Kas žinot, kas nežinot, bet jau grįžau iš Gravesend'o. Mielas miestelis, man ten jau ir praeitą kartą patiko. Tik va kultūrinis šokas ištiko grįžus į Lietuvą, kur visi pikti, susiraukę ir nemandagūs. Užeini į parduotuvę, kasininkės prislėgtos, todėl ir piktos, žmonės jas nervina ir dar kartą nervina. Ten gi kasininkė su tavim kaip su pasiilgtu draugu plepa. O jei nenori, tai gali eiti į savitarnos kasą, kuri veikia idealiai, nieko panašaus į tas, kur pas mus kai kuriose didesnėse Maximose. Žodžiu, laukiu kada galėsiu ten grįžti.
Bet kuriuo atveju, kėliaus kas dien, apie aštuntą (
dešimta mūsų laiku), įsijungdavau laptopą ir internetą, kurį ten neribotą pigiai rado sesuo ir su routeriu padalino jį ir man, tada iki dvylikos žiūrėdavau vlogus ir komedijas YouTube (
ne televizinius serialus, o pačių YouTube-iečių kuriamus projektus) ir tada, kadangi parduotuvių dauguma atsidaro nuo dešimtos jų lauku - eidavau į miestą. Per aštuonias padėvėtų daiktų parduotuves. Viena iš jų duodavo tris nemokamas knygas, tarp jų radau J.K. Rowling "
Laisva Vieta" (
Casual Vacancy), Daktaro Džekilo ir Misterio Haido istoriją, kuri beje trupa, tokia sena, Moorcock'o Elriko Kronikų pirmąją dalį ir taip toliau. Dvi specializuojasi tik knygomis, vienoje netyčia užmiršau grąžą ir už knygą sumokėjau rekordinę penkių svarų sumą (
dvidešimt litų). Tai nėra brangu, turint galvoje kokia gera tai knyga, bet jos originali kaina ten buvo penkiasdešimt centų, kas būtų apie du litus. Bet kuriuo atveju, ten radau Martino "
Sostų Žaidimą" (
a Game of Thrones), tokios idealios būklės, jog nė tikėtis nesitikėjau, net nugarėlė neįlaužta. Tada dar porą Anne Rice Vampyrų Kronikų (
Vampire Chronicles) knygų, iš kurių dvi - dovanų. Ir, kaip kitaip, naują, dar neturimą knygą apie Drakulą. Nežinau ar pasakojau ar ne, tačiau kas kart kai nuvykstu į Angliją - parsivežu naują knygą apie Drakulą. Jau tapo tradicija. Beje, pati pirma, C.C. Humphreys "
Vlad: The Last Confession" (
Vladas: Paskutinė Išpažintis) turbūt tebėra pati mylimiausia iš visų istorinių apie šį karvedį.
Kitos parduotuvės tiesiog turi knygų prie bendro katilo daiktų (
tokių kaip raganiškai atrodantys buteliukai, gražūs ir bjaurūs drabužiai, dvd, žaislai ir taip toliau), kainos nuo dviejų svarų iki dvidešimties centų, ko pasekoje, ir dar pridėjus Car Boot turgų Swanley į kurį nuvykau paskutinį sekmadienį viešnagės ten, namo grįžau su per šimtu knygų. Geišos išpažintimi, Sukės Stekhaus naujutėlaite serija, dar įpakuota (
turiu, bet savas išparduosiu, šios ir mažesnės ir naujesnės už maniškes, be aktorių ant viršelių), Kaulų serialo knygų (
pagal jas tas serialas pastatytas), Daktaro Ko (
Doctor Who, ar kaip?) knygų ir taip toliau. Daug, labai labai daug.
Maloniai nustebino ir keletas kitų dalykų, tarkim, savaitgaliais pagrindinėje gatvelėje neatsiginsi labdaros organizacijų. Ir Afrikos vaikus gelbėja, ir šunis, ir vėžininkus. Aukojau dažnai, prisipažinsiu. Juoba, kad jie taip neįkyriai kalbina. Asdoje, tokia, tarsi Maxima, tik be keisto tvyrančio kvapo, dar keistesnės prieblandos ir niūrių veidų, radau Wonka Chocolate Bars. Taip. Vonkos šokoladai. Labai apsidžiaugiau, mat man tie du filmai labai patinka (
senesnis ir naujesnis). Skoniu jie tikrai nepasižymi, bet nesiskundžiu!
Įsigijau Šerloko komplektą, ne knygų, mat knygas radau nemokamai tame minėtame knygyne, o serialo, to iš BBC, kur su B. Cumberbatch. Buvo labai juokinga, kai kasininkas niūriai suniurzgėjo: Yeah, everyone likes him now (
taip, dabar jis VIESIEMS patinka). Kainavo pigiau, mat turėjo tik dviejų sezonų dėžutę, o trečiasis tarsi atskirai, t.y. ne komplekte. Tačiau visi priedai - savo vietose. Labai įdomu buvo pasiklausyti serijų su aktorių komentarais, šaunūs žmonės.
Oras buvo geras, palijo gal tik kartą ar du. Ten ir sesers gimtadienį atšventėm, kuriam iš miesto parnešiau dešimtis kilogramų vaisių. Ten jie taip maloniai gatvėj pardavinėjami, sudėti krūvelėmis, kurioms jau nustatyta kaina, nuo svaro iki dviejų, tarkim braškės - po svarą penkiasdešimt, bananai - po svarą ir taip toliau, tai tau tereikia parodyti ko tau reikia, nieko nebesveria, suma gaunasi daugiau ar mažiau lygi, susimoki ir eik. Vaisiai - švieži, tik šen ten kai kurie gal pernokę ir dar akcijų pasitaiko. Tarkim, vienas apelsinas - apie dvidešimt centų, tačiau aštuonis atiduoda už svarą. Dėl to ir tempiau taip labai sunkiai...
Anglijos mažuose miesteliuose man labiausia patinka tokie mažulyčiai, spintos dydžio darželiai namų priekiuose. Paprastai ten kokie du žingsniai pirmyn ir, na, keturi skersai, tačiau įvairiausiai, su didžiausia išmone prisodinta nuostabių gėlių. Nors, jie tarkim šiukšles išneša "šiukšlių dieną" į gatvę ir palieka, kad šiukšlininkai jas surinktų, ko pasekoje ten kartais įlenda gatvinės katės ir viską ištaršo, tačiau nepasakyčiau, jog ten netvarkinga. Žmonės vaikšto, tas šiukšles kiloja, ieško kur išmesti arba jau nešasi su savimi šiukšlių maišą, jei tarkim išėjo būtent apsikuopti.
Žodžiu, patiko man ten. Patogu gyventi, jauku. Laukiu nesulaukiu kitos viešnagės.
