True Blood: S6E1

  Who-oo, who are you really??
  At Last prasidėjo naujas True Blood (Tikro Kraujo) sezonas, jau šeštas. Pastaruosius du kūrėjai akivaizdžiai nė neuostė knygų, bet tiks ir taip, ką jau ten, skųsiesi žmogus dėl niekų. Ir taip smagu žiūrėt. Džes apvėmė Eriką, Sukė atšaukė Eriko pakvietimą į namus jam ten dar stoviniuojant (išsiteleportavo, taip sakant), Džeisonas nusprendė, kad jam jau nusibodo, kad vampyrai tvarko jo smegenis prieš jo valią. Linksma žodžiu, visi kruvini, laksto, badosi mediniais kuolais ir šaudosi medinėmis kulkomis. O kur dar politinės intrigos, vilkolakių gaujos, kuriose žūt-būt turi įrodyt savo viršenybę nudėdamas kitus, bei... Na... Ne, kaip ir viskas.

  Aš, su ta savo tradicija, išgėriau beveik litrą pomidorų sulčių ta proga. Dabar, tiesą pasakius, truputį gailiuosi, bet šiaip jau, pamąsčius - buvo verta, oi kaip verta.

  O čia - pabaigos muzika. True Blood (Tikras Kraujas) irgi turi tradiciją - geriausi gabalai "į temą" paliekami titrams. 

Dark Shadows

  Ką tik baigiau žiūrėti Tim Burton filmą „Dark Shadows“. Iš kart sakau, jog filmas buvo visai ne tai ko tikėjaus. Maniau bus kokia nors vampyriška „Vabalų Sulčių versija“ – juodas humoras apie seną vampyrą, kuris nė velnio neišmano apie nūdieną. Ką gi, apgavo tie treileriai mane, bet filmas nenuvylė.

  Filmas iš tiesų apie seną vampyrą, kuris nė velnio neišmano apie nūdieną, bet vis vien žūt-būt įsibrauna į savo šeimą, t.y. tuos žmonės, kurie būdami jo kraujo tebegyveno jo senuose namuose. Moteris, kuri buvo už šeimos galvą jį priima su viena sąlyga – viskas liks tik tarp jų, t.y. – jo nemirtingumas ir panašūs dalykėliai. Patiko man, kad toji Elizabeth taip rimtai stengėsi pateisinti kiekvieną Barnabas Collins poelgį ir įprotį. Tarkim, leptelėjo jis, kad stalo įrankiai ne sidabriniai, jog jis tai žino, mat jei jie būtų sidabriniai – jis jau degtų. Ji tuoj pat garsiai visam stalui „priminė“ – o taip, lyg ir minėjai, kad turi baisią alergiją.

  Prasidėjo filmas gražiau nei ėjosi, panelė auklė Victoria Winters traukiniu riedėjo dirbt guvernante dvare, prižiūrėt kiek kvaištelėjusį aristokratų vaiką, taip, tų pačių Collins šeimos atžalą. Paskui ji buvo kiek primiršta ir filme viskas sukosi apie žuvis, Barnabas ir raganą, kuri jį prakeikė ir aišku – nenumirė. Daug potencialo turėjo paauglė dukra ir tas pakvaišęs vaikelis, bet jų irgi per daugiausia panaudoti nesiteikė, viena kita nebloga scena ir atseit gana. Tad nusivyliau tuo, kad kai tik viskas pradėjo rutuliotis – labai greit ir baigėsi, o galėjo sukelti kur kas galingesnį sprogimą.

  Filmo garso takelis – nuostabus. Alice Cooper ir Joan Jett muzika (nežinau ar tikrai jos ten Season of the Witch versija buvo, bet drįsčiau manyti...) smagiai derėjo su niūria, povandeninę karalystę primenančia aplinka. Paprastai didžiuose dvaruose matai tigrus, liūtus, vilkus, paukščius ir kitokį žvėrių pulką, o čia viskas orientuota į jūrą – jūrų arkliukai, undinės, aštuonkojai, kriauklės ir pan., labai gražu.

  Filmo pabaigoje palikta užuomina į tęsinį, ko tikrai norėčiau, gal tada kiek išplėstų kitų šaunių herojų istorijas, ko tikrai labai reikėtų, kitaip bus prarastas būrys labai keistų asmenų. Ir šiaip jau, filmas man tikrai patiko. Ne tas, kuris palieka ilgai išliekantį gilų įspūdį, bet tas, kurį mielai pažiūrėtum dešim kart ir vienuoliktą neatsisakytum.