Ech, kaip labai aš laukiau, kada vėl galėsiu pažaisti "Dracula: The Path of the Dragon", trečią Drakulos žaidimų serijoje. Nes va būtent šitą aš labai ryškiai atsimenu. Tą baisų jausmą, įtarimą, jog aplink - vien priešai, užnugary - šešėlis, ir jei tik sustosi, jei tik blogai pasisuksi, jis tave tuoj pat ir pagriebs, įsikąs dantimis ir suplėšys. Kaip buvo baisu ir smagu žaisti. Ir kaip labai baisiau buvo pagaliau susidurti su Drakula, akis į akį. Tamsos Princas mėgino palyst tau po oda, pažiūrėt į širdį, pasvert ją ir gal būt, tik gal būt padovanoti nemirtingumą, jeigu visgi neimsi verkti iš baimės...
Gaunate žaisti kunigu, atvykusiu į Vladovistę (na, o kur gi kitur, ar ne?) ieškoti stebuklų įrodymų. Anot gandų, čia mirė moteris, kuri net po mirties juos daro ir dėl to gali būti paskelbta šventąja. Bet labai, labai greitai kunigo kelias drastiškai pasisuka kitu keliu. Visos šventųjų paieškos užsibaigia paties velnio paieškomis, kai kunigas pasiunčiamas vykdyti kitokios misijos: įrodyti Vladovistės gyventojams, jog vampyrai neegzistuoja.
Paraku ir krauju dvelkiančiomis karo nuniokotomis gatvėmis, pirmyn ir atgal tarp kapinių ir apgriuvusios pilies aukštai kalnuose, Drakono Taku, link nemirtingumo, su kiekviena baisia užduotimi vis labiau dvejojant savo moralės kompaso tikslumu...
Taip, deja, ir šis, kaip įtariu ir visi penki šios serijos žaidimai, irgi yra labai stipriai pakoreguotas. Beveik nebėra galvosūkių, o tie kurie liko - per lengvi. Cenzūra, iškirptos istorijos dalys, trūkstamos eilutės, linijinis ėjimas pirmyn, atgal, kairėn, žemyn. Netgi galimybių suklysti palikta labai mažai. Kamera automatiškai patraukiama ten, kur tyko pavojus, ten, kur turi tuo metu žiūrėti. Bet bent tuos kelis kartus, kai visgi gauni susimauti, tai padaręs gali pasiklausyti tė... Drakulos, besijuokiančio iš šio kvailio.
Verdiktas:
2 iš 5, grąžinkit man mano arogantišką ir piktą Tamsos Princą...
