Kalnai nuovargio ir Vikingai

  Nepaisant to ar turiu vertimų ar ne, vis tiek nuolatos tenka ką nors skaityti, tikrinti vertimus, versti tekstus praktikos vardan (t.y. savarankiškai kaupiu patirtį ir jei angliškoj knygoj randu kokį gražų sudėtingą gabaliuką - pradedu jį versti, redaguoti, koreguoti iki galiu drąsiai teigti, jog jis atspindi mintį teisingai ir taip pat gražiai), tad net jei nedirbu - dirbu. Turiu dar gi šiokią tokią problemą su pasikartojančiomis nemigos naktimis, kurios, kai kurie pasakytų, jog kyla dėl mano meilės energetiniams gėrimams, bet aš tuomet priminčiau, jog nemiga mane kankina dažniausiai jau "metus" visą tikrą ir netikrą kofeiną. Kitaip tariant, jis man padeda užmigti, kad ir kaip kvailai tai skambėtų. Tad viso to pabaigoje labai dažnai jaučių patį paprasčiausią nuovargį, kai žinai, kad reikėtų padaryti kažką vardan šitų savo projektų ir blogų, bet jau nebėra jėgų ieškoti įdomiai temai, o tos kurių ieškoti nereikėtų atrodo nepakankamai įdomios.

Štai, kad ir Tumblr. Taip, turiu aš ten... Keturis puslapius. Ir vieno jų dėka sutikau labai įdomią panelę iš Lietuvos, bet dirbančią Anglijoje (kaip, kad dažnai nutinka). Kas čia tokio įdomaus, merginų visur pilna? Nagi, jai beproto patinka Raganius. Man irgi beproto patinka raganius, todėl begalo mėgstu sutikt žmones, kurie irgi pasidavė šiam baisiam ir nuostabiam liūnui.
  Tada ten tie visi serialai. Vienus tiesiog verste priverčia pažiūrėti draugai iš užuneto (outernet/ tikrasis pasaulis už interneto ribų), tokie kaip Supernatural ir... Kas ten dar buvo... Kažkas dar. Vieną pradėjau savarankiškai, vadinasi Vikings. Pirma serija - šiaip sau. Antra - na, neblogai. Trečia - ...manau reikia susižinoti kelintadieniais rodo, kad nepraleist. Daug prisijuokiau iš istoriškai teisingų ir tikrai fantastiškai perteiktų smulkmenų apie vikingų gyvenimą. Ir intro muzika labai graži. Ir kažką dar norėjau pridurti, bet nebepamenu. Rekomenduoju serialą mėgstantiems miglose paskendusias daubas, miškus, jūros krantus ir kažkokį gerą efektą, kuris visa tai šiek tiek pritemdo. Va. Pridedu vaizdų iš ten, gal suprasit ką čia paistau.

Dark Shadows

  Ką tik baigiau žiūrėti Tim Burton filmą „Dark Shadows“. Iš kart sakau, jog filmas buvo visai ne tai ko tikėjaus. Maniau bus kokia nors vampyriška „Vabalų Sulčių versija“ – juodas humoras apie seną vampyrą, kuris nė velnio neišmano apie nūdieną. Ką gi, apgavo tie treileriai mane, bet filmas nenuvylė.

  Filmas iš tiesų apie seną vampyrą, kuris nė velnio neišmano apie nūdieną, bet vis vien žūt-būt įsibrauna į savo šeimą, t.y. tuos žmonės, kurie būdami jo kraujo tebegyveno jo senuose namuose. Moteris, kuri buvo už šeimos galvą jį priima su viena sąlyga – viskas liks tik tarp jų, t.y. – jo nemirtingumas ir panašūs dalykėliai. Patiko man, kad toji Elizabeth taip rimtai stengėsi pateisinti kiekvieną Barnabas Collins poelgį ir įprotį. Tarkim, leptelėjo jis, kad stalo įrankiai ne sidabriniai, jog jis tai žino, mat jei jie būtų sidabriniai – jis jau degtų. Ji tuoj pat garsiai visam stalui „priminė“ – o taip, lyg ir minėjai, kad turi baisią alergiją.

  Prasidėjo filmas gražiau nei ėjosi, panelė auklė Victoria Winters traukiniu riedėjo dirbt guvernante dvare, prižiūrėt kiek kvaištelėjusį aristokratų vaiką, taip, tų pačių Collins šeimos atžalą. Paskui ji buvo kiek primiršta ir filme viskas sukosi apie žuvis, Barnabas ir raganą, kuri jį prakeikė ir aišku – nenumirė. Daug potencialo turėjo paauglė dukra ir tas pakvaišęs vaikelis, bet jų irgi per daugiausia panaudoti nesiteikė, viena kita nebloga scena ir atseit gana. Tad nusivyliau tuo, kad kai tik viskas pradėjo rutuliotis – labai greit ir baigėsi, o galėjo sukelti kur kas galingesnį sprogimą.

  Filmo garso takelis – nuostabus. Alice Cooper ir Joan Jett muzika (nežinau ar tikrai jos ten Season of the Witch versija buvo, bet drįsčiau manyti...) smagiai derėjo su niūria, povandeninę karalystę primenančia aplinka. Paprastai didžiuose dvaruose matai tigrus, liūtus, vilkus, paukščius ir kitokį žvėrių pulką, o čia viskas orientuota į jūrą – jūrų arkliukai, undinės, aštuonkojai, kriauklės ir pan., labai gražu.

  Filmo pabaigoje palikta užuomina į tęsinį, ko tikrai norėčiau, gal tada kiek išplėstų kitų šaunių herojų istorijas, ko tikrai labai reikėtų, kitaip bus prarastas būrys labai keistų asmenų. Ir šiaip jau, filmas man tikrai patiko. Ne tas, kuris palieka ilgai išliekantį gilų įspūdį, bet tas, kurį mielai pažiūrėtum dešim kart ir vienuoliktą neatsisakytum.