Dar visai neseniai užbaigiau Vampire the Masquerade: Coteries of New York. Tada... Na, dabar, pasiėmiau Shadows of New York. Jei pirmas mane sužavėjo, tai šitas... Šitas buvo kažkas tokio.
Pirmą syk įsijungęs stebėjausi be galo ilga pradžia, kas šiaip jau nežavėjo ir vis dar neatrodo labai vietoj ten visas tas sapaliojimas. Ir vos ėmė kažkas vykti, vos priartėjo ta virtimo vampyru grėsmė - žaidimas baigėsi. Mano pasirinkimas... Tarkime, natūroj aš nesu labai jau vengeful žmogus. Mane tiesiog nužudė ir žaidimas baigėsi. Negalėjau patikėti.
Pradėjau iš naujo, prasukau visą tą ilgą pradžią ir... Man sunku patikėti, jog egzistuoja galimybė žaisti Lasombros klano nariu. Lasombra yra... Na, jūs matot iš mano daromų pauzių, jog esu tiesiog savitam pasimėgavimo šoke.
Lasombra klanas yra kažkas visiškai kito. Jeigu Tzimisce yra baisūs, tai Lasombra yra baisesni. Jie yra Sabbat'o Ventrue versija, natūralūs valdovai, lyderiai, vedliai, bosai. Skirtumas tik tas, kad Lasombrai ne itin rūpi pats valdymas. Jie nori būti viršuje, nes ten jie bus neliečiami.
Šiame žaidime sekama V5 versija, tad čia Lasombra jau prisidėjo prie Camarilla, bet išsiderėti taikos jiems buvo sunku, tad dabar yra bene nekenčiamiausias, prasčiausias, bjauriausias klanas. Ir jūsų herojė bus ignoruojama, engiama ir peikiama. Štai kaip žemai krito vardas, kurį kiti vampyrai bijojo net šnabždėti...
Pati herojė - oi, tokius veikėjus tiesiog dievinu. Tobulas balansas tarp nihilizmo, apatijos ir obsesyvios aistros gyvenimui, tas troškimas išgyventi, gyventi, jau vien tam, kad pamatyti ar tikrai tam tunelio gale tik traukinio žibintai.
Kol kas - be galo įdomu ir smagu. Kitą kartą papasakosiu daugiau apie pačius Lasombra. Iš Sabbat'o klanų jie - patys įdomiausi.
Labai neseniai peržaidžiau Vampire the Masquerade: Coteries of New York. Prieš tai nebuvau matęs jokių peržaidimų, tai čia buvo toks visiškai naujas potyris. Pradėjau, kaip Ventrue, bet dar teismo metu mane jau per daug suerzino, tai mečiau ir pasidariau Brujah, su kuriuo sugebėjau numinti mažiau kulnų, nei su Ventrue...
Tamsos Pasaulyje (World of Darkness) norėdami sukurti kitą vampyrą privalote gauti leidimą iš vietinio Princo (titulas taikomas visoms lytims vienodai - Prince). Ko pasėkoje, žaidime jūsų egzistencija yra nelegali ir pagal vampyrų įstatymus, jei bus rastas jūsų kūrėjas - jis irgi bus sunaikintas. Kaip ir jūs, taip. Žemiau pateikiu savo žaidimo įspūdžius, po kurių bus nuoroda į video sąrašą, jei norėsite pažiūrėti, kaip visa tai atrodo. Stengsiuosi daug nespoilinti.
Klano pasirinkimas nulems pirmas kelias jūsų žaidimo minutes: kas jus pavers, kuo jūs tapsite. Toliau žaidime savo pasirinkimą jausite naujomis galiomis, bei savo charakteriu, atsakymais. Kaip ir minėjau, su Ventrue, net švelniausi atsakymai, kažkaip numindavo žmonėms kulnus, kur su Brujah buvo galima būti labai draugiškam ir paprastam.
Nežinau, ar tikrai įmanoma neišgyventi teismo, greičiausiai taip, nes atsakymai labai apibrėžti, bet jei visgi įmanoma neišgyventi, tai turbūt priklausys ir nuo princo šerifo Qadir žodžio. Jis jus suranda po pavertimo, sutvarko, ką pridirbote, bei pristato į teismą. Ir tikrai nepamirš, kaip su juo elgėtės, kalbėjote, bei ar jam teko jus vaikytis po stovėjimo aikštelę.
Machinacijas išgyvenau ir gavau savo Haven, kur leidau dienas, nes naktimis mane pirmyn atgal varinėjo, kaip ir Bloodlines žaidime. Tas, beje, irgi prasideda nuo pavertimo ir teismo, kur jūsų pasigaili.
Kai pirmą syk nakvosite savo namuose turbūt patirsite tą patį jausmą, kokį pajutau ir aš, tą kitų tokio tipo žaidimų išaugintą pojūtį, kad viskam laiko tikrai neužteks, tad reikia rinktis ir dėliotis prioritetus.
Švaisčiau laiką su Sophie, savo"įmotės" kūriniu-vaiku, kuris tikrai nebuvo vertas to brangaus laiko. Dariau viską, ką liepė ir pati Sophie. Susidraugavau su Nosferatų primogenu Kaizeriu (Kaiser), kuris buvo labai įdomus, ir dėjau visas pastangas prisigerinti Qadir, bei palaidoti savo praeitį taip, kaip jis ir norėjo.
Į jūsų Coterie gali prisidėti Malkavian vardu Hope, Nosferatu vardu Gianni, Gangrel vardu Tamika ir Tremere vardu Agathon. Coterie, tai toks ištikimų draugų, arba skolingų asmenų būrelis, kuriais galite pasikliauti bėdoje, taip sukurdami savo pačių nediduką politinio saugumo burbuliuką.
Pirmiausia išskubėjau padėti malkavian, kuri supažindino mane su visiškai kitokia interneto puse, tokia pilna balsų, kad jų visų ištakos nė nenustebino. Deja, jos protui aš (aš - asmeniškai; jums gal pavyks geriau, klanas neįtakoja) neprilygau, tad susimoviau. Ji prisidėjo prie mano Coterie, bet draugystė nebesitęsė.
Nosferatu istorija baigėsi tik šiek tiek geriau. Pasirinkome, sekdami vampyro žudynių pėdsakais, mažesnį blogį ir padarėme klaidą. Bet jis taip pat prisidėjo prie mano Coterie ir likome draugais.
Dėl gangrel Tamikos nesu tikras. Jos istorija buvo labai gera ir mes tikrai tapome draugais, bet nežinau ar ji prisidėjo prie mano coterie. Nebesvarbu jau buvo. Nes čia ir baigėsi mano laikas...
Pati pabaiga nesikeičia. Keičiasi tik, kaip ją pasieksite, kas bus šalia jūsų, kai pasaulis antrą kartą ims slysti jums iš po kojų. Yra kam pabaiga visiškai nepatiko. Man, tuo tarpu, ji buvo ideali. Tokia tobulai, chirurgiškai nupjauta taip, kad žandikaulis tebegulėtų ant klaviatūros, kai ekrane jau slinks kūrėjų vardai.
Jei kartais norėtumėte paremti mano naktines išdaigas, kavos niekada neatsisakysiu: Ko-Fi, ačiū!
