Kaip Piktadarys | Araj Oblodra (Baldur's Gate 3)

ko-fi

Pagaliau pasiekę Moonrise Towers, kažkur bokštų viduje rasite drow alchemikę vardu Araj Oblodra. Užtenka tik prisiminti, kur esate, kad suprastumėte jog ji yra, mažų mažiausiai, moraliai pilka veikėja. Jei turite istorinių žinių, ar ir patys esate drow elfai, gal būt išpešite iš jos dar šiek tie informacijos, bet man ir to nepakako, tad ėmiausi rimtesnių paieškų.

Gilioje Menzoberrenzan tamsoje, ant skardžio tarp dviejų Clawrift Pirštų, kabojo Oblodra Šeimos namai. Nors ir nedideli, jie teikė pakankamai saugumo tiek namiškiams, tiek ir jų paslaptims. Paslaptims, kurios, taip griežtai saugomos, ėmė vešėti gandais, kartais paremtus prabėgomis pastebėtu dalyku, o kartais tik pavydu, mat Oblodra Šeima pasižymėjo itin stipriu psioninių galių talentu. Vieni kalbėjo, kad jos laiko Illithid vampyrus, kaip augintinius. Kiti gi teigė, kad Oblodra dukros su Illithid treniruojasi, o gal net ir santykiauja, kaip kitaip jos gali turėti tokią baisią galią? Visi sutiko tik dėl vieno: šios šeimos karštligiškas užsidegimas visame kame, kuo užsiima, labiau panašėjo į pamišimą.

Dėl savo psioninių sugebėjimų ir vadovavimo meno, Oblodra Šeima vienu metu buvo galingiausia Menzoberrenzan mieste. Bet dėl Lolth machinacijų – buvo sunaikintos Baenre šeimos ir dabar nebeegzistuoja.

Išskyrus Araj, kurią sutinkame Moonrise Towers, o vėliau ir Balduro Vartuose. Mainais į eliksyrą ir gal net šiek tiek pinigų, priklausomai nuo to, ką apie ją žinote, ji paprašo šiek tiek Tikrosios Sielos (true soul) kraujo, jūsų kraujo. Kraujo, užkrėsto Illithid parazitu... Išvadas pasidaryti paliksiu patiems.

Kaip Piktadarys | Orlox (Netflix: Nocturne)

1922 metais dienos šviesą pirmą kartą išvydo Drakulos filmas. Tada, neautorizuotas, jis vadinosi Nosferatu, o grafą Drakulą pakeitė Max Schreck atliekamas grafas Olrokas. Juo buvo paremtas Olrox veikėjas Castlevania frančizės video žaidime Symphony of the Night. O šis tada panaudotas, kaip pagrindai Olrox animaciniame filmuke Castlevania: Nocturne. Apie jį ir noriu jums papasakoti.

250 metų senumo žaliaakis actekas pirmą kartą scenoje pasirodo vedamas keršto. Belmontų sumedžioto savo mylimojo vardan jis nužudo dar vaiko Richter Belmont motiną. Šis žiaurus veiksmas - traumuoja Richter ir aiškiai apibrėžia Olrox , kaip piktadarį. Toliau jo istorija primena atbulą Dieviškąją Komediją, kur vampyras iš Rojaus keliauja į Pragarą.

Gandai apie vampyrų mesiją Olrox atveda į Prancūziją, kur pamažėle verda revoliucija. Logiškai pradėjęs dievo paieškas nuo šventyklos, bažnyčios, po viena iš jų jis randa pragaro mašiną, valdomą abato. Čia šventasis tėvas kuria savo indėlį į bedievę sąjungą su vampyrais, ruošdamasis karui prieš revoliucionierius: Nakties Padarus, tarsi puolusius angelus, iš mirusiųjų, aukų, armiją tamsimajam dievui. Užkluptas ir užpultas šventojo riterio Mizrak, Orlox pasinaudoja situacija pasiklausinėti daugiau. Bet, vietoje atsakymų, jis tepasėja abejones vyriškio širdy. Ar jis tikrai gali pasikliauti vampyrais? Ar jis gali vienam iš jų, apsiskelbusiam dievu, tarnauti? Vampyrų Dievui, kuris žmones laikys, kaip fermos gyvulius, maistui?

Iš bažnyčios - pas patį dievą. Olrox, pasimaitinusį aukštuomenės nariu, susiranda viena iš Bathory vykdytojų, ir nupasakoja jam vietinius papročius, taisyklę neliesti aukštuomenės. Pagaliau atvestas pas deivę, Olrox situaciją stebi skeptiškai. Jo visuomenė buvo sunaikinta, kultūra - išdraskyta iki pamatų, žmonės - išžudyti ar paversti vergais. Jokie dievai jų neapsaugojo. Tad paprašytas jai nusilenkti vampyras tai nuleidžia negirdomis, negalėdamas pakęsti net minties apie savo asmens autonomijos atidavimą. Tai pastebėjusi Bathory pademonstruoja savo galias ir Olrox belieka tik įvertinti situaciją, aplink stovinčius pakvaišusius tikinčiuosius, bei galios ištroškusius kvailius. Vedamas savisaugos instinkto, paskatintas antrą kartą, jis mandagiai linkteli deivei, kuri ir iš vampyrų padarys tarnus. Suskirstys juos pagal klasių hierarchiją, kur visi paklus jos žodžiams, įstatymams. Kam lenktis, kuo maitintis...

Po pažinties su dievu belieka aplankyti pragarą. Olrox nusileidžia į požemius, kur laikomi Nakties Padarai. Čia jis randa informaciją apie jų kūrimo ypatumus, bei sužino, kad kai kurie iš jų - tebeturi sąmonę ar sielą, tad visomis prasmėmis tėra tik aukos, vergai. Vampyrui tai buvo paskutinis vinis į karstą. Olrox ėmėsi kurpti planą, ieškoti galimos išeities. Puikiai suvokdamas, jog negalės prisidėti nei prie vienos iš kovojančių pusių, jis nusprendžia bent jau svarstykles šiek tiek papurtyti. Na, o kad jau tarp revoliucionierių jis žinojo esant patikimo veikėjo, nuspręsti padėti būtent jiems nebuvo sunku. Galų gale juk blogiau už dirbtinį dieviškumą ir jo primestą tarnystę, grandines, kurios nenukris net po mirties, blogiau nebus. 

soukyan.redbubble.com

Susirėmimo išvakarėse Olrox šiek tiek paatviravo apie savo praeitį ir Mizrak papasakojo apie mylimąjį. Pastebėjęs, jog jo gyvenimo patirtis ir pasirinkimai buvo teisiami, jis vyriškiui išreiškė jausmų stoką. Bet veiksmai neatitiko vampyro žodžių. Sužeistą Mizrak iš kovos jis tiesiog išsiteleportavo toli už miesto, pasiryžęs jį ginti arba su juo bėgti. Bet Mizrak vėl jį įskaudino ir šį kartą, gal ne be priežasties. Orlox liko stovėti vienas. Šaltas elgesys ir kerštinga asmenybė jam kainavo viską. Ir ar pavyks bent ką nors susigrąžinti, deja, sužinosime tik kitame sezone.

Labai įdomus veikėjas. Protingas, patrauklus, pragmatiškas, ne heteroseksualus (nežinau ar gay, ar bi/pan). Jo istorija buvo bene geriausia viso Castlevania: Nocturn filmuko dalis. Tad, kad ir kokių jame pilna trūkumų, bei siužeto skylių: eikit pažiūrėt, bent tam, kad paremtumėt LGBTQIAP+ vampyrą.

Kaip Piktadarys | He Who Was (Baldur's Gate 3)

soukyan.redbubble.com

Varnų Karalienės (Raven Queen) bandymas tapti deive nepavyko taip dramatiškai, jog ir ji ir jos shadar-kai elfai buvo ištremti ir amžiams pririšti prie Shadowfell plotmės, užšalusio miško, kurį mirtingųjų sielos privalo praeiti, norėdami pasiekti gyvenimą po mirties. Ten, iš savo sosto Prisiminimų Tvirtovėje (Fortress of Memories), ji juos siuntinėja po pasaulius, vedinus jos varnų, kad surastų prisiminimus, stiprius jausmus, artefaktus, apsireiškimus. Suradę - jie gali grįžti. Mirę - jos sugrąžinami į šią plotmę. Tam tikra prasme, tad, jie visi tapo nemirtingais. 

Nesinorėtų tapti šių elfų priešu. Jie - tvirti, atsparūs įvairiems kerams, mato tamsoje ir gali apsigaubti rūku, šešėliais. Namuose jie panašesni į negyvėlius, išsekę, bene pasiligoję. Bet kitose plotmėse shadar-kai prigimtį išduoda tik jų blyškūs plaukai ir oda. Tarsi nutolimas nuo pomirtinio pasaulio juos atgaivintų, įkvėptų gyvybės.

Vieną tokį paslaptingą elfą galime sutikti Šešėlių-Prakeiktuose žemėse (Shadow-Cursed Lands). Išblyškusį, baltais plaukais, juodomis akimis su tamsiomis tatuiruotėmis aplink jas. Žemėlapio krašte, supamas šešėlių, tarp tamsių žvakių, iki jums prieinant pasikalbėti, jis bendrauja su albinosu varnu ir ritualu bando išpešti iš negyvos moters informacijos. Jis... Ne itin draugiškas ir tik paskatintas varno - atlyžta ir paprašo pagalbos.

He Who Was (Jis, Kuris Buvo), kaip jis prisistato paklaustas, tardo žudikę ir bando rasti, kur slypi jos kaltė. Žinant shadar-kai istoriją - tai nestebina, mat galima būtų pamanyti, jog tokia jo Karalienės duota užduotis. He Who Was paprašo jus surasti tos moters užrašus ir atnešti juos jam, ką padarę gausite padėti jam pratęsti ritualą ir žudikę nubausti. Turėsite kelis pasirinkimus iš kurių, deja, teisingiausias yra bene pats vidutiniškiausias. Ir būtent čia ėmiau abejoti, ar tikrai jis dirba pavestas savo karalienės. He Who Was, džiūgaudamas išreiškia pasitenkinimą kančia, kuri jį ilgam pasotins. Neskamba, kaip "ačiū, nešu šitą dalyką Karalienei", ar ne?

Deja, tai ir viskas iš jo pusės. Nei vienas kitas pasirinkimas kažko įdomesnio nepateikia. Vienintelis būdas sužinoti daugiau yra gauti prieigą prie jo kišenių, tad arba apvogsite šį niūrų elfą, arba jį nužudysite ir tada rasite jam adresuotą laišką, pasirašytą Of Thine Will. He Who Was yra įspėjamas, kad Šešėlių Prakeiksmas paveikia ir juos, shadar-kai, ko pasėkoje Varnų Karalienė liepė visiems nedelsiant grįžti (greičiausia ir dėl Absoliuto, ne tik dėl prakeiksmo, kuriame buvo bene tik du jos elfai). Jei He Who was nepaklus, bus paskelbtas dezertyru...

Kad ir koks paslaptingas ir įdomus He Who Was buvo, kažko jo asmenybėje labai trūko. Kad jis yra shadar-kai elfas prišilo tik iš aplinkinių detalių, mat paties fakto - trūksta, arba jis pateikiamas ne visais atvejais ir dėl to yra praleidžiamas. Įdomiausi trupiniai lieka nepasakyti, stipriausi pasirinkimai yra neigiami, tad sunku suprasti ką ir dėl ko darai, bei kur čia pasisuko tas moralės kompasas, arba už ką gi čia mus dabar taip labai liaupsina, giria, kai galėjome padaryti daug, daug daugiau...

Potencialo buvo daug. Gal būt tiesiog iškirpta istorijos dalis, mat susitikimo pabaigoje jis iš ties pamini, jog prisireikus nubausti kitą žudiką - jus susiras. Ko, žinoma, niekada nepadaro.

Kaip Piktadarys | Kar'niss (Baldur's Gate 3)

Drow, tamsieji elfai, nuvylę Lolth, savo deivę, Vorų Karalienę, neišlaikę jos testų - nubaudžiami bausme dauguma pavadintų baisesne net už mirtį. Jie paverčiami drider'iais (draideriais), kentauriškais padarais, kur torsas - savas, bet žemiau juosmens - milžiniško voro kūnas. Agoniškas procesas, sudraskantis tiek sielą, tiek kūną, sužalojantis protus ir įstumiantis nubaustuosius į gėdingą gyvenimą, taip apgailėtinai nuvylus savo deivę. Paniekinti jie išvejami iš savo visuomenės ir arba slepiasi, išgyvendami, arba ieško mirties susirėmimuose, kovose.

Draideriai paprastai išsaugo savo protus, kad ir kaip labai suniokotus proceso, kad ir kaip arti beprotybės. Ir tai tik dar labiau kursto jų kraujo troškimą, ta gėda, tas skausmas. To pasėkoje jie yra itin nuožmūs priešininkai ir mirtini medžiotojai, kuriems tapti auka nieks nenorėtų. Bet tokia tapti - lengviau, nei netapti, mat jie minta krauju, kitaip kūnas ima irti. O mirtis kovoje vis tiek būtų priimtinesnė, nei nuo bado, tad tiesiog nėra tokios susirėmimo baigties, kuri jiems vienaip ar kitaip nebūtų pergale.

Baldur's Gate 3 žaidime, Šešėliais Prakeiktoje Žemėje (Shadow-Cursed Lands) sutinkame vieną tokį, vardu Kar'niss. Istorija pas jį veda bet kuriuo atveju, mat ieškote, kaip praeiti šį kraštą nenumirę nuo prakeiksmo. Kar'niss turi išeitį. Matote, pasmerktas savo deivės Lolth, jis rado prieglobstį Absoliuto rankose. Ji šį vargšą padarą apdovanojo, davė jam Moonlantern žibintą, kad prakeiksmas jo neveiktų. Žibintas apsaugoti gali ir jus, ar tai stovint šalia draiderio, ar laikant jo žibintą savo rankose.

Kar'niss balsas gan įspūdingas ir grėsmingas, dera prie šiurpiai dailios išvaizdos. Viršutinė kūno dalis, torsas - tvirtai sudėtas, kaip ir įprasta tarp tamsiųjų elfų vyrų, kurių paskirtis gyvenime Lolth rėžime dažniausiai tėra tik būti geru kariu arba, na, vyru. Tačiau šiurpus grožis tuo ir baigiasi, kai pastebi tiesiog košmarišką jo apatinę pusę, milžinišką vorą. Čia, beje, visus nuvilsiu, draideriai paprastai neturi lytinių organų, kad nesidaugintų, dalis prakeiksmo ir taip toliau. (bet pasvajoti galima, o pasvajojus nupiešti ar aprašyti. mačiau ko ten pridirbote ir nei kiek nesigailiu)

Priklausomai nuo to, kaip žaisite, su Kar'niss yra kelios išeitys. Galite, žinoma, su juo kovoti. O jei patys esate Lolth-prisiekę drow elfai, dar galite ir išreikšti savo panieką. Taip pat galite leisti jam jus nuvesti, kur reikia. Jis jus, ir kitus, stropiai saugos savo naujosios deivės dovanotu žibintu. Arba... Arba galite jam pasakyti, kad jo deivė liepė jam atiduoti žibintą jums. Ko pasėkoje belieka labai nedaug išeičių. Viena iš jų, bene skaudžiausia yra liepti jam eiti toliau, kur ir ėjo, bet be žibinto. Čia Kar'niss pasako, jog Absoliutas PRIVALO jį apsaugoti. "Ji privalo", dar pakartoja ir nueina į tamsą. Filmuke matome, kaip jį ima gobti šešėliai. O scenai pasibaigus dar galime išgirsti jį kviečiantis savo deivės. Bet, Kar'niss vėl liko apleistas, pasmerktas dar vienos deivės, dar vienam prakeiksmui.

Žaidime sutinkami Absoliuto tamsieji elfai gan dažnai, gal net per dažnai susiduria būtent su tokiu likimu. Apleisti Lolth. Apleisti ir Absoliuto. Vien su jūsų balsu iš dar neregėtos tamsos ir nevilties. Tik, kur gi ir jūs juos nuvesite?...

Kaip Piktadarys | Abdirak (Baldur's Gate 3)

Skausmo Mergelė (The Maiden of Pain), Loviatar, liekna ir graži, ilgais platinos spalvos plaukais, apsivilkusi juodomis, dygliuotomis odomis, sidabro grandinėmis ir baltais šilkais, turi talentą kančioms, skausmui ir agonijai. Jos šaltas, grėsmingas ir valdingas elgesys išduoda ją esant blogio, kankinimų deive. Tad jos pasekėjai, puikiai įvaldę josios meilės kalbą, visada ras darbo, kaip pareigingi kankintojai.

Sugriautos šventovėje (shattered sanctum) drėgnoje tamsoje stovi kruvina šventykla būtent jai. Niūrią ir taip persmelkto kambario atmosferą dar labiau šaldo iš už sienos girdimo kalinio klyksmai. Būtent jam ir buvo pakviestas Loviatar kunigas, Abdirak. Ne paskutiniam patepimui, o informacijai išgauti, taip, kaip tai padarytų jo deivė, fariziejiškai.

Abdirak, apsivilkęs darbužį, kurio visi norėjom ir aš nė neketinu klausytis melų, kad vat jūs tai nenorėjot, elgiasi labai draugiškai. Jo bene perdėtas tikėjimas nedaro jo atgrasiu. Na, o kad jau radote jį garbinantį Loviatar, jis nepagaili ir jums pasiūlyti paragauti jos meilės. Rekomenduoju prieš kalbant toliau ar iš vis prieš pradedant pokalbį, perskaityti šalimais gulinčią, krauju suteptą knygą. Tai leis jums paprašyti leisti pabandyti patiems, ko pasėkoje Abdirak duos pasirinkti garbinimo instrumentą. Bet kuriuo atveju tada jis paprašys jus atsistoti veidu į sieną ir priimti Loviatar meilės išraišką. Nesidrovėkite, verkite, rėkite, šaukite, parodykite jai, kaip labai jūs kenčiate, koks puikus šis jos kunigas. Kuo garsiau verksite, tuo daugiau meilės gausite. Ir, galų gale, juk visgi išgyvensite, o Abdirak tikrai nepagailės pagyrių, kaip nuostabiai jūs visą iškentėte, kaip gražiai klykėte iš skausmo ir kaip labai jam tai... patiko. Taip, bdsm vaibas čia stiprus.

Na, o jeigu visgi tikrai norite jo nuostabaus apdaro, tai, kai jau ateis laikas prasivalyti šventovę - pradėkite nuo jo. Kitaip Abdirak parodys visai kitokį triuką: išnykimo iš patalpos.

Kaip Piktadarys | Nightmarshal Styx the Sunderer | V Rising

V Rising vampyrų išgyvenimo RPG žaidime yra daug puikių piktadarių, iš kurių geriausias, žinoma, tas, kuriuo žaidžiame patys. Bet iš tų nežaidžiamų mano mylimiausias yra Nightmarshal Styx the Sunderer, senas ir legendinis vampyras. Deja tik, kadangi žaidimas vis dar ankstyvos prieigos (early access) būsenoje, informacijos labai daug nėra.

Legendinis vampyras, tarnavęs pačiam Drakulai, ar dėl narsumo, ar dėl kvailumo, kai pasaulį ėmė gaubti Tamsos Barjeras - nebuvo ten, kur turėjo būti. Toli už  priešų linijų, jis nusprendė atremti viską, kas iki jo prisikas Prakeiktajame Miške (Cursed Forest), o Šviesai visgi laimėjus - sumetė, kad jį turbūt išdavė ir apleido. Juk oficialaus pakvietimo jis negavo, kur pasiuntinukai su žinutėmis, ar ne?... Kažkokiu būdu pro akis praleidęs tokių pat ištikimų Drakulos tarnų atsitraukimą, Nightmarshal Styx iki šiol piktas žingsniuoja po pelkėtąjį mišką, į kurį įžengti jau ir be jo buvo pavojinga...

Dėl Styx galių, imuniteto saulei, gebėjimo pasiversti į šikšnosparnį ir būti ignoruojamam visų kitų piktai nusiteikusių padarų miške, jis nėra pats lengviausias bosas sutvarkyti. Bet, kai pagaliau pavyksta, jo V Galių kraujas - tikrai labai greit atsiperka suteiktu gebėjimu praskristi pro visas nelemtas vietas, kur paprastai tenka ilgai ir nuobodžiai bėgti (aš nelabai mėgstu arklius).

Žemiau matote video, kuriame mano draugė Zannatiel, pasistačiusi pilį Prakeiktajame Miške, įsivedė ten ir patį Nightmarshal'ą, taip užsitikrinant ne tik saugumą nuo kitų mob'ų, bet ir saulės. Ką jau kalbėti apie puikias nuotraukas.

Kaip Piktadarys: Muro Hasegawa | Oni

Oni buvo vienas iš pirmųjų mano žaistų PC video žaidimų ir yra atsakingas už meilę kiberpanko (cyberpunk) žanrui. Ten ir tada jis išpildė visus galimus lūkesčius ir norus. Įskaitant ir piktadarį, Muro Hasegawa. Jis visiškai atitinka tą filosofinę teoriją, jog kiekvienas piktadarys yra savo istorijos herojus. Pilnai tikėdamas tuo ką daro, veiksmų teisingumu ir būtinybe, Muro Hasegawa buvo nusiteikęs tikslą pasiekti bet kokiomis priemonėmis.

2032, pasaulį valdo totalitarinis rėžimas, aktyviai slepiantis žalą, padarytą gamtai, kad apsaugotų ekonominį saugumą, t.y. prioritetai. Oras – pavojingas gyvybei, vanduo – nuodingas. Žmonija glaudžiasi miestuose, kuriuose išgyvenimą palaiko atmosferą valantys centrai. Mat išorinis pasaulis – nebegyvenamas. Visur, kur jis būtų prieinamas, yra vadinamas „Laukinės Gamtos Draustiniais“, su draudimais ten įžengti. Bet koks bandymas reikštų tapimą valstybės priešu ir tai jeigu jūsų nenušautų vietoje. Norėdami atskleisti šiuos pasaulinio, visos žmonijos mąsto melus, Mai ir Muro tėvai, prof. Hasegawa ir jo žmona Jamie Hasegawa, išėjo į slaptą ekspediciją po vieną tokią zoną, kur Jamie mirė nuo užkrato. Užkrato, kuris jos kūnu skausmingai pasklido per menkutį įbrėžimą, kurį jie labai greitai išvalė ir apibintavo. Negalėdamas kitaip padėti žmonai, kaip tik stebėti siaubingas BioCrisis toksinų keliamas kančias, vyriškis ją turėjo nušauti ir to pasėkoje – sunaikinti savo vardą. Juk ne tik įlindo, kur nederėjo, bet dar ir, bent jau visuomenės akyse, įvykdė bjaurią žmogžudystę. Draskomas širdgėlos jis prisiekė, kad Jamie mirtis nenueis veltui ir, su žmonos broliu, dr. Kerr, ėmėsi Daodan Crysalis projekto, turėjusio leisti žmonijai įžengti į hiper-evoliuciją.

Projektas turėjo išspręsti gamtinę krizę iš žmonijos pusės, pakeisti juos taip, kad jie galėtų išgyventi ten, už spygliuotos tvoros ir atmosferos valymo centrų. Bėda tik ta, kad niekas nenorėjo liesti su valstybės paslaptimis susijusio projekto nė iš tolo. Tad, kai gilias kišenes pasiūlė Sindikatas, vyriškis sutiko. Deja tik, Sindikatas nebuvo motyvuotas altruizmo. Tebuvo laiko klausimas iki nuspręs savo investicijas patikrinti, paspausti ir galiausiai – atsiimti. Reido metu prof. Hasegawa žuvo, o dr. Kerr paspruko su Mai. Juos priglobė Technologinių Nusikaltimų Specialioji Tarnyba – TCTF – Technology Crimes Task Force, tokia, tarkim, sukarinta spec. policija. Čia mergaitė tapo valstybės globotine, o vėliau ir specialiąja agente, kodiniu vardu Konoko. Be prisiminimų apie praeitį, ji buvo išsiųsta medžioti savo pačios brolio, kas ir sudaro žaidimo pagrindą.

Nėra žinoma kodėl dr. Kerr paspruko tik su Mai, nei kaip vaikinas tapo to paties Sindikato bosu. Tesklando gandai apie išžudytą konkurenciją.

Muro, turėdamas pakankamai žinių ir supratimo apie projektą, tęsė tėvo darbą, šventai tikėdamas ta vizija. Galų gale, juk jis turi įrodymų apie projekto efektyvumą: Mai ir Muro yra pirmieji simbiotai, įžengę į evoliuciją, kurią jis, dabar, padovanos ir likusiai žmonijai. Jiems tereikia nustoti slėptis už savo technologinių pasiekimų ir žengti jo keliu, link biologinių. Muro, žaidimo metu, aktyviai siekia sugadinti ar kitaip paveikti Atmosferos Valymo Centrus ir taip užpildyti miestus toksinais iš išorės. Išgyvens tik stipriausieji, tik tie su Daodan Crysalis, simbiotai, kaip jis ir Mai. Žmonija įžengs į naują erą, kur gamta pati atrinks plėšrūnus nuo aukų.

Muro Hasegawa yra piktadarys su iškreiptu altruizmo jausmu, savo istorijos herojus. Jis nuoširdžiai tikėjo, kad daro teisingą dalyką, netgi gerą. Tikrai bene mylimiausias mano archetipas. Pakankamai protingas, kad tęstu mokslininko darbus. Pakankamai gurdus, kad perimtų didžiausią nusikalstamą organizaciją ir jos resursus.

soukyan.redbubble.com

Apie Oni esu rašęs ir daugiau: Oni, arba mano pažintis su kiberpanku [1]; [2]; [3]; [4]; [5]; Dark Horse Oni Komiko apžvalga

Kaip Piktadarys | Dum Dum (Cyberpunk 2077)

Cyberpunk 2077 žaidime pilna įvairių grėsmės lygių gaujų. Maelstrom, Nakties Mieste (Night City), siekia aukščiausią balą. Valkiojimasis po jų valdomą teritoriją - labai nepatartinas. Bet, jei esate didelis ir blogas samdinys (bet kurios lyties), greičiausia galėsite reikalus aptarti su jų šiek tiek netikėtu diplomatu vardu Dum Dum. Jis ir pakankamai nestabilus, kad pritaptų booster tipo gaujoje, garsėjančioje kiberpsichų (cyberpsycho) ir tų ant ribos kiekiu, ir pakankamai nuovokus, kad vengtų kraujo praliejimo ten, kur užtektų žodžių. Ir visiškai lojalus psichopatui Maelstrom lyderiui Royce, kuris skatina ir įkvepia tik nenuspėjamą žiaurumą, ir, nepaisant nekvestionuojamų įsakymų, daro viską, ką gali, kad reikalus pirmiausia išspręstų diplomatiškai, paliekant ginklus kraštutiniams atvejams. Toks labai puikiai pilkos moralės veikėjas, tarp dviejų labai skirtingų strategijų.

Dum Dum sutinkame du kartus. Pirmąjį: pagrindinėje siužeto misijoje, kurioje mums reikia į voro panašaus roboto pavadinimu Flathead. Maelstrom pavogė vieną tokį iš Militech, aukšto profilio korporacijos, kuri specializuojasi karinėse, kovinėse technologijose, ir nepagailėjo pastangų jį patobulinti. Atskyrę Militech programinę įrangą nuo naudotojo jie padarė įtaisą bene nesusekamu. Ką Dum Dum mums mielai papasakoja, nieko nevyniodamas į vatą. Darydamas atsainų lankstą pačiu visuomenės takto kraštu, jis minimaliai užtikrinta mus šioje labai įelektrintoje atmosferoje: kalbame, tad susitikimo prigimtis – vis dar diplomatinė. Bet užsimiršti tikrai nederėtų, nei kur esame, nei su kuo bendradarbiaujame.

Supratau, kad Dum Dum man patinka, kai jis vos nesusivėmė nuo jūrligės (motion sickness), ištikusios prisijungus į voro-roboto optiką. Bet tolimesni įvykiai viską dar pagerino.

Įsigiję robotuką jūs, žinoma, turite išeiti. Priklausomai nuo to, kaip gražiai susitarėte, išėjimas gali būti dvejopas. Pirmasis, mažiau kruvinas: Dum Dum jus išsiveda pasakęs, kad parodys trumpesnį kelią iš All Foods, kur Maelstrom įsirengė savo HQ. Eidamas šiek tiek aprodo matomiausias fabriko dalis, šen bei ten atsikrisdamas ar pakomentuodamas kitus gaujos narius. Miela, jeigu ir labai įžeidi dinamika buvo maloni stebėti iki pat atsisveikinimo. Bet nebuvo tiek smagi, kiek antras išėjimo būdas, per Militech kūnus.

Jeigu prie vartų pasirodo Militech ir mes nusprendžiame prisijungti prie Maelstrom gynybos, Dum Dum ir vėl pakviečia eiti kartu, šį kartą sukdamas uodegą, jog tenori pats išnešti sveiką kailį ir tuo pačiu, juk pakeliui ir mus išvesti. Situacija, visgi, greitai kaista. Tačiau nepaisant to teiginio, jis niekur mūsų nepalieka ir neapleidžia. Laukia jei sustojame ar kur nors nuklystame (ten tikrai yra kur ir kodėl nuklysti), bei aktyviai gina nuo Militech karių. Dulkėms nusėdus ir kulkoms nustojus skraidyti, jis netgi padėkoja V už pagalbą, akivaizdžiai džiaugdamasis tokia smagia nauja pažintimi, net jei neketina palaikyti kontakto. Šis staiga suvešėjęs draugiškumas greičiausia gali būti priskirtas booster gaujų pagarbai geram chromui, bei jo valdymui. T.y. geram V pasirodymui.

 

Antras susitikimas su Dum Dum yra net labai praleidžiamas, tad tik priminsiu, jog labai verta pirmiausia imtis visų šalutinių misijų, paliekant pagrindines pabaigai. Vedini Džonio atsivelkame į Totentanz klubą prie kurio durų mus smagiai pasitinka Dum Dum ir dar labiau pralinksmėja, jei V pastebi jo naujas modifikacijas, taip leisdamas suprasti, jog džiaugiasi, kad nebuvo pamirštas. Instinktyviai apsiėmęs diplomato rolės, jis pasisiūlo V palydėti pas bosą, primindamas mums koks tas karštakošis. Tad nepaisant vyriškio nesvyruojančio lojalumo ir, neabejokit, įsakymų jis tikrai nesvarstytų, panašu jog Dum Dum nuoširdžiai norėtų, kad Royce V neužsipultų.

Einant per klubą Dum Dum užsimena, jog nelabai mėgsta čia grojančią muziką, jam labiau patinka prieš-korporacinė, tokia, kaip Samurai. Bet tai pasakęs pabrėžia, jog kitų žmonių skonio jis tikrai neteisia ir supranta, kad jei jau daugumai patinka ši, tai savaime suprantama, kad ši ir gros. Iš vienos pusės, jis akivaizdžiai jaučia prielankumą visumos judėjimui, t.y. booster gaujoms būdingam bendro tikslo siekimui, kur net subendrinti pomėgiai jam visiškai netrukdo. Iš kitos pusės Dum Dum stipriai išsiskiria iš būdingų normų, mat kiti gaujos nariai dažnai jaučia tam tikrą Dievo kompleksą, paprastai sukeliamą augančios kiberpsichozės, kurio pasėkoje tie, kurie yra kitokie, nei jie, laikomi prastesniais. Artimiau su tuo susipažinti galima viename šalutiniame darbe, kuriame modifikacijų atsisakantys vienuoliai susiduria su Maelstrom gaujos nariais.

Kad ir kaip labai Dum Dum man patiko, šis paskutinis susitikimas – šiek tiek nuliūdino, nes priminė, ką galėjome turėti su Cyberpunk 2077 žaidimu ir ko jau niekada negausime. Jame tikrai labai daug gerai parašytų veikėjų pagrindų iš kurių tik absoliutūs vienetai tapo daugiau, nei prašalaičiais ar išnašomis.

Kaip Piktadarys: Moriarty

James "Jim" Moriarty iš BBC Sherlock serialo yra bene labiausia piktadariška jo versija iki šių dienų. Dvilypiškumo čia tiesiog nėra. Moriartis yra psichopatas, genijus nusikaltėlis, ir Šerloko Holmso rimčiausias priešininkas.

Moriartis savo nusikalstamą karjerą pradėjo anksti, nužudęs berniuką nuodais. Sunku teigti, kad nuo to taško jo veikla tik tobulėjo, nes net ir tos bylos niekas neišsprendė iki jis pats jos pėdsakus įdavė Šerlokui. Tvirtai teigti galima tik tai, kad jis iš ties tapo kūrybingesnis savo veikloje, bei išsiplėtė į tolimesnius horizontus, taip, pamažėle, tapdamas Konsultuojančiu Nusikaltėliu (atsvara Konsultuojančiam Detektyvui - Šerlokui).

Seriale, tiesiog prieš mūsų akis, su savo Šerloko obsesija, jis demonstruoja visas blogiausias psichopato savybes. Jis pasiryžęs bet kam, kad tik atkreiptų Šerloko dėmesį ir įveltų jį į savo žaidimus. Na, o supratęs ar tiesiog nusprendęs, kad Šerlokas nėra toks geras, kokiu jį laikė - visiškai praranda susidomėjimą ir netgi nusivilia.

Moriarčiu sunku nesižavėti. Visa jo persona apgalvotai sukurpta taip, kad verstų žmones jaustis nepatogiai, nemaloniai, gal netgi erzintų. Nuo plataus nuotaikų diapazono, kurios gali būti tiek tikros, tiek ir puikiai suvaidintos, iki begalės įvairiausių balsų ir manierizmų. Būtent tai, o ne būtinai jo sukti žaidimai, kuriais jis spaudė Šerloką, ir nurodė mano mylimiausią jo charakterio savybę: absoliutų poreikį į kokias nors linksmybes, ką nors, kuo galėtų užsiimti, kad tik nebūtų nuobodu. Gudrus ir protingas, Moriartis lengvai žaidė abiem Holmsų broliais. O, kaip vėliau sužinome, mielai prisidėjo ir prie jų mažosios sesutės pinklių. Vis vardan laisvės nuo to nepakenčiamo nuobodulio tarp nuobodžių, eilinių mirtingųjų...

Moriartis įkūnija Nusikalstamą Imperiją: apgavystėmis, žaidimais ir pinklėmis jis tapo žmogumi su raktais pasaulyje, pilname užrakintų durų. Tik štai rašau ir galvoju, ar istorijai judant į priekį ir jam išreiškus tokį baisų nepasitenkinimą Šerloku, išvadinus jį nuobodžiu... Ar jis pats, tyčia ar ne, nepasekė tuo pačiu keliu? Į žaidimo pabaigą ima aiškėti, jog jo genialios idėjos yra daugiau dūmų ir veidrodžių žaidimai, kas vis tiek - įspūdinga, mat panašu jog tik tiek ir tereikia, kad visus apdumtum, įskaitant ir didįjį Šerloką Holmsą. Bet nejaugi to užtenka pačiam Moriarčiui?...

Kaip Piktadarys: Elijah Kamski

soukyan.redbubble.com

Detroit Become Human yra vienas mano mylimiausių visų laikų žaidimų, nepaisant keistų trikdžių ir problemų. O Elijah Kamski, androidų tėvas, yra vienas mėgstamiausių lanksčios moralės antagonistų. Nuo pirmos susipažinimo akimirkos jį sunku matyti, kaip ką nors kito nei tas toks tikras, evil genius tipo genijus-piktadarys. Norint nuomonę pakeisti - reikia susikaupti ir atkreipti dėmesį į pokalbio eigą, bei gal būt net peržaisti jo misiją, kad pasverti dvi skirtingas reakcijas. Žodžiu, tenka padirbėti...

Būdamas 16 metų, Elijah baigė universitetą ir dėl pigios komercinės nuosavybės - persikėlė į Detroitą, kur įkūrė CyberLife kompaniją ir pradėjo dirbti prie androidų, naminių kompanionų, gamybos. Jie turėjo pakeisti žmones sunkiausiuose, neįdomiausiuose, pavojinguose ir kitaip nenorimuose darbuose. Idilė: robotai perima blogiausius darbus, ko pasėkoje žmonės gali persikvalifikuoti į geresnius, taip skatinant progresą ir gyvenimo kokybės gerėjimą. Sunkus darbas ir nesėkmės Elijah ambicijų pamatyti būtent tokią ateitį - nenuslopino ir galiausia jam pavyko sukurti tą idealą. Tiuringo testą išlaikiusį androidą. Persilaužimas įvyko atradus biokomponentus ir Thirium 310, kuris juose atstojo kraują, perduodamas duomenis ir energiją tūkstančius kartų greičiau, nei mūsų kraujas. Paprastų civilių šis skystis vadinamas tiesiog mėlynuoju krauju.

Pirmasis androidas išlaikęs Tiuringo testą buvo Chloe. Akivaizdu jog šis įvykis Kamskiui tikrai labai daug reiškė. Kai pasklido gandai apie jo nesutarimus su akcininkais dėl CyberLife ateities vizijos, po kurių jis gan greit atsistatydino iš CEO pareigų, Elijah persikėlė gyventi į užmiestį, supamas daugiausia androidų. Iš kurių ne vienas, jeigu ne dauguma, buvo sukurti pagal Chloe modelį.

Su Kamskiu susitinkame būtent ten, jo turtingo atsiskyrėlio eroje, uždaroje viloje prie vandens, su idilišku vaizdu į tolimą miesto panoramą. Mūsų valdomas veikėjas, RK800 modelio androidas vardu Connor, sukurtas būti pagalbiniu detektyvu ir derybininku, drauge su Leitenantu Andersonu, atvyksta pas Kamskį androidų sukilimo kreivės aukštumose, bene tyloje prieš baisiausią audrą, su viltimi, kad jis galės padėti, atsakyti į kokius nors klausimus ar kitaip suteiks informacijos. Kamskis, kalbėdamas su Connor skatina jį sverti atsakymus, vis baksnodamas į programavo pateikiamus, apibrėžtus teiginius, taip spausdamas Connor ieškoti savęs, tikrosios savo nuomonės. Ir galiausiai sutinka suteikti jiems informacijos, jeigu Connor išbandys jėgas Kamskio Teste, skirtame patikrinti ar androidai, mašinos, dirbtinis intelektas, geba jausti empatiją. Jo paties žodžiais, Tiurino testas juk tik paprastas algoritmų ir apskaičiavimų gebos klausimas, kuris žmogiškumo neparodo.

Parklupdęs vieną iš Chloe modelių priešais Connor, Kamskis duoda jam ginklą ir paprašo rinktis: jis gali įrodyti esąs gera, klusni mašina ir ją nušauti vardan visų gerovės. Tuo atveju Kamskis jam atsakys į visus klausimus. Arba... Jeigu Connor mato joje daugiau nei vien bejausmę mašiną ir jos nušauti negali... Na, jis juk negali bendradarbiauti su sukilėliais, ar ne?

Čia ir prasideda darbas. Jeigu su Connor pasirenkate nušauti Chloe, Kamskis iš kart praranda susidomėjimą, tampa šaltas ir bene abejingas. Jis sutinka atsakyti tik į vieną klausimą ir nors suteikia visą reikiamą, ar bent turimą informaciją, tą padaro gan suktai, per filosofinę prizmę. Bet jeigu Connor merginos nušauti nesutinka... Nepaisant to, jog Kamskis negali suteikti informacijos, jo susidomėjimas ir entuziazmas labai ryškiai kontrastuoja su prieš tai matyta reakcija, tad teigti, jog tai nėra būtent tas pasirinkimas, kurį jis vylėsi pamatyti, būtų sunku.

Galų gale, Kamskis vis vien ištiesia šiokią tokią pagalbos ranką ir informuoja Connor apie savo programose paliekamas atsargines išėjimo duris. Dėl viso pikto.

Anot Kamskio androidai yra kur kas pranašesni už žmones. Susirėmimas buvo neišvengiamas. Ir kad jau nežinome, kur tiksliai jis taip labai nesutiko su akcininkais, kad pasitraukė iš savo mylimos kompanijos, belieka tik spekuliuoti ar jis nepadarė nieko, kas paspartintų tą įvykių eigą. Juk anot paties Kamskio, programose jis palieka atsargines duris, dėl viso pikto. Iš jo bendravimo su Connor galima daryti išvadas, jog tos durys yra skirtos būtent androidamas. Kaip galimybė išeiti iš už programavimo ribų. O ne žmonėms, norintiems juos "pataisyti".

Šią nuomonė dar labiau kursto ir blogiausia įmanoma pabaiga, galima tik tuo atveju, jeigu visi protagonistai pralaimi savo kovas. Scenoje rodomas Kamskis, t.y. ne prezidentė, ne tie patys akcininkai už CyberLife vairo, ne kiti svarbūs žmonės, androidų sukilimo dalyviai, bet iš CyberLife tada pasitraukęs Kamskis, kuris grįžta į savo CEO rolę. Jis užtikrina interviu vedėją, kad viskas bus gerai, androidai - tik mašinos ir taip toliau. Bene bakstelėdamas: kas jūs tokie be savo Daktaro Frankenšteino, sukūrusio gyvybę, ar matot, kokio kataklizmo vos nesukėlėt, kai nusisukot nuo kūrėjo (jis dėvi marškinėlius su Mary Shelly profilio siluetu, kuriame raudonai užrašytas Frankenšteino knygos tekstas, jo dalis)? Tokiu agresyviu manevru, net jeigu niekas niekada negalės įrodyti, jog jis kažkaip prisidėjo prie androidų sukilimo, Kamskis tikrai privers akcininkus susitaikyti su jo vizija. Juk, akivaizdu, jis žino geriau...

Na, o jeigu dar negana... Egzistuoja nepanaudotas ar netgi ištrintas garsinis failas, kuriame pateikiama ta pati ankščiau minėta scena. Bet po interviu Kamskis kreipiasi tiesiai į Chloe, teigdamas, jog sekantį kartą revoliuciją ves jis pats ir tada jie jau tikrai laimės.

Kaip Piktadarys: Goro Majima

Neseniai baigiau Yakuza 0 ir Yakuza: Kiwami žaidimus ir noriu šiek tiek pakalbėti apie Goro Majima, vieną iš labiausiai moraliai lanksčių ir dvipusių veikėjų šiuose dvejuose žaidimuose. Nuomonė pilnai paremta tik šių dviejų žaidimų žiniomis, žinau, jog jis svarbus ir kituose. Žaidžiant juos, jeigu prisireiks atnaujinti nuomonę, greičiausia parašysiu naują įrašą, o šį pataisysiu tik tiek, kiek reikės nurodyti atnaujinimų buvimui.

Goro Majima, The Mad Dog of Shimano (Pasiutęs Šimano Šuo), pravardę gavęs būdamas Shimano Šeimos kapitonu, dėl savo nenuspėjamų ir negailestingų kovos strategijų, yra protagonisto antagonistas, toks erzinantis ir absoliučiai brutalus, bet vis tiek gerbtinas veikėjas. Lyg piktadarys, bet lyg ir ne visai. Mano mylimiausia jo asmens savybė yra obsesyvumas. Šis labai gerai asmeniškai pažystamas bruožas itin ryškiai matomas Kiwami žaidime, Goro sąveikoje su Kiryu. Goro, norėdamas jį įveikti visur, kur tik įmanoma, apsiima visų mini žaidimukų ir to obsesyvumo dėka, taip giliai ir stipriai į juos pasineria, jog mokymosi proceso kreivė įspūdi paliko ir pačiam herojui, Kiryu.

Nėra žinoma nei kaip, nei kada Goro tapo jakudza. Istorija prasideda jam esant 20-ies, kai jis ir jo priesaikos brolis gauna misiją kuri tikrai abu pasodins į kalėjimą. Paskutinę akimirką Goro liepiama atsitraukti. Nenorėdamas apleisti savo brolio, Goro nesutinka ir yra ištempiamas jėga, ko pasėkoje metus laiko praleidžia pačių jakudzų sukurtame kalėjime, atitinkamai vadinamame The Hole (skyle), kur jį kas dien įvairiai kankina už nepaklusnumą. Čia jis praranda ir akį, kurią jam išpjauna įsižeidęs jakudza, mat Goro atsisakė nulenkti galvą prieš tuos, kurių negerbė. Po metų kankynės Goro šeimos patriarchas Shimano, atiduoda jį savo paties priesaikos broliui, Tsukasa Sagawa, kuris laiko Goro ant trumpo pavadžio, įkalintą Sotenbori, Osakoje. Majima gauna dirbti Cabaret Grand klubo vadybininku, su pažadu, kad surinkęs 100 milijono jenų pelną – atgaus vietą Shimano šeimoje.

Čia ir pradedame žaidimą Majima, dabar dar žinomą Lord of the Night (Nakties Valdovo) pravarde, veikėju. Pirmas įspūdis tiek geras, kiek iš vis gali būt: Goro itin meistriškai apsuka labai nemalonią situaciją, agresyvų scenas keliantį klientą, į tokią, kurioje niekas neliko jaustis nuskriaustas, įžeistas, ar pažemintas. Dar net nepalikę Cabaret Grand klubo jau gauname pastebėti, jog Majima – atsargiai rūpestingas ir asmenis vertina atitinkamai, kaip gerbtinus, gyvus žmones. Deja, labai greit po to mums primenama, kad jakudzos, visgi, nusikaltėliai. Goro Majima įsukamas į kur kas bjauresnes pinkles, dar giliau į tamsiausius jakudzų gyvenimo užkampius. Kur Kiryu – dažnai pridengiamas ir saugomas šeimos, patriarcho, brolių ir kitų, Majima privalėjo iš visko kapstytis vienas. Visi tie, kuriuos gerbė ir mylėjo – buvo nužudyti. Pabaigoje jis pasirinko pats pasitraukti iš likusiųjų gyvenimo, kad tik jie galėtų ramiai sau gyventi ir netapti taikiniais tiems, kas vėl bandys jį įskaudinti ir palaužti.

soukyan.redbubble.com

Po Yakuza 0 titrų, Majima, įkvėptas itin rimtų, žaidime sutinkamų asmenų, pareiškia ketinąs „perjungti jungiklį“, ir gyventi kitaip. Į šiuos žodžius ir jais paremtus veiksmus - verta atkreipti dėmesį. Ir netgi būtina norint sujungti šį rūpestingą, tikslų, susitvardžiusį ir kantrų vyrą su tuo, kurį pirmą kartą pamatome Kiwami žaidime, lupantį vieną iš savo žmonių - skėčiu. Goro Majima, kad išgyventų, kaip jakudza, jų kalinys, Nakties Valdovas ir taip toliau – patyrė disociaciją. Tai yra savisaugos bruožas ar sutrikimas, kylantis iš patiriamos traumos ir poreikio apsisaugoti (kai kurie žmonės netgi praranda dalį atminties, ar net visą). Tai ir daro Goro Majima be galo įdomiu veikėju, užglaisčiusiu tauresnius asmenybės bruožus – teatrališkumu.

Goro Majima tapo vienu mano mėgstamiausiu moraliai lanksčiu veikėju jau nuo pat pirmos scenos, kurioje pasirodė. O įrašą galutinai įkvėpė jau kita, ta kurioje jis vos neprilupo civilio, kad šis nesudėjo šiukšlių į atitinkamą rūšiavimą.