2032, ne tokia ir tolima ateitis. Oras - per daug užterštas, kad juo būtų galima kvėpuoti, vanduo - nuodingas, o planeta - miršta, palikdama vis mažiau vietos žmonijai. Totalitarinis Pasaulio Koalicijos valdymas rūpinasi tik ekonomine krize, ko pasėkoje gyvenimas čia lengvas tik turtingiems ir korumpuotiems. Visiems kitiems - meluojama. Meluojama apie toksišką gamtą ir gyvybės, tokios, kokią žinome mes, pabaigą.
Atmosfera:
Monochrominė atmosfera, prislopintos spalvos. Kiberpanko žanre tamsa yra gan įprastas reiškinys, primenantis apie suniokotą pasaulį. Tačiau aukštųjų technologijų ir prasto gyvenimo patamsius prasklaido ryškūs neoniniai ženklai ar koks nors idiotiškas reklamos stendas. Tik ne čia. Čia mes kaktomuša susiduriame su priespaudos rėžimu, pastatytu ant plieninio melo, skirto laikyti žmones viduje, sterilioje tamsoje, filtruojamame ore.
Glotnūs valdžios pastatai rėžia akį dėl už jų stovinčių monolitinių megapolių ir už gyvenimą didesnių industrinių struktūrų. Darbo įėjimai dažnai maži, tik tiek, kiek reikia praeiti vienam asmeniui, o didesni - skirti nieko nežinančiai publikai, civiliams, arba gyvastį palaikančioms mašinoms. Toks gan tamsus hierarchijos paveikslas, kur tavo vieta, apykaklės spalva, priklauso nuo to kur tu stovi technologijos valdymo ir valstybės paslapčių piramidėje.
Žaidimo garso takelis yra didelė šios atmosferos dalis. Jame yra tų jau retai naudojamų garsinių indikatorių, nurodančių, jog pavyko atverti praėjimą į kitą lygmenį ar kovą. Ir, žinoma, muzikos, kuri apibrėžia įvykį: kas įvyko, kas tebevyksta, ir ką tai reiškia ateičiai?
Lygiai:
Oni sudarytas iš keturiolikos lygių, padalintų į nuo vieno iki penkių išsaugojimo taškų. Kiekvienas lygis yra savaip unikalus. Nauji vaizdai, nauji būdai Konoko mus sužavėti įėjimo į sceną būdais. Nuo skrydžio metaliniais sparnais virš Atmosferos Konversijos Centro, link įsmukimo per paradines duris, iki visokio piktnaudžiavimo savo motociklu.
Progresuojant lygiams - progresuoja ir priešai. Apsaugos sistemos, nors kartais ir atrodo sudėtingos, iš idėjos išlieka tokios pačios: praslysti po, arba peršokti per lazerius, kad nepažadinti nukauti bandysiančių ginklų bokštelių. Tuo tarpu žmonių formacijos pamažėle sudėtingėja, palaipsniui daugėjant sunkiau nukaunamų, gudresnių, greitesnių, stipresnių priešų.
Progresuoja ir įranga. Tarp dviejų tipų užtaisų arsenalui ir medikamentų, vis dažniau ima rastis ir taktinių reikmenų, tokių kaip jėgos laukas, sustabdantis tam tikrą kiekį kulkų, nematomumo šydas, o ir patys laukiantys ginklai - vis dažniau rimtesni, galingesni. Nuo lygių nepriklauso tik misijoms unikalūs dalykai. Oni turi tokią nuostabiai paprastą vieną kartą panaudojamo daikto mechaniką. Šie misijų reikmenys žymimi judančiu geltonu apskritimu, tokiu pačiu, kokiu esate raginami apmokymuose. Paėmę daiktą turėsi rasti kitą tokį patį apskritimą, kur jį panaudosite. Tos žymos, nuoširdžiai, yra geriausios, kokias kada nors mačiau: kiekvienas paimamas daiktas apibrėžtas tarsi lazerio šviesos piktograma, matosi labai aiškiai, tačiau iš bendro vaizdo neiššoka, neatrodo, kaip čia nepriklausantis elementas.
Yra ir keli po lygius išbarstyti bosai. Sąlyginai jie irgi sunkėja, tačiau, tiesą pasakius, kiekvienas ir taip jau pateikia unikalų rinkinį sunkumų, tai kaip blogai ten jums bus - priklausys, iš dalies, ir nuo to, prie kokio kovos stiliaus esate pripratę. Na o vienas bosas... Vienas bosas susijęs su pasirinkimu, kuris pakeis žaidimo pabaigą, bet gal ne bendrą rezultatą.
Progresuojant istorijai, aplink krentant priešams, o tiesai - skverbiantis per vis didėjančius įtrūkimus meluose, Konoko parodo, jog moka ne tik stilingai įeiti, bet ir stilingai išeiti. Ar tai būtų skrydis per mėsmalę, ar pasiplaukiojimas rūgšties onsen (Japonijos karštosios versmės), ar kelionė ant priešo nugaros.
Pastatai:
Oni yra kelių tipų pastatų su kuriais sąveikaujama išorėje, viduje, kartais po jais, o kartais ir ant jų. Viešieji pastatai, kaip oro uostas. Valstybės pastatai, kaip TCTF būstinė. Industriniai statiniai, kaip Atmosferos Konversijos Centras. Sindikato pastatai, sandėliai, kaip bazė kalnuose. Na ir žinoma tie, kuriuos matome, kaip foną. Skiriasi jų išorė, fasadai, dydžiai, priėjimas, spalvos. Ir tokie akivaizdūs dalykai, kaip vidinis išdėstymas, dizaino pasirinkimai, bei turėklų kiekis.
Viešieji pastatai, kaip ir galima tikėtis, tėra tik pailgi angarai, pritaikyti žmonių srautui. Po pirmo lygmens, kur laiptai buvo uždarame koridoriuje, šiek tiek nustebau pamatęs, jog oro uoste žmonėms praeiti ir nusileisti aukštu ar dviem skirtas takas - be turėklų. Saugos reglamentų paisymo stoka jaučiasi ir kitur, kad ir ant pastatų, kurių stogais gauname pasivaikščioti. Ar nuo kurių stogų gauname nukristi, nes praėjimai yra, turėklų nėra, o architektams, akivaizdu, rankos drebėjo.
Valstybiniai pastatai dažniausiai puošiasi tuo vėlyvų 2000-ųjų modernumo supratimu, stiklo ir plieno fasadais. Monochrominis vidus, tylūs ir mirtini apsaugos elementai. Tuo tarpu Sindikatas apsaugai daugiau telkiasi brutalią kovotojų jėgą. Dažniau matomi ir garsiniai signalai, kurie tų kovotojų prikviečia dar daugiau. Ir fasadų čia niekam nereikia, iš išorės šie pastatai atrodo gan paprastai, militaristinis įvaizdis į vidų užeiti tikrai nevilioja.
Na, o pati svarbiausia struktūra, kurią noriu paminėti yra Atmosferos Konversijos Centras. Aukštos, gigantiškos kolonos, blyškiai stūksančios virš galvos, filtruoja orą ir vandenį. Monolitinės sienos, apgobiančios matomumo kraštus. Siauri praėjimai tarp aukštų statinių, kur vienas teisingas spyris lemia ar jūs, ar priešas kris žemyn, susipažinti su šalta, kieta žeme. Kelių kūnų storio kabeliai, per kuriuos teka elektros srovė - dažnai yra vienintelis praėjimas. Ir jeigu čia nuo aukščio svaigsta galva, tai viduje, net ir gigantiškuose tuneliuose - ima kamuoti klaustrofobija. Mat užtektų vieno mygtuko paspaudimo akistatai su mirtimi inicijuoti.
Dažnai sustodavau pasidairyti. Kartais tam, kad nusiųsčiau draugams, kokią nuotrauką, parodyti niekuo neapsaugotą kraštą, nuo kurio vos nenusidrėbiau. Ar tiesiog pastovėti ir pagalvoti, kaip viskas atrodytų, jei tai tebūtų gyvas miestas, be grėsmių, kurios išvaikė žmonės. Kaip atrodytų tas pastatas, jei jame degtų šviesos? Kiek žmonių dirbo tame kabinete?...
>>> tęsinys : 4 - v e i k ė j a i
