Kaip Piktadarys | Orlox (Netflix: Nocturne)

1922 metais dienos šviesą pirmą kartą išvydo Drakulos filmas. Tada, neautorizuotas, jis vadinosi Nosferatu, o grafą Drakulą pakeitė Max Schreck atliekamas grafas Olrokas. Juo buvo paremtas Olrox veikėjas Castlevania frančizės video žaidime Symphony of the Night. O šis tada panaudotas, kaip pagrindai Olrox animaciniame filmuke Castlevania: Nocturne. Apie jį ir noriu jums papasakoti.

250 metų senumo žaliaakis actekas pirmą kartą scenoje pasirodo vedamas keršto. Belmontų sumedžioto savo mylimojo vardan jis nužudo dar vaiko Richter Belmont motiną. Šis žiaurus veiksmas - traumuoja Richter ir aiškiai apibrėžia Olrox , kaip piktadarį. Toliau jo istorija primena atbulą Dieviškąją Komediją, kur vampyras iš Rojaus keliauja į Pragarą.

Gandai apie vampyrų mesiją Olrox atveda į Prancūziją, kur pamažėle verda revoliucija. Logiškai pradėjęs dievo paieškas nuo šventyklos, bažnyčios, po viena iš jų jis randa pragaro mašiną, valdomą abato. Čia šventasis tėvas kuria savo indėlį į bedievę sąjungą su vampyrais, ruošdamasis karui prieš revoliucionierius: Nakties Padarus, tarsi puolusius angelus, iš mirusiųjų, aukų, armiją tamsimajam dievui. Užkluptas ir užpultas šventojo riterio Mizrak, Orlox pasinaudoja situacija pasiklausinėti daugiau. Bet, vietoje atsakymų, jis tepasėja abejones vyriškio širdy. Ar jis tikrai gali pasikliauti vampyrais? Ar jis gali vienam iš jų, apsiskelbusiam dievu, tarnauti? Vampyrų Dievui, kuris žmones laikys, kaip fermos gyvulius, maistui?

Iš bažnyčios - pas patį dievą. Olrox, pasimaitinusį aukštuomenės nariu, susiranda viena iš Bathory vykdytojų, ir nupasakoja jam vietinius papročius, taisyklę neliesti aukštuomenės. Pagaliau atvestas pas deivę, Olrox situaciją stebi skeptiškai. Jo visuomenė buvo sunaikinta, kultūra - išdraskyta iki pamatų, žmonės - išžudyti ar paversti vergais. Jokie dievai jų neapsaugojo. Tad paprašytas jai nusilenkti vampyras tai nuleidžia negirdomis, negalėdamas pakęsti net minties apie savo asmens autonomijos atidavimą. Tai pastebėjusi Bathory pademonstruoja savo galias ir Olrox belieka tik įvertinti situaciją, aplink stovinčius pakvaišusius tikinčiuosius, bei galios ištroškusius kvailius. Vedamas savisaugos instinkto, paskatintas antrą kartą, jis mandagiai linkteli deivei, kuri ir iš vampyrų padarys tarnus. Suskirstys juos pagal klasių hierarchiją, kur visi paklus jos žodžiams, įstatymams. Kam lenktis, kuo maitintis...

Po pažinties su dievu belieka aplankyti pragarą. Olrox nusileidžia į požemius, kur laikomi Nakties Padarai. Čia jis randa informaciją apie jų kūrimo ypatumus, bei sužino, kad kai kurie iš jų - tebeturi sąmonę ar sielą, tad visomis prasmėmis tėra tik aukos, vergai. Vampyrui tai buvo paskutinis vinis į karstą. Olrox ėmėsi kurpti planą, ieškoti galimos išeities. Puikiai suvokdamas, jog negalės prisidėti nei prie vienos iš kovojančių pusių, jis nusprendžia bent jau svarstykles šiek tiek papurtyti. Na, o kad jau tarp revoliucionierių jis žinojo esant patikimo veikėjo, nuspręsti padėti būtent jiems nebuvo sunku. Galų gale juk blogiau už dirbtinį dieviškumą ir jo primestą tarnystę, grandines, kurios nenukris net po mirties, blogiau nebus. 

soukyan.redbubble.com

Susirėmimo išvakarėse Olrox šiek tiek paatviravo apie savo praeitį ir Mizrak papasakojo apie mylimąjį. Pastebėjęs, jog jo gyvenimo patirtis ir pasirinkimai buvo teisiami, jis vyriškiui išreiškė jausmų stoką. Bet veiksmai neatitiko vampyro žodžių. Sužeistą Mizrak iš kovos jis tiesiog išsiteleportavo toli už miesto, pasiryžęs jį ginti arba su juo bėgti. Bet Mizrak vėl jį įskaudino ir šį kartą, gal ne be priežasties. Orlox liko stovėti vienas. Šaltas elgesys ir kerštinga asmenybė jam kainavo viską. Ir ar pavyks bent ką nors susigrąžinti, deja, sužinosime tik kitame sezone.

Labai įdomus veikėjas. Protingas, patrauklus, pragmatiškas, ne heteroseksualus (nežinau ar gay, ar bi/pan). Jo istorija buvo bene geriausia viso Castlevania: Nocturn filmuko dalis. Tad, kad ir kokių jame pilna trūkumų, bei siužeto skylių: eikit pažiūrėt, bent tam, kad paremtumėt LGBTQIAP+ vampyrą.

apžvalga (Drakula) | Castlevania: Nocturne

Castlevania: Nocturne išėjo jau prieš kurį laiką. Ir pažiūrėjau prieš kurį laiką. Tada iš kart pamiršau, kad reikia apžvalgos. Ir prisiminiau tik dabar. Bet geriau vėliau, nei niekada, ar ne? Ir šiaip, juk vis dar Spalis.

Nocturne serijų veiksmas vyksta 300 metų po paskutinio Castlevania sezono ir seka Sypha bei Trevor Belmont palikuonis. Viskas prasideda pagrindų sukūrimu, kur dar vaikas Richter Belmont gavo išvysti, kaip senas ir galingas vampyras Orlox - nužudo jo motiną. Scena vaiką traumuoja iš užblokuoja su Belmont giminės linija susijusias galias. Bet, panašu ne bukumą, kuris eina per vyriškąją šios šeimos liniją, mat gan greit ir Richter įrodo jog yra kiek paplaukęs, kaip ir mūsų mylimas jo protėvis.

Paklojus pagrindą istorija tęsiasi keletą metų į priekį, beprasidedant Prancūzijos revoliucijai, mat aukštuomenę jau sunku atskirti nuo vampyrų, su kuriais jie palaiko tokius draugiškus ryšius. Abi klasės labai meistriškai alina paprastus žmogelius. Bažnyčia, savaime suprantama, šliejasi prie aukštuomenės, kas gi kitas atleis juos nuo mokesčių ir dosniai paaukos, ar ne? T.y. turime dar vienus Dievo Namus, kuriuose trūksta to pagrindinio dalyko, kad būtų galima vadinti Dievo Namais. Nuo proto nušokęs šios bažnyčios kunigas susimeta su vampyrais, nusprendęs, kad jo priešo priešas bus jo draugas, nepaisant to, jog vampyrai tiesiogiai siejasi su ta jo religijos dalimi, kur kalba apie amžinus prakeiksmus ir pasmerktas sielas. Vampyrai, tuo tarpu, čia tik pasirankioti kūnų, bei gerai praleisti laiką. O tas laikas jiems tuoj dar pagerės, mat vieno išpuolio metu, prieš mirdamas kraujasiurbys Belmontui išsako pranašystę apie Vampyrų Mesiją, kuris praris saulę...

Toliau siužetas susiskaldo į dalis ir taip kiekvienas veikėjas gauna pristatyti save žiūrovui. Būtent veikėjai čia ir yra pati stipriausia dalis, kuri ištempė ne visai kokybišką scenarijų. Kiekvienas individualiai - nuostabus. Bet, kai tik pradėjo sietis į bendrą istoriją - išlindo logiškos trūkumas, kur žiūri ir nėra visiškai aišku, kodėl vyksta tai, kas vyksta.

Turime revoliucionierius, tarp kurių ir Richter Belmont, kurio galios tarsi dingo tą naktį, kai Orlox  nužudė jo motiną, tad jam būtina rasti, kaip jas pažadinti, arba ieškoti kito būdo kovai su vampyrais. Į pagalbą, tyčia ar ne, ateina pats Orlox. Senas ir protingas jis nesielgė blogai vien tam, kad elgtųsi blogai. Juk net Belmont motiną nužudė iš keršto už nužudytą mylimąjį, o ne vien tiesiog, nes Belmont - vampyrų žudikė. Tad, kai pasitaikė proga, jis pasvėrė savo galimybes ir tyčia bei netyčia: padėjo Richter pajudėti iš stagnacijos.

Tada, žinoma, bažnyčia, kurie gyvuoja misdami oru ir trukdymu gyventi. Ne visai kontaktuodami su protu jie stengėsi ir kitus patraukti savo kreivu taku iki vienas iš jų, Mizrak, panašiai, kaip ir Orlox, pasveria galimybes: ateitį, tiesas. Šie du, nors ir priešingose barikadų pusėse, buvo meilužiai, kas, panašu, ir buvo ta reikalinga kibirkštis, kad atėjus rimtam susirėmimui - abu pasirinktų teisingą kelią į priekį.

Ir, žinoma, vampyrai. Šie gi į sceną įriedėjo, kaip dievai ir, nenuvildami, pateikė Tamsųjį Mesiją, užgimusią iš tikėjimo, giminės linijos, ritualų ir, žinoma, kraujo. Jeigu aukštuomenė manė, kad stovi ant to paties laiptelio, kaip ir kraujasiurbiai - dabar gaus sužinoti karčią tiesą. Jeigu bažnyčia manė, kad vardan didesnio gėrio galima pateisinti blogį - dabar jie supras savo kelio klaidingumą. Ir, jeigu žmonija jau ankščiau manė, jog vampyrai yra problema, tai tuoj supras, kad dar nieko nematė. Bent jau nuo tų laikų, kai dangų aptemdė pats Drakula.

Bendrai imant serialas pakankamai įdomus, kad būtų verta pažiūrėti. LGBTQIAP reprezentacija irgi labai nudžiugino, ypač taip gerai pateikta. Bendra istorijos arka tikrai stokojo, nes visas progresavo nuo nulio, iki deus ex machina, iki visiško šimto, bet gerai parašyti veikėjai dar ne tokias katastrofas ištempė iš mėšlo. O ir šiaip, tas šimtukas, oi koks geras buvo.

Penktadienis 13 d. | Nosferatu

Vakar truputį papaišiau. Labai laukiu Vampire the Masquerade: Swansong, iki kurio nors ir nebe daug liko, bet labai nenoriu jo pirkti Epic platformoje, tad galimai dar teks palaukti.

Vietoje to, štai jums nedidukas nosferatu klano nario portretas. Juos pirmus pamato mano Contribee ir Ko-Fi remėjai, o po to jis bus randamas visuose mano paskyrose, įskaitant ir Redbubble.

Dracember | Gruodis su Drakula | bet, kodėl?...

via GIPHY

Taip, taip, suprantu, žinau. Bet jūs irgi žinot. Žinot, ant kiek labai aš mėgstu visokias istorijas apie Drakulą. Gal net žinot, kaip daug metų labai nemėgau savo gimtadienio. Ir Kalėdų. Bet štai ėmiau ir radau, kaip visa tai sau pataisyti.

Remiantis Rumunijos wikipedia, Vladas "Smeigikas" Drakula mirė Gruodžio 14 dieną. Taip jau gaunasi, jog Gruodžio 14 diena yra mano gimtadienis. O, kad jau turime bent tris galimas Vlado mirties versijas, bei kelias "žinomas" jo kapavietes... Renkuosi manyti, jog ta "mirties" data buvo Vlado toks, tarkime, vampyriškiesnis pasišalinimas iš kovos ir gyvųjų lauko, nusimetant šarvus ir apsigaubiant juoda skraiste.

Apie tą Gruodžio 14-osios faktą sužinojau tik šiemet. Taip, žinau, gėda man. Bet, kaip ir jo mirties nestabili data, taip ir jo gimimo data nėra itin aiški, tad jau seniai švenčiu Kalėdas, pats sau, nors ir su šeima, kaip Vlado Drakulos gimtadienį. Jei pagalvosit, tai labai tinka...

To pasėkoj, kaip ir pusė šio mėnesio švenčių, abi nemėgstamiausios, susisiejo su Drakula. O, kad jau angliškai Gruodis yra - December, vienintelis mėnesis, kuris prasideda D raide, nusprendžiau, jog nėr čia ko švęsti pora dienų. Kodėl neskyrus viso mėnesio vien Drakulai?...

Tad nuo šiol skelbiu Gruodį - Dracember'iu (draksemberis). Žiūrėsiu filmus, žaisiu žaidimus, skaitysiu knygas, ir jus kviečiu prisijungti.

P.S.: Stengsiuosi kas dien IG patalpinti po "taro of the day" - dienos Taro kortą.
Asmeninis | Knyginis

žaidimas | Red Embrace: Hollywood

Toks jau seniai reikėtas ir vėluojantis "Red Embrace: Hollywood", vizualios novelės video žaidimo aprašymas. Keistas toks, lyg kitais vardais pavadintų vampyrų mainstream dalykų kratinys.

Žaidimas prasideda, kaip ir beveik visi tokio tipo ir vampyrų temos žaidimai: jūsų veikėjas (pačių susikurtas) yra paverčiamas vampyru. Žinoma jūs pilnaverčiu vampyrų bendruomenės nariu dar tikrai netapsite, mat priežastis tokia, priežastis kitokia. Pirmiausia teks pabūti visų galingųjų pasiuntinuku, dirbančiu žemiausią ir pavojingiausią darbą. Atrodo, lyg jie visai neliūdėtų, jei jūs mirtumėt antrą kartą, šį kart jau galutinai... Kas yra gan rimta tikimybė net ir nepaisant visokių siaubų, kuriuos sutiksite, bet ir dėl svyruojančio galios balanso. Įsitikinkite, kad stovite teisingoje barikadų pusėje...

Šiame žaidime galite turėti savo nuosavą kraujo donorą, žmogų, kuris yra priklausomas nuo vampyrų įkandimų teikiamo malonumo. Taip pat galite užmegzti romaną su keletu žavių vyriškių. Deja, galite ir mirti dar nepasiekę žaidimo pabaigos, vien dėl savo pervertintų ar neapgalvotų veiksmų, ką aš sužinojau sunkiuoju būdu, tad iš kart įspėju - dažnokai išsaugokite šį nelemtą žaidimą.

Bendrai imant, ne, rekomenduoti jo negaliu, nebent norite vampyrų dramos-romano. Kitu atveju geriau imkite ką nors iš Vampyrų Maskarado, tikrai yra bent pora labai gerų vizualių novelių pažaisti.

3/5

Nupirkite savo nakvišai nosferatui kavos?
KoFi

drakula | S.K. Michels animuotas "Dracula" miuziklas

YouTube radau dalyką ir dabar tą dalyką myliu. Taip, radau dar Drakulos. Menininkas vardu S.K. Michals apsiėmė animuoti vieną žinomiausių Drakulos miuziklų. Kol kas yra tik keturi epizodai, su tom nuostabiom, nuostabiom dainom.

(šį miuziklą, beje, galite rasti labai įvairiomis kalbomis)

Pirma serija: Life after Life (gyvenimas gyvenimui pasibaigus / gyvenimas po gyvenimo):

Antra serija: The Longer I Live (kuo ilgiau gyvenu...)

Trečia serija: Fresh Blood (šviežias kraujas)

Ketvirta serija: The Master's Song (šeimininko / valdovo daina)

Kol kas, deja, tik tiek. Ir iš paties menininko daugiau nieko negirdėti. Tikiuosi jog jiems viskas gerai.

Dracula | Korėjietiškas miuzikas "Dracula" su Kim Junsu

Nemeluosiu, dažnai žvalgausi po "dracula" gaires Instagram'e. Nes, kartais, tarp nuolatinių klasikinio Drakulos nuotraukų, įrašų, ten apsireiškia absoliutūs perlai. Vienas toks buvo itin neįprastas Drakula (o visgi, kraujo raudonumo plaukai gal ir neblogai sueina) iš korėjietiško "Dracula" miuziklo, kuriame Tamsos Princą vaidino Kim Junsu.

Miuziklas tiesiog nuostabiai padarytas. Nuostabios scenos, dekoras. Kostiumai irgi labai gražūs. Aktoriai - fantastiški. O judėjimas, choreografija, dainavimas... Šis gabalėlis jau ilgokai pas mane groja repeat rėžimu.

Pasikapstęs giliau radau šitą patį miuziklą ir Vokietijoje. Čia man ne tiek labai patiko aktoriai, ir scenos buvo gal kiek per niūrios ir tamsios. Bet bendrai imant, vis tiek buvo labai įdomu.

Taigi. Gal kas žinot, kur būtų galima online pažiūrėti? (geriausia būtų legaliai)

video žaidimai | Dracula: Shadow of the Dragon ir The Blood Legacy | 4-5

Pradžioje buvau šiek tiek nustebęs, kad 4 ir 5 Drakulos žaidimai sujungti į vieną. Bet pažaidęs tikrai suprantu kodėl. Šiuo atveju netgi nežinau, ar jie buvo redaguoti, nes abu žaidžiau pirmą kartą.

Pirmas žaidimas, Shadow of the Dragon (4-as žaidimas serijoje) yra dviejų, gal trijų valandų ilgio, priklausomai nuo to, kiek medžiagos skaitysite ir kiek ilgai užtruks galvosūkiai, kurie nors ir nėra sunkūs - visgi šiek tiek sudėtingesni, nei prieš tai buvusiuose trijuose žaidimuose.

Abejuose žaidimuose žaidžiame Ellen Cross, restauratore, sergančia labai reta kraujo liga, kuriai gydyti, t.y. palaikyti jos gyvybę reikalingi vaistai ką tik buvo nutraukti ir nebebus gaminami. Nusprendusi nugyventi visas sau likusias dienas iki pilnumos, Ellen mielai imasi darbo, kai audros užkluptame laive buvo pavogti jos muziejui skirti 15 paveikslų.

Nuorodos ir nurodymai atveda Ellen į Vambery namus, kur ją pasitinka Bram Stoker'io proanūkis - Adam Stoker. Su jo pagalba moteris randa informacijos apie 16, slapčiomis jos muziejui dovanotą paveikslą, portretą. 

Vambery taip tikėjosi baisiu portretu atsikratyti. Paskirtas jį saugoti savo tėvo, Vambery paveikslo nuoširdžiai bijojo, laikė jį užrakintą ir nuolat stebimą kamerų... Tik, štai, jis irgi dingęs.

Po to žaidimas labai greitai baigiasi. Ellen išvyksta ieškoti paveikslo, jį randa, bet jos liga progresuoja tiek, kad darosi sunku pasitikėti pojūčiais, netgi akimis...

Na ir čia belieka jungti antrą žaidimą (5-as žaidimas) - The Blood Legacy. Tiesioginį 4-o žaidimo tęsinį. Bet jie abu tiek trumpi, jog atrodo, kad žaidi vieno žaidimu du skirtingus aktus ir tiek.

Šis - šiek tiek geresnis. Geresniu jį padarė Drakula, taip smagiai, be perdėto pykčio ar agresijos žaisdamas su visais veikėjais šiokį tokį katės ir pelės žaidimą. Tiesa, visa kita - tiesiog neįtikėtinai nuvalkiota, nuspėjama ir nuobodu.

Ellen išskuba ieškoti Drakulos, o šis, radęs su ja šiokią tokią sąsają, mielai pagelbėja tai ten, tai šen, kartais lengvai paerzindamas, įspėdamas. Pakeliui moteris pasigilina į jo kilmės istoriją, istoriją apie jo brolį Radu, žuvusią žmoną ir panašiai. Ir galiausiai, jai jį pasiekus (suklysti nelabai įmanoma), žaidimas baigiasi. Baigiasi šiek tiek kitaip, nei galima buvo tikėtis iš vis peršamų idėjų.

Bendrai imant, šis žaidimas irgi nėra geras. Labai, labai nuvalkiotos mintys, nepakankamai įtraukianti istorija, vietomis netgi logikos stoka. Bet. Taip, bet. Iš visų penkių, paskutinis mane pradžiugino. Drakula taip labai neblogai, jei ir per menkai, parašytas. Nėra to trečiame žaidime jaučiamo bandymo palysti po oda. Lyg koks Lovecraftiškas valdovas, jis tiesiog manevruoja naujame pasaulyje, per daug nesirūpindamas menkniekiais, neidamas iš kelio, dėl vieno ar kito paprasto žmogelio.

Verdiktas:
Žaidimai mažiau nei vidutiniški, bet jeigu patinka Drakula, tai kombo gal ir verta sumesti.

video žaidimai | Dracula: The Path of the Dragon | 3

Ech, kaip labai aš laukiau, kada vėl galėsiu pažaisti "Dracula: The Path of the Dragon", trečią Drakulos žaidimų serijoje. Nes va būtent šitą aš labai ryškiai atsimenu. Tą baisų jausmą, įtarimą, jog aplink - vien priešai, užnugary - šešėlis, ir jei tik sustosi, jei tik blogai pasisuksi, jis tave tuoj pat ir pagriebs, įsikąs dantimis ir suplėšys. Kaip buvo baisu ir smagu žaisti. Ir kaip labai baisiau buvo pagaliau susidurti su Drakula, akis į akį. Tamsos Princas mėgino palyst tau po oda, pažiūrėt į širdį, pasvert ją ir gal būt, tik gal būt padovanoti nemirtingumą, jeigu visgi neimsi verkti iš baimės...

Gaunate žaisti kunigu, atvykusiu į Vladovistę (na, o kur gi kitur, ar ne?) ieškoti stebuklų įrodymų. Anot gandų, čia mirė moteris, kuri net po mirties juos daro ir dėl to gali būti paskelbta šventąja. Bet labai, labai greitai kunigo kelias drastiškai pasisuka kitu keliu. Visos šventųjų paieškos užsibaigia paties velnio paieškomis, kai kunigas pasiunčiamas vykdyti kitokios misijos: įrodyti Vladovistės gyventojams, jog vampyrai neegzistuoja.

Paraku ir krauju dvelkiančiomis karo nuniokotomis gatvėmis, pirmyn ir atgal tarp kapinių ir apgriuvusios pilies aukštai kalnuose, Drakono Taku, link nemirtingumo, su kiekviena baisia užduotimi vis labiau dvejojant savo moralės kompaso tikslumu...

Taip, deja, ir šis, kaip įtariu ir visi penki šios serijos žaidimai, irgi yra labai stipriai pakoreguotas. Beveik nebėra galvosūkių, o tie kurie liko - per lengvi. Cenzūra, iškirptos istorijos dalys, trūkstamos eilutės, linijinis ėjimas pirmyn, atgal, kairėn, žemyn. Netgi galimybių suklysti palikta labai mažai. Kamera automatiškai patraukiama ten, kur tyko pavojus, ten, kur turi tuo metu žiūrėti. Bet bent tuos kelis kartus, kai visgi gauni susimauti, tai padaręs gali pasiklausyti tė... Drakulos, besijuokiančio iš šio kvailio.

Verdiktas:
2 iš 5, grąžinkit man mano arogantišką ir piktą Tamsos Princą...

video žaidimai | Dracula 2: The Last Sanctuary

Perėjau antrą point-and-click Drakulos nuotykių žaidimų serijos dalį - "Dracula 2: The Last Sanctuary". Šis žaidimas yra tiesiogis Dracula: Resurrection tęsinys ir čia vėl gaunate žaisti Harkeriu, kovojančiu prieš Drakulos tamsos galias. Mechanikos ir grafikos išliko tos pačios, tik prisidėjo vienas nedidelis naujas veiksmas - bėgimas arba kova. Tais atvejais, kai Harkeris susiduria su pavojumi, ant ekrano atsiranda šiurpi raudona krovimo juosta. Bet, nebijokit, žaidimas nuolatos pats save saugo, tai net jei nespėsite laiku apsisukti, užsitaisyti pamiršto ginklo, ar dar ten kažko padaryti - pradėti nuo toli nereikės.

Žaidimas prasideda ten, kur baigėsi pirmasis. Harkeris parsigabeno Miną namo, į Londoną, po to neįtikėtino pabėgimo iš Drakulos pilies. Bet bėdos - toli gražu nesibaigė. Mina tebėra įtakojama Drakulos ir išpuoliai prieš jos psichiką kas dien vis stiprėja. Ieškodamas kokių nors atsakymų Harkeris ryžtasi aplankyti Drakulos senuosius namus, bene kaimynystėje, Londone. Vietoje to randa mirtiną pavojų... Bet mūsų drąsusis, nors ir mirtingas, herojus vis tiek randa, kaip užlipti Drakulai ant kulnų, šiam, panašu, leidžiant šaknis į Harkerio gimtąją žemę. 

Šis žaidimas buvo šiek tiek rimtesnis, nei anas, ar bent jau taip pasirodė. Daug daugiau mirčių, daug pavojų, įtampos kupini momentai. Vietomis net dorai mėginta imituoti siaubo žanrą su stebuklų-šalies baisiausiomis interpretacijomis ir netgi lovecraftišku vaibu. Deja, visa tai žaidimo tikrai nepagerino. Tiesą pasakius, jei ne mano paties išsigalvoti juokeliai*, įtariu jog man nė nebūtų patikę taip labai, kaip savo blogumu patiko tas pirmas (sakau tai pusiau juokaudamas ir nenorėdamas nieko įžeisti, manau visi suprantame, jog žaidimas tėra senas ir savo laikais turbūt buvo visai neblogas, bet paslaugų visi tie perdarinėjimai ir paprastinimai jam tikrai nepadarė).

Kaip ir su praeitu žaidimu, šiam irgi nerasite jokio doro perėjimo gido, bet esamais galima šiek tiek pasilengvinti kelią, nes išimtas turinys - vientisesnis, tai tiesiog reikia praleisti žingsnius ir jau matai, ko nepadarei ir kodėl negali progresuoti tolyn. Bet visas tas žaidimo apkarpymas yra tikrai labai nenormaliai bjaurus. Išimti net gabalėliai istorijos, laiškai, užrašai, sunkiau suprasti rodomų veikėjų veiksmus, logiką. Ką jau kalbėti apie galvosūkių trūkumą. Na, ką padarysi...

Verdiktas:
Taip, Drakula vis dar Smeigikas. 3 iš 5, norėčiau dar kartą nebežaisti.

*Harkeris atsibunda surištas, Drakulos lovoje. Koks dėmesingas tas mūsų Tamsos Princas!

Lasombra

Ach, Lasombra. Vieni iš mano mylimiausių. Nihilistinis šešėlių klanas, savo egzistencija, savo sukūrimu beveik Lovecraftiškas.

Lasombros Antediluvinis (pirmasis, "prieštvaninis"), anot mitų, išėjo į vandenyną, giliausias gelmes, tamsiausias skyles. Ten jis rado Bedugnę ir pažvelgė į ją. Ir Bedugnė pažvelgė atgal į jį. Sakoma, jog vėliau jis buvo diablerizuotas (vienas vampyras mirtinai išgeria kito vampyro kraują) su šypsena veide. Tai buvo vienas garantuotas būdas tapti vienu su Bedugne. Ko pasėkoje jis laikomas bene aktyviausiu Antediluvinu: per savo prie chaoso pririštus vaikus jis stiprina Bedugnę, mat kiekvienas jų galios panaudojimas veda vis arčiau Užmaršties, Amžinosios Nakties, Visiškos Tamsos...

Kai žmogus paverčiamas Lasombra klano vampyru, jis... Na taip, vampyrai nėra gyvi. Bet šie yra tarsi visiškai kitokio tipo, lygio, vibracijos, dažnių. Jie yra Bedugnės akys ir rankos, daugiau nei mirę, daugiau nei gyvi. Bedugnė veikia jų rankomis net tada, kai Lasombra vampyrai nemoka ir/arba nesinaudoja Chaosu/Užrmarštimi. Ji pildo juos galia, rodo jiems atsakymus, kalba su jais, juos guodžia... Iš vienos pusės Lasombra trokšta susijungti su Bedugne, tapti jos dalimi, tapti Užmarštimi. Iš kitos... Absoliutus Niekas neskamba viliojančiai.

Bet kuriuo atveju Lasombra, nuo pavertimo akimirkos, yra absoliučiai sutverti išgyventi. Ar tai iš baimės pajutus Bedugnę alsuojant į pačią jų sielą. Ar iš noro pergyventi visus tuos kvailius, kuriuos jie atiduos Bedugnei, kad ši sustiprėtų ir prarytų pasaulį. O išgyventi lengviausia, kai esi maisto grandinės viršuje. Čia Lasombra ir įsišaknijo i Sabbat sektą, tapdami jų Ventrue versija. Tik, kur Ventrue valdo, nes niekas kitas nesugebėtų, Lasombra valdo, nes nori to neliečiamumo. Na o jei tai paklos esančius žemiau jiems po kojomis, tai...

Lasombra vampyrai nemato nieko kito, tik savo tikslus, kokie jie bebūtų. Ir jie to tikslo siekia bet kokiomis priemonėmis, bet kokia kaina. Dėl to šis klanas pagarsėjo, kaip negailestingiausias, žiauriausias klanas. Dominuoti, naudotis galiomis, versti ištisas ordas gulių ir žmonių pildyti jų visų norus jiems, kaip vakare atsibudus - užsimauti kojines. Tai nieko nereiškiantis, nieko nereikalaujantis veiksmas. Tad jei manėte, kad Tzimisce yra blogos naujienos, būkite tikri, Lasombra - blogesnės. Kiti klanai greitai išmoko bijoti net šnabždėti jų vardą. Lasombra užėmė bažnyčias, perrašė tiesas ir užmetė tamsos tinklą taip plačiai, kad ta baimė įsigėrė net ir į Sabbat sektos klanus...

Bet prasidėjus Gehenos karams, su antrąja, kur kas mirtingesne inkvizicija ant visų vampyrų kulnų, Lasombros klano pozicija sudrebėjo, Sabbat teritorijoje jie nebebuvo saugūs. Išgyvenimas yra pagrindinis prioritetas, tad nieko nelaukę jie prisistatė prie Camarilla sektos durų ir pasiprašė įšventinami. Galite įsivaizduoti pasibaisėjimą ir netgi pasibjaurėjimą: šie viso kas gera, absoliutūs, natūralūs Tvarkos priešai nori tapti jos dalimi?... Iš jų buvo pareikalauta visko. Kraujo, senųjų, vyriausiųjų, visko. Ir jie viską atidavė nemirktelėję, kaip reikalavo jų prigimtis. Atgal negavo nieko, tik vietą Camarilla sektoje. Ir taip, bene košmariškiausias klanas krito į patį giliausią dugną, kur yra vienodai nekenčiami abiejų sektų.

Tačiau Ventrue neapykanta slepia baimę. Nes kai Lasombra ims kopti į viršų, ką jie tikrai padarys, jie ateis būtent jų karūnų...

Mažyčiai Faktai:

• Technologijos beveik, jei visai, neveikia, kai netoliese yra Lasombra. To pasėkoje jie negali naudotis telefonais, internetu, jų negalima nufotografuoti ar filmuoti, net jų balsai - neįsirašo.
• Esama Lasombra Frakcijos žinomos, kaip Corsairs. Jie yra piratai ir terorizuoja jūras, retai, jei iš viso, išlipdami ant kranto. Galimai tai jų kraujas - kviečiamas jų Antediluvino rastos Bedugnės.
• Lasombra Antitribu, kaip ir neegzistuoja. Viena frakcija nepripažįsta kitos egzistencijos.
• Lasombra galite pažaisti Vampire the Masquerade: Shadows of New York žaidime.

žaidimai | Vampire the Masquerade: Shadows of New York

Vampire the Masquerade: Shadows of New York (Vampyrų Maskaradas: Nju Jorko Šešėliai) baigiau sąlyginai senokai, tiesiog niekaip negalėjau prisiversti apie jį parašyti. Prasidėjo, kaip labai per daug, baigėsi, kaip labai per mažai.

Gauname žaisti Julia, žurnaliste, kurios gyvenimas tiesiog sutrinamas į dulkes. Ji praranda viską. Nuo moralinio teroro iki fizinio smurto. Vien tam, kad įsitikinti jog ji tinka priimti Lasombros klano prakeiksmą, ar ji verta išgyvenimo dovanos. Čia, pačiu pirmu savo žaidimu, aš sugebėjau mirti. Tiesiog nebuvau pasiruošęs tokiems dalykams.

Bet jeigu jūs sugebėsite išgyventi, tapsite Lasombra klano nariu. Ir, kai tik pradėsite viltis, jog galėsite atstatyti savo gyvenimą, pradėti iš naujo, suprasite, kaip žemai jūsų išverstaskūrių klano vardas yra Camarilla sektoje. Atėję čia, jų Tvarkos natūralūs priešai, Chaoso nešėjai, jūs buvote priimti be jokio susitarimo. Negavote nieko, o atidavėte - viską. Ir vis tiek, apsižvalgę jūs matote neapykantą, pagiežą... Bene ir baimę?

Politinis žaidimas žaidime prasideda, kai į paviršių iškyla ano žaidimo vampyržudystė. New York princas ir ją supantys žaidėjai atrodo labai sunerimę tokio didžio asmens, kad ir tikrai nemylėto, pašalinimu. Jiems būtina išsiaiškinti kas ir kaip tai padarė. Ir ką gi daugiau pasiųsti atlikti šios gyvybiškai svarbios misijos, jeigu ne menkiausio, jauniausio, visiškai pakeičiamo nario. Taip. Lasombros žurnalistės.

Nuo čia bus svarbu ne tik, kaip elgsitės, kokiais būdais sieksite savo tikslų, ką sakysite. Svarbu bus ir kaip galvosite, patys sau. Lasombra sutverti išgyventi, su tuneliniu matymu jie siekia tikslo be jokio gailesčio ar skrupulų, bei prasprogsta chaotišku įsiūčiu, kai nepavyksta. Bet tai tikrai nereiškia, jog jums reikia būti blogu, kad gautumėte galios. Galite ir kitaip įrodyti Camarilla sektai, jog nesate Chaoso ir Tamsos nešėjas, kokie buvo jūsų klano protėviai. Žinoma, su sąlyga, jog jums visgi pavyks išnarplioti šią baisią raizgalynę.

Kartu su be galo gražiu menu, tapyba, piešiniais ir nuostabia tamsia muzika - tai ir yra geroji žaidimo pusė.

Blogoji, tuo tarpu... Žaidimas trunka septynias žaidimo dienas, kur Coteries of New York bene truko dvi savaites. Per naktį padaryti spėjate tik vieną ar du dalykus ir tada turite grįžti pas savo merginą, kur saugiai praleidžiate dieną ir gal būt pasimaitinate. Tokia laiko tėkmė tikrai sutrumpintų žaidimą, tad kaip gi to išvengti? Taip, begale, begale teksto kuris tikrai ne visas pridėjo vertės pačiai istorijai. Vidury sakinio gi neišjungsi žaidimo, tai streaminti kartais būdavo labai sunku. Tiesiog trūko vietų, kuriose galėčiau žaidimą išjungti, kai jaučiausi pavargęs.

Kitas blogas dalykas, vietomis leisdavo pasirinkti atsakymą, kur tas atsakymas neturėjo absoliučiai jokios įtakos tolimesniems įvykiams, neiššaukdavo jokios kitokios reakcijos, pasikeisdavo gal sakinys, gal du žodžiai. Ir nekalbu apie atsakymus, kurie savo turinio stoka buvo skirti parodyti situacijos beprotybę. O tada, kai jau atrodo tikrai norėtum atsakyti, o ne tik klausytis Julijos, nes absoliučiai nesutinki su tuo, ką ji dabar sako - too bad, jokių pasirinkimų nėra.

Bendrai imant žaidimas man patiko. Tik negaliu nuspręsti ar patiko labiau ar mažiau, nei Coteries of New York.

Instagram | KoFi

žaidimai | Vampire the Masquerade: Coteries of New York

Labai neseniai peržaidžiau Vampire the Masquerade: Coteries of New York. Prieš tai nebuvau matęs jokių peržaidimų, tai čia buvo toks visiškai naujas potyris. Pradėjau, kaip Ventrue, bet dar teismo metu mane jau per daug suerzino, tai mečiau ir pasidariau Brujah, su kuriuo sugebėjau numinti mažiau kulnų, nei su Ventrue...

Tamsos Pasaulyje (World of Darkness) norėdami sukurti kitą vampyrą privalote gauti leidimą iš vietinio Princo (titulas taikomas visoms lytims vienodai - Prince). Ko pasėkoje, žaidime jūsų egzistencija yra nelegali ir pagal vampyrų įstatymus, jei bus rastas jūsų kūrėjas - jis irgi bus sunaikintas. Kaip ir jūs, taip. Žemiau pateikiu savo žaidimo įspūdžius, po kurių bus nuoroda į video sąrašą, jei norėsite pažiūrėti, kaip visa tai atrodo. Stengsiuosi daug nespoilinti.

Klano pasirinkimas nulems pirmas kelias jūsų žaidimo minutes: kas jus pavers, kuo jūs tapsite. Toliau žaidime savo pasirinkimą jausite naujomis galiomis, bei savo charakteriu, atsakymais. Kaip ir minėjau, su Ventrue, net švelniausi atsakymai, kažkaip numindavo žmonėms kulnus, kur su Brujah buvo galima būti labai draugiškam ir paprastam.

Nežinau, ar tikrai įmanoma neišgyventi teismo, greičiausiai taip, nes atsakymai labai apibrėžti, bet jei visgi įmanoma neišgyventi, tai turbūt priklausys ir nuo princo šerifo Qadir žodžio. Jis jus suranda po pavertimo, sutvarko, ką pridirbote, bei pristato į teismą. Ir tikrai nepamirš, kaip su juo elgėtės, kalbėjote, bei ar jam teko jus vaikytis po stovėjimo aikštelę. 

Machinacijas išgyvenau ir gavau savo Haven, kur leidau dienas, nes naktimis mane pirmyn atgal varinėjo, kaip ir Bloodlines žaidime. Tas, beje, irgi prasideda nuo pavertimo ir teismo, kur jūsų pasigaili.

Kai pirmą syk nakvosite savo namuose turbūt patirsite tą patį jausmą, kokį pajutau ir aš, tą kitų tokio tipo žaidimų išaugintą pojūtį, kad viskam laiko tikrai neužteks, tad reikia rinktis ir dėliotis prioritetus.

Švaisčiau laiką su Sophie, savo"įmotės" kūriniu-vaiku, kuris tikrai nebuvo vertas to brangaus laiko. Dariau viską, ką liepė ir pati Sophie. Susidraugavau su Nosferatų primogenu Kaizeriu (Kaiser), kuris buvo labai įdomus, ir dėjau visas pastangas prisigerinti Qadir, bei palaidoti savo praeitį taip, kaip jis ir norėjo.

Į jūsų Coterie gali prisidėti Malkavian vardu Hope, Nosferatu vardu Gianni, Gangrel vardu Tamika ir Tremere vardu Agathon. Coterie, tai toks ištikimų draugų, arba skolingų asmenų būrelis, kuriais galite pasikliauti bėdoje, taip sukurdami savo pačių nediduką politinio saugumo burbuliuką.

Pirmiausia išskubėjau padėti malkavian, kuri supažindino mane su visiškai kitokia interneto puse, tokia pilna balsų, kad jų visų ištakos nė nenustebino. Deja, jos protui aš (aš - asmeniškai; jums gal pavyks geriau, klanas neįtakoja) neprilygau, tad susimoviau. Ji prisidėjo prie mano Coterie, bet draugystė nebesitęsė.

Nosferatu istorija baigėsi tik šiek tiek geriau. Pasirinkome, sekdami vampyro žudynių pėdsakais, mažesnį blogį ir padarėme klaidą. Bet jis taip pat prisidėjo prie mano Coterie ir likome draugais.

Dėl gangrel Tamikos nesu tikras. Jos istorija buvo labai gera ir mes tikrai tapome draugais, bet nežinau ar ji prisidėjo prie mano coterie. Nebesvarbu jau buvo. Nes čia ir baigėsi mano laikas...

Pati pabaiga nesikeičia. Keičiasi tik, kaip ją pasieksite, kas bus šalia jūsų, kai pasaulis antrą kartą ims slysti jums iš po kojų. Yra kam pabaiga visiškai nepatiko. Man, tuo tarpu, ji buvo ideali. Tokia tobulai, chirurgiškai nupjauta taip, kad žandikaulis tebegulėtų ant klaviatūros, kai ekrane jau slinks kūrėjų vardai.

Jei kartais norėtumėte paremti mano naktines išdaigas, kavos niekada neatsisakysiu: Ko-Fi, ačiū!

žaidimai | Elder Scrolls Online: Dark Heart of Skyrim

Vėluoju jums papasakoti, apie šį naują gėrį, bet geriau vėliau, nei niekada. 2020 Elder Scrolls Online žaidime bus Skyrim'o metai. Kas turbūt pritrauks žaidėjus, kurie jaučia nostalgiją Skyrim ir dėl to nemėgo ESO, arba tuos, kurie mylėjo Skyrim, bet apie ESO nieko nežinojo.

Tai - tamsi ir šalta istorija apie baisias paslaptis, bei mirtinas išdavystes. Tamriel bando pavergti galingas vampyrų valdovas ir tik tu gali tam užkirsti kelią...

Kaip ir buvo su Elseweyr bei, berods, Summerset skyriais, Dark Heart of Skyrim, Tamsioji Skyrim'o Širdis, bus visų metų įvykis, su dviem DLC požemiais (dungeons), pilnu nauju Vakarinio Skyrim'o žemėlapiu, bei papildomu turiniu, pateikiamu kas metų ketvirtį. Istorija prasidėjo su DLC požemiu Harrowstorm ir dabar tęsis Greymoor, po ko berods jau ir seks Skyrim žemėlapis.


Papildomai šiame Skyriuje bus:

• Atnaujinta, pagerinta, ir iš numirusių, bei nenaudingų prikelta vampyrų klasė.
• Dar vienas išbandymas (trial) pavadinimu Kyne's Aegis, kur turėsite apginti kaimą nuo jį puolančių jūros milžinų.
• Nauji Pasaulio Masto Įvykiai, kurie, kaip dabar pagalvoju, nėra pasaulio, juk veikia tik tą žemėlapį... Žodžiu, Summerset buvo tie geizeriai, Elseweyr buvo drakonai, o čia bus Harrowstorm, antgamtinės audros, kurios išsiurbia energiją iš tų, kuriuos įtraukia, paversdamos juos išalkusiais monstrais ir/arba nemąstančiais zombiais.

Na ir, kad jau paminėjau, jog bus atnaujinti vampyrai, jaučiu pareigą visus informuoti, jog tikrai nėra verta (nebent tikrai norite atsilyginti) mokėti už vampyro įkandimą. Žaidėjas Vampyras, kaip ir Vilkolakis, įkasti gali tik kartą per savaitę. Žaidėjai dažniausia atiduoda tuos įkandimus už ačiū. Yra galimybę užsikrėsti ir nuo kitų, mob tipo vampyrų, tik reikia žinoti, kur yra jų atsiradimo vieta (spawn point; vadinti tai "neršto vieta" man liežuvis nesisuka). 

Zonos chat'e prašyti įkandimo geriausia žemėlapiuose, kur yra jų pavertimo vieta (galioja ir Vilkolakiams, jų pavertimo vieta visada yra tame pačiame žemėlapyje, kaip ir Vampyrų):

• Altmeri Dominion (Geltona): Reaper's March
• Daggerfall Covenant (Mėlyna): Bangkorai
• Ebonheart Pact (Raudona): The Rift

Ir, taip, jei nepatiks, galite pas kokį kunigą išsigydyti, už tikrai nedidelį mokestį. Tai galioja ir vilkolakiams, bei tiems, kas nori tapti kita klase jau išbandę vieną.

Jei nežinote, kaip ką žemėlapiuose rasti, rekomenduoju nemokamą programėlę Minion, kur galite rasti daug patogių žemėlapių add-on'ų. Jie - nemokami, legalūs ir netgi rekomenduotini. Bethesda visada vertino fanų darbą ir skatino žmones tobulinti jų žaidimus sau.

Žaidimai | Vampire the Masquerade: Bloodlines 2

Ar girdėjot? Ar matėt? Vampire the Masquerade: Bloodlines žaidimui pagaliau, po šimto metų, kuriama antra dalis, tiesiogiai sekanti pirmojo žaidimo įvykius. Aš iš laimės galėčiau čia pat nusprogt.

Taip tad, trumpai ir aiškiai:

Žaidimą pradėsime, kaip Thinbloods. Thinbloods yra laikomi prakeiksmu, dvyliktu ar tryliktu krauju nuo Šaltinio - Kaino, Lilitos, ar netgi to Protėvio, kuris sukūrė jūsų klaną (pvz.: Malkavian klano protėvis yra Malkav). Thinblood, na, grubiai, skystakraujai, ir jų staigus daugėjimas daug kam reiškia vieną ir tik vieną baisų dalyką: artėja Gehenna, pasaulio pabaiga.

Veiksmas vyks Seattle mieste, iš kart po pirmojo žaidimo įvykių. Žaidimo eiga visada bus naktį, dienos-nakties ciklo nebus.

Žaidimo eigoje paaiškės, jog kažkas labai skubiai, ištisomis gaujomis, kuria vampyrus, t.y. skystakraujus. Nėra visiškai aišku kodėl, ir absoliučiai neaišku - kas (spekuliacijų nepasakosiu). Bet aišku viena - gero nėr ko laukti.

Mes, kažkokiu ten būdu, gausime šansą ne tik išgyventi, bet ir padėti kovoti su šitu maru. Ko pasekoje mums reikės daugiau galios ir mums bus leista tapti pilnaverčiais klano nariais. Bet čia kabliukas: skystakraujis negali tapti klano nariu vos to panorėjęs. Jis gali tapti klano nariu tik išsausinęs kitą klano narį, kas yra absoliutus tabu. Jei žaidėte pirmą Bloodlines žaidimą, tikrai pamenate nemalonias reakcijas į Sebastian LaCroix norą Dyablerizint ten tą sarkofage gulintį vampyrą. Kitas kabliukas: ar to ir buvo siekiama kuriant skystakraujus? Sukurti armiją, kuri mėgins suėsti visus kitus vampyrus?

Bet kuriuo atveju, mums teks tapti klano nariais, nes kitu atveju tiesiog neturėsime pakankamai jėgų kovoti. Ir štai kokius klanų pasirinkimus turėsime bazinėje žaidimo versijoje (apie DLC dar nieko nekalbama, tik žinoma, jog jie bus, ir kokie bus jų pavadinimai, bei užuominos, jog galime tikėtis labiau egzotiškų klanų, nei šie, jau pažįstami):

Brujah: Fiziškai stiprūs vampyrai. Anarchistinių, sukilėliškų pažiūrų, todėl dažnai laikomi atsimetėliais. Varomi neapykantos nelygybei jie kovoja prieš nesikeičiančias sistemas, kur viena galinga kiaulė keičia kitą galingą kiaulę...

Tremere: Kraujo burtininkai gebantys manipuliuoti gyvybe, krauju. Jūsų kūną jie gali priversti jus nužudyti. Bet galios jie nesiekia. Tremere yra mokslininkai. Jie tenori žinoti. Net jų klanas susikūrė, kai žingeidus mokslininkas, tada dar žmogus, pats ėmėsi iniciatyvos prieš vampyrus, ir pats vienu pasivertė. Tai turbūt viską pasako...
Toreador: Menininkai, grožio mylėtojai, prakeikti jausti tą nežmonišką nuobodulį, kuris sustingdo, surakina, ir netgi žudo. Norėdami užpildyti tą tuštumą, jie amžinai ieško, ieško naujų potyrių, naujo grožio...

Ventrue: Valdovai. Bene mėlynkraujai, kurie nebijo apsiimti atsakomybės vesti pirmyn ne tik armijas, bet ir ištisas šalis, pasaulį. Tai nėra toks jau lengvas darbas. Ir niekas nėra geriau jam sutvertas, nei Ventrue. 

Malkavian: Apakinti vizijų jie mato tiesą, tiesas, galimybes, kažką ten, už to... Sakoma, jog visi Malkavian yra vienas Malkav, padalintas per visus savo vaikus. Ko pasekoje visi Malkavians daugiau ar mažiau visuomet jaučia vienas kitą ir veikia beveik, kaip avilys bičių. Tai paaiškintų ir jų gebėjimą žinoti daugiau, nei buvo pasakyta. Gal būt žinios tiesiog atėjo iš kito Malkavian akių?...

Kaip tad manot, kokį klaną rinksitės? Čia, pagaliau, bus galimybė su jais susipažinti PRIEŠ pasirenkant, tad neabejoju, keisime nuomones, ar žaisime kelis kartus.

Įdomiausi Faktai:

• Malkavians gali "suspoilinti" žaidimo eigą, tad net kūrėjai rekomenduoja juos žaisti antru kartu, kai jau patys viską žinosite.
• Visi klanai turi prakeiksmą. O skystakraujų prakeiksmas turbūt tik tas, kad "tikri" vampyrai jų nemėgsta.
• Oficialiam Bloodlines2 puslapyje galite prisiregistruoti ir vampyrais paversti savo draugus. Puslapyje taip pat išslapstyta ir "kraujo pakelių", kurie atrodo, kaip data swirls Assassin's Creed žaidimuose.

 IG | Patreon | Ko-fi

Vieni pakvaišo, kiti patingėjo

  Kartais siaubingai tingiu rašyti savo blogus, o jų turiu kelis. Bet štai, sėdu, rašau, mat prisiversti vis vien geriau nei tiesiog tingėti ir spoksoti. Kaip sako - apetitas ateina bevalgant.
  Bent jau skaitau, ar ne? Dėl tam tikrų priežasčių čia apie skaitytas knygas nepasakoju, bet galiu trumpai kažką apsakyt. Tarkim, nuo paskutinio įrašo perskaičiau Edgar Allan Poe knygą, baltų lankų išleistą kaip "mažos didelės knygos" (o gal didelės mažos knygos?), t.y. "Auksinis vabalas". Ją sudarė devynios trumpos istorijos, viena juokinga, dvi baisios, trys neblogos ir trys neįdomios. Poe geriausiai pažinojau kaip vampyrą iš Kim Newman antrosios Anno Dracula knygos "Bloody Red Baron", tad platesnė pažintis turėjo ankščiau ar vėliau įvykti. Nenusivyliau, tikrai ne. Autorius turi labai savitą stilių, kuris man pasirodė net labai priimtinas. Kartais užtrunka aiškindamas, su tomis istorijos preliudijomis, bet nė sykio negalėjau pasakyti "vyruti, iš tuščio į kiaurą, gal jau gana?", kas tikrai dažnai  nutinka su daug, daug kitų knygų.

  Kita knyga kurią įveikiau, jei gerai pamenu, tai prieš Poe, buvo Susannah Cahalan "Brain on Fire: My month of madness". Labai įdomi ir netgi kiek gąsdinanti knyga, mat tai, kas ištiko autorę - gali ištikti kiekvieną, o nustatys tai - ne kiekvienam. Ir net jei nustatys - nėra garantijos, kad pagydys ir nebūsi atiduotas gydyti į psichiatrinę, ar dar blogiau - mirsi. Dabar nesigilinsim ir viso to anti/auto/en iš šios ligos biografijos nepasakosiu, bet esmė maždaug tokia - kūnas puola smegenis ir juos dėl bala žino ko ima žaloti. T.y. ne rankom ir kojom, bet bet kuriuo atveju išvesdamas asmenį iš rikiuotės. Autorė juk buvo puiki žurnalistė, o mėnesio bėgyje tapo po savimi darančia ligone, kuri gulėdavo iškišusi liežuvį ir nė kalbėti ar skaityti nebegalėjo. Jai - pasisekė. Laiku ir vietoje pasirodė puikus gydytojas, diagnozavo ir pagydė ją tiek, kad štai, turime knygą apie ją ir jos ligą. O kiek tokių, kuriems šios ligos nenustatė ir paliko su "šizofrenikas" kortelėje, kažkur psichiatrinėje?
  Dar viena perskaityta knyga būtų Richard Matheson "Aš Esu Legenda" (I am Legend). Labiausia nusistebėjau, kad ji išleista tik kiek per pusšimtį metų vėliau nuo Bram Stokerio "Drakulos", bet ir istorijos ir vampyrai skiriasi kaip diena nuo nakties. Štai puikus sub-žanrų pavyzdys, abi knygos - Siaubo žanro, tačiau viena - apokaliptinė, kita... Nė nežinau, klasikinio siaubo? Kur dėtumėt Drakulą?
  Teko matyt ne vieną "Aš Esu Legenda" filmą (Aš Esu Omega ir dar kažkoks) ir po knygos galiu pasakyti, jog visi iki vieno jie siaubingas šlamštas. Knyga - neįtikėtina, tiesiog neįtikėtina.

  Perskaičiau ir lenkų autorės Sylwia Chutnik knygą "Kišeninis Moterų Atlasas". Šią knygą būtų lengvai galima pervadinti "Kišeninis žmonių atlasas", daug kuo priminė man Salingerio "Rugiuose prie bedugnės" (Catcher in the Rye), tuo tokiu priverstiniu tylėjimu, kai negali pakęst būtinybės aiškintis, juoba, kai žinai jog tai ką kalbi - vėjas tyruose, niekam nerūpi.

  Dabar skaitau tris knygas. Vieną - iš knygų klubo, į kurį įstojau prieš du mėnesius (ar tris? turbūt tris. Gal net keturis, vaje), vadinasi "The Evolution of Calpurnia Tate", kol kas nė nepradėjau, bet sakau jog jau skaitau. Pradėjau vietoje to pirmą Murakamio knygą iš serijos "Žiurkė" (The Rat), kurios beabejo gavom trečia ir ketvirtą knygas (iš tiesų tai trilogija+, o ne serija, "Dansu Dansu Dansu" yra lyg pridėtinė, o tos pirmos trys - "Hear the Wind Sing" ir "Pinball, 1973" laikomos trilogija. Nesijaudinkit, kas neskaitė pirmų dviejų, lietuviškai jų nėra ir turbūt nebus, mat jų tiražas ištirpęs, gaut siaubingai sunku, nieks neapsiima perleisti, nors reikėtų, mat sena knyga Amazon.com kainuoja per šimtą dolerių). Pradėt reikėjo, mat turiu popierinę "Avies Medžioklę", o man tiesiog galvoje virti ima, kai pagalvoju jog tai knyga iš serijos...

  O, štai ką pamiršau paminėti angliškai rašomame bloge - Anne Rice "Miegančiosios Gražuolės Trilogiją", kurią užbaigiau ir dabar net nesmagiai jaučiuosi. Priprantu prie knygų, kurias skaitau lėtai, o kai jos baigiasi - atrodo, jog kažko trūksta.

  Iš popierinių knygų pradėjau skaityti turbūt paskutinį dalyką apie Sukę Stekhaus kurį pavyks gauti iš Charlaine Harris, t.y. jos trumpų istorijų rinkinuką, iliustruotą ir vos per du šimtus lapų, stambiu formatu. Knygelė vadinasi "A Touch of Dead" (mano supratimu, ypač skaitant pirmą istoriją, tai turėtų verstis kaip "Žiupsnis Mirties" (a hint of blood, eh?), mat... na... Pelenai, fėjų dulkės. Suprantat kur link suku?). Labiausia nudžiugino autorės trumpas visų istorijų aprašas, kur minima jog Erikas Nortmanas kas met švenčia Drakulos gimtadienį, mat Drakula - jo dievaitis. Erikai, užsidirbai riebų pliusą! 

  Taip taip, vis dar žiūriu True Blood serijas, tik, kaip visada, į vidurį jos ima mane erzinti tuo nutolimu nuo knygų. Knygos man patiko daug labiau. Dar žiūriu ir Da Vinčio Demonus (Da Vinci's Demons), jų ten atrodo tik aštuonios serijos sezone, o aš dar nesugebėjau visų pažiūrėti. Tiems, kas žaidė Assassin's Creed žaidimus, tuos kuriuose herojus - Ezio Auditore da Firenze - turėtų labai patikti, išgirsite daug pažįstamų vardų, pamatysite daug pažįstamų vietų. Labai noriu pažiūrėti dar ir kokį anime, bet spaudžia Pragaras ant Ratų (Hell on Wheels), ir nepabaigtas anime Metalinis Alchemikas: Brolija (Full Metal Alchemist: Brotherhood).
 
  Ir, vertimus vis dar darau, nepamirškit, kad juodrasčiai pigesni, bet redaguoti - jau sutvarkyti. Ir nerašykit paskutinę minutę. Aš, beabejo, mielai dirbsiu iki penkių ryto, kad tik suspėčiau, bet penktą ryto mintys LABAI nesiriša.

Tikras Kraujas - Saulė

  Paskutinės, tryliktos Sukės Stekhaus knygos beliko gal tik 30 lapų. Prisipažinsiu, nuobodžiau baiginėtis tokia serija negalėtų. Jei autorė būtų tikrai norėjus kažkuo nustebint, būtų sumetus Sukę su Kvinu, kas beabejo - nesišviečia. Atsirado velnias, tikrąja ta žodžio prasme, atsirado vampyrų karalienė, kuri nori Eriko, o Erikas visgi - praktiškas žmogus. Bilas tuo tarpu gavo progą atsikeršyt Erikui ir įskundė jį Sukei vienu svarbiu reikalu, kas labai prajuokino. Na, ir taip toliau, ir taip toliau, ir taip toliau. Beje, ar minėjau, kad Sukė jau praktiškai milijonierė? Vat.

  Šiandien pažiūrėjau šviežutėlę antrą šešto sezono seriją. Ten irgi nieko gero. Nežinia ko aš čia taip prilipau prie True Blood, bet kad ir kaip neįdomu kažkas būtų - ketinu laikytis. Taigi, kas neįdomu šį kart? Pirma tai, nuojauta, kad sezonai užsibaiginėja. Iš kur nuojauta? Ogi, yra didelis šansas, kad po šio sezono Sukė nebebus fėja. Ir ką tada? Minčių ji nebeskaitys, šviesa nebesimėtys. Minčių skaitymas beje tik seriale - fėjų dalykas. Knygose ji šią dovaną gavo iš kitur. Na, kas dar? Džesika jau iki gyvo kaulo... Eriko moteriškės irgi jau... O dar tie naujokėliai, kurie mano, jog tai jų pareiga priverst tuos, kurie nenori dalyvaut šitam chaose - dalyvaut šitam chaose. Nieks niekada neturi teisės kažkam sakyt ar kariaut ar trauktis. Ir juo labiau neturėtų fotografuoti vykstančio nusikaltimo iš krūmų. 

   

Viskas bent jau baigėsi gražia muzika "The Naked And Famous - The Sun". Antra serija - antra daina. 

True Blood: S6E1

  Who-oo, who are you really??
  At Last prasidėjo naujas True Blood (Tikro Kraujo) sezonas, jau šeštas. Pastaruosius du kūrėjai akivaizdžiai nė neuostė knygų, bet tiks ir taip, ką jau ten, skųsiesi žmogus dėl niekų. Ir taip smagu žiūrėt. Džes apvėmė Eriką, Sukė atšaukė Eriko pakvietimą į namus jam ten dar stoviniuojant (išsiteleportavo, taip sakant), Džeisonas nusprendė, kad jam jau nusibodo, kad vampyrai tvarko jo smegenis prieš jo valią. Linksma žodžiu, visi kruvini, laksto, badosi mediniais kuolais ir šaudosi medinėmis kulkomis. O kur dar politinės intrigos, vilkolakių gaujos, kuriose žūt-būt turi įrodyt savo viršenybę nudėdamas kitus, bei... Na... Ne, kaip ir viskas.

  Aš, su ta savo tradicija, išgėriau beveik litrą pomidorų sulčių ta proga. Dabar, tiesą pasakius, truputį gailiuosi, bet šiaip jau, pamąsčius - buvo verta, oi kaip verta.

  O čia - pabaigos muzika. True Blood (Tikras Kraujas) irgi turi tradiciją - geriausi gabalai "į temą" paliekami titrams. 

Karšta, po velnių

  Rimtai taip. Jau kelinta diena po porą valandų per nakt miegu. Taip, langas atdaras, taip, antklodė numesta. Užmiegu ir vos ne su šuoliu iš lovos pabundu. Paprastai tebūna praslinkę dešimt minučių, jei pasiseka - visa valanda. O kai vartausi lovoje iki kokių 11 ir bandau atsigriebt - jaučiuosi, kaip absoliutus tinginys. Tada keliuosi ir pykstu ant savęs - va, dieną pramiegojai, ar labai ten tau to miego reikia? Šiąnakt dar ir skaityklė išsikrovė, mat aišku, pamiršau ją pakrauti (tam juk miego reik, smegenys atsisako bendradarbiauti), žibintuvėlis velniai žino kur, mp3 grotuvo nesinorėjo, mat užmigus kyla rizika ausinėse pasismaugti.

  Skaidrinuosi nuotaiką viskuo kuo galiu, bet jau visokios depresijos, pykčiai ir tikri galvos skausmai kimba. Pirma tai, žmonės linkę siaubingai išnaudot, o aš - leistis. Padaryk tą, aną, trečią, sutvarkyk man šitus popierius, sukurk man čia kažką tokio fancy, padaryk žurnalo maketą, išversk tekstą (už tai aš pinigus imu, velniai jus kur!), o kur dar tie visi abiturientai nelemti... Nežinau, kodėl nusileidžiu. Nežinau, kodėl sutinku, kodėl dirbu svetimus darbus šalia savų. Ne, visgi žinau, bet verčiau tokiomis nesąmonėmis nesidalinti.

  Nuotaiką kol kas taiso šiokios tokios knygos, žaidimai Metro 2033 ir Last Light, fps, ką pasirodo aš galiu žaisti, jei jie padaryti padoriai (kitu atveju ima pykint nuo kvailo judėjimo). Labai įdomūs žaidimai, gražiai sukurpti, moralizuoja kaip turi būt. Bet kita vertus, tokie ne visai normalūs žmonės kaip aš, greit įžvelgia moralės kitą pusę. Tarkim, nejaučiu didelio moralinio skausmo, jei nusprendžiu patiest visą stotį banditų, kai jie mano/Artiomo draugą prigriebė. Pft, lyg jie manęs nenušautų, jei tik matytų kur aš.

  Kas knygas liečia, tai aš turiu tokį bjaurų polinkį po dešimt iš kart skaityt. Tada einasi lėtai ir kartais piktai, mat sau pagalius į ratus kišu, kai galvoj susimaišo dvi panašios istorijos. Baiginėju "Knygų Vagilę" (puoliau skaityt, nes kažkur išgirdau, jog bus filmas. Bet po to nieko daugiau ir negirdėjau, tai ir nežinau bus ar nebus), baiginėju dvyliktą Sukės Stekhaus knygą (trylikta bus paskutinė), dar gi Magijos Doktriną pasiėmiau skaityt. Kodėl? Nežinau. Įdomu pasidarė. Vis žiūriu internete Ronio ir Hario fotografijos sklando su užrašais "kaip galima tingėt daryt magiškus namų darbus magijos mokykloje??", tai galvoju, pažiūrėsiu. Ir ką manot? Tikrai labai nuobodu... Dar turiu tris knygas apie NSO, bėda tik ta, kad tik pusiau pamenu motyvaciją, kodėl jas ėmiau iš bibliotekos. Na ir aišku dar reikia užbaigti paskutinę Anne Rice "Miegančiosios Gražuolės" dalį. Ši turi potencialo būt geriausia iš visų. Pirma knyga buvo nei šis nei tas, paprastai tik pabaigoje įvyksta kas nors įdomaus. Antroje būtent taip ir buvo - keletą princų ir princesių pagrobė. Trečioji knyga turėtų pasakot "1001 naktį". Reik per daug nesitikėt, Anne moka visą storą skyrių prastumt be veiksmo.

  Per pastarąsias keletą dienų radau labai įdomių žmonių. Viena iš jų netgi skaito mano nosferatiškas klejones, o ir vampyrų maskaradą žino. Neįsivaizduojat, kaip apsidžiaugiau! Labai retai randu žmonių, kurie tikrai žino tą žaidimą ir savu kailiu patyrė kaip labai jis įtraukia. Įdomu, kaip ten jiem sekasi MMO iš jo daryt, juk White Wolf kaip ir tebeegzistuoja, tai pagal viską galėtų ir kažką gero padaryti, kad ir be Troikos. Kol kas horizonte panašus "kablys" nusimato tik su CD Projekt Red kuriamu Cyberpunk 2077. Man Cyberpunk'as - ne pats idealiausias žanras, mėgstu labiau post-apokalipses visokias, bet pagalvojus, geriau nei Steampunk'as (nors ir tas neblogas, bet po kurio laiko ima pabost, man tarkim, po Anno Dracula knygų nesinori į tą pusę nė žiūrėt kol kas, nors tos labai patiko, bet jų apimtis tokia, kad ilgam užkemša arterijas).
  Ką ten dar radau? Na, kas žinot, kas nežinot, man labai smagu paskaitinėti viską ką galima apie Drakulą ar Vladą Tepešą Smeigiką, nesvarbu ar iš istorinės pusės, ar prikurto kažką. Vakar internete mane sužvejojo asmuo su labai Karpatišku slapyvardžiu. Išsiaiškinom, kad požiūris į Drakulesčius mūsų labai panašus. Smagu, kai vien dėl domėjimosi kažkuo kažkam nepasirodai trenktas. Juk taip būna. Juk būna, kad kreivai žiūri, kai eini su dvylika knygų glėby, mat turėtas maišelis jų jau pilnas. Būna, kad su užuojauta žiūri, jei pasakai, kad žaidi video žaidimus. O juo labiau būna, kad žmonės skuba atsisveikint, jei sužino, jog kažkada seniai seniai ketinai studijuoti istoriją.

Dark Shadows

  Ką tik baigiau žiūrėti Tim Burton filmą „Dark Shadows“. Iš kart sakau, jog filmas buvo visai ne tai ko tikėjaus. Maniau bus kokia nors vampyriška „Vabalų Sulčių versija“ – juodas humoras apie seną vampyrą, kuris nė velnio neišmano apie nūdieną. Ką gi, apgavo tie treileriai mane, bet filmas nenuvylė.

  Filmas iš tiesų apie seną vampyrą, kuris nė velnio neišmano apie nūdieną, bet vis vien žūt-būt įsibrauna į savo šeimą, t.y. tuos žmonės, kurie būdami jo kraujo tebegyveno jo senuose namuose. Moteris, kuri buvo už šeimos galvą jį priima su viena sąlyga – viskas liks tik tarp jų, t.y. – jo nemirtingumas ir panašūs dalykėliai. Patiko man, kad toji Elizabeth taip rimtai stengėsi pateisinti kiekvieną Barnabas Collins poelgį ir įprotį. Tarkim, leptelėjo jis, kad stalo įrankiai ne sidabriniai, jog jis tai žino, mat jei jie būtų sidabriniai – jis jau degtų. Ji tuoj pat garsiai visam stalui „priminė“ – o taip, lyg ir minėjai, kad turi baisią alergiją.

  Prasidėjo filmas gražiau nei ėjosi, panelė auklė Victoria Winters traukiniu riedėjo dirbt guvernante dvare, prižiūrėt kiek kvaištelėjusį aristokratų vaiką, taip, tų pačių Collins šeimos atžalą. Paskui ji buvo kiek primiršta ir filme viskas sukosi apie žuvis, Barnabas ir raganą, kuri jį prakeikė ir aišku – nenumirė. Daug potencialo turėjo paauglė dukra ir tas pakvaišęs vaikelis, bet jų irgi per daugiausia panaudoti nesiteikė, viena kita nebloga scena ir atseit gana. Tad nusivyliau tuo, kad kai tik viskas pradėjo rutuliotis – labai greit ir baigėsi, o galėjo sukelti kur kas galingesnį sprogimą.

  Filmo garso takelis – nuostabus. Alice Cooper ir Joan Jett muzika (nežinau ar tikrai jos ten Season of the Witch versija buvo, bet drįsčiau manyti...) smagiai derėjo su niūria, povandeninę karalystę primenančia aplinka. Paprastai didžiuose dvaruose matai tigrus, liūtus, vilkus, paukščius ir kitokį žvėrių pulką, o čia viskas orientuota į jūrą – jūrų arkliukai, undinės, aštuonkojai, kriauklės ir pan., labai gražu.

  Filmo pabaigoje palikta užuomina į tęsinį, ko tikrai norėčiau, gal tada kiek išplėstų kitų šaunių herojų istorijas, ko tikrai labai reikėtų, kitaip bus prarastas būrys labai keistų asmenų. Ir šiaip jau, filmas man tikrai patiko. Ne tas, kuris palieka ilgai išliekantį gilų įspūdį, bet tas, kurį mielai pažiūrėtum dešim kart ir vienuoliktą neatsisakytum.