mano darbai | Užrašams

 

Kelis dizainus pritaikiau specialiai užrašinėms. Jų, berods, iš redbubble galima gauti trijų tipų lapais - linijomis, diagramų taškeliais, arba be nieko. Šis konkretus dizainas yra mano mėgstamiausias, o pats ją naudoju knygų užrašams ir mėnesio "perskaityti" sąrašams susidaryti.

Jas šiek tiek ilgokai gamina, tad jei ieškote dovanų draugams, Halloween'ui / Samhain'ui - pats metas įsigyti!

Visą šio dizaino asortimentą rasite čia: Soukyan Blackwood 

Karšta, po velnių

  Rimtai taip. Jau kelinta diena po porą valandų per nakt miegu. Taip, langas atdaras, taip, antklodė numesta. Užmiegu ir vos ne su šuoliu iš lovos pabundu. Paprastai tebūna praslinkę dešimt minučių, jei pasiseka - visa valanda. O kai vartausi lovoje iki kokių 11 ir bandau atsigriebt - jaučiuosi, kaip absoliutus tinginys. Tada keliuosi ir pykstu ant savęs - va, dieną pramiegojai, ar labai ten tau to miego reikia? Šiąnakt dar ir skaityklė išsikrovė, mat aišku, pamiršau ją pakrauti (tam juk miego reik, smegenys atsisako bendradarbiauti), žibintuvėlis velniai žino kur, mp3 grotuvo nesinorėjo, mat užmigus kyla rizika ausinėse pasismaugti.

  Skaidrinuosi nuotaiką viskuo kuo galiu, bet jau visokios depresijos, pykčiai ir tikri galvos skausmai kimba. Pirma tai, žmonės linkę siaubingai išnaudot, o aš - leistis. Padaryk tą, aną, trečią, sutvarkyk man šitus popierius, sukurk man čia kažką tokio fancy, padaryk žurnalo maketą, išversk tekstą (už tai aš pinigus imu, velniai jus kur!), o kur dar tie visi abiturientai nelemti... Nežinau, kodėl nusileidžiu. Nežinau, kodėl sutinku, kodėl dirbu svetimus darbus šalia savų. Ne, visgi žinau, bet verčiau tokiomis nesąmonėmis nesidalinti.

  Nuotaiką kol kas taiso šiokios tokios knygos, žaidimai Metro 2033 ir Last Light, fps, ką pasirodo aš galiu žaisti, jei jie padaryti padoriai (kitu atveju ima pykint nuo kvailo judėjimo). Labai įdomūs žaidimai, gražiai sukurpti, moralizuoja kaip turi būt. Bet kita vertus, tokie ne visai normalūs žmonės kaip aš, greit įžvelgia moralės kitą pusę. Tarkim, nejaučiu didelio moralinio skausmo, jei nusprendžiu patiest visą stotį banditų, kai jie mano/Artiomo draugą prigriebė. Pft, lyg jie manęs nenušautų, jei tik matytų kur aš.

  Kas knygas liečia, tai aš turiu tokį bjaurų polinkį po dešimt iš kart skaityt. Tada einasi lėtai ir kartais piktai, mat sau pagalius į ratus kišu, kai galvoj susimaišo dvi panašios istorijos. Baiginėju "Knygų Vagilę" (puoliau skaityt, nes kažkur išgirdau, jog bus filmas. Bet po to nieko daugiau ir negirdėjau, tai ir nežinau bus ar nebus), baiginėju dvyliktą Sukės Stekhaus knygą (trylikta bus paskutinė), dar gi Magijos Doktriną pasiėmiau skaityt. Kodėl? Nežinau. Įdomu pasidarė. Vis žiūriu internete Ronio ir Hario fotografijos sklando su užrašais "kaip galima tingėt daryt magiškus namų darbus magijos mokykloje??", tai galvoju, pažiūrėsiu. Ir ką manot? Tikrai labai nuobodu... Dar turiu tris knygas apie NSO, bėda tik ta, kad tik pusiau pamenu motyvaciją, kodėl jas ėmiau iš bibliotekos. Na ir aišku dar reikia užbaigti paskutinę Anne Rice "Miegančiosios Gražuolės" dalį. Ši turi potencialo būt geriausia iš visų. Pirma knyga buvo nei šis nei tas, paprastai tik pabaigoje įvyksta kas nors įdomaus. Antroje būtent taip ir buvo - keletą princų ir princesių pagrobė. Trečioji knyga turėtų pasakot "1001 naktį". Reik per daug nesitikėt, Anne moka visą storą skyrių prastumt be veiksmo.

  Per pastarąsias keletą dienų radau labai įdomių žmonių. Viena iš jų netgi skaito mano nosferatiškas klejones, o ir vampyrų maskaradą žino. Neįsivaizduojat, kaip apsidžiaugiau! Labai retai randu žmonių, kurie tikrai žino tą žaidimą ir savu kailiu patyrė kaip labai jis įtraukia. Įdomu, kaip ten jiem sekasi MMO iš jo daryt, juk White Wolf kaip ir tebeegzistuoja, tai pagal viską galėtų ir kažką gero padaryti, kad ir be Troikos. Kol kas horizonte panašus "kablys" nusimato tik su CD Projekt Red kuriamu Cyberpunk 2077. Man Cyberpunk'as - ne pats idealiausias žanras, mėgstu labiau post-apokalipses visokias, bet pagalvojus, geriau nei Steampunk'as (nors ir tas neblogas, bet po kurio laiko ima pabost, man tarkim, po Anno Dracula knygų nesinori į tą pusę nė žiūrėt kol kas, nors tos labai patiko, bet jų apimtis tokia, kad ilgam užkemša arterijas).
  Ką ten dar radau? Na, kas žinot, kas nežinot, man labai smagu paskaitinėti viską ką galima apie Drakulą ar Vladą Tepešą Smeigiką, nesvarbu ar iš istorinės pusės, ar prikurto kažką. Vakar internete mane sužvejojo asmuo su labai Karpatišku slapyvardžiu. Išsiaiškinom, kad požiūris į Drakulesčius mūsų labai panašus. Smagu, kai vien dėl domėjimosi kažkuo kažkam nepasirodai trenktas. Juk taip būna. Juk būna, kad kreivai žiūri, kai eini su dvylika knygų glėby, mat turėtas maišelis jų jau pilnas. Būna, kad su užuojauta žiūri, jei pasakai, kad žaidi video žaidimus. O juo labiau būna, kad žmonės skuba atsisveikint, jei sužino, jog kažkada seniai seniai ketinai studijuoti istoriją.

Dark Shadows

  Ką tik baigiau žiūrėti Tim Burton filmą „Dark Shadows“. Iš kart sakau, jog filmas buvo visai ne tai ko tikėjaus. Maniau bus kokia nors vampyriška „Vabalų Sulčių versija“ – juodas humoras apie seną vampyrą, kuris nė velnio neišmano apie nūdieną. Ką gi, apgavo tie treileriai mane, bet filmas nenuvylė.

  Filmas iš tiesų apie seną vampyrą, kuris nė velnio neišmano apie nūdieną, bet vis vien žūt-būt įsibrauna į savo šeimą, t.y. tuos žmonės, kurie būdami jo kraujo tebegyveno jo senuose namuose. Moteris, kuri buvo už šeimos galvą jį priima su viena sąlyga – viskas liks tik tarp jų, t.y. – jo nemirtingumas ir panašūs dalykėliai. Patiko man, kad toji Elizabeth taip rimtai stengėsi pateisinti kiekvieną Barnabas Collins poelgį ir įprotį. Tarkim, leptelėjo jis, kad stalo įrankiai ne sidabriniai, jog jis tai žino, mat jei jie būtų sidabriniai – jis jau degtų. Ji tuoj pat garsiai visam stalui „priminė“ – o taip, lyg ir minėjai, kad turi baisią alergiją.

  Prasidėjo filmas gražiau nei ėjosi, panelė auklė Victoria Winters traukiniu riedėjo dirbt guvernante dvare, prižiūrėt kiek kvaištelėjusį aristokratų vaiką, taip, tų pačių Collins šeimos atžalą. Paskui ji buvo kiek primiršta ir filme viskas sukosi apie žuvis, Barnabas ir raganą, kuri jį prakeikė ir aišku – nenumirė. Daug potencialo turėjo paauglė dukra ir tas pakvaišęs vaikelis, bet jų irgi per daugiausia panaudoti nesiteikė, viena kita nebloga scena ir atseit gana. Tad nusivyliau tuo, kad kai tik viskas pradėjo rutuliotis – labai greit ir baigėsi, o galėjo sukelti kur kas galingesnį sprogimą.

  Filmo garso takelis – nuostabus. Alice Cooper ir Joan Jett muzika (nežinau ar tikrai jos ten Season of the Witch versija buvo, bet drįsčiau manyti...) smagiai derėjo su niūria, povandeninę karalystę primenančia aplinka. Paprastai didžiuose dvaruose matai tigrus, liūtus, vilkus, paukščius ir kitokį žvėrių pulką, o čia viskas orientuota į jūrą – jūrų arkliukai, undinės, aštuonkojai, kriauklės ir pan., labai gražu.

  Filmo pabaigoje palikta užuomina į tęsinį, ko tikrai norėčiau, gal tada kiek išplėstų kitų šaunių herojų istorijas, ko tikrai labai reikėtų, kitaip bus prarastas būrys labai keistų asmenų. Ir šiaip jau, filmas man tikrai patiko. Ne tas, kuris palieka ilgai išliekantį gilų įspūdį, bet tas, kurį mielai pažiūrėtum dešim kart ir vienuoliktą neatsisakytum.   

siaubo žanras

  E, žodžiu, nepatikėsit, bet šiaip jau siaubo filmai manęs nežavi. Ne dėl to, kad baisu būtų, nes, pripažinkim, tokių šiurpinančių perliukų toj siaubo jūroj tikrai maža, bet tiesiog dėl siutinančio nuspėjamumo, idiotiško siužeto, to durno "o, žiūrėk, tamsus kambariukas apsėstam name, imsiu ir užeisiu!"... Bet paskutiniu metu taip maga grįžt prie senų gerų siaubo, gotikinių knygų ir taip toliau. Tai vat. Pradėsiu turbūt, nes komedijas jau matyt geras beveik visas mačiau, romansai nevilioja, Sostų Žaidimas (Game of Thrones) tik po seriją per savaitę, iki Tikro Kraujo (True Blood) naujo sezono dar palaukt mėnesį teks, Vampyrų Dienoraštis tiek neužkabino kol kas, kad kankinčiausi dar, reik morališkai pasiruošti, Being Human kažkaip neprisiruošiu susirasti, o Kaulų pasirodo penki pirmi sezonai geri, o toliau riedam riedam riedam nuokalnėn... Mane tas serialas žavėjo Daktarės Brenan smegenim. Jo, gerai skamba. Bet atrodo Būtui pagaliau pavyko ją padaryt panašią į žmogų. Nebepatinka man. Nepatinka man žmonės.
  Tai va. Žiūrėsim ką ten Burtonas dar nematyto turi, Miyazakis irgi, o paraleliai skaitysim Horror Novels jei tokių rasim, Classic, bei žiūrėsim lievus siaubo filmus tarpais tarp gerų. Ne, turbūt bus atvirkščiai, geri bus tarpais tarp tų lievų...
  Jei kas norit ką patart, look down, leave a comment.