dabar turiu tris ir auditu baigiau dar tris. Sertifikatus gavau Cloud Computing kurse, AWS Machine Learning kurse, ir Chinese for Beginners kurse, kurį labai rekomenduoju. Visus tris rasite Coursera puslapyje.

Nutapiau daug komisinių ir praktikavausi peizažus, ką seniai norėjau daryti, tai labai savimi dėl to didžiuojuosi. Turiu dar kelis nupaišytus, bet dar neišlietus akvarele.

Tada dar gavau pažaisti Saints Row the Third: Remastered ir jis buvo nuostabus. Pataisyta daug problemų, nors saujelė jų liko, bet jos tikrai netrukdo mėgautis. Labai laukiu ir kitų. Saint forever.

Na, o tada blogi dalykai.

Tėvo sveikata taip pašlijo, kad dabar jau virš savaitės ligoninėje. Labai daug problemų ir man labai, labai neramu.

Mamai įsiskaudėjo du dantis, ką ji bandė nuslėpti, nerimaudama dėl mūsų šiaip jau bendros finansinės padėties, bet kol kas pavyko ją bent tų pirminių plombų nuvesti, kur su vaistais deda. Gausiu algą, vesiu toliau. Reikia taip.

O kaip jūs? Ką nuveikėt? Jei pailsėjot, tai irgi labai gerai.

Patreon | KoFi

įrašas | maistas skrandžiui

Žinot tą posakį, maistas sielai? Tai va. Kai pareina skrandžio problemos, tokios rimtos, kad ryte prabundi panikoj dėl jaučiamo skausmo ir to skausmo padėties bei keistumo, maistas toliau jau tikrai nebe sielai. Maistas tada jau konkrečiai skrandžiui.

Po penkių dienų labai sunkaus bandymo atsigauti su džiuvėsiais ir vandeniu, nes net arbatos negalėjau gerti, pasiryžau sumažinti užpilamų ramen skaičių savaitėje, bei gal apskritai pagaliau nupūsti dulkes nuo seniai turimos Elder Scrolls Official Cookbook.

Gaminti pradėjau vakar, bet būtent šiandien pagaminau kažką įdomesnio, nei virti ir tada apkepti makaronai. Šiandien gaminau S'jirra's Famous Potato Bread - S'džiro(s) Garsiąją Bulvinę Duoną! Ir pavyko tikrai net labai neblogai.

Dėl copyrighted priežasčių, negaliu jums duoti recepto, bet idėja maždaug tokia: virtos bulvės su prieskoniais, kiaušiniu, sviestu ir miltais, sutrinta, suformuota ir kokių dvidešimt minučių kepta orkaitėje. Prieskonius dėjau savus, tuos kur mėgstu, jokios druskos, mat tų oficialių Elder Scrolls prieskonių dar nesusimaišiau.

Pirmas toks mano blynas, bet žinot, tikrai geras pavyko. Tešlos pasidariau gerokai per daug, tai dabar šaldikly lauks sekančio karto. Pati duonelė-bulvelė tokia labai nenusakomo skonio, tikrai bulvė, bet tuo pačiu ir ne visai. Labai tiktų kuo nors persitepti ar gal prie kokios sriubos, bet deja aš dar nesijaučiu pakankamai gerai tolesniems eksperimentams.

Prašau, palinkėkite man sveikatos.

Ačiū!

Įrašas | Monster Punch Kauno Maximoje

Maniškis Monster Mixxd Punch atvyko iš Norvegijos, bet teko girdėti, kad Kauno maximose jau galima rasti. (Dabar akcija monsteriam, tai jei tikrai yra - pats tas laikas eit paieškoti)

Skonis, kaip bet kokio raudono ledinuko, spalva labai sodriai braškinė. Gal ne kiekvienai dienai, bet šiaip labai neblogas. Man aišku labai spalva patinka, Saints Row ir panašiai. 

Gavau ir dar du, bet apie juos dar kitą kartą. 

Wish | Ausinukas už 2 eurus

Kažkaip gavos, jog prisireikė man kokių nors pigių bevielių ausinių tiems atvejams, kai negaliu būt parištas prie daikto laidu. Ką darot, kai reik kažko labai pigaus? Ebay? Wish? AliExpress, kuris yra kaltinamas Lietuvos firmų apvaginėjimu, mat iš ten mums pigiau pikti, o apie kažkokį algų kėlimą ar kainų mažinimą negali būti nė kalbos?

Užsisakiau ausinuką iš Wish rods Rugpjūčio 14d. Sumokėjau 2 eurus + 1 eurą už siuntimą, bet Honey pluginas man rado 0,60 euro nuolaidą, tai iš viso sumokėjau 2,40 eurų. Pirkau jas iš kažko pavadinimu Licai, bet nežinau, kaip Wish ieškoti konkrečių pardavėjų, jei tai iš vis įmanoma. Anyway, gavau jas Rugsėjo 5 dieną, tai gan greitai, ir kaip idiotas vos neperkirpau voko su viskuo. Patarimas, kirpkit atsargiai, toki daiktai dažnai pakuojami labai tausojant vietą, nuotruakoj matos apačioj kur įkirpau.

Taip, dabar apie kokybę. Pirmiausia pradėkim nuo to, jog jos kainavo tik 2 eurus. Turiu geras ausines už gal 80 eurų, tai šioks toks garso šokas buvo. Garsas nėra labai grynas, esama lyg kažkokio... Nežinau net. Žodžiu, skamba kaip tikrai pigus ausinukas. Bet susijungė prie visko su bluetooth labai lengvai, labai greitai, yra patogios, turi gan aiškią instrukciją, kurią skaityti reikėjo su padidinimo stiklu, bei mažiuką USB laidą krovimui, jei kartais jo neturit. Standartinis tas, visuose androiduose toks pats.

Nors skelbimas teigė, jog jos - atsparios vandeniui - taip tikrai nėra. Apžiūrėjus iš kart matosi, jog nėra jokios apsaugos nuo vandens, net usb jungtis yra atvira, o ir instrukcija prašo neaplieti jų vandeniu. Ir nors garsas tikrai nėra kristalinis, jos veikia gerai, ir, kaip už 2 eurus, jaučiu jog pirkinys tikrai labai geras.

Taip tad, 2 eurai tikrai gerai išleisti, duodu 5/5, kokybė atitinka kainą, neturiu kuo skųstis.

L o g | Žmonės Kalba | kita

Stovėjau eilėj už vyruko, kuris pirko visokių džiovintų smulkmių prie alaus. Kasininkė pakėlė paskutinį pakelį džiovintų kilkių:
- Čia dar Jūsų?
- Jeigu smirda, tai mano.

Va taip...

Juodas stalas ir geras oras

Prieš kelias dienas, kažkaip nebuvo ką labai rimto veikti, tai pasimankštinau, prisėdau ir akys užkliuvo už stalo.

Mano stalas yra tragedija. Negana, kad visas siūbuoja ir lankstos, tai dar ir jo paviršius buvo labai prastai padengtas, ko pasekoje tikrai labai suvariau, per visus tuos ilgus metus, kai visus darbus dariau tiesiog ant jo.

Jau senokai dirbu prie vieno projekto, kuriam reikėjo matinių juodos lentos (tos, ant kurios galima piešti kreida) dažų. Ir, jei jau taip tiesą pasakius, turėdamas pasirinkimą, visuomet imsiu daiktą juodą arba pilką, o ne šitokį keistą medžio imitacijos atspalvį, ar, dar baisiau, baltą. Tad, griebiau šią mintį. Ir persidažiau stalviršį juodai. Tik viršų, nes nenoriu suvaryti per daug tų dažų, jie labai geri, be jokio kvapo, greit išdžiūva, ir man jų dar tikrai reikės darbui.

Dažymas ėjosi gan sklandžiai. Šen ten pritaškiau, bet dažai gan gerai nusivalė visur, kur reikėjo. Teptukas - na, ne kažką ir tik gerokai po laiko, supratau, kad jam pasistatyti nepasidariau jokios vietos, tad greitosiomis, su juo dantyse, susiradau plastikinį maišelį. Tuo tarpu klausiausi Stephen Fry "Mythos", išsikraunančiame laptope.

Tad dabar sau smagiai leidžiu laiką prie juodo stalo, su visomis lemputėmis ir švieselėmis aplink.

Neabejoju, buvo be galo įdomu skaityti.

Apibendrinimas: 07-13

Išėjom pasivalkiot, aš šiek tiek nudegiau veidą (nusilupo ir gerai dabar vėl). Gražių vietų pas mus čia yra. Man labiausia patinka vienas takas, vedantis tolyn nuo kanalo į, atrodo, niekur. Iš tiesų tai ten turbūt kažkada buvo prieplauka lengviems vandens sporto dalykams. Gal ir dabar švartuotis galima, mat ten gan tvarkinga. Ateini, o ten nieko nėra, tik ilgas takas, iš abiejų pusių supamas ežero bangų mūšos, be kurios maža ko daugiau girdisi: paukščiai, vėjas. Patinka man ten ir ypač dėl to, jog galiu pasėdėti ant asfaltu dengto nuolydžio, o ne žolėj.

Grįžę namo prarijom po picą, ir pažiūrėjom The Family, apie mafijos šeimynėlę, smagus, gan juokingas, bet šiaip jau ir rimtas filmas. Patiko man ta šeimynėlė. 

 

Mindauginės

Buvo čia Mindauginės, ir buvo neblogos. Oras keitėsi kas dešimt minučių, tad taip įdomiai mums ėjosi. Čia kepėm, čia sulijo, čia vėl išdžiūvom.

Čia esama tokių pusėtinai naudojamų takų / kelių, ir gerų kelių, kurie nėra gyvybiškai reikalingi susisiekimui, tad tam tikra dalis buvo atitverta, ir apturėjom labai neblogą šou su motociklais, automobiliais, ir net sunkvežimiais. Buvo dūmų, drožiamų padangų smarvės, ir vėjo, kuris nunešė šventinę pripučiamą arką.

Dieną po - mėlynų dūmų dažų, sumaltų tarp ratų, likučiai, ir storas pridegusios gumos sluoksnis.

Šventė buvo nebloga, tikrai. Ir mes taip laiku į ją pataikėm, nes spėjom prasivaikščiot miškais, ir grįžti pačiu geriausiu metu, kai pradėjo važiuoti sunkvežimiai. Smagiausia žinoma, kaip visada, buvo pasiklausyti senų bezdalų, kvarksinčių, kaip jie tiem jaunuoliam "parodytų, kaip reikia saules piešti". Kuo, žoliapjove, ar šeimyniniu van'u, kaži?...

įrašas 07-04

Ar pasakojau, kad lūžo skėčio aliuminė rankena, ir perpjovė pirštą? Grįžau namo, ir prie namų, kaip visada, nukrėčiau skėtį, kad viso varvančio neparsinešt namo. Vieno krestelėjimo metu ta dalis virš plastikinės rankenos lūžo. Instinktyviai griebiau skėtį, ko pasekoje lūžio vieta, savo aštriais kraštais, sulindo man į pirštą. Kraujavau, kaip skerdžiamas paršiukas, bet šiandien jau nebeskauda. įvykis čia prieš kelias dienas, tris gal, gal keturias. Pjūvis - negilus, bet platus, nurėžė daug odos, ir įsikirto į mėsas.

Šuo metu paišau vieną komisinį. Viena moteris paprašė nutapyti jos dukrą su naujagimiu broliuku. Jau paklausiau apie spalvas ir stilių, ir kai gausiu atsakymą - pulsiu tapyti, kol dar yra laiko.

Komisiniai, portretų, pas mane visada 15 eurų už skenuotą versiją, 30 už originalą (A5 formatas, kaip puse printerio/spausdintuvo lapo). Pavyzdžių galite pažiūrėti čia: http://soukyan.deviantart.com

Apibendrinimas: 26-02

Prasidėjo Steam Summer Sale išpardavimas. Gavau krūvą kortelių, ir kelis dovanotus žaidimus, už kuriuos visada jums didelis ačiū, bet šiaip jau nereikia. Turiu žaidimų, geriau nusipirkit ką nors sau. Tuo tarpu beveik baigiau Drakulos žaidimų kolekciją, ir bandau sužaisti pirmą iš tų point-and-click, tik labai jau sunkiai einasi. Žaidimas greit žaidžias, bet tas judėjimas - baisus.

Kairiarankiai, dešiniarankiai...

Kartais į galvą šauna kokia nors mintis, tada viską metu, ir einu ieškot informacijos, kad ta mintis pagaliau nusprogtų ir leistų dirbt. Šiandien susimąsčiau kodėl kairiarankiškumas retesnis už dešiniarankiškumą.

Po 4 perskaitytų įrašų ir tyrimų apie tai, dabar žinau, kad:
- Įmanoma, jog tai įgimtas dalykas:
Įvaikinti vaikai ne visada turėjo tą pačią dominuojančią ranką, kaip jų nauji tėvai, vadinasi, tai nebūtinai išmoktas dalykas.
- Dvyniai ne visada turi tą pačią dominuojančią ranką.
- Dominuojanti pusė atsiranda dėl darbų, kuriems reikia tik vienos veiklios rankos, kaip pvz.: drožinėjimas, rašymas, grojimas gitara. Kita ranka dirba mažiau, visai nedirba, arba veikia auto-pilotu.
- Dėl dešiniarankių kiekio didelė dalis pasaulio labiau prisitaikiusi prie jų, ko pasėkoje kairiarankiai, anot kažkokios ten knygos, miršta vidutiniškai 9 metais ankščiau nei dešiniarankiai.
- Kovoje kairiarankiai pavojingesni. Jie, kaip ir dešiniarankiai, pripratę kovoti su kitais dešiniarankiais, tuo tarpu pastarieji - nepratę kovoti su kairiarankiais.
- Įmanoma ir, kad dominuojanti ranka, tokia tampa per imitavimą. Atkartoti judesius lengviau, kai juos rodantis ir juos kartojantis dirba ta pačia ranka.

Parašykit, jei žinot dar ko nors.