dracember | Top Drakulos Skaitiniai | vampyrai, istorija ir mangos

Jau nemažai prikaupiau knygų su ir apie Drakulą, grafą, princą, smeigiką, vampyrą. Čia tik tokios pačios pačiausios, ir kodėl jos tokios.

C.C. Humphreys "Vlad: The Last Confession"

Šią knygą nusipirkau dirbdamas patį pirmą savo darbą Anglijoje. Per vienintelę išeiginę savaitėje nuvykau į miestelį, kur knygyne buvo akcija: perki dvi lipduku pažymėtas knygas ir gauni trečią, tokiu pat lipduku pažymėtą - nemokamai. Susirinkau visas True Blood knygas ir vienos pritrūko. Akį patraukė auksinės raidės, vardas "Vlad" ant melsvo dugno...

Knygoje nėra vampyrų. Tėra tik karvedys, atlaikęs viską ir nieko nepaisęs - kovojęs iki paskutiniosios. Ji pasakojama, kaip trys klausomos išpažintys, kur kiekvienas asmuo atpasakoja savo gyvenimą su princu Vladu Drakula.

Patrick Sheane Duncan "Dracula vs. Hitler"

Radau šią knygą dėka Felicia Day ir labai tuo džiaugiuosi. Labai įdomi ir nuotykinga knyga, primenanti "Hellsing" mangą. Čia taip pat senasis vampyras - pažadinamas, kad eitų ginti Europos. Vėl.

Fred Saberhagen "The Dracula Tape"

Visos serijos dar neperskaičiau, bet kol kas man patiko tik ši viena knyga. Ji pasakojama labai panašiai, kaip Lestatas pasakojo savo Interviu su Vampyru versiją - su akių pavartymais ir pabumbėjimais, kokie vat, neišprusę, bjaurūs melagiai tie... Buvo labai linksma.

Kohta Hirano "Hellsing"

Skaičiau šią mangą dar tada, kai mėnesį reikėdavo laukti vieno skyriaus, kur iš dvylikos lapų - dešimtyje net teksto nebūdavo, tik visokie kringėliai, atseit gatvėmis tekantis kraujas. Turiu ir tas kelias lietuviškai išleistas Obuolio, tarp kurių net 9 kopijos ketvirtos, kurias jie ten kažkada po centą ar kelis išpardavė, skųsdamiesi, kad per mus pačius, skaitytojus, vartotojus, jie nebetęs, nes nepirkom. Gal reikėjo pradėt ne nuo to, nuo ko pradėjot?... 

Pati manga tikrai smagiai skaitosi, pilna tiek veiksmo, tiek trumpo pafilosofavimo šen ar ten. Įdomus piešimo stilius irgi reikalo negadina.

Kokią Drakulos literatūrą dar žinote? Gal ką ir patys parekomenduoti turit?

Siekių Lenta | Siaubo knygos

Kartais tikrai labai pasigendu gerų siaubo knygų. Tekę skaityti nemažai. Būtent meilė joms privedė mane iki knygų blogo sukūrimo, kur pasivadinau Nosferatu ir užvadinau blogą "Carpe Noctis" - Skink Naktį. Bet, bent kol kas, tai ir liko tik vizija, mat skaityt yra labai daug ko, o ieškot knygų, kai ir taip kalnai aplink - nei noro, nei galimybės. 

Apibendrinimas: 07-13

Išėjom pasivalkiot, aš šiek tiek nudegiau veidą (nusilupo ir gerai dabar vėl). Gražių vietų pas mus čia yra. Man labiausia patinka vienas takas, vedantis tolyn nuo kanalo į, atrodo, niekur. Iš tiesų tai ten turbūt kažkada buvo prieplauka lengviems vandens sporto dalykams. Gal ir dabar švartuotis galima, mat ten gan tvarkinga. Ateini, o ten nieko nėra, tik ilgas takas, iš abiejų pusių supamas ežero bangų mūšos, be kurios maža ko daugiau girdisi: paukščiai, vėjas. Patinka man ten ir ypač dėl to, jog galiu pasėdėti ant asfaltu dengto nuolydžio, o ne žolėj.

Grįžę namo prarijom po picą, ir pažiūrėjom The Family, apie mafijos šeimynėlę, smagus, gan juokingas, bet šiaip jau ir rimtas filmas. Patiko man ta šeimynėlė. 

 

Andrius B. Tapinas ir Video Žaidimai

Andriaus B. Tapino knyga "Vilko Valanda" įkvėpė ir video žaidimą "The Howler: The Game of Touch and Scream". Šiuo metu tas žaidimas Steam platformoje kainuoja 0,19 euro centų! [Čia]

Kartais knygų reikia, kartais ne

  Yra kažkokios tendencijos, ar kažkas. Kartais mėnesį tyla dėl knygų, kitą syk nespėju pakuoti ir pirkti didesnių ir didesnių vokų ar dėžučių, mat žmonėms reikia ir po tris, ir po trylika. Labai malonu, kai taip greit dingsta toks kiekis, nors supakuoti ir nelengva. Gaila, kad gyvenu labai nepatogioje vietoje ir maža kas gali užsukti pasiimti, mat pašto įkainiai kažkokie ne visai tokie, kokie buvo. Kas kart, kai pasiskaičiuoju sumą - man pateikia didesnę. Tuomet ją galvoje paverčiu litais ir ką jūs man - dar didesnė. Bet, tiek jau tos, ką padarysi.
  Aplink mane ir dabar stovi stirtos. Nejuokauju, stirtos, visur aplink. Net lentynos į kurias šiaip jau nerekomenduojama dėti knygų svorio nelaikymo sumetimais - užkrautos knygomis ir iš apačios paremtos knygomis. Dar blogiau, kad toms knygoms man reikia tvarkos. Negaliu pakęsti, kai kas išlupa iš kur nors kokią knygą, o tada nepadeda atgal taip, kaip ją paėmė! Arba, kai nusiperku kokią to paties autoriaus, bet ne iš tos serijos kurią, tarkime, jau turiu. Kur gi ją dėti? prie serijos nestatysi. O jei statysi, tai iš galo ar iš priekio? Negali juk atskirti, tai to paties autoriaus darbai. Su temomis šiek tiek lengviau, tiesiog reikia nusistatyti prioritetus. Tarkim Drakula man yra svarbiau nei Vampyrai, tad knygos su Drakula keliaus prie Drakulos knygų, nepaisant to, jog knyga jį pamini tik viename skyriuje. Sunkiau su serijomis iš kurių viena knyga mini Drakulą ir tuo viskas baigta. Paprastai tiesiog atsižymiu tą knygą kataloge, išsirašau citatas ar skyrelius ir knygą palieku ramybėje. Su e-knygomis šiek tiek lengviau, mat tą pačią kopiją galima turėti keliuose kataloguose, kai tuo tarpu fizinės kopijos dublikatų juk neprisipirksi vien tam, kad namų biblioteka būtų kiek labiau tvarkinga.
  Šiandien labai sunkiai supakavau 8 Sukės knygas. Ir tik kai supakavau, supratau, kad galėjau jas išdėlioti kitaip, ko pasekoje būtų buvę lengviau supakuoti. Tada dar susivokiau, kad sudėliojau jas ne iš eilės, kas kažkodėl labai erzina. Bet juk nelupsiu, kai taip sunku buvo supakuoti... Tikiuosi, pavyks jas jai pačiai išpakuoti manęs nekeikiant.

Paštas ir jo darbuotojos

  Per du mėnesius dingo keletas siuntinių. Pirma tai vienas į Angliją dar nenukeliavo. Registruotas, išsiunčiau Gruodžio pradžioje, o man vis rodo, kad jis atsiimtas, nors neatsiimtas. Jie juk savo paštu didžiuojasi, kartais net įsižeidžia, jei paprašai registruoti, tai kaip čia taip dabar? Tada gi dingo knyga skirta man, pirkta Amazon. Užtruko du mėnesius, per kuriuos aš jiems parašiau bene tris kart, iki sutiko, kad taip, knyga turbūt dingo, grąžinsime pinigus. Pinigų reikėjo laukti savaitę, o dabar reikės ieškoti kitos vietos knygai pirkti. Ieškau Peter S. Beagle "The Innkeeper's Song" angliškai, mat mėgstu versti žmones skaityti tam tikras knygas. Tada dingo mano smaragdinis pakabukas, irgi skirtas dovanų, tas jau iš ebay, tai dar nieko ir tokio, jie visada mielai išsiunčia antrą, jei jau tikrai nebeatėjo. Bet, vis vien, nesmagu. Ir dar viena, papildoma dovana draugui Lenkijoje. Pirma dingo mėnesiui. Po to mėnesio (pirkta Lietuvoje, tai mėnesį eiti neturėjo) paaiškėjo, kad jie man ne tą ką reikėjo supakavo. O to ko reikėjo - nebeturi. Va taip.

 
  Mažas miestelis, tad iš kart pastebėjau. Pastebėt būtų tekę, net jei nebūtų reikėję prie jos eilės stotis. Matosi, kad nepripratus, kad nežino, kad nemoka ir svarbiausia, kad persistengia. (ne, atvirukų aš nepaišau, nesuprantu nei kaip, nei kur, bet turiu daug knyginio darbo, tai vis paštas ir paštas...)

• Pabarė, lengvai taip, kad savo adresą gale siuntinio užrašiau. Prigrasė, kad taip siųsti negalima. Pasisuko į savo kolegę, ta ranka numojo "siųsk tik". 
• Paklausiau ar iš vis GALI paieškoti neregistruoto siuntinio, tikrai nebūtų buvę pykčių, jei būtų pasakiusi "ne, neregistruotų neieškom". Pasakė "galiu, taip" ir tada išklojo litaniją, kad kai siuntinys bus, tai man atneš lapuką, jei tas netilps į pašto dėžutę pats visas, tada nuėjo paieškoti. Ar yra žmonių, kurie nežino jog jiems už netelpantį siuntinį atneš į paštą lapuką? Bet ką aš kalbu, anos trys mane jau iš veido pažįsta, o ši jauna moteris dar tik dirbti pradėjo.
• Ar į Malaiziją reikia deklaracijos lipuko? Reikia, sakau aš. Ar tikrai? Tikrai. Žiūri ji į tą lapuką, už manęs labai jau užuominas mėto senukas, kad matai, seniau ateini ir išeini, o dabar dėl pašto ženklo kaip dėl didelio stovėt reik. Mane šiek tiek erzina, kad jis man vos ne ant užpakalio stovi, tai paprašau jos duoti man tą lapuką. Patikinu, kad tokį pildžiau jau ne kartą. Pasakau, kad jai ten tereikės užrašyti svorį. Kitas siuntinys, kitas klausimas - o kaip United States išversti?

Vampire the Masquerade: Clan Books

Gravesend, Kent, UK

  Kas žinot, kas nežinot, bet jau grįžau iš Gravesend'o. Mielas miestelis, man ten jau ir praeitą kartą patiko. Tik va kultūrinis šokas ištiko grįžus į Lietuvą, kur visi pikti, susiraukę ir nemandagūs. Užeini į parduotuvę, kasininkės prislėgtos, todėl ir piktos, žmonės jas nervina ir dar kartą nervina. Ten gi kasininkė su tavim kaip su pasiilgtu draugu plepa. O jei nenori, tai gali eiti į savitarnos kasą, kuri veikia idealiai, nieko panašaus į tas, kur pas mus kai kuriose didesnėse Maximose. Žodžiu, laukiu kada galėsiu ten grįžti.
  Bet kuriuo atveju, kėliaus kas dien, apie aštuntą (dešimta mūsų laiku), įsijungdavau laptopą ir internetą, kurį ten neribotą pigiai rado sesuo ir su routeriu padalino jį ir man, tada iki dvylikos žiūrėdavau vlogus ir komedijas YouTube (ne televizinius serialus, o pačių YouTube-iečių kuriamus projektus) ir tada, kadangi parduotuvių dauguma atsidaro nuo dešimtos jų lauku - eidavau į miestą. Per aštuonias padėvėtų daiktų parduotuves. Viena iš jų duodavo tris nemokamas knygas, tarp jų radau J.K. Rowling "Laisva Vieta" (Casual Vacancy), Daktaro Džekilo ir Misterio Haido istoriją, kuri beje trupa, tokia sena, Moorcock'o Elriko Kronikų pirmąją dalį ir taip toliau. Dvi specializuojasi tik knygomis, vienoje netyčia užmiršau grąžą ir už knygą sumokėjau rekordinę penkių svarų sumą (dvidešimt litų). Tai nėra brangu, turint galvoje kokia gera tai knyga, bet jos originali kaina ten buvo penkiasdešimt centų, kas būtų apie du litus. Bet kuriuo atveju, ten radau Martino "Sostų Žaidimą" (a Game of Thrones), tokios idealios būklės, jog nė tikėtis nesitikėjau, net nugarėlė neįlaužta. Tada dar porą Anne Rice Vampyrų Kronikų (Vampire Chronicles) knygų, iš kurių dvi - dovanų. Ir, kaip kitaip, naują, dar neturimą knygą apie Drakulą. Nežinau ar pasakojau ar ne, tačiau kas kart kai nuvykstu į Angliją - parsivežu naują knygą apie Drakulą. Jau tapo tradicija. Beje, pati pirma, C.C. Humphreys "Vlad: The Last Confession" (Vladas: Paskutinė Išpažintis) turbūt tebėra pati mylimiausia iš visų istorinių apie šį karvedį.

  Kitos parduotuvės tiesiog turi knygų prie bendro katilo daiktų (tokių kaip raganiškai atrodantys buteliukai, gražūs ir bjaurūs drabužiai, dvd, žaislai ir taip toliau), kainos nuo dviejų svarų iki dvidešimties centų, ko pasekoje, ir dar pridėjus Car Boot turgų Swanley į kurį nuvykau paskutinį sekmadienį viešnagės ten, namo grįžau su per šimtu knygų. Geišos išpažintimi, Sukės Stekhaus naujutėlaite serija, dar įpakuota (turiu, bet savas išparduosiu, šios ir mažesnės ir naujesnės už maniškes, be aktorių ant viršelių), Kaulų serialo knygų (pagal jas tas serialas pastatytas), Daktaro Ko (Doctor Who, ar kaip?) knygų ir taip toliau. Daug, labai labai daug.

  Maloniai nustebino ir keletas kitų dalykų, tarkim, savaitgaliais pagrindinėje gatvelėje neatsiginsi labdaros organizacijų. Ir Afrikos vaikus gelbėja, ir šunis, ir vėžininkus. Aukojau dažnai, prisipažinsiu. Juoba, kad jie taip neįkyriai kalbina. Asdoje, tokia, tarsi Maxima, tik be keisto tvyrančio kvapo, dar keistesnės prieblandos ir niūrių veidų, radau Wonka Chocolate Bars. Taip. Vonkos šokoladai. Labai apsidžiaugiau, mat man tie du filmai labai patinka (senesnis ir naujesnis). Skoniu jie tikrai nepasižymi, bet nesiskundžiu!
  Įsigijau Šerloko komplektą, ne knygų, mat knygas radau nemokamai tame minėtame knygyne, o serialo, to iš BBC, kur su B. Cumberbatch. Buvo labai juokinga, kai kasininkas niūriai suniurzgėjo: Yeah, everyone likes him now (taip, dabar jis VIESIEMS patinka). Kainavo pigiau, mat turėjo tik dviejų sezonų dėžutę, o trečiasis tarsi atskirai, t.y. ne komplekte. Tačiau visi priedai - savo vietose. Labai įdomu buvo pasiklausyti serijų su aktorių komentarais, šaunūs žmonės.
  Oras buvo geras, palijo gal tik kartą ar du. Ten ir sesers gimtadienį atšventėm, kuriam iš miesto parnešiau dešimtis kilogramų vaisių. Ten jie taip maloniai gatvėj pardavinėjami, sudėti krūvelėmis, kurioms jau nustatyta kaina, nuo svaro iki dviejų, tarkim braškės - po svarą penkiasdešimt, bananai - po svarą ir taip toliau, tai tau tereikia parodyti ko tau reikia, nieko nebesveria, suma gaunasi daugiau ar mažiau lygi, susimoki ir eik. Vaisiai - švieži, tik šen ten kai kurie gal pernokę ir dar akcijų pasitaiko. Tarkim, vienas apelsinas - apie dvidešimt centų, tačiau aštuonis atiduoda už svarą. Dėl to ir tempiau taip labai sunkiai...
  Anglijos mažuose miesteliuose man labiausia patinka tokie mažulyčiai, spintos dydžio darželiai namų priekiuose. Paprastai ten kokie du žingsniai pirmyn ir, na, keturi skersai, tačiau įvairiausiai, su didžiausia išmone prisodinta nuostabių gėlių. Nors, jie tarkim šiukšles išneša "šiukšlių dieną" į gatvę ir palieka, kad šiukšlininkai jas surinktų, ko pasekoje ten kartais įlenda gatvinės katės ir viską ištaršo, tačiau nepasakyčiau, jog ten netvarkinga. Žmonės vaikšto, tas šiukšles kiloja, ieško kur išmesti arba jau nešasi su savimi šiukšlių maišą, jei tarkim išėjo būtent apsikuopti.
  Žodžiu, patiko man ten. Patogu gyventi, jauku. Laukiu nesulaukiu kitos viešnagės.

Murakamio Žiurkė

  Pradėkim nuo Haruki Murakami ir jo "Žiurkės" Trilogijos+. Iš pradžių ne visai supratau, kodėl būtent trilogija ir plius, o ne serija ar kokia kitokia seka, bet kai pagaliau įveikiau "Dansu Dansu Dansu" - viskas stojo į savo vietas. Toji knyga neseka istorijos, Žiurkė vos paminimas, senieji herojai - dingę vienaip ar kitaip. Paprasčiausiai, jei skaitei trilogiją, tuomet žinai, jog net ir vienos serijos knygą sunku dėti su kitomis, jei kai kurie svarbiausi herojai - mirę. 

  

  Lietuviškai mes turime išverstą trečią trilogijos knygą "A Wild Sheep Chase" (lt: Avies Medžioklė) ir pliusinę knygą "Dance Dance Dance" (lt: Dansu Dansu Dansu). Pirmosios dvi neišverstos greičiausia dėl išparduoto angliško tiražo, mat mums daugumą H.M. knygų vertė iš anglų kalbos (ne visas). Bet kuriuo atveju, nors mano supratimu praradom nemažai, mat pirmose dvejose knygose mums sukuriamas prisirišimas prie herojaus, kuris turi didelę emocinę svarbą pasakotojui trilogijos pabaigoje (Avies Medžioklėje), vis vien galime būti dėkingi už visą krūvą kitų knygų, kurių mums gausiai išvertė ir daugybę kartų perleido skirtingais formatais, vertimais, viršeliais ir t.t.

  Čia apie knygas nepasakosiu, bet pirmų trijų (trilogijos) "apipasakojimus" mielai pateiksiu, drauge su goodreads nuorodomis: "Hear the Wind Sing" (Lt: Bibliofilai); "Pinball, 1973" (Lt: Bibliofilai); "Avies Medžioklė" (Lt: Bibliofilai); "Dansu Dansu Dansu" (Lt: Bibliofilai).

  Tad apibendrinant - Murakamis tikrai neblogas rašytojas, gal ne pats geriausias, bet apie tai negaliu spręsti iš vos keletos knygų, kai jų tiek daug. Tik vienas dalykas tikrai labai, labai siutino - ištisinis "valgiau tą, gaminausi aną, tada tą, tada šitą, vėl valgiau, išgėriau, pamiegojau, bet miegas neėmė, tai pasidariau to ir ano užvalgyt". Dėl to mėgstu jaunimo ir vaikų literatūrą - ten ne toks bukas gumos tempimas.

Vieni pakvaišo, kiti patingėjo

  Kartais siaubingai tingiu rašyti savo blogus, o jų turiu kelis. Bet štai, sėdu, rašau, mat prisiversti vis vien geriau nei tiesiog tingėti ir spoksoti. Kaip sako - apetitas ateina bevalgant.
  Bent jau skaitau, ar ne? Dėl tam tikrų priežasčių čia apie skaitytas knygas nepasakoju, bet galiu trumpai kažką apsakyt. Tarkim, nuo paskutinio įrašo perskaičiau Edgar Allan Poe knygą, baltų lankų išleistą kaip "mažos didelės knygos" (o gal didelės mažos knygos?), t.y. "Auksinis vabalas". Ją sudarė devynios trumpos istorijos, viena juokinga, dvi baisios, trys neblogos ir trys neįdomios. Poe geriausiai pažinojau kaip vampyrą iš Kim Newman antrosios Anno Dracula knygos "Bloody Red Baron", tad platesnė pažintis turėjo ankščiau ar vėliau įvykti. Nenusivyliau, tikrai ne. Autorius turi labai savitą stilių, kuris man pasirodė net labai priimtinas. Kartais užtrunka aiškindamas, su tomis istorijos preliudijomis, bet nė sykio negalėjau pasakyti "vyruti, iš tuščio į kiaurą, gal jau gana?", kas tikrai dažnai  nutinka su daug, daug kitų knygų.

  Kita knyga kurią įveikiau, jei gerai pamenu, tai prieš Poe, buvo Susannah Cahalan "Brain on Fire: My month of madness". Labai įdomi ir netgi kiek gąsdinanti knyga, mat tai, kas ištiko autorę - gali ištikti kiekvieną, o nustatys tai - ne kiekvienam. Ir net jei nustatys - nėra garantijos, kad pagydys ir nebūsi atiduotas gydyti į psichiatrinę, ar dar blogiau - mirsi. Dabar nesigilinsim ir viso to anti/auto/en iš šios ligos biografijos nepasakosiu, bet esmė maždaug tokia - kūnas puola smegenis ir juos dėl bala žino ko ima žaloti. T.y. ne rankom ir kojom, bet bet kuriuo atveju išvesdamas asmenį iš rikiuotės. Autorė juk buvo puiki žurnalistė, o mėnesio bėgyje tapo po savimi darančia ligone, kuri gulėdavo iškišusi liežuvį ir nė kalbėti ar skaityti nebegalėjo. Jai - pasisekė. Laiku ir vietoje pasirodė puikus gydytojas, diagnozavo ir pagydė ją tiek, kad štai, turime knygą apie ją ir jos ligą. O kiek tokių, kuriems šios ligos nenustatė ir paliko su "šizofrenikas" kortelėje, kažkur psichiatrinėje?
  Dar viena perskaityta knyga būtų Richard Matheson "Aš Esu Legenda" (I am Legend). Labiausia nusistebėjau, kad ji išleista tik kiek per pusšimtį metų vėliau nuo Bram Stokerio "Drakulos", bet ir istorijos ir vampyrai skiriasi kaip diena nuo nakties. Štai puikus sub-žanrų pavyzdys, abi knygos - Siaubo žanro, tačiau viena - apokaliptinė, kita... Nė nežinau, klasikinio siaubo? Kur dėtumėt Drakulą?
  Teko matyt ne vieną "Aš Esu Legenda" filmą (Aš Esu Omega ir dar kažkoks) ir po knygos galiu pasakyti, jog visi iki vieno jie siaubingas šlamštas. Knyga - neįtikėtina, tiesiog neįtikėtina.

  Perskaičiau ir lenkų autorės Sylwia Chutnik knygą "Kišeninis Moterų Atlasas". Šią knygą būtų lengvai galima pervadinti "Kišeninis žmonių atlasas", daug kuo priminė man Salingerio "Rugiuose prie bedugnės" (Catcher in the Rye), tuo tokiu priverstiniu tylėjimu, kai negali pakęst būtinybės aiškintis, juoba, kai žinai jog tai ką kalbi - vėjas tyruose, niekam nerūpi.

  Dabar skaitau tris knygas. Vieną - iš knygų klubo, į kurį įstojau prieš du mėnesius (ar tris? turbūt tris. Gal net keturis, vaje), vadinasi "The Evolution of Calpurnia Tate", kol kas nė nepradėjau, bet sakau jog jau skaitau. Pradėjau vietoje to pirmą Murakamio knygą iš serijos "Žiurkė" (The Rat), kurios beabejo gavom trečia ir ketvirtą knygas (iš tiesų tai trilogija+, o ne serija, "Dansu Dansu Dansu" yra lyg pridėtinė, o tos pirmos trys - "Hear the Wind Sing" ir "Pinball, 1973" laikomos trilogija. Nesijaudinkit, kas neskaitė pirmų dviejų, lietuviškai jų nėra ir turbūt nebus, mat jų tiražas ištirpęs, gaut siaubingai sunku, nieks neapsiima perleisti, nors reikėtų, mat sena knyga Amazon.com kainuoja per šimtą dolerių). Pradėt reikėjo, mat turiu popierinę "Avies Medžioklę", o man tiesiog galvoje virti ima, kai pagalvoju jog tai knyga iš serijos...

  O, štai ką pamiršau paminėti angliškai rašomame bloge - Anne Rice "Miegančiosios Gražuolės Trilogiją", kurią užbaigiau ir dabar net nesmagiai jaučiuosi. Priprantu prie knygų, kurias skaitau lėtai, o kai jos baigiasi - atrodo, jog kažko trūksta.

  Iš popierinių knygų pradėjau skaityti turbūt paskutinį dalyką apie Sukę Stekhaus kurį pavyks gauti iš Charlaine Harris, t.y. jos trumpų istorijų rinkinuką, iliustruotą ir vos per du šimtus lapų, stambiu formatu. Knygelė vadinasi "A Touch of Dead" (mano supratimu, ypač skaitant pirmą istoriją, tai turėtų verstis kaip "Žiupsnis Mirties" (a hint of blood, eh?), mat... na... Pelenai, fėjų dulkės. Suprantat kur link suku?). Labiausia nudžiugino autorės trumpas visų istorijų aprašas, kur minima jog Erikas Nortmanas kas met švenčia Drakulos gimtadienį, mat Drakula - jo dievaitis. Erikai, užsidirbai riebų pliusą! 

  Taip taip, vis dar žiūriu True Blood serijas, tik, kaip visada, į vidurį jos ima mane erzinti tuo nutolimu nuo knygų. Knygos man patiko daug labiau. Dar žiūriu ir Da Vinčio Demonus (Da Vinci's Demons), jų ten atrodo tik aštuonios serijos sezone, o aš dar nesugebėjau visų pažiūrėti. Tiems, kas žaidė Assassin's Creed žaidimus, tuos kuriuose herojus - Ezio Auditore da Firenze - turėtų labai patikti, išgirsite daug pažįstamų vardų, pamatysite daug pažįstamų vietų. Labai noriu pažiūrėti dar ir kokį anime, bet spaudžia Pragaras ant Ratų (Hell on Wheels), ir nepabaigtas anime Metalinis Alchemikas: Brolija (Full Metal Alchemist: Brotherhood).
 
  Ir, vertimus vis dar darau, nepamirškit, kad juodrasčiai pigesni, bet redaguoti - jau sutvarkyti. Ir nerašykit paskutinę minutę. Aš, beabejo, mielai dirbsiu iki penkių ryto, kad tik suspėčiau, bet penktą ryto mintys LABAI nesiriša.

Tikras Kraujas - Saulė

  Paskutinės, tryliktos Sukės Stekhaus knygos beliko gal tik 30 lapų. Prisipažinsiu, nuobodžiau baiginėtis tokia serija negalėtų. Jei autorė būtų tikrai norėjus kažkuo nustebint, būtų sumetus Sukę su Kvinu, kas beabejo - nesišviečia. Atsirado velnias, tikrąja ta žodžio prasme, atsirado vampyrų karalienė, kuri nori Eriko, o Erikas visgi - praktiškas žmogus. Bilas tuo tarpu gavo progą atsikeršyt Erikui ir įskundė jį Sukei vienu svarbiu reikalu, kas labai prajuokino. Na, ir taip toliau, ir taip toliau, ir taip toliau. Beje, ar minėjau, kad Sukė jau praktiškai milijonierė? Vat.

  Šiandien pažiūrėjau šviežutėlę antrą šešto sezono seriją. Ten irgi nieko gero. Nežinia ko aš čia taip prilipau prie True Blood, bet kad ir kaip neįdomu kažkas būtų - ketinu laikytis. Taigi, kas neįdomu šį kart? Pirma tai, nuojauta, kad sezonai užsibaiginėja. Iš kur nuojauta? Ogi, yra didelis šansas, kad po šio sezono Sukė nebebus fėja. Ir ką tada? Minčių ji nebeskaitys, šviesa nebesimėtys. Minčių skaitymas beje tik seriale - fėjų dalykas. Knygose ji šią dovaną gavo iš kitur. Na, kas dar? Džesika jau iki gyvo kaulo... Eriko moteriškės irgi jau... O dar tie naujokėliai, kurie mano, jog tai jų pareiga priverst tuos, kurie nenori dalyvaut šitam chaose - dalyvaut šitam chaose. Nieks niekada neturi teisės kažkam sakyt ar kariaut ar trauktis. Ir juo labiau neturėtų fotografuoti vykstančio nusikaltimo iš krūmų. 

   

Viskas bent jau baigėsi gražia muzika "The Naked And Famous - The Sun". Antra serija - antra daina. 

Karšta, po velnių

  Rimtai taip. Jau kelinta diena po porą valandų per nakt miegu. Taip, langas atdaras, taip, antklodė numesta. Užmiegu ir vos ne su šuoliu iš lovos pabundu. Paprastai tebūna praslinkę dešimt minučių, jei pasiseka - visa valanda. O kai vartausi lovoje iki kokių 11 ir bandau atsigriebt - jaučiuosi, kaip absoliutus tinginys. Tada keliuosi ir pykstu ant savęs - va, dieną pramiegojai, ar labai ten tau to miego reikia? Šiąnakt dar ir skaityklė išsikrovė, mat aišku, pamiršau ją pakrauti (tam juk miego reik, smegenys atsisako bendradarbiauti), žibintuvėlis velniai žino kur, mp3 grotuvo nesinorėjo, mat užmigus kyla rizika ausinėse pasismaugti.

  Skaidrinuosi nuotaiką viskuo kuo galiu, bet jau visokios depresijos, pykčiai ir tikri galvos skausmai kimba. Pirma tai, žmonės linkę siaubingai išnaudot, o aš - leistis. Padaryk tą, aną, trečią, sutvarkyk man šitus popierius, sukurk man čia kažką tokio fancy, padaryk žurnalo maketą, išversk tekstą (už tai aš pinigus imu, velniai jus kur!), o kur dar tie visi abiturientai nelemti... Nežinau, kodėl nusileidžiu. Nežinau, kodėl sutinku, kodėl dirbu svetimus darbus šalia savų. Ne, visgi žinau, bet verčiau tokiomis nesąmonėmis nesidalinti.

  Nuotaiką kol kas taiso šiokios tokios knygos, žaidimai Metro 2033 ir Last Light, fps, ką pasirodo aš galiu žaisti, jei jie padaryti padoriai (kitu atveju ima pykint nuo kvailo judėjimo). Labai įdomūs žaidimai, gražiai sukurpti, moralizuoja kaip turi būt. Bet kita vertus, tokie ne visai normalūs žmonės kaip aš, greit įžvelgia moralės kitą pusę. Tarkim, nejaučiu didelio moralinio skausmo, jei nusprendžiu patiest visą stotį banditų, kai jie mano/Artiomo draugą prigriebė. Pft, lyg jie manęs nenušautų, jei tik matytų kur aš.

  Kas knygas liečia, tai aš turiu tokį bjaurų polinkį po dešimt iš kart skaityt. Tada einasi lėtai ir kartais piktai, mat sau pagalius į ratus kišu, kai galvoj susimaišo dvi panašios istorijos. Baiginėju "Knygų Vagilę" (puoliau skaityt, nes kažkur išgirdau, jog bus filmas. Bet po to nieko daugiau ir negirdėjau, tai ir nežinau bus ar nebus), baiginėju dvyliktą Sukės Stekhaus knygą (trylikta bus paskutinė), dar gi Magijos Doktriną pasiėmiau skaityt. Kodėl? Nežinau. Įdomu pasidarė. Vis žiūriu internete Ronio ir Hario fotografijos sklando su užrašais "kaip galima tingėt daryt magiškus namų darbus magijos mokykloje??", tai galvoju, pažiūrėsiu. Ir ką manot? Tikrai labai nuobodu... Dar turiu tris knygas apie NSO, bėda tik ta, kad tik pusiau pamenu motyvaciją, kodėl jas ėmiau iš bibliotekos. Na ir aišku dar reikia užbaigti paskutinę Anne Rice "Miegančiosios Gražuolės" dalį. Ši turi potencialo būt geriausia iš visų. Pirma knyga buvo nei šis nei tas, paprastai tik pabaigoje įvyksta kas nors įdomaus. Antroje būtent taip ir buvo - keletą princų ir princesių pagrobė. Trečioji knyga turėtų pasakot "1001 naktį". Reik per daug nesitikėt, Anne moka visą storą skyrių prastumt be veiksmo.

  Per pastarąsias keletą dienų radau labai įdomių žmonių. Viena iš jų netgi skaito mano nosferatiškas klejones, o ir vampyrų maskaradą žino. Neįsivaizduojat, kaip apsidžiaugiau! Labai retai randu žmonių, kurie tikrai žino tą žaidimą ir savu kailiu patyrė kaip labai jis įtraukia. Įdomu, kaip ten jiem sekasi MMO iš jo daryt, juk White Wolf kaip ir tebeegzistuoja, tai pagal viską galėtų ir kažką gero padaryti, kad ir be Troikos. Kol kas horizonte panašus "kablys" nusimato tik su CD Projekt Red kuriamu Cyberpunk 2077. Man Cyberpunk'as - ne pats idealiausias žanras, mėgstu labiau post-apokalipses visokias, bet pagalvojus, geriau nei Steampunk'as (nors ir tas neblogas, bet po kurio laiko ima pabost, man tarkim, po Anno Dracula knygų nesinori į tą pusę nė žiūrėt kol kas, nors tos labai patiko, bet jų apimtis tokia, kad ilgam užkemša arterijas).
  Ką ten dar radau? Na, kas žinot, kas nežinot, man labai smagu paskaitinėti viską ką galima apie Drakulą ar Vladą Tepešą Smeigiką, nesvarbu ar iš istorinės pusės, ar prikurto kažką. Vakar internete mane sužvejojo asmuo su labai Karpatišku slapyvardžiu. Išsiaiškinom, kad požiūris į Drakulesčius mūsų labai panašus. Smagu, kai vien dėl domėjimosi kažkuo kažkam nepasirodai trenktas. Juk taip būna. Juk būna, kad kreivai žiūri, kai eini su dvylika knygų glėby, mat turėtas maišelis jų jau pilnas. Būna, kad su užuojauta žiūri, jei pasakai, kad žaidi video žaidimus. O juo labiau būna, kad žmonės skuba atsisveikint, jei sužino, jog kažkada seniai seniai ketinai studijuoti istoriją.

Paaukokite kūnus mokslui

Skaitau Mary Roach knygą "Negyvėliai" (su poatrašte: Keisčiausia knyga: Mirtis. Ji nebūtinai turi būti nuobodi) ir ten užėjau tokį autorės komentarą (footnotes):

"Aš besąlygiškai remiu organų ir audinių (kaulų, kremzlių, odos) dovanojimą, vis dėlto pasijutau priblokšta, kad donoro oda, nepanaudota, sakykime, persodinti sunkiai apdegusiems, gali būti specialiai apdorojama ir panaudojama kosmetiniams tikslams: raukšlėms lyginti arba peniui padidinti. Nors aš ir neturiu išankstinės nuomonės apie anapusinį gyvenimą, vis dėlto esu tvirtai įsitikinusi, kad persikelti į kažkieno kito apatines kelnes nederėtų niekam."
24p.

kažkaip... labai juokinga buvo.

Filipinų Morai

Iš Mary Roach "Negyvėliai"

"Tokį fanatiką kaip morą, abiejose rankose sukantį po bolą ir artėjantį didžiuliais šuoliais... būtina parblokšti maksimalios kaunamosios galios užtaisu", - rašė La Gardas. (Vis dėlto morų gentis labiausiai išgarsėjo ne bolų, o peilių valdymu; sakoma, jie didžiavosi sugebėjimu perkirsti priešą pusiau vieninteliu taikliu smūgiu.) La Gardas remiasi pasakojimu apie vieną vien tik mūšio įkarščiu buvusį gyvą genties laukinį, puolusį JAV sargybos dalinį. "Kai jis priartėjo 100 jardų atstumu, ugnį į jį atidengė visas dalinys." Ir vis vien iš tų 100 jardų jis sugebėjo įveikti dar bent devynesdiašimt penkis, kol galutinai susmuko ant žemės." 133p.

Valkirijos - Velnio Vardu

"  Wal reiškia krūvą užmuštų karių (kaip žodyje Walstatt - kovos laukas senvoės germanų herojiniuose epuose). Kuren (u su umliautu) reiškia "rinkti", todėl vardas "valkirija" reiškia ne ką kita, kaip išsirenkančiąją pasmerktą myriop karį.
  Valkirijos - tai kovos deivės, atskriejančios oru ir lemiančios mūšių baigtį, - ne toks jau neteisingas vaizdinys, nes moterims kvooti mūšyje petys į petį su vyrais buvo visiškai įprasta. Tai dar šiandien mums primena moterų vardai, slepiantys savyje šarvų, šalmo, ieties reikšmes: pavyzdžiui, Bruinhilde, Helmtrud arba Gerlind - šarvai, šalmas, ietis."

13p iš žemiau minimos knygos

Burtininkas: Dailininkas

"Automatiškai piešti galima arba ilgai sutelkus dėmesį į kokį magišką ženklą, arba bet kuriuo kitu būdu, maloniai alinančiu ir kūną, ir protą, siekiant nesąmoningos būsenos. Reikia išmokti nekontroliuoti to, kas piešiama, ir stengtis nupiešti visą figūrą vieninteliu brūkšniu. "Piešiniai turi būti daromi leidžiant rankai laisvai judėti ir stengiantis kuo mažiau galvoti. Ilgainiui pamatysite, kad pavidalai darysis sudėtingesni, suponuos sąvokas, formas ir galop įgaus asmeninį ar individualų stilių." Protas turi būti užmaršties būklės ar trokšti paklusti viskam, ką siūlys sąmoningas intelektas; tik šitaip galima pasiekti  būseną, kai piešiniai vaizduos "tavo paties asmenines idėjas, simboliškas reikšme ir išmintimi".

227p "Burtininkas: Magija Amžiams Bėgant" by Alan Baker

Lilita "Velnio Vardu"

"Talmude pasakojama, kad jokiu būdu ne Ieva buvo pirmoji moteris, o Lilita - sukurta ne iš Adomo šonkaulio, o pasitikinti savimi, išdidi moteris, neketinusi paklusti vyrui. Pasakjama, kad Lilita buvo Kaino motina, ir kai ji pavargo nuolat ginčytis su vyru, vieną dieną sumurmėjo burtų žodžius ir tiesiog išskrido.
  Veltui Dievas siuntė jai iš paskos tris angelus. Prie Raudonosios jūros Lilita susidėjo su demonu, su kuriuo jau buvo susilaukusi daug vaikų. Viešpats rūstaudamas kasdien įsakydavo nužudyti po šimtą jos vaikų, todėl Lilita, netekusi proto iš skausmo, pati tapo vaikus žudančia demone. Be to, teigiama, kad ji ir buvusi tas žaltys, kuris suviliojo Adomą ir Ievą rojuje."

Dieter Breuers "Velnio Vardu" 11p.

Sielų Žiedas

Lois McMaster Bujold "Sielų Žiedas" (The Spirit Ring)
268 psl.

Bet savąja galybe besididžiuojantis Vitelis [demonas] nesiteikė apgaudinėti. Tamsioji figūra paženklino kryžiaus ženklu savo intymiąją vietą. O kitas jo judesys buvo anaiptol ne toks nekaltas: kai Fjametos [burtininkės] akyse liovėsi ribuliavusios spalvotos dėmės, o ausyse nutilo dundesys, ji pamatė abatą Monrealę klūpantį, bet nesimeldžiantį. Tačiau vyskupas mostelėjo lazda, atsakydamas smūgiu į smūgį. Vitelis, rodos, susigūžė, bet tik akimirkai.