gangsteriai | The Way of the Househusband

Jau labai seniai taip nieks nekabino žiūrėt, kaip The Way of the Househusband. Manau padėjo ir tai, kad serijos - labai trumpos ir labai linksmos. Serijos paremtos Kousuke Oono parašyta ir iliustruota manga, kurią irgi verta paskaityti.

Animacija prasideda stebint bauginančiai atrodantį jakudzą vonios kambaryje. Apsiprausęs jis apsivelka, griebia peilį ir... Imasi daryti pusryčių savo dirbančiai žmonai. Matote, Tatsu, Nemirtingasis Drakonas, iš tiesų buvo jakudza. Bet dabar savo nusikalstamame pasaulyje įgytus įgūdžius jis telkiasi namų ruošos darbams atlikti. Jis tvarkosi, gamina maistą, estetiškų patiekalų nuotraukas kelia į socialinius tinklus, medžioja išpardavimus ir taip toliau. Kartais keliai susikerta su žmonėmis iš praeities, ko pasėkoje, mums paprastiems mirtingiesiems eiliniai darbai, virsta iki ašarų juokinančiais išbandymais. 

Kiekviena serija turi kokią nors paprastą užduotį, su kuria Tatsu bando susidoroti iki tobulumo, jakudzos garbės reikalas. Tad, tarkime, pirmajame, jo žmona pamiršo pietus. Supakavęs dėžutę į ziplock maišelį, įsimetęs į vieną iš tų kietų lagaminėlių, jis stveria dviratį ir išskuodžia paskui ją. Pakeliui jį sustabdo policija, nes vyrukas, visgi, atrodo, kaip jakudza. Jiems įtartina, o jam - visiškai nesuprantama, tad senų gerų įpročių vedamas, Tatsu pamėgina pasaldinti pareigūnų nuotaiką nedideliu kyšiu, dovanėle. -15% nuolaidos kuponu...

Kiek vėliau, kaip ir minėjau, jis susiduria su žmonėmis iš savo praeities. Kai kurie vis dar laikosi įsikibę dylančios galios, kiti gi, kaip ir jis pats, bando prisitaikyti prie normalaus gyvenimo. Vienas iš pakartotinai pasirodančių veikėjų yra jaunuolis vardu Masa. Jam nelabai sekėsi prisitaikyti, tad vos pamatęs Tatsu - puola mėginti jį grąžinti į nedoros kelią, vis sekdamas iš paskos, kol Tatsu perka produktus namams, meta butelius į taromatą, eina į maisto gaminimo būrelį. Čia, vaikino kantrybė baigiasi, bet Tatsu nepalūžta ir paaiškina Masa, jog toks gyvenimas bene nesiskiria nuo jakudzos. Jis turi saugoti šeimą, stengtis ir tobulėti: sau šventų dalykų smurtu neapsaugosi.

You can't protect what's sacred to you through violence.

Kiekvienas epizodas - juokingas ir įdomus. Žmonės reaguoja į šiuos keistuolius, jų keistą kalbą ir grėsmingą povyzą, kol jie bando daryti mums įprastus dalykus, tokius, kaip tos pačios gaminimo pamokos, produktų pirkimas, įvairūs paprasti darbai. Pavyzdžiui, vienas iš buvusių jakudzų dirba maisto vagonėlyje, bet, kad jau sekasi prastai, paprašo Tatsu pagalbos. Gal šis turi kontaktą? Taip, turi, jie tuoj pat susiveiks tų geresnių miltukų. T.y. būtent, kad, miltų. Tikrai labai rekomenduoju visiems, kas tik norit šiek tiek atsipalaiduoti ir per daug negalvojant - pasilinksminti.

[Anime] DRAMAtical Murder

  DRAMAtical Murder arba dmmd paremtas 2012-aisiais išleistu visual novel japonišku žaidimu (kažkas panašaus į visus tuos dating-sim). Pats anime pradėtas rodyti pernai, pirmiausia per CrunchyRoll (Crunchy Roll paslaugas galima užsisakyti ir iš Lietuvos, susimokėti galima per PayPal ir gauti daug legalių anime ir mangų peržiūroms). Viename (ir kol kas vieninteliame sezone, nors pabaiga buvo ta vadinama "atvira") yra 12 serijų, standartinio ilgio, su keliomis papildomomis sekundėmis po titrų.
  Dmmd veiksmas vyksta kažkur ateityje, sunku suprasti kiek toli, mat vieni dalykai - labai pažengę, tarkim hologramos, o kiti - nepajudėję iš vietos, kaip, kad seni automobiliai, milžiniški kompiuterių ekranai. Protagonistas, Aoba, dirba šlamšto (įvairių kompiuterių dalių ir panašiai) parduotuvėje ir vis sulaukia komplimentų dėl savo gražaus balso, kuris, žiūrintiems, gali ir nepasirodyti ypatingas. Pats Aoba gyvena su savo močiute, keistoje saloje kažkur Japonijoje. Sala valdoma korporacijos, kuri, kaip visada tokiuose istorijose, yra ne vien tik pramogų kūrėjai. Ir kol jie valdo salą, jos gatves valdo gaujos, žaidžiančios nelegalų virtualios realybės žaidimą "Rhyme". Štai į tą žaidimą vieną dieną Aoba ir įslysta. O gal tiksliau, yra per prievartą įtraukiamas. Žaidimui reikia profilio, prisijungimo duomenų ir kaip nebūtų keista - Aoba juos visus turi, tarsi jau būtų žaidęs. Belieka tik viena - kovoti, kitaip mat teks mirti. Mirtis žaidime duos signalą smegenims, tad kas nutinka ten, nutinka ir realybėje, you know the drill.
  Po to žaidimo ir prasideda visa sumaištis. Aobos galvos skausmai sustiprėja ir jo močiutei tenka pakeisti vaistų dozę. Aplink jį ima rastis vis keistesni žmonės. Keistuolis, kuris niekad nenusiima kaukės, kitas, kuris nejaučia absoliučiai nieko, tik skonį, trečias, neaiškus keistai kvepiantis tipelis...
  Pats anime nėra labai įdomus. Manau jį atperka pirmos dvi ir paskutinė serija. Paskutinėje geriau susipažįstame su pasenusiu Aobos kompiuterio modeliu, Ren. Jis nėra jau toks paprastas, ar tiksliau, nėra tik kompiuterinė programa. Priedo esama ir geros minties, mat vienas istorijos posūkis Aobą suveda su labai įdomiu personažu, kuris paaiškina, jog Aobos tamsioji pusė - nėra bloga. Tokia idėja man pasirodė pakankamai reta, kad liktų įdomi, tad manau būtent tą akimirką ir palinksėjau, bei padėjau varnelę prie šio anime. Jei reikėtų vertinti, duot galėčiau tik 3 iš 5, bet šiaip jau manau, kad laiko nepraradau.

[Anime] Diabolik Lovers

 Diabolik Lovers. Vienas sezonas, 12 serijų + viena "pusvalandžio" (mat kiekviena serija žymi valandą, nors serijos tikrai trumpos, gal tik po penkiolika minučių), kurioje atpasakojo praeitų serijų įvykius. Nemeluosiu, tą tiesiog praleidau.

 

  Istorija prastoka, netrūksta ir logikos ar pasakojime likusių skylių. Viskas prasideda nuo Yui kelionės į kažkokį dvarą, kuriame ji mokysis su "aukštuomenės vaikais". Nepamenu pasakojau ar ne, bet žiūrėjau anime pavadinimu Princess Lover, kuris prasidėjo lygiai taip pat, tik su vaikinu vietoje merginos. Reikia nustot žiūrėt anime, kurių pavadinimuose yra žodis "lover". Bet Yui tarp kilmingų vaikinų pritapti neprireiks. Jai teks pritapti prie vampyrų, kurie tenori jos kraujo. Visa krūva brolių-vampyrų jos džiugiai nepasitinka ir čia pasipila tos ankščiau minėtos skylės.
  Pirma serija - ją apkandžioja, aplaižo ir visaip išvadina. Nors "blynas" skambėjo visai neblogai, manau jog geriausias buvo "bitch-chan". Nekalbantiems angliškai ir nežinantiems japonų kalbos niuansų, tai būtų "kalytė", nejuokauju. "Chan" toks mažybinis žodelis. Taip tad, kodėl ji ten? To taip ir nesupratau. Jei gerai pamenu, tai jau kitą dieną ji pas juos rado savo tėvo dienoraštį. Vėliau jie ėmė jai teigti, jog ją čia atsiuntė jos pačios tikėjimo broliai, bažnyčia, kaip auką jiems numaldyti. Visa tai gan greit užmirštama ir toliau nebeplėtojama. Vietoje to Yui vis vaidenasi vaikinų motina, kuri, pasirodo, mėgina sugrįžti. Ją, matot, nužudė, jos pačios neapsikentę sūnūs. Su jų dėdės pagalba ji išsaugojo savo širdį ir dabar gali grįžti. Kodėl būtent dabar? Mat Yui jai tinka, kaip kūnas-nešėjas. Tai - visiškai nepaaiškinta, bent man nieko aiškaus nebuvo, tačiau tai ir buvo viena pagrindinių temų.
  Visi tie broliai - pasiutusiai bjaurūs tipeliai. Nuotaikų kaitos - baisios, elgesys - dar baisesnis. O Yui, pravardžiuojama, kandžiojama ir žeminama - net gavusi progą - nepabėgo iš ten. Jei dar pridėsim tą baisų garsą, kai jie kąsdavo jai (lyg grietinės pilną maišelį aštriu peiliu pradurtum), kartu su tuo faktu, jog ji taip ir neapturėjo nė vieno rando ar žaizdos - šis anime siutino daugiau nei buvo pakenčiamas. Tik pabaiga man pasirodė visai padori, tad sudėjus viską draugėn, duosiu 2,5 iš 5. Rimtai, reikia vengt "lovers" visokių... O, bet muzika šiame anime buvo net labai nebloga.

[anime] Black Lagoon [S2]

 Taip tad, sužiūrėjau ir antrą sezoną Black Lagoon anime (čia apie praeitą sezoną). Net nežinau ar norėjau žiūrėti, ar tiesiog negalėjau mesti, nes jau pažiūrėjau pirmą. Nemėgstu mesti dalykų, nei knygų, nei serijų...
 Šis sezonas kur kas tamsesnis už praeitą. Temos - nebe juokingos. Daug smurto, kruvinų muštynių ir labai keistos logikos. Epizodai - labiau užtęsti, t.y. viena tema gali tęstis kur kas ilgiau, nei ankščiau. Bet kūrėjai labai gudriai baigdavo seriją pačioje geriausioje vietoje, kaip darydavo True Blood, taip užsitikrindami, jog tikrai sugrįši pažiūrėt daugiau.
  Antraeiliai herojai sužiba. Daugiau sužinom apie Revy darbą su tomis vienuolėmis, kur į Hellsing tiktų, dar daugiau apie Balalaiką. Vieni herojai vėl tampa neįdomiais, kiti gi iš naujo sušvinta. Tarkim, nenuvylė Dutch, pademonstravęs "Bull-Ride". Bet Rock lyg kiek labiau ištižo, nė nežinau.
  Žodžiu, nesiplečiant: Jei nepatiko pirmas sezonas, tai antro nėra ko žiūrėt. Jei patiko, tuomet pažiūrėt turbūt verta. Sudėjus pliusus ir minusus, duočiau kokius 3 iš 5.

[Anime] Black Lagoon [S1]

  Kartais dingsta internetas. Kartais nesinori nieko veikti. Kartais nesinori ir praleisti dvi valandas prie filmo, ypač, kai ir geriausią dieną/naktį išsėdėt kažką vieną bežiūrint man būna sunkoka. Tad, taip pamąsčiau, imsiu ir papasakosiu apie vieną vakar sužiūrėtą anime filmuką. T.y. peržiūrėjau ne per vieną dieną, tiesiog vakar užbaigiau.
  Pirmas sezonas turi 12 serijų, kiekviena jų - apie 25 minučių ilgio, su ne itin įsimintinu intro ir niūroku outro, kuriuos abu prasukdavau laiko taupymo sumetimais. Pagrindiniai herojai: Rokuro Okajima, vienas tų japonų, vadinamų "salaryman", t.y. tarnautojas (tai labai japoniškas terminas). Jį pravardžiuoja tiesiog Rock (akmeniu!). Laivo kapitonas Dutch, jam ir priklauso Lagoon laivas, kuriuo jie atlieka savo pasiuntinukų darbą. Revy, arba "dvi-rankos" (two-hands), mergina, kuri ir Alukardui gėdos nepadarytų savo ginklų valdymu. Ir Benny, technikas, apie kurį kaip ir nieko daugiau nesužinome, tik tiek, jog jis gan draugiškas ir labai supratingas vyrukas.
  Istorija paprasta - Lagoon yra kietas pusiau kariškas laivas, kurio trijulė dirba pasiuntinukais. Žinoma, legalių darbų jie nelabai gauna, ne paštą išvežioja, o ginklus, informaciją ir panašiai. Šį kartą jiems reikia disko su atominio ginklo planais. Tačiau, Revy moto, kurio laikosi ir likę Lagoon nariai, bent tada, kai tai įmanoma: jei gali prisidurti prie algos - taip ir padaryk, imk viską, kas neprikalta. Tad jie nusitvėrė Rokuro Okajima, tikėdamiesi gauti išpirką iš jo kompanijos, kurioje jo reputacija buvo švarutėlė. Bėda ta... Bosui jis mažų mažiausia rūpėjo. Nė apsižiūrėt nespėjo, Rock, kaip tapo Lagoon įgulos nariu.

  Viskas tikrai šauniau nei skamba. Netgi Revy, kuri iš pradžių man labai nepatiko, mat ji buvo ta kieta moteriškė su ginklais, tad tikėjaus, jog bus šauni, o ji gi viską pernelyg dramatizavo. Tačiau tik laikinai, dvi tokios pačios kaip ir ji, greit viską sustatė į savo vietas. Ir šiaip jau, buvo labai daug dalykų, kurie net jei neįdomūs, tai bent gražūs pažiūrėti. Temos variavo tarp kovos su neo-naciais, vienuolių, kurios, vėlgi, būtų tikę į Hellsing anime, tarnaičių, kurias tikrai pasamdytų Kuroshitsuji Demonas Liokajus ir labai šaunių karių, kurie bando prisitaikyti normaliame gyvenime po karų.
  Serijos baigėsi tikrai greitai, veiksmas neužtemptas ir šiaip jau - nenusibodo, kaip kad kartais (na, dažnai) būna. Jei reikėtų vertinti, tai duočiau bent 4/5. 

Vieni pakvaišo, kiti patingėjo

  Kartais siaubingai tingiu rašyti savo blogus, o jų turiu kelis. Bet štai, sėdu, rašau, mat prisiversti vis vien geriau nei tiesiog tingėti ir spoksoti. Kaip sako - apetitas ateina bevalgant.
  Bent jau skaitau, ar ne? Dėl tam tikrų priežasčių čia apie skaitytas knygas nepasakoju, bet galiu trumpai kažką apsakyt. Tarkim, nuo paskutinio įrašo perskaičiau Edgar Allan Poe knygą, baltų lankų išleistą kaip "mažos didelės knygos" (o gal didelės mažos knygos?), t.y. "Auksinis vabalas". Ją sudarė devynios trumpos istorijos, viena juokinga, dvi baisios, trys neblogos ir trys neįdomios. Poe geriausiai pažinojau kaip vampyrą iš Kim Newman antrosios Anno Dracula knygos "Bloody Red Baron", tad platesnė pažintis turėjo ankščiau ar vėliau įvykti. Nenusivyliau, tikrai ne. Autorius turi labai savitą stilių, kuris man pasirodė net labai priimtinas. Kartais užtrunka aiškindamas, su tomis istorijos preliudijomis, bet nė sykio negalėjau pasakyti "vyruti, iš tuščio į kiaurą, gal jau gana?", kas tikrai dažnai  nutinka su daug, daug kitų knygų.

  Kita knyga kurią įveikiau, jei gerai pamenu, tai prieš Poe, buvo Susannah Cahalan "Brain on Fire: My month of madness". Labai įdomi ir netgi kiek gąsdinanti knyga, mat tai, kas ištiko autorę - gali ištikti kiekvieną, o nustatys tai - ne kiekvienam. Ir net jei nustatys - nėra garantijos, kad pagydys ir nebūsi atiduotas gydyti į psichiatrinę, ar dar blogiau - mirsi. Dabar nesigilinsim ir viso to anti/auto/en iš šios ligos biografijos nepasakosiu, bet esmė maždaug tokia - kūnas puola smegenis ir juos dėl bala žino ko ima žaloti. T.y. ne rankom ir kojom, bet bet kuriuo atveju išvesdamas asmenį iš rikiuotės. Autorė juk buvo puiki žurnalistė, o mėnesio bėgyje tapo po savimi darančia ligone, kuri gulėdavo iškišusi liežuvį ir nė kalbėti ar skaityti nebegalėjo. Jai - pasisekė. Laiku ir vietoje pasirodė puikus gydytojas, diagnozavo ir pagydė ją tiek, kad štai, turime knygą apie ją ir jos ligą. O kiek tokių, kuriems šios ligos nenustatė ir paliko su "šizofrenikas" kortelėje, kažkur psichiatrinėje?
  Dar viena perskaityta knyga būtų Richard Matheson "Aš Esu Legenda" (I am Legend). Labiausia nusistebėjau, kad ji išleista tik kiek per pusšimtį metų vėliau nuo Bram Stokerio "Drakulos", bet ir istorijos ir vampyrai skiriasi kaip diena nuo nakties. Štai puikus sub-žanrų pavyzdys, abi knygos - Siaubo žanro, tačiau viena - apokaliptinė, kita... Nė nežinau, klasikinio siaubo? Kur dėtumėt Drakulą?
  Teko matyt ne vieną "Aš Esu Legenda" filmą (Aš Esu Omega ir dar kažkoks) ir po knygos galiu pasakyti, jog visi iki vieno jie siaubingas šlamštas. Knyga - neįtikėtina, tiesiog neįtikėtina.

  Perskaičiau ir lenkų autorės Sylwia Chutnik knygą "Kišeninis Moterų Atlasas". Šią knygą būtų lengvai galima pervadinti "Kišeninis žmonių atlasas", daug kuo priminė man Salingerio "Rugiuose prie bedugnės" (Catcher in the Rye), tuo tokiu priverstiniu tylėjimu, kai negali pakęst būtinybės aiškintis, juoba, kai žinai jog tai ką kalbi - vėjas tyruose, niekam nerūpi.

  Dabar skaitau tris knygas. Vieną - iš knygų klubo, į kurį įstojau prieš du mėnesius (ar tris? turbūt tris. Gal net keturis, vaje), vadinasi "The Evolution of Calpurnia Tate", kol kas nė nepradėjau, bet sakau jog jau skaitau. Pradėjau vietoje to pirmą Murakamio knygą iš serijos "Žiurkė" (The Rat), kurios beabejo gavom trečia ir ketvirtą knygas (iš tiesų tai trilogija+, o ne serija, "Dansu Dansu Dansu" yra lyg pridėtinė, o tos pirmos trys - "Hear the Wind Sing" ir "Pinball, 1973" laikomos trilogija. Nesijaudinkit, kas neskaitė pirmų dviejų, lietuviškai jų nėra ir turbūt nebus, mat jų tiražas ištirpęs, gaut siaubingai sunku, nieks neapsiima perleisti, nors reikėtų, mat sena knyga Amazon.com kainuoja per šimtą dolerių). Pradėt reikėjo, mat turiu popierinę "Avies Medžioklę", o man tiesiog galvoje virti ima, kai pagalvoju jog tai knyga iš serijos...

  O, štai ką pamiršau paminėti angliškai rašomame bloge - Anne Rice "Miegančiosios Gražuolės Trilogiją", kurią užbaigiau ir dabar net nesmagiai jaučiuosi. Priprantu prie knygų, kurias skaitau lėtai, o kai jos baigiasi - atrodo, jog kažko trūksta.

  Iš popierinių knygų pradėjau skaityti turbūt paskutinį dalyką apie Sukę Stekhaus kurį pavyks gauti iš Charlaine Harris, t.y. jos trumpų istorijų rinkinuką, iliustruotą ir vos per du šimtus lapų, stambiu formatu. Knygelė vadinasi "A Touch of Dead" (mano supratimu, ypač skaitant pirmą istoriją, tai turėtų verstis kaip "Žiupsnis Mirties" (a hint of blood, eh?), mat... na... Pelenai, fėjų dulkės. Suprantat kur link suku?). Labiausia nudžiugino autorės trumpas visų istorijų aprašas, kur minima jog Erikas Nortmanas kas met švenčia Drakulos gimtadienį, mat Drakula - jo dievaitis. Erikai, užsidirbai riebų pliusą! 

  Taip taip, vis dar žiūriu True Blood serijas, tik, kaip visada, į vidurį jos ima mane erzinti tuo nutolimu nuo knygų. Knygos man patiko daug labiau. Dar žiūriu ir Da Vinčio Demonus (Da Vinci's Demons), jų ten atrodo tik aštuonios serijos sezone, o aš dar nesugebėjau visų pažiūrėti. Tiems, kas žaidė Assassin's Creed žaidimus, tuos kuriuose herojus - Ezio Auditore da Firenze - turėtų labai patikti, išgirsite daug pažįstamų vardų, pamatysite daug pažįstamų vietų. Labai noriu pažiūrėti dar ir kokį anime, bet spaudžia Pragaras ant Ratų (Hell on Wheels), ir nepabaigtas anime Metalinis Alchemikas: Brolija (Full Metal Alchemist: Brotherhood).
 
  Ir, vertimus vis dar darau, nepamirškit, kad juodrasčiai pigesni, bet redaguoti - jau sutvarkyti. Ir nerašykit paskutinę minutę. Aš, beabejo, mielai dirbsiu iki penkių ryto, kad tik suspėčiau, bet penktą ryto mintys LABAI nesiriša.