Vampire the Masquerade: Shadows of New York (Vampyrų Maskaradas: Nju Jorko Šešėliai) baigiau sąlyginai senokai, tiesiog niekaip negalėjau prisiversti apie jį parašyti. Prasidėjo, kaip labai per daug, baigėsi, kaip labai per mažai.
Gauname žaisti Julia, žurnaliste, kurios gyvenimas tiesiog sutrinamas į dulkes. Ji praranda viską. Nuo moralinio teroro iki fizinio smurto. Vien tam, kad įsitikinti jog ji tinka priimti Lasombros klano prakeiksmą, ar ji verta išgyvenimo dovanos. Čia, pačiu pirmu savo žaidimu, aš sugebėjau mirti. Tiesiog nebuvau pasiruošęs tokiems dalykams.
Bet jeigu jūs sugebėsite išgyventi, tapsite Lasombra klano nariu. Ir, kai tik pradėsite viltis, jog galėsite atstatyti savo gyvenimą, pradėti iš naujo, suprasite, kaip žemai jūsų išverstaskūrių klano vardas yra Camarilla sektoje. Atėję čia, jų Tvarkos natūralūs priešai, Chaoso nešėjai, jūs buvote priimti be jokio susitarimo. Negavote nieko, o atidavėte - viską. Ir vis tiek, apsižvalgę jūs matote neapykantą, pagiežą... Bene ir baimę?
Politinis žaidimas žaidime prasideda, kai į paviršių iškyla ano žaidimo vampyržudystė. New York princas ir ją supantys žaidėjai atrodo labai sunerimę tokio didžio asmens, kad ir tikrai nemylėto, pašalinimu. Jiems būtina išsiaiškinti kas ir kaip tai padarė. Ir ką gi daugiau pasiųsti atlikti šios gyvybiškai svarbios misijos, jeigu ne menkiausio, jauniausio, visiškai pakeičiamo nario. Taip. Lasombros žurnalistės.
Nuo čia bus svarbu ne tik, kaip elgsitės, kokiais būdais sieksite savo tikslų, ką sakysite. Svarbu bus ir kaip galvosite, patys sau. Lasombra sutverti išgyventi, su tuneliniu matymu jie siekia tikslo be jokio gailesčio ar skrupulų, bei prasprogsta chaotišku įsiūčiu, kai nepavyksta. Bet tai tikrai nereiškia, jog jums reikia būti blogu, kad gautumėte galios. Galite ir kitaip įrodyti Camarilla sektai, jog nesate Chaoso ir Tamsos nešėjas, kokie buvo jūsų klano protėviai. Žinoma, su sąlyga, jog jums visgi pavyks išnarplioti šią baisią raizgalynę.
Kartu su be galo gražiu menu, tapyba, piešiniais ir nuostabia tamsia muzika - tai ir yra geroji žaidimo pusė.
Blogoji, tuo tarpu... Žaidimas trunka septynias žaidimo dienas, kur Coteries of New York bene truko dvi savaites. Per naktį padaryti spėjate tik vieną ar du dalykus ir tada turite grįžti pas savo merginą, kur saugiai praleidžiate dieną ir gal būt pasimaitinate. Tokia laiko tėkmė tikrai sutrumpintų žaidimą, tad kaip gi to išvengti? Taip, begale, begale teksto kuris tikrai ne visas pridėjo vertės pačiai istorijai. Vidury sakinio gi neišjungsi žaidimo, tai streaminti kartais būdavo labai sunku. Tiesiog trūko vietų, kuriose galėčiau žaidimą išjungti, kai jaučiausi pavargęs.
Kitas blogas dalykas, vietomis leisdavo pasirinkti atsakymą, kur tas atsakymas neturėjo absoliučiai jokios įtakos tolimesniems įvykiams, neiššaukdavo jokios kitokios reakcijos, pasikeisdavo gal sakinys, gal du žodžiai. Ir nekalbu apie atsakymus, kurie savo turinio stoka buvo skirti parodyti situacijos beprotybę. O tada, kai jau atrodo tikrai norėtum atsakyti, o ne tik klausytis Julijos, nes absoliučiai nesutinki su tuo, ką ji dabar sako - too bad, jokių pasirinkimų nėra.
Bendrai imant žaidimas man patiko. Tik negaliu nuspręsti ar patiko labiau ar mažiau, nei Coteries of New York.
