Ką tik baigiau žiūrėti Tim Burton filmą „Dark
Shadows“. Iš kart sakau, jog filmas buvo visai
ne tai ko tikėjaus. Maniau bus kokia nors vampyriška „Vabalų Sulčių versija“ –
juodas humoras apie seną vampyrą, kuris nė velnio neišmano apie nūdieną. Ką gi,
apgavo tie treileriai mane, bet filmas nenuvylė.
Filmas iš tiesų apie seną vampyrą, kuris nė
velnio neišmano apie nūdieną, bet vis vien žūt-būt įsibrauna į savo šeimą, t.y.
tuos žmonės, kurie būdami jo kraujo tebegyveno jo senuose namuose. Moteris,
kuri buvo už šeimos galvą jį priima su viena sąlyga – viskas liks tik tarp jų,
t.y. – jo nemirtingumas ir panašūs dalykėliai. Patiko man, kad toji Elizabeth taip rimtai stengėsi pateisinti kiekvieną Barnabas Collins poelgį ir įprotį. Tarkim, leptelėjo jis, kad stalo įrankiai ne
sidabriniai, jog jis tai žino, mat jei jie būtų sidabriniai – jis jau degtų. Ji
tuoj pat garsiai visam stalui „priminė“ – o taip, lyg ir minėjai, kad turi
baisią alergiją.
Prasidėjo filmas gražiau nei ėjosi, panelė
auklė Victoria Winters traukiniu riedėjo dirbt guvernante
dvare, prižiūrėt kiek kvaištelėjusį aristokratų vaiką, taip, tų pačių Collins
šeimos atžalą. Paskui ji buvo kiek primiršta ir filme viskas sukosi apie žuvis,
Barnabas ir raganą, kuri jį prakeikė ir aišku – nenumirė. Daug potencialo
turėjo paauglė dukra ir tas pakvaišęs vaikelis, bet jų irgi per daugiausia
panaudoti nesiteikė, viena kita nebloga scena ir atseit gana. Tad nusivyliau
tuo, kad kai tik viskas pradėjo rutuliotis – labai greit ir baigėsi, o galėjo
sukelti kur kas galingesnį sprogimą.
Filmo garso takelis – nuostabus. Alice Cooper
ir Joan Jett muzika (nežinau ar tikrai jos ten Season of the Witch versija
buvo, bet drįsčiau manyti...) smagiai derėjo su niūria, povandeninę karalystę
primenančia aplinka. Paprastai didžiuose dvaruose matai tigrus, liūtus, vilkus,
paukščius ir kitokį žvėrių pulką, o čia viskas orientuota į jūrą – jūrų
arkliukai, undinės, aštuonkojai, kriauklės ir pan., labai gražu.
Filmo pabaigoje palikta užuomina į tęsinį, ko
tikrai norėčiau, gal tada kiek išplėstų kitų šaunių herojų istorijas, ko tikrai
labai reikėtų, kitaip bus prarastas būrys labai keistų asmenų. Ir šiaip jau,
filmas man tikrai patiko. Ne tas, kuris palieka ilgai išliekantį gilų įspūdį,
bet tas, kurį mielai pažiūrėtum dešim kart ir vienuoliktą neatsisakytum.
