Vieni pakvaišo, kiti patingėjo

  Kartais siaubingai tingiu rašyti savo blogus, o jų turiu kelis. Bet štai, sėdu, rašau, mat prisiversti vis vien geriau nei tiesiog tingėti ir spoksoti. Kaip sako - apetitas ateina bevalgant.
  Bent jau skaitau, ar ne? Dėl tam tikrų priežasčių čia apie skaitytas knygas nepasakoju, bet galiu trumpai kažką apsakyt. Tarkim, nuo paskutinio įrašo perskaičiau Edgar Allan Poe knygą, baltų lankų išleistą kaip "mažos didelės knygos" (o gal didelės mažos knygos?), t.y. "Auksinis vabalas". Ją sudarė devynios trumpos istorijos, viena juokinga, dvi baisios, trys neblogos ir trys neįdomios. Poe geriausiai pažinojau kaip vampyrą iš Kim Newman antrosios Anno Dracula knygos "Bloody Red Baron", tad platesnė pažintis turėjo ankščiau ar vėliau įvykti. Nenusivyliau, tikrai ne. Autorius turi labai savitą stilių, kuris man pasirodė net labai priimtinas. Kartais užtrunka aiškindamas, su tomis istorijos preliudijomis, bet nė sykio negalėjau pasakyti "vyruti, iš tuščio į kiaurą, gal jau gana?", kas tikrai dažnai  nutinka su daug, daug kitų knygų.

  Kita knyga kurią įveikiau, jei gerai pamenu, tai prieš Poe, buvo Susannah Cahalan "Brain on Fire: My month of madness". Labai įdomi ir netgi kiek gąsdinanti knyga, mat tai, kas ištiko autorę - gali ištikti kiekvieną, o nustatys tai - ne kiekvienam. Ir net jei nustatys - nėra garantijos, kad pagydys ir nebūsi atiduotas gydyti į psichiatrinę, ar dar blogiau - mirsi. Dabar nesigilinsim ir viso to anti/auto/en iš šios ligos biografijos nepasakosiu, bet esmė maždaug tokia - kūnas puola smegenis ir juos dėl bala žino ko ima žaloti. T.y. ne rankom ir kojom, bet bet kuriuo atveju išvesdamas asmenį iš rikiuotės. Autorė juk buvo puiki žurnalistė, o mėnesio bėgyje tapo po savimi darančia ligone, kuri gulėdavo iškišusi liežuvį ir nė kalbėti ar skaityti nebegalėjo. Jai - pasisekė. Laiku ir vietoje pasirodė puikus gydytojas, diagnozavo ir pagydė ją tiek, kad štai, turime knygą apie ją ir jos ligą. O kiek tokių, kuriems šios ligos nenustatė ir paliko su "šizofrenikas" kortelėje, kažkur psichiatrinėje?
  Dar viena perskaityta knyga būtų Richard Matheson "Aš Esu Legenda" (I am Legend). Labiausia nusistebėjau, kad ji išleista tik kiek per pusšimtį metų vėliau nuo Bram Stokerio "Drakulos", bet ir istorijos ir vampyrai skiriasi kaip diena nuo nakties. Štai puikus sub-žanrų pavyzdys, abi knygos - Siaubo žanro, tačiau viena - apokaliptinė, kita... Nė nežinau, klasikinio siaubo? Kur dėtumėt Drakulą?
  Teko matyt ne vieną "Aš Esu Legenda" filmą (Aš Esu Omega ir dar kažkoks) ir po knygos galiu pasakyti, jog visi iki vieno jie siaubingas šlamštas. Knyga - neįtikėtina, tiesiog neįtikėtina.

  Perskaičiau ir lenkų autorės Sylwia Chutnik knygą "Kišeninis Moterų Atlasas". Šią knygą būtų lengvai galima pervadinti "Kišeninis žmonių atlasas", daug kuo priminė man Salingerio "Rugiuose prie bedugnės" (Catcher in the Rye), tuo tokiu priverstiniu tylėjimu, kai negali pakęst būtinybės aiškintis, juoba, kai žinai jog tai ką kalbi - vėjas tyruose, niekam nerūpi.

  Dabar skaitau tris knygas. Vieną - iš knygų klubo, į kurį įstojau prieš du mėnesius (ar tris? turbūt tris. Gal net keturis, vaje), vadinasi "The Evolution of Calpurnia Tate", kol kas nė nepradėjau, bet sakau jog jau skaitau. Pradėjau vietoje to pirmą Murakamio knygą iš serijos "Žiurkė" (The Rat), kurios beabejo gavom trečia ir ketvirtą knygas (iš tiesų tai trilogija+, o ne serija, "Dansu Dansu Dansu" yra lyg pridėtinė, o tos pirmos trys - "Hear the Wind Sing" ir "Pinball, 1973" laikomos trilogija. Nesijaudinkit, kas neskaitė pirmų dviejų, lietuviškai jų nėra ir turbūt nebus, mat jų tiražas ištirpęs, gaut siaubingai sunku, nieks neapsiima perleisti, nors reikėtų, mat sena knyga Amazon.com kainuoja per šimtą dolerių). Pradėt reikėjo, mat turiu popierinę "Avies Medžioklę", o man tiesiog galvoje virti ima, kai pagalvoju jog tai knyga iš serijos...

  O, štai ką pamiršau paminėti angliškai rašomame bloge - Anne Rice "Miegančiosios Gražuolės Trilogiją", kurią užbaigiau ir dabar net nesmagiai jaučiuosi. Priprantu prie knygų, kurias skaitau lėtai, o kai jos baigiasi - atrodo, jog kažko trūksta.

  Iš popierinių knygų pradėjau skaityti turbūt paskutinį dalyką apie Sukę Stekhaus kurį pavyks gauti iš Charlaine Harris, t.y. jos trumpų istorijų rinkinuką, iliustruotą ir vos per du šimtus lapų, stambiu formatu. Knygelė vadinasi "A Touch of Dead" (mano supratimu, ypač skaitant pirmą istoriją, tai turėtų verstis kaip "Žiupsnis Mirties" (a hint of blood, eh?), mat... na... Pelenai, fėjų dulkės. Suprantat kur link suku?). Labiausia nudžiugino autorės trumpas visų istorijų aprašas, kur minima jog Erikas Nortmanas kas met švenčia Drakulos gimtadienį, mat Drakula - jo dievaitis. Erikai, užsidirbai riebų pliusą! 

  Taip taip, vis dar žiūriu True Blood serijas, tik, kaip visada, į vidurį jos ima mane erzinti tuo nutolimu nuo knygų. Knygos man patiko daug labiau. Dar žiūriu ir Da Vinčio Demonus (Da Vinci's Demons), jų ten atrodo tik aštuonios serijos sezone, o aš dar nesugebėjau visų pažiūrėti. Tiems, kas žaidė Assassin's Creed žaidimus, tuos kuriuose herojus - Ezio Auditore da Firenze - turėtų labai patikti, išgirsite daug pažįstamų vardų, pamatysite daug pažįstamų vietų. Labai noriu pažiūrėti dar ir kokį anime, bet spaudžia Pragaras ant Ratų (Hell on Wheels), ir nepabaigtas anime Metalinis Alchemikas: Brolija (Full Metal Alchemist: Brotherhood).
 
  Ir, vertimus vis dar darau, nepamirškit, kad juodrasčiai pigesni, bet redaguoti - jau sutvarkyti. Ir nerašykit paskutinę minutę. Aš, beabejo, mielai dirbsiu iki penkių ryto, kad tik suspėčiau, bet penktą ryto mintys LABAI nesiriša.

Monster Rehab

  Kas žinot, kas nežinot, bet Energetiniai Gėrimai man rimta pramoga. Visada ieškau naujų, o prieš keletą dienų įvyko vos ne tikrų tikriausias stebuklas - naujas Monster Energy Drink! Šis - juodai geltonas, bet ne toks kaip Monster: Ripper. O ir vadinasi Monster: Rehab.

  Deja, skonis niekuo neypatingas. Kaip ir teigia skardinė - šis Monstras negazuotas, kas reiškia, kad saldumas jame jaučiasi du kart stipriau, nei gazuotame. Patarčiau prieš geriant tikrai labai gerai atšaldyti (šaltis sumenkina skonį). O skonis jo irgi, kaip skardinė sako, kaip arbatos su Amerikietišku Limonadu. Kaip žinia "lemonade" ten vadinamas gėrimas iš šviežiai spaustų citrinų ir baisingo kiekio cukraus, dažniausia skiedžiamas vandeniu arba prikraunamas ledukų, kitą syk - ir vieno ir kito. Tad ir skonis toks keistokas, lyg rūgštokos arbatos. Ne itin patiko, bet tikrai atgaivino.

  Pirmadienį žinoma žiūrėjau Tikrą Kraują (True Blood). Ši serija, trečioji šeštame sezone, buvo ne itin vykus. Manau, jog jei Bilas tiesiog būtų paaiškinęs Sukei, kodėl būtent jos kraują norėtų sintetizuoti į Tru: Blood gėrimo butelius - ji būtų supratusi ir sutikusi. Ir būtų nereikėję visų tų "you're dead to me" dramų. Bet bent jau prisijuokiau, kai sugalvojo saulėj pabėgiot. 

  Dar pradėjau žiūrėti serialą, užvadintą "Hell on Wheels" (Pragaras ant ratų), kurį man jau seniai užrodė draugė, bet aš niekaip neprisiruošiau. Bent kol kas - pasiutusiai įdomu. Maždaug: Amerikos (JAV) pietinė dalis, juodaodžių vergija kaip ir baigėsi, o kaubojai peraugo į ginkluotus banditus ar "ginklus ant kojų". Per Ameriką reikia nutiesti (na, gal ne per visą, aš per daug neįsiklausiau) geležinkelį, bet prisiminkim ir faktą, kad tos žemės priklausė Vietiniams, Indėnams. Ir čia jau pačioj pirmoj serijoj, išlenda jų būrys su tekančia saule, toj siaubingai plokščioj Amerikos žemėj, iš miškelio su šešiais medžiais ir dešimčia krūmų, viena strėlė - pervėrė vyruką kiaurai. Antra liko kakle. Na o tada prasidėjo skalpų medžioklė. Net nežinau, ko čia džiūgaut, bet man labai patiko. 

  Tuo tarpu, baigėsi Hannibal serialas. Nepasakyčiau, kad labai kas įdomaus, bet et, žiūrėt galima. Nors man turbūt nė viena ekranizacija nepatiko, kurioje nebuvo Hopkinso. Ir dovanokit jau man, bet seriale aktorius vaidinantis Hanibalą - labai stokoja šarmo, viskas perdėm romantizuota, o įdomiausia vieta - kokį kaklaraištį jis bus pasirišęs šį kartą? 

Tikras Kraujas - Saulė

  Paskutinės, tryliktos Sukės Stekhaus knygos beliko gal tik 30 lapų. Prisipažinsiu, nuobodžiau baiginėtis tokia serija negalėtų. Jei autorė būtų tikrai norėjus kažkuo nustebint, būtų sumetus Sukę su Kvinu, kas beabejo - nesišviečia. Atsirado velnias, tikrąja ta žodžio prasme, atsirado vampyrų karalienė, kuri nori Eriko, o Erikas visgi - praktiškas žmogus. Bilas tuo tarpu gavo progą atsikeršyt Erikui ir įskundė jį Sukei vienu svarbiu reikalu, kas labai prajuokino. Na, ir taip toliau, ir taip toliau, ir taip toliau. Beje, ar minėjau, kad Sukė jau praktiškai milijonierė? Vat.

  Šiandien pažiūrėjau šviežutėlę antrą šešto sezono seriją. Ten irgi nieko gero. Nežinia ko aš čia taip prilipau prie True Blood, bet kad ir kaip neįdomu kažkas būtų - ketinu laikytis. Taigi, kas neįdomu šį kart? Pirma tai, nuojauta, kad sezonai užsibaiginėja. Iš kur nuojauta? Ogi, yra didelis šansas, kad po šio sezono Sukė nebebus fėja. Ir ką tada? Minčių ji nebeskaitys, šviesa nebesimėtys. Minčių skaitymas beje tik seriale - fėjų dalykas. Knygose ji šią dovaną gavo iš kitur. Na, kas dar? Džesika jau iki gyvo kaulo... Eriko moteriškės irgi jau... O dar tie naujokėliai, kurie mano, jog tai jų pareiga priverst tuos, kurie nenori dalyvaut šitam chaose - dalyvaut šitam chaose. Nieks niekada neturi teisės kažkam sakyt ar kariaut ar trauktis. Ir juo labiau neturėtų fotografuoti vykstančio nusikaltimo iš krūmų. 

   

Viskas bent jau baigėsi gražia muzika "The Naked And Famous - The Sun". Antra serija - antra daina. 

True Blood: S6E1

  Who-oo, who are you really??
  At Last prasidėjo naujas True Blood (Tikro Kraujo) sezonas, jau šeštas. Pastaruosius du kūrėjai akivaizdžiai nė neuostė knygų, bet tiks ir taip, ką jau ten, skųsiesi žmogus dėl niekų. Ir taip smagu žiūrėt. Džes apvėmė Eriką, Sukė atšaukė Eriko pakvietimą į namus jam ten dar stoviniuojant (išsiteleportavo, taip sakant), Džeisonas nusprendė, kad jam jau nusibodo, kad vampyrai tvarko jo smegenis prieš jo valią. Linksma žodžiu, visi kruvini, laksto, badosi mediniais kuolais ir šaudosi medinėmis kulkomis. O kur dar politinės intrigos, vilkolakių gaujos, kuriose žūt-būt turi įrodyt savo viršenybę nudėdamas kitus, bei... Na... Ne, kaip ir viskas.

  Aš, su ta savo tradicija, išgėriau beveik litrą pomidorų sulčių ta proga. Dabar, tiesą pasakius, truputį gailiuosi, bet šiaip jau, pamąsčius - buvo verta, oi kaip verta.

  O čia - pabaigos muzika. True Blood (Tikras Kraujas) irgi turi tradiciją - geriausi gabalai "į temą" paliekami titrams. 

Karšta, po velnių

  Rimtai taip. Jau kelinta diena po porą valandų per nakt miegu. Taip, langas atdaras, taip, antklodė numesta. Užmiegu ir vos ne su šuoliu iš lovos pabundu. Paprastai tebūna praslinkę dešimt minučių, jei pasiseka - visa valanda. O kai vartausi lovoje iki kokių 11 ir bandau atsigriebt - jaučiuosi, kaip absoliutus tinginys. Tada keliuosi ir pykstu ant savęs - va, dieną pramiegojai, ar labai ten tau to miego reikia? Šiąnakt dar ir skaityklė išsikrovė, mat aišku, pamiršau ją pakrauti (tam juk miego reik, smegenys atsisako bendradarbiauti), žibintuvėlis velniai žino kur, mp3 grotuvo nesinorėjo, mat užmigus kyla rizika ausinėse pasismaugti.

  Skaidrinuosi nuotaiką viskuo kuo galiu, bet jau visokios depresijos, pykčiai ir tikri galvos skausmai kimba. Pirma tai, žmonės linkę siaubingai išnaudot, o aš - leistis. Padaryk tą, aną, trečią, sutvarkyk man šitus popierius, sukurk man čia kažką tokio fancy, padaryk žurnalo maketą, išversk tekstą (už tai aš pinigus imu, velniai jus kur!), o kur dar tie visi abiturientai nelemti... Nežinau, kodėl nusileidžiu. Nežinau, kodėl sutinku, kodėl dirbu svetimus darbus šalia savų. Ne, visgi žinau, bet verčiau tokiomis nesąmonėmis nesidalinti.

  Nuotaiką kol kas taiso šiokios tokios knygos, žaidimai Metro 2033 ir Last Light, fps, ką pasirodo aš galiu žaisti, jei jie padaryti padoriai (kitu atveju ima pykint nuo kvailo judėjimo). Labai įdomūs žaidimai, gražiai sukurpti, moralizuoja kaip turi būt. Bet kita vertus, tokie ne visai normalūs žmonės kaip aš, greit įžvelgia moralės kitą pusę. Tarkim, nejaučiu didelio moralinio skausmo, jei nusprendžiu patiest visą stotį banditų, kai jie mano/Artiomo draugą prigriebė. Pft, lyg jie manęs nenušautų, jei tik matytų kur aš.

  Kas knygas liečia, tai aš turiu tokį bjaurų polinkį po dešimt iš kart skaityt. Tada einasi lėtai ir kartais piktai, mat sau pagalius į ratus kišu, kai galvoj susimaišo dvi panašios istorijos. Baiginėju "Knygų Vagilę" (puoliau skaityt, nes kažkur išgirdau, jog bus filmas. Bet po to nieko daugiau ir negirdėjau, tai ir nežinau bus ar nebus), baiginėju dvyliktą Sukės Stekhaus knygą (trylikta bus paskutinė), dar gi Magijos Doktriną pasiėmiau skaityt. Kodėl? Nežinau. Įdomu pasidarė. Vis žiūriu internete Ronio ir Hario fotografijos sklando su užrašais "kaip galima tingėt daryt magiškus namų darbus magijos mokykloje??", tai galvoju, pažiūrėsiu. Ir ką manot? Tikrai labai nuobodu... Dar turiu tris knygas apie NSO, bėda tik ta, kad tik pusiau pamenu motyvaciją, kodėl jas ėmiau iš bibliotekos. Na ir aišku dar reikia užbaigti paskutinę Anne Rice "Miegančiosios Gražuolės" dalį. Ši turi potencialo būt geriausia iš visų. Pirma knyga buvo nei šis nei tas, paprastai tik pabaigoje įvyksta kas nors įdomaus. Antroje būtent taip ir buvo - keletą princų ir princesių pagrobė. Trečioji knyga turėtų pasakot "1001 naktį". Reik per daug nesitikėt, Anne moka visą storą skyrių prastumt be veiksmo.

  Per pastarąsias keletą dienų radau labai įdomių žmonių. Viena iš jų netgi skaito mano nosferatiškas klejones, o ir vampyrų maskaradą žino. Neįsivaizduojat, kaip apsidžiaugiau! Labai retai randu žmonių, kurie tikrai žino tą žaidimą ir savu kailiu patyrė kaip labai jis įtraukia. Įdomu, kaip ten jiem sekasi MMO iš jo daryt, juk White Wolf kaip ir tebeegzistuoja, tai pagal viską galėtų ir kažką gero padaryti, kad ir be Troikos. Kol kas horizonte panašus "kablys" nusimato tik su CD Projekt Red kuriamu Cyberpunk 2077. Man Cyberpunk'as - ne pats idealiausias žanras, mėgstu labiau post-apokalipses visokias, bet pagalvojus, geriau nei Steampunk'as (nors ir tas neblogas, bet po kurio laiko ima pabost, man tarkim, po Anno Dracula knygų nesinori į tą pusę nė žiūrėt kol kas, nors tos labai patiko, bet jų apimtis tokia, kad ilgam užkemša arterijas).
  Ką ten dar radau? Na, kas žinot, kas nežinot, man labai smagu paskaitinėti viską ką galima apie Drakulą ar Vladą Tepešą Smeigiką, nesvarbu ar iš istorinės pusės, ar prikurto kažką. Vakar internete mane sužvejojo asmuo su labai Karpatišku slapyvardžiu. Išsiaiškinom, kad požiūris į Drakulesčius mūsų labai panašus. Smagu, kai vien dėl domėjimosi kažkuo kažkam nepasirodai trenktas. Juk taip būna. Juk būna, kad kreivai žiūri, kai eini su dvylika knygų glėby, mat turėtas maišelis jų jau pilnas. Būna, kad su užuojauta žiūri, jei pasakai, kad žaidi video žaidimus. O juo labiau būna, kad žmonės skuba atsisveikint, jei sužino, jog kažkada seniai seniai ketinai studijuoti istoriją.

siaubo žanras

  E, žodžiu, nepatikėsit, bet šiaip jau siaubo filmai manęs nežavi. Ne dėl to, kad baisu būtų, nes, pripažinkim, tokių šiurpinančių perliukų toj siaubo jūroj tikrai maža, bet tiesiog dėl siutinančio nuspėjamumo, idiotiško siužeto, to durno "o, žiūrėk, tamsus kambariukas apsėstam name, imsiu ir užeisiu!"... Bet paskutiniu metu taip maga grįžt prie senų gerų siaubo, gotikinių knygų ir taip toliau. Tai vat. Pradėsiu turbūt, nes komedijas jau matyt geras beveik visas mačiau, romansai nevilioja, Sostų Žaidimas (Game of Thrones) tik po seriją per savaitę, iki Tikro Kraujo (True Blood) naujo sezono dar palaukt mėnesį teks, Vampyrų Dienoraštis tiek neužkabino kol kas, kad kankinčiausi dar, reik morališkai pasiruošti, Being Human kažkaip neprisiruošiu susirasti, o Kaulų pasirodo penki pirmi sezonai geri, o toliau riedam riedam riedam nuokalnėn... Mane tas serialas žavėjo Daktarės Brenan smegenim. Jo, gerai skamba. Bet atrodo Būtui pagaliau pavyko ją padaryt panašią į žmogų. Nebepatinka man. Nepatinka man žmonės.
  Tai va. Žiūrėsim ką ten Burtonas dar nematyto turi, Miyazakis irgi, o paraleliai skaitysim Horror Novels jei tokių rasim, Classic, bei žiūrėsim lievus siaubo filmus tarpais tarp gerų. Ne, turbūt bus atvirkščiai, geri bus tarpais tarp tų lievų...
  Jei kas norit ką patart, look down, leave a comment.