Laimingų Švenčių, skanaus maisto, velniop tą saiką bent kartą metuose, ir nuolatinį savęs koliojimą, jūs nuostabios būtybės. Pabūkit vampyrais, kaip mūsų mylimas tėtukas Drakula, nusiteikit pragyvent priešus ir piktybinius kvailius, bei pasidžiaukit jau nusibodusia žiemos tamsuma, taip kartelį dar, nuoširdžiai, lyg saulėj degtumėt, nes žiemos saulėgrįža jau praėjo, tad dabar dienos - tik ilgyn.
Laimingo jums netikro Drakulos gimtadienio, pašėliokit, pasilinksminkit, ir pailsėkit per jį.
1922 sukurtas Nosferatu yra be leidimo Bram Stoker'io kūriniu, "Drakula", paremtas filmas, kuriame kitais vardais pavadinti veikėjai vis viena seka ta pačia, ar bent jau labai panašia siužeto linija. Autoriaus palikuonys, nepaisant tų pakeitimų, patraukė filmo kūrėjus į teismą ir laimėjo bylą, kurios pasėkoje Nosferatu filmo juosta ir jos kopijos turėjo būti sunaikintos. Visgi Nosferatu, kaip tikras nemirtingas parazitas, išgyveno vienoje kitoje užslėptoje kopijoje ir dabar yra laikomas įtakingu siaubo filmų šedevru.
Kaip ir daugybė vėlesnių Drakulos adaptacijų, čia sekama ta pati istorijos linija - kelionė pas vampyrą, daugybė nepaisomų įspėjimų, baisūs atradimai, dūžtantis laivas, turtingas užsienietis apsigyvenęs apleistame name, nepaaiškinamų negalavimų kamuojama moteris, kurią užsienietis-vampyras pasirenka savo auka ir kokia nors jo mirtis, po kurio moteris atsigauna lyg niekur nieko.
Hutter'is (Harker) keliauja pas grafą Orlok'ą (Dracula), pakeliui klausydamasis šnabždesių apie nedorus toje pilyje vykstančius dalykus ir ten gyvenančius asmenis. Bet, darbas yra darbas, o Hutter'is juk modernus miesto vyras, kažkokiais ten prietarais ir blevyzgom apie velnius, vampyrus, vilkolakius - nė neketina gąsdintis. Nepaisant to, grafo Orlok'o pilyje tas įsitikinimas savo teisumu šiek tiek sudreba. Bet, ir vėl, pabudęs uodų sukandžiotu kaklu, jis ramia širdimi imasi tyrinėti grafo pilį. Ir labai greitai pasigaili to, ką ten atrado, ką matė...
Tuo tarpu Ellen (Mina), bene paraleliai su Hutter nerimu, ima negaluoti, vaikščioti per miegus ir kamuotis. Psichiatrinėje ligoninėje - irgi kyla šurmulys. Anot čia kalinčio gydomo vyriškio, taip yra, nes "atvyksta šeimininkas". Ir iš tiesų, neužilgo į uostą įplaukia laivas su išžudyta įgula. O į apleistą namą priešais Ellen langus įsikrausto keistas užsienietis.
Mieste siautėja maras, eilės karstų vis keliauja gatvėmis, užkrato baimė priveikia net stipriausius: kas serga, kas sveikas, kaip žinoti iki ne per vėlu? Ellen, vis dar negaluodama, bet matyt neįtariama, kaip maro nešiotoja, obsesyviai skaito Hutter'io turėtą knygelę apie vampyrus ir gan greit susieja įvykius. Čia ir išsivysto planas, užgimęs iš knygoje rasto atsakymo, jog vampyras gali būti sustabdytas tik doros moters, kuria (jos krauju) užsiėmęs šis neišgirstų pirmųjų gaidžių ir būtų užkluptas saulės.
Filmas, nors ir įprasto ilgio, susideda iš keturių trumpų aktų ir nors viskas rutuliojasi gan greitai, žiūrisi - labai lėtai. Viskas perteikiama per užtęstas išraiškas ir tekstą ant ekrano, kuris man ne visada buvo lengvai įskaitomas, bet čia jau asmeninė problema. Kas patiko, tai muzika. Skambėjo kažkaip... Kažkaip kitaip.
Jį labai verta pažiūrėti, gal su kokiais draugais, kad labai neprailgtų laikas, nes tikrai įspūdinga, kaip jis išliko iki mūsų laikų ir yra žiūrimas.
Vakar truputį papaišiau. Labai laukiu Vampire the Masquerade: Swansong, iki kurio nors ir nebe daug liko, bet labai nenoriu jo pirkti Epic platformoje, tad galimai dar teks palaukti.
Vietoje to, štai jums nedidukas nosferatu klano nario portretas. Juos pirmus pamato mano Contribee ir Ko-Fi remėjai, o po to jis bus randamas visuose mano paskyrose, įskaitant ir Redbubble.
Labai neseniai peržaidžiau Vampire the Masquerade: Coteries of New York. Prieš tai nebuvau matęs jokių peržaidimų, tai čia buvo toks visiškai naujas potyris. Pradėjau, kaip Ventrue, bet dar teismo metu mane jau per daug suerzino, tai mečiau ir pasidariau Brujah, su kuriuo sugebėjau numinti mažiau kulnų, nei su Ventrue...
Tamsos Pasaulyje (World of Darkness) norėdami sukurti kitą vampyrą privalote gauti leidimą iš vietinio Princo (titulas taikomas visoms lytims vienodai - Prince). Ko pasėkoje, žaidime jūsų egzistencija yra nelegali ir pagal vampyrų įstatymus, jei bus rastas jūsų kūrėjas - jis irgi bus sunaikintas. Kaip ir jūs, taip. Žemiau pateikiu savo žaidimo įspūdžius, po kurių bus nuoroda į video sąrašą, jei norėsite pažiūrėti, kaip visa tai atrodo. Stengsiuosi daug nespoilinti.
Klano pasirinkimas nulems pirmas kelias jūsų žaidimo minutes: kas jus pavers, kuo jūs tapsite. Toliau žaidime savo pasirinkimą jausite naujomis galiomis, bei savo charakteriu, atsakymais. Kaip ir minėjau, su Ventrue, net švelniausi atsakymai, kažkaip numindavo žmonėms kulnus, kur su Brujah buvo galima būti labai draugiškam ir paprastam.
Nežinau, ar tikrai įmanoma neišgyventi teismo, greičiausiai taip, nes atsakymai labai apibrėžti, bet jei visgi įmanoma neišgyventi, tai turbūt priklausys ir nuo princo šerifo Qadir žodžio. Jis jus suranda po pavertimo, sutvarko, ką pridirbote, bei pristato į teismą. Ir tikrai nepamirš, kaip su juo elgėtės, kalbėjote, bei ar jam teko jus vaikytis po stovėjimo aikštelę.
Machinacijas išgyvenau ir gavau savo Haven, kur leidau dienas, nes naktimis mane pirmyn atgal varinėjo, kaip ir Bloodlines žaidime. Tas, beje, irgi prasideda nuo pavertimo ir teismo, kur jūsų pasigaili.
Kai pirmą syk nakvosite savo namuose turbūt patirsite tą patį jausmą, kokį pajutau ir aš, tą kitų tokio tipo žaidimų išaugintą pojūtį, kad viskam laiko tikrai neužteks, tad reikia rinktis ir dėliotis prioritetus.
Švaisčiau laiką su Sophie, savo"įmotės" kūriniu-vaiku, kuris tikrai nebuvo vertas to brangaus laiko. Dariau viską, ką liepė ir pati Sophie. Susidraugavau su Nosferatų primogenu Kaizeriu (Kaiser), kuris buvo labai įdomus, ir dėjau visas pastangas prisigerinti Qadir, bei palaidoti savo praeitį taip, kaip jis ir norėjo.
Į jūsų Coterie gali prisidėti Malkavian vardu Hope, Nosferatu vardu Gianni, Gangrel vardu Tamika ir Tremere vardu Agathon. Coterie, tai toks ištikimų draugų, arba skolingų asmenų būrelis, kuriais galite pasikliauti bėdoje, taip sukurdami savo pačių nediduką politinio saugumo burbuliuką.
Pirmiausia išskubėjau padėti malkavian, kuri supažindino mane su visiškai kitokia interneto puse, tokia pilna balsų, kad jų visų ištakos nė nenustebino. Deja, jos protui aš (aš - asmeniškai; jums gal pavyks geriau, klanas neįtakoja) neprilygau, tad susimoviau. Ji prisidėjo prie mano Coterie, bet draugystė nebesitęsė.
Nosferatu istorija baigėsi tik šiek tiek geriau. Pasirinkome, sekdami vampyro žudynių pėdsakais, mažesnį blogį ir padarėme klaidą. Bet jis taip pat prisidėjo prie mano Coterie ir likome draugais.
Dėl gangrel Tamikos nesu tikras. Jos istorija buvo labai gera ir mes tikrai tapome draugais, bet nežinau ar ji prisidėjo prie mano coterie. Nebesvarbu jau buvo. Nes čia ir baigėsi mano laikas...
Pati pabaiga nesikeičia. Keičiasi tik, kaip ją pasieksite, kas bus šalia jūsų, kai pasaulis antrą kartą ims slysti jums iš po kojų. Yra kam pabaiga visiškai nepatiko. Man, tuo tarpu, ji buvo ideali. Tokia tobulai, chirurgiškai nupjauta taip, kad žandikaulis tebegulėtų ant klaviatūros, kai ekrane jau slinks kūrėjų vardai.
Jei kartais norėtumėte paremti mano naktines išdaigas, kavos niekada neatsisakysiu: Ko-Fi, ačiū!
