YouTube radau dalyką ir dabar tą dalyką myliu. Taip, radau dar Drakulos. Menininkas vardu S.K. Michals apsiėmė animuoti vieną žinomiausių Drakulos miuziklų. Kol kas yra tik keturi epizodai, su tom nuostabiom, nuostabiom dainom.
(šį miuziklą, beje, galite rasti labai įvairiomis kalbomis)
Pirma serija: Life after Life (gyvenimas gyvenimui pasibaigus / gyvenimas po gyvenimo):
Antra serija: The Longer I Live (kuo ilgiau gyvenu...)
Trečia serija: Fresh Blood (šviežias kraujas)
Ketvirta serija: The Master's Song (šeimininko / valdovo daina)
Kol kas, deja, tik tiek. Ir iš paties menininko daugiau nieko negirdėti. Tikiuosi jog jiems viskas gerai.
Draugė gavo du bilietus į Adamsų Šeimynėlės miuziklą ir, kad jau jos vyrui reikėjo dirbti, pasiėmė mane. Tokia tikrai gera diena gavosi, mat ji užvažiavo manęs pasiimti jau gavusi siuntinį su mano naujuoju tabletu, o aš jau turėjau gavęs naują hardą (senasis HDD sulėtėjo iki tokio lygio, kad darbas ir pramogos tapdavo laukimo kupinu erzuliu). Einant iš namų, kaip jau įpratau, patikrinau pašto dėžutę ir ten radau atviruką iš Japonijos, bei Irn-Bru iš Škotijos siuntą, kurio ji pati labai norėjo paragauti, tad tiesiog idealus laikas viskam. Sutvarkėm tą mano mylimą laptopą (vakare dar ir viską persirašiau, na, daugiau ar mažiau viską, mat šiame harde kiek mažiau vietos, tad gavau susitvarkyti savo knygų biblioteką, mat ji užima daugiausia vietos kompiuteryje, apie 80GB), apsipažinau su nauju tabletu, išmaukėm skardinę Irn-Bru kurio skonis, kaip mūsų seno gero Buratino limonado, tik gal skalsesnis, ir patraukėm Kaunan. Dar buvo laiko, tai nusivedė mane į Tado Ivanausko zoologijos muziejų, kur mane kiek pagąsdino briedžių ir bizonų dydžiai. Labai daug labai gražių iškamšų, kaulų, kaukolių, net mamuto gabalai, buvo labai įdomu.
Pačiam teatre toks perdėtai mandagus ir atseit prabangus priėmimas labai linksmino. Tekę būti teatruose svetur, kur viskas kažkaip natūraliau. Tekę būti ir teatruose tokiuose mažuose miestukuose, kaip mano, kur tave pasitinka senyva damutė su skeneriu rankoj ir skubiai visus stumia pro duris. Tad kabinant paltą rūbinėj iš galvos niekaip neišėjo ši daina:
Pats spektaklis ir geras ir vidutiniškas. Istorija tokia pusėtina, smagi, bet pusėtina. Trečiadienė ne itin Trečiadieniška, labiau priminė tikrai paprastą, per daug išlepintą paauglę, kuri klykia ant tėvų, kai negauna ko nori. Pugžlys... Apie šitą nenoriu kalbėti ir tai tikrai ne aktoriaus kaltė. Iš tiesų tai, aktoriai buvo geriausia šio spektaklio dalis. Jie tikrai stengėsi, puikiai atliko tokius vaidmenis, kokius jiems parašė, šoko, kilnojo vienas kitą, net kai matėsi, jog tai - daug pastangų reikalaujantis darbas, bei dainavo. Buvo gerų juokų, buvo nejuokingų juokų, buvo juokų, kurių daug kas nesuprato. Bet bendrai imant tikrai vertinu gerai.
Šalia manęs ten sėdėjo pora vaikų ir savo šnekomis tiesiog atiminėjo iš manęs teatro magiją! Čia, žinoma, aš juokais sakau. Buvo smagu puse ausies girdėti "jie nuleido užuolaidą, kad ten padarytų sekančią sceną" ir "tas krokodilas tai tikrai žmogus, persirengęs krokodilu".
