Kaip Piktadarys | Nightmarshal Styx the Sunderer | V Rising

V Rising vampyrų išgyvenimo RPG žaidime yra daug puikių piktadarių, iš kurių geriausias, žinoma, tas, kuriuo žaidžiame patys. Bet iš tų nežaidžiamų mano mylimiausias yra Nightmarshal Styx the Sunderer, senas ir legendinis vampyras. Deja tik, kadangi žaidimas vis dar ankstyvos prieigos (early access) būsenoje, informacijos labai daug nėra.

Legendinis vampyras, tarnavęs pačiam Drakulai, ar dėl narsumo, ar dėl kvailumo, kai pasaulį ėmė gaubti Tamsos Barjeras - nebuvo ten, kur turėjo būti. Toli už  priešų linijų, jis nusprendė atremti viską, kas iki jo prisikas Prakeiktajame Miške (Cursed Forest), o Šviesai visgi laimėjus - sumetė, kad jį turbūt išdavė ir apleido. Juk oficialaus pakvietimo jis negavo, kur pasiuntinukai su žinutėmis, ar ne?... Kažkokiu būdu pro akis praleidęs tokių pat ištikimų Drakulos tarnų atsitraukimą, Nightmarshal Styx iki šiol piktas žingsniuoja po pelkėtąjį mišką, į kurį įžengti jau ir be jo buvo pavojinga...

Dėl Styx galių, imuniteto saulei, gebėjimo pasiversti į šikšnosparnį ir būti ignoruojamam visų kitų piktai nusiteikusių padarų miške, jis nėra pats lengviausias bosas sutvarkyti. Bet, kai pagaliau pavyksta, jo V Galių kraujas - tikrai labai greit atsiperka suteiktu gebėjimu praskristi pro visas nelemtas vietas, kur paprastai tenka ilgai ir nuobodžiai bėgti (aš nelabai mėgstu arklius).

Žemiau matote video, kuriame mano draugė Zannatiel, pasistačiusi pilį Prakeiktajame Miške, įsivedė ten ir patį Nightmarshal'ą, taip užsitikrinant ne tik saugumą nuo kitų mob'ų, bet ir saulės. Ką jau kalbėti apie puikias nuotraukas.

Kaip Piktadarys: Moriarty

James "Jim" Moriarty iš BBC Sherlock serialo yra bene labiausia piktadariška jo versija iki šių dienų. Dvilypiškumo čia tiesiog nėra. Moriartis yra psichopatas, genijus nusikaltėlis, ir Šerloko Holmso rimčiausias priešininkas.

Moriartis savo nusikalstamą karjerą pradėjo anksti, nužudęs berniuką nuodais. Sunku teigti, kad nuo to taško jo veikla tik tobulėjo, nes net ir tos bylos niekas neišsprendė iki jis pats jos pėdsakus įdavė Šerlokui. Tvirtai teigti galima tik tai, kad jis iš ties tapo kūrybingesnis savo veikloje, bei išsiplėtė į tolimesnius horizontus, taip, pamažėle, tapdamas Konsultuojančiu Nusikaltėliu (atsvara Konsultuojančiam Detektyvui - Šerlokui).

Seriale, tiesiog prieš mūsų akis, su savo Šerloko obsesija, jis demonstruoja visas blogiausias psichopato savybes. Jis pasiryžęs bet kam, kad tik atkreiptų Šerloko dėmesį ir įveltų jį į savo žaidimus. Na, o supratęs ar tiesiog nusprendęs, kad Šerlokas nėra toks geras, kokiu jį laikė - visiškai praranda susidomėjimą ir netgi nusivilia.

Moriarčiu sunku nesižavėti. Visa jo persona apgalvotai sukurpta taip, kad verstų žmones jaustis nepatogiai, nemaloniai, gal netgi erzintų. Nuo plataus nuotaikų diapazono, kurios gali būti tiek tikros, tiek ir puikiai suvaidintos, iki begalės įvairiausių balsų ir manierizmų. Būtent tai, o ne būtinai jo sukti žaidimai, kuriais jis spaudė Šerloką, ir nurodė mano mylimiausią jo charakterio savybę: absoliutų poreikį į kokias nors linksmybes, ką nors, kuo galėtų užsiimti, kad tik nebūtų nuobodu. Gudrus ir protingas, Moriartis lengvai žaidė abiem Holmsų broliais. O, kaip vėliau sužinome, mielai prisidėjo ir prie jų mažosios sesutės pinklių. Vis vardan laisvės nuo to nepakenčiamo nuobodulio tarp nuobodžių, eilinių mirtingųjų...

Moriartis įkūnija Nusikalstamą Imperiją: apgavystėmis, žaidimais ir pinklėmis jis tapo žmogumi su raktais pasaulyje, pilname užrakintų durų. Tik štai rašau ir galvoju, ar istorijai judant į priekį ir jam išreiškus tokį baisų nepasitenkinimą Šerloku, išvadinus jį nuobodžiu... Ar jis pats, tyčia ar ne, nepasekė tuo pačiu keliu? Į žaidimo pabaigą ima aiškėti, jog jo genialios idėjos yra daugiau dūmų ir veidrodžių žaidimai, kas vis tiek - įspūdinga, mat panašu jog tik tiek ir tereikia, kad visus apdumtum, įskaitant ir didįjį Šerloką Holmsą. Bet nejaugi to užtenka pačiam Moriarčiui?...

Kaip Piktadarys: Elijah Kamski

soukyan.redbubble.com

Detroit Become Human yra vienas mano mylimiausių visų laikų žaidimų, nepaisant keistų trikdžių ir problemų. O Elijah Kamski, androidų tėvas, yra vienas mėgstamiausių lanksčios moralės antagonistų. Nuo pirmos susipažinimo akimirkos jį sunku matyti, kaip ką nors kito nei tas toks tikras, evil genius tipo genijus-piktadarys. Norint nuomonę pakeisti - reikia susikaupti ir atkreipti dėmesį į pokalbio eigą, bei gal būt net peržaisti jo misiją, kad pasverti dvi skirtingas reakcijas. Žodžiu, tenka padirbėti...

Būdamas 16 metų, Elijah baigė universitetą ir dėl pigios komercinės nuosavybės - persikėlė į Detroitą, kur įkūrė CyberLife kompaniją ir pradėjo dirbti prie androidų, naminių kompanionų, gamybos. Jie turėjo pakeisti žmones sunkiausiuose, neįdomiausiuose, pavojinguose ir kitaip nenorimuose darbuose. Idilė: robotai perima blogiausius darbus, ko pasėkoje žmonės gali persikvalifikuoti į geresnius, taip skatinant progresą ir gyvenimo kokybės gerėjimą. Sunkus darbas ir nesėkmės Elijah ambicijų pamatyti būtent tokią ateitį - nenuslopino ir galiausia jam pavyko sukurti tą idealą. Tiuringo testą išlaikiusį androidą. Persilaužimas įvyko atradus biokomponentus ir Thirium 310, kuris juose atstojo kraują, perduodamas duomenis ir energiją tūkstančius kartų greičiau, nei mūsų kraujas. Paprastų civilių šis skystis vadinamas tiesiog mėlynuoju krauju.

Pirmasis androidas išlaikęs Tiuringo testą buvo Chloe. Akivaizdu jog šis įvykis Kamskiui tikrai labai daug reiškė. Kai pasklido gandai apie jo nesutarimus su akcininkais dėl CyberLife ateities vizijos, po kurių jis gan greit atsistatydino iš CEO pareigų, Elijah persikėlė gyventi į užmiestį, supamas daugiausia androidų. Iš kurių ne vienas, jeigu ne dauguma, buvo sukurti pagal Chloe modelį.

Su Kamskiu susitinkame būtent ten, jo turtingo atsiskyrėlio eroje, uždaroje viloje prie vandens, su idilišku vaizdu į tolimą miesto panoramą. Mūsų valdomas veikėjas, RK800 modelio androidas vardu Connor, sukurtas būti pagalbiniu detektyvu ir derybininku, drauge su Leitenantu Andersonu, atvyksta pas Kamskį androidų sukilimo kreivės aukštumose, bene tyloje prieš baisiausią audrą, su viltimi, kad jis galės padėti, atsakyti į kokius nors klausimus ar kitaip suteiks informacijos. Kamskis, kalbėdamas su Connor skatina jį sverti atsakymus, vis baksnodamas į programavo pateikiamus, apibrėžtus teiginius, taip spausdamas Connor ieškoti savęs, tikrosios savo nuomonės. Ir galiausiai sutinka suteikti jiems informacijos, jeigu Connor išbandys jėgas Kamskio Teste, skirtame patikrinti ar androidai, mašinos, dirbtinis intelektas, geba jausti empatiją. Jo paties žodžiais, Tiurino testas juk tik paprastas algoritmų ir apskaičiavimų gebos klausimas, kuris žmogiškumo neparodo.

Parklupdęs vieną iš Chloe modelių priešais Connor, Kamskis duoda jam ginklą ir paprašo rinktis: jis gali įrodyti esąs gera, klusni mašina ir ją nušauti vardan visų gerovės. Tuo atveju Kamskis jam atsakys į visus klausimus. Arba... Jeigu Connor mato joje daugiau nei vien bejausmę mašiną ir jos nušauti negali... Na, jis juk negali bendradarbiauti su sukilėliais, ar ne?

Čia ir prasideda darbas. Jeigu su Connor pasirenkate nušauti Chloe, Kamskis iš kart praranda susidomėjimą, tampa šaltas ir bene abejingas. Jis sutinka atsakyti tik į vieną klausimą ir nors suteikia visą reikiamą, ar bent turimą informaciją, tą padaro gan suktai, per filosofinę prizmę. Bet jeigu Connor merginos nušauti nesutinka... Nepaisant to, jog Kamskis negali suteikti informacijos, jo susidomėjimas ir entuziazmas labai ryškiai kontrastuoja su prieš tai matyta reakcija, tad teigti, jog tai nėra būtent tas pasirinkimas, kurį jis vylėsi pamatyti, būtų sunku.

Galų gale, Kamskis vis vien ištiesia šiokią tokią pagalbos ranką ir informuoja Connor apie savo programose paliekamas atsargines išėjimo duris. Dėl viso pikto.

Anot Kamskio androidai yra kur kas pranašesni už žmones. Susirėmimas buvo neišvengiamas. Ir kad jau nežinome, kur tiksliai jis taip labai nesutiko su akcininkais, kad pasitraukė iš savo mylimos kompanijos, belieka tik spekuliuoti ar jis nepadarė nieko, kas paspartintų tą įvykių eigą. Juk anot paties Kamskio, programose jis palieka atsargines duris, dėl viso pikto. Iš jo bendravimo su Connor galima daryti išvadas, jog tos durys yra skirtos būtent androidamas. Kaip galimybė išeiti iš už programavimo ribų. O ne žmonėms, norintiems juos "pataisyti".

Šią nuomonė dar labiau kursto ir blogiausia įmanoma pabaiga, galima tik tuo atveju, jeigu visi protagonistai pralaimi savo kovas. Scenoje rodomas Kamskis, t.y. ne prezidentė, ne tie patys akcininkai už CyberLife vairo, ne kiti svarbūs žmonės, androidų sukilimo dalyviai, bet iš CyberLife tada pasitraukęs Kamskis, kuris grįžta į savo CEO rolę. Jis užtikrina interviu vedėją, kad viskas bus gerai, androidai - tik mašinos ir taip toliau. Bene bakstelėdamas: kas jūs tokie be savo Daktaro Frankenšteino, sukūrusio gyvybę, ar matot, kokio kataklizmo vos nesukėlėt, kai nusisukot nuo kūrėjo (jis dėvi marškinėlius su Mary Shelly profilio siluetu, kuriame raudonai užrašytas Frankenšteino knygos tekstas, jo dalis)? Tokiu agresyviu manevru, net jeigu niekas niekada negalės įrodyti, jog jis kažkaip prisidėjo prie androidų sukilimo, Kamskis tikrai privers akcininkus susitaikyti su jo vizija. Juk, akivaizdu, jis žino geriau...

Na, o jeigu dar negana... Egzistuoja nepanaudotas ar netgi ištrintas garsinis failas, kuriame pateikiama ta pati ankščiau minėta scena. Bet po interviu Kamskis kreipiasi tiesiai į Chloe, teigdamas, jog sekantį kartą revoliuciją ves jis pats ir tada jie jau tikrai laimės.