video žaidimai | Dracula: Shadow of the Dragon ir The Blood Legacy | 4-5

Pradžioje buvau šiek tiek nustebęs, kad 4 ir 5 Drakulos žaidimai sujungti į vieną. Bet pažaidęs tikrai suprantu kodėl. Šiuo atveju netgi nežinau, ar jie buvo redaguoti, nes abu žaidžiau pirmą kartą.

Pirmas žaidimas, Shadow of the Dragon (4-as žaidimas serijoje) yra dviejų, gal trijų valandų ilgio, priklausomai nuo to, kiek medžiagos skaitysite ir kiek ilgai užtruks galvosūkiai, kurie nors ir nėra sunkūs - visgi šiek tiek sudėtingesni, nei prieš tai buvusiuose trijuose žaidimuose.

Abejuose žaidimuose žaidžiame Ellen Cross, restauratore, sergančia labai reta kraujo liga, kuriai gydyti, t.y. palaikyti jos gyvybę reikalingi vaistai ką tik buvo nutraukti ir nebebus gaminami. Nusprendusi nugyventi visas sau likusias dienas iki pilnumos, Ellen mielai imasi darbo, kai audros užkluptame laive buvo pavogti jos muziejui skirti 15 paveikslų.

Nuorodos ir nurodymai atveda Ellen į Vambery namus, kur ją pasitinka Bram Stoker'io proanūkis - Adam Stoker. Su jo pagalba moteris randa informacijos apie 16, slapčiomis jos muziejui dovanotą paveikslą, portretą. 

Vambery taip tikėjosi baisiu portretu atsikratyti. Paskirtas jį saugoti savo tėvo, Vambery paveikslo nuoširdžiai bijojo, laikė jį užrakintą ir nuolat stebimą kamerų... Tik, štai, jis irgi dingęs.

Po to žaidimas labai greitai baigiasi. Ellen išvyksta ieškoti paveikslo, jį randa, bet jos liga progresuoja tiek, kad darosi sunku pasitikėti pojūčiais, netgi akimis...

Na ir čia belieka jungti antrą žaidimą (5-as žaidimas) - The Blood Legacy. Tiesioginį 4-o žaidimo tęsinį. Bet jie abu tiek trumpi, jog atrodo, kad žaidi vieno žaidimu du skirtingus aktus ir tiek.

Šis - šiek tiek geresnis. Geresniu jį padarė Drakula, taip smagiai, be perdėto pykčio ar agresijos žaisdamas su visais veikėjais šiokį tokį katės ir pelės žaidimą. Tiesa, visa kita - tiesiog neįtikėtinai nuvalkiota, nuspėjama ir nuobodu.

Ellen išskuba ieškoti Drakulos, o šis, radęs su ja šiokią tokią sąsają, mielai pagelbėja tai ten, tai šen, kartais lengvai paerzindamas, įspėdamas. Pakeliui moteris pasigilina į jo kilmės istoriją, istoriją apie jo brolį Radu, žuvusią žmoną ir panašiai. Ir galiausiai, jai jį pasiekus (suklysti nelabai įmanoma), žaidimas baigiasi. Baigiasi šiek tiek kitaip, nei galima buvo tikėtis iš vis peršamų idėjų.

Bendrai imant, šis žaidimas irgi nėra geras. Labai, labai nuvalkiotos mintys, nepakankamai įtraukianti istorija, vietomis netgi logikos stoka. Bet. Taip, bet. Iš visų penkių, paskutinis mane pradžiugino. Drakula taip labai neblogai, jei ir per menkai, parašytas. Nėra to trečiame žaidime jaučiamo bandymo palysti po oda. Lyg koks Lovecraftiškas valdovas, jis tiesiog manevruoja naujame pasaulyje, per daug nesirūpindamas menkniekiais, neidamas iš kelio, dėl vieno ar kito paprasto žmogelio.

Verdiktas:
Žaidimai mažiau nei vidutiniški, bet jeigu patinka Drakula, tai kombo gal ir verta sumesti.

video žaidimai | Dracula: The Path of the Dragon | 3

Ech, kaip labai aš laukiau, kada vėl galėsiu pažaisti "Dracula: The Path of the Dragon", trečią Drakulos žaidimų serijoje. Nes va būtent šitą aš labai ryškiai atsimenu. Tą baisų jausmą, įtarimą, jog aplink - vien priešai, užnugary - šešėlis, ir jei tik sustosi, jei tik blogai pasisuksi, jis tave tuoj pat ir pagriebs, įsikąs dantimis ir suplėšys. Kaip buvo baisu ir smagu žaisti. Ir kaip labai baisiau buvo pagaliau susidurti su Drakula, akis į akį. Tamsos Princas mėgino palyst tau po oda, pažiūrėt į širdį, pasvert ją ir gal būt, tik gal būt padovanoti nemirtingumą, jeigu visgi neimsi verkti iš baimės...

Gaunate žaisti kunigu, atvykusiu į Vladovistę (na, o kur gi kitur, ar ne?) ieškoti stebuklų įrodymų. Anot gandų, čia mirė moteris, kuri net po mirties juos daro ir dėl to gali būti paskelbta šventąja. Bet labai, labai greitai kunigo kelias drastiškai pasisuka kitu keliu. Visos šventųjų paieškos užsibaigia paties velnio paieškomis, kai kunigas pasiunčiamas vykdyti kitokios misijos: įrodyti Vladovistės gyventojams, jog vampyrai neegzistuoja.

Paraku ir krauju dvelkiančiomis karo nuniokotomis gatvėmis, pirmyn ir atgal tarp kapinių ir apgriuvusios pilies aukštai kalnuose, Drakono Taku, link nemirtingumo, su kiekviena baisia užduotimi vis labiau dvejojant savo moralės kompaso tikslumu...

Taip, deja, ir šis, kaip įtariu ir visi penki šios serijos žaidimai, irgi yra labai stipriai pakoreguotas. Beveik nebėra galvosūkių, o tie kurie liko - per lengvi. Cenzūra, iškirptos istorijos dalys, trūkstamos eilutės, linijinis ėjimas pirmyn, atgal, kairėn, žemyn. Netgi galimybių suklysti palikta labai mažai. Kamera automatiškai patraukiama ten, kur tyko pavojus, ten, kur turi tuo metu žiūrėti. Bet bent tuos kelis kartus, kai visgi gauni susimauti, tai padaręs gali pasiklausyti tė... Drakulos, besijuokiančio iš šio kvailio.

Verdiktas:
2 iš 5, grąžinkit man mano arogantišką ir piktą Tamsos Princą...

video žaidimai | Dracula 2: The Last Sanctuary

Perėjau antrą point-and-click Drakulos nuotykių žaidimų serijos dalį - "Dracula 2: The Last Sanctuary". Šis žaidimas yra tiesiogis Dracula: Resurrection tęsinys ir čia vėl gaunate žaisti Harkeriu, kovojančiu prieš Drakulos tamsos galias. Mechanikos ir grafikos išliko tos pačios, tik prisidėjo vienas nedidelis naujas veiksmas - bėgimas arba kova. Tais atvejais, kai Harkeris susiduria su pavojumi, ant ekrano atsiranda šiurpi raudona krovimo juosta. Bet, nebijokit, žaidimas nuolatos pats save saugo, tai net jei nespėsite laiku apsisukti, užsitaisyti pamiršto ginklo, ar dar ten kažko padaryti - pradėti nuo toli nereikės.

Žaidimas prasideda ten, kur baigėsi pirmasis. Harkeris parsigabeno Miną namo, į Londoną, po to neįtikėtino pabėgimo iš Drakulos pilies. Bet bėdos - toli gražu nesibaigė. Mina tebėra įtakojama Drakulos ir išpuoliai prieš jos psichiką kas dien vis stiprėja. Ieškodamas kokių nors atsakymų Harkeris ryžtasi aplankyti Drakulos senuosius namus, bene kaimynystėje, Londone. Vietoje to randa mirtiną pavojų... Bet mūsų drąsusis, nors ir mirtingas, herojus vis tiek randa, kaip užlipti Drakulai ant kulnų, šiam, panašu, leidžiant šaknis į Harkerio gimtąją žemę. 

Šis žaidimas buvo šiek tiek rimtesnis, nei anas, ar bent jau taip pasirodė. Daug daugiau mirčių, daug pavojų, įtampos kupini momentai. Vietomis net dorai mėginta imituoti siaubo žanrą su stebuklų-šalies baisiausiomis interpretacijomis ir netgi lovecraftišku vaibu. Deja, visa tai žaidimo tikrai nepagerino. Tiesą pasakius, jei ne mano paties išsigalvoti juokeliai*, įtariu jog man nė nebūtų patikę taip labai, kaip savo blogumu patiko tas pirmas (sakau tai pusiau juokaudamas ir nenorėdamas nieko įžeisti, manau visi suprantame, jog žaidimas tėra senas ir savo laikais turbūt buvo visai neblogas, bet paslaugų visi tie perdarinėjimai ir paprastinimai jam tikrai nepadarė).

Kaip ir su praeitu žaidimu, šiam irgi nerasite jokio doro perėjimo gido, bet esamais galima šiek tiek pasilengvinti kelią, nes išimtas turinys - vientisesnis, tai tiesiog reikia praleisti žingsnius ir jau matai, ko nepadarei ir kodėl negali progresuoti tolyn. Bet visas tas žaidimo apkarpymas yra tikrai labai nenormaliai bjaurus. Išimti net gabalėliai istorijos, laiškai, užrašai, sunkiau suprasti rodomų veikėjų veiksmus, logiką. Ką jau kalbėti apie galvosūkių trūkumą. Na, ką padarysi...

Verdiktas:
Taip, Drakula vis dar Smeigikas. 3 iš 5, norėčiau dar kartą nebežaisti.

*Harkeris atsibunda surištas, Drakulos lovoje. Koks dėmesingas tas mūsų Tamsos Princas!

Lasombra

Ach, Lasombra. Vieni iš mano mylimiausių. Nihilistinis šešėlių klanas, savo egzistencija, savo sukūrimu beveik Lovecraftiškas.

Lasombros Antediluvinis (pirmasis, "prieštvaninis"), anot mitų, išėjo į vandenyną, giliausias gelmes, tamsiausias skyles. Ten jis rado Bedugnę ir pažvelgė į ją. Ir Bedugnė pažvelgė atgal į jį. Sakoma, jog vėliau jis buvo diablerizuotas (vienas vampyras mirtinai išgeria kito vampyro kraują) su šypsena veide. Tai buvo vienas garantuotas būdas tapti vienu su Bedugne. Ko pasėkoje jis laikomas bene aktyviausiu Antediluvinu: per savo prie chaoso pririštus vaikus jis stiprina Bedugnę, mat kiekvienas jų galios panaudojimas veda vis arčiau Užmaršties, Amžinosios Nakties, Visiškos Tamsos...

Kai žmogus paverčiamas Lasombra klano vampyru, jis... Na taip, vampyrai nėra gyvi. Bet šie yra tarsi visiškai kitokio tipo, lygio, vibracijos, dažnių. Jie yra Bedugnės akys ir rankos, daugiau nei mirę, daugiau nei gyvi. Bedugnė veikia jų rankomis net tada, kai Lasombra vampyrai nemoka ir/arba nesinaudoja Chaosu/Užrmarštimi. Ji pildo juos galia, rodo jiems atsakymus, kalba su jais, juos guodžia... Iš vienos pusės Lasombra trokšta susijungti su Bedugne, tapti jos dalimi, tapti Užmarštimi. Iš kitos... Absoliutus Niekas neskamba viliojančiai.

Bet kuriuo atveju Lasombra, nuo pavertimo akimirkos, yra absoliučiai sutverti išgyventi. Ar tai iš baimės pajutus Bedugnę alsuojant į pačią jų sielą. Ar iš noro pergyventi visus tuos kvailius, kuriuos jie atiduos Bedugnei, kad ši sustiprėtų ir prarytų pasaulį. O išgyventi lengviausia, kai esi maisto grandinės viršuje. Čia Lasombra ir įsišaknijo i Sabbat sektą, tapdami jų Ventrue versija. Tik, kur Ventrue valdo, nes niekas kitas nesugebėtų, Lasombra valdo, nes nori to neliečiamumo. Na o jei tai paklos esančius žemiau jiems po kojomis, tai...

Lasombra vampyrai nemato nieko kito, tik savo tikslus, kokie jie bebūtų. Ir jie to tikslo siekia bet kokiomis priemonėmis, bet kokia kaina. Dėl to šis klanas pagarsėjo, kaip negailestingiausias, žiauriausias klanas. Dominuoti, naudotis galiomis, versti ištisas ordas gulių ir žmonių pildyti jų visų norus jiems, kaip vakare atsibudus - užsimauti kojines. Tai nieko nereiškiantis, nieko nereikalaujantis veiksmas. Tad jei manėte, kad Tzimisce yra blogos naujienos, būkite tikri, Lasombra - blogesnės. Kiti klanai greitai išmoko bijoti net šnabždėti jų vardą. Lasombra užėmė bažnyčias, perrašė tiesas ir užmetė tamsos tinklą taip plačiai, kad ta baimė įsigėrė net ir į Sabbat sektos klanus...

Bet prasidėjus Gehenos karams, su antrąja, kur kas mirtingesne inkvizicija ant visų vampyrų kulnų, Lasombros klano pozicija sudrebėjo, Sabbat teritorijoje jie nebebuvo saugūs. Išgyvenimas yra pagrindinis prioritetas, tad nieko nelaukę jie prisistatė prie Camarilla sektos durų ir pasiprašė įšventinami. Galite įsivaizduoti pasibaisėjimą ir netgi pasibjaurėjimą: šie viso kas gera, absoliutūs, natūralūs Tvarkos priešai nori tapti jos dalimi?... Iš jų buvo pareikalauta visko. Kraujo, senųjų, vyriausiųjų, visko. Ir jie viską atidavė nemirktelėję, kaip reikalavo jų prigimtis. Atgal negavo nieko, tik vietą Camarilla sektoje. Ir taip, bene košmariškiausias klanas krito į patį giliausią dugną, kur yra vienodai nekenčiami abiejų sektų.

Tačiau Ventrue neapykanta slepia baimę. Nes kai Lasombra ims kopti į viršų, ką jie tikrai padarys, jie ateis būtent jų karūnų...

Mažyčiai Faktai:

• Technologijos beveik, jei visai, neveikia, kai netoliese yra Lasombra. To pasėkoje jie negali naudotis telefonais, internetu, jų negalima nufotografuoti ar filmuoti, net jų balsai - neįsirašo.
• Esama Lasombra Frakcijos žinomos, kaip Corsairs. Jie yra piratai ir terorizuoja jūras, retai, jei iš viso, išlipdami ant kranto. Galimai tai jų kraujas - kviečiamas jų Antediluvino rastos Bedugnės.
• Lasombra Antitribu, kaip ir neegzistuoja. Viena frakcija nepripažįsta kitos egzistencijos.
• Lasombra galite pažaisti Vampire the Masquerade: Shadows of New York žaidime.

žaidimai | Vampire the Masquerade: Shadows of New York

Vampire the Masquerade: Shadows of New York (Vampyrų Maskaradas: Nju Jorko Šešėliai) baigiau sąlyginai senokai, tiesiog niekaip negalėjau prisiversti apie jį parašyti. Prasidėjo, kaip labai per daug, baigėsi, kaip labai per mažai.

Gauname žaisti Julia, žurnaliste, kurios gyvenimas tiesiog sutrinamas į dulkes. Ji praranda viską. Nuo moralinio teroro iki fizinio smurto. Vien tam, kad įsitikinti jog ji tinka priimti Lasombros klano prakeiksmą, ar ji verta išgyvenimo dovanos. Čia, pačiu pirmu savo žaidimu, aš sugebėjau mirti. Tiesiog nebuvau pasiruošęs tokiems dalykams.

Bet jeigu jūs sugebėsite išgyventi, tapsite Lasombra klano nariu. Ir, kai tik pradėsite viltis, jog galėsite atstatyti savo gyvenimą, pradėti iš naujo, suprasite, kaip žemai jūsų išverstaskūrių klano vardas yra Camarilla sektoje. Atėję čia, jų Tvarkos natūralūs priešai, Chaoso nešėjai, jūs buvote priimti be jokio susitarimo. Negavote nieko, o atidavėte - viską. Ir vis tiek, apsižvalgę jūs matote neapykantą, pagiežą... Bene ir baimę?

Politinis žaidimas žaidime prasideda, kai į paviršių iškyla ano žaidimo vampyržudystė. New York princas ir ją supantys žaidėjai atrodo labai sunerimę tokio didžio asmens, kad ir tikrai nemylėto, pašalinimu. Jiems būtina išsiaiškinti kas ir kaip tai padarė. Ir ką gi daugiau pasiųsti atlikti šios gyvybiškai svarbios misijos, jeigu ne menkiausio, jauniausio, visiškai pakeičiamo nario. Taip. Lasombros žurnalistės.

Nuo čia bus svarbu ne tik, kaip elgsitės, kokiais būdais sieksite savo tikslų, ką sakysite. Svarbu bus ir kaip galvosite, patys sau. Lasombra sutverti išgyventi, su tuneliniu matymu jie siekia tikslo be jokio gailesčio ar skrupulų, bei prasprogsta chaotišku įsiūčiu, kai nepavyksta. Bet tai tikrai nereiškia, jog jums reikia būti blogu, kad gautumėte galios. Galite ir kitaip įrodyti Camarilla sektai, jog nesate Chaoso ir Tamsos nešėjas, kokie buvo jūsų klano protėviai. Žinoma, su sąlyga, jog jums visgi pavyks išnarplioti šią baisią raizgalynę.

Kartu su be galo gražiu menu, tapyba, piešiniais ir nuostabia tamsia muzika - tai ir yra geroji žaidimo pusė.

Blogoji, tuo tarpu... Žaidimas trunka septynias žaidimo dienas, kur Coteries of New York bene truko dvi savaites. Per naktį padaryti spėjate tik vieną ar du dalykus ir tada turite grįžti pas savo merginą, kur saugiai praleidžiate dieną ir gal būt pasimaitinate. Tokia laiko tėkmė tikrai sutrumpintų žaidimą, tad kaip gi to išvengti? Taip, begale, begale teksto kuris tikrai ne visas pridėjo vertės pačiai istorijai. Vidury sakinio gi neišjungsi žaidimo, tai streaminti kartais būdavo labai sunku. Tiesiog trūko vietų, kuriose galėčiau žaidimą išjungti, kai jaučiausi pavargęs.

Kitas blogas dalykas, vietomis leisdavo pasirinkti atsakymą, kur tas atsakymas neturėjo absoliučiai jokios įtakos tolimesniems įvykiams, neiššaukdavo jokios kitokios reakcijos, pasikeisdavo gal sakinys, gal du žodžiai. Ir nekalbu apie atsakymus, kurie savo turinio stoka buvo skirti parodyti situacijos beprotybę. O tada, kai jau atrodo tikrai norėtum atsakyti, o ne tik klausytis Julijos, nes absoliučiai nesutinki su tuo, ką ji dabar sako - too bad, jokių pasirinkimų nėra.

Bendrai imant žaidimas man patiko. Tik negaliu nuspręsti ar patiko labiau ar mažiau, nei Coteries of New York.

Instagram | KoFi