[0722] pic

O grąžą galite pasiimti nuo grindų.

[0719] Pic

Čia buvo, čia nebėr. Nieko nesigailiu!

Gravesend, Kent, UK

  Kas žinot, kas nežinot, bet jau grįžau iš Gravesend'o. Mielas miestelis, man ten jau ir praeitą kartą patiko. Tik va kultūrinis šokas ištiko grįžus į Lietuvą, kur visi pikti, susiraukę ir nemandagūs. Užeini į parduotuvę, kasininkės prislėgtos, todėl ir piktos, žmonės jas nervina ir dar kartą nervina. Ten gi kasininkė su tavim kaip su pasiilgtu draugu plepa. O jei nenori, tai gali eiti į savitarnos kasą, kuri veikia idealiai, nieko panašaus į tas, kur pas mus kai kuriose didesnėse Maximose. Žodžiu, laukiu kada galėsiu ten grįžti.
  Bet kuriuo atveju, kėliaus kas dien, apie aštuntą (dešimta mūsų laiku), įsijungdavau laptopą ir internetą, kurį ten neribotą pigiai rado sesuo ir su routeriu padalino jį ir man, tada iki dvylikos žiūrėdavau vlogus ir komedijas YouTube (ne televizinius serialus, o pačių YouTube-iečių kuriamus projektus) ir tada, kadangi parduotuvių dauguma atsidaro nuo dešimtos jų lauku - eidavau į miestą. Per aštuonias padėvėtų daiktų parduotuves. Viena iš jų duodavo tris nemokamas knygas, tarp jų radau J.K. Rowling "Laisva Vieta" (Casual Vacancy), Daktaro Džekilo ir Misterio Haido istoriją, kuri beje trupa, tokia sena, Moorcock'o Elriko Kronikų pirmąją dalį ir taip toliau. Dvi specializuojasi tik knygomis, vienoje netyčia užmiršau grąžą ir už knygą sumokėjau rekordinę penkių svarų sumą (dvidešimt litų). Tai nėra brangu, turint galvoje kokia gera tai knyga, bet jos originali kaina ten buvo penkiasdešimt centų, kas būtų apie du litus. Bet kuriuo atveju, ten radau Martino "Sostų Žaidimą" (a Game of Thrones), tokios idealios būklės, jog nė tikėtis nesitikėjau, net nugarėlė neįlaužta. Tada dar porą Anne Rice Vampyrų Kronikų (Vampire Chronicles) knygų, iš kurių dvi - dovanų. Ir, kaip kitaip, naują, dar neturimą knygą apie Drakulą. Nežinau ar pasakojau ar ne, tačiau kas kart kai nuvykstu į Angliją - parsivežu naują knygą apie Drakulą. Jau tapo tradicija. Beje, pati pirma, C.C. Humphreys "Vlad: The Last Confession" (Vladas: Paskutinė Išpažintis) turbūt tebėra pati mylimiausia iš visų istorinių apie šį karvedį.

  Kitos parduotuvės tiesiog turi knygų prie bendro katilo daiktų (tokių kaip raganiškai atrodantys buteliukai, gražūs ir bjaurūs drabužiai, dvd, žaislai ir taip toliau), kainos nuo dviejų svarų iki dvidešimties centų, ko pasekoje, ir dar pridėjus Car Boot turgų Swanley į kurį nuvykau paskutinį sekmadienį viešnagės ten, namo grįžau su per šimtu knygų. Geišos išpažintimi, Sukės Stekhaus naujutėlaite serija, dar įpakuota (turiu, bet savas išparduosiu, šios ir mažesnės ir naujesnės už maniškes, be aktorių ant viršelių), Kaulų serialo knygų (pagal jas tas serialas pastatytas), Daktaro Ko (Doctor Who, ar kaip?) knygų ir taip toliau. Daug, labai labai daug.

  Maloniai nustebino ir keletas kitų dalykų, tarkim, savaitgaliais pagrindinėje gatvelėje neatsiginsi labdaros organizacijų. Ir Afrikos vaikus gelbėja, ir šunis, ir vėžininkus. Aukojau dažnai, prisipažinsiu. Juoba, kad jie taip neįkyriai kalbina. Asdoje, tokia, tarsi Maxima, tik be keisto tvyrančio kvapo, dar keistesnės prieblandos ir niūrių veidų, radau Wonka Chocolate Bars. Taip. Vonkos šokoladai. Labai apsidžiaugiau, mat man tie du filmai labai patinka (senesnis ir naujesnis). Skoniu jie tikrai nepasižymi, bet nesiskundžiu!
  Įsigijau Šerloko komplektą, ne knygų, mat knygas radau nemokamai tame minėtame knygyne, o serialo, to iš BBC, kur su B. Cumberbatch. Buvo labai juokinga, kai kasininkas niūriai suniurzgėjo: Yeah, everyone likes him now (taip, dabar jis VIESIEMS patinka). Kainavo pigiau, mat turėjo tik dviejų sezonų dėžutę, o trečiasis tarsi atskirai, t.y. ne komplekte. Tačiau visi priedai - savo vietose. Labai įdomu buvo pasiklausyti serijų su aktorių komentarais, šaunūs žmonės.
  Oras buvo geras, palijo gal tik kartą ar du. Ten ir sesers gimtadienį atšventėm, kuriam iš miesto parnešiau dešimtis kilogramų vaisių. Ten jie taip maloniai gatvėj pardavinėjami, sudėti krūvelėmis, kurioms jau nustatyta kaina, nuo svaro iki dviejų, tarkim braškės - po svarą penkiasdešimt, bananai - po svarą ir taip toliau, tai tau tereikia parodyti ko tau reikia, nieko nebesveria, suma gaunasi daugiau ar mažiau lygi, susimoki ir eik. Vaisiai - švieži, tik šen ten kai kurie gal pernokę ir dar akcijų pasitaiko. Tarkim, vienas apelsinas - apie dvidešimt centų, tačiau aštuonis atiduoda už svarą. Dėl to ir tempiau taip labai sunkiai...
  Anglijos mažuose miesteliuose man labiausia patinka tokie mažulyčiai, spintos dydžio darželiai namų priekiuose. Paprastai ten kokie du žingsniai pirmyn ir, na, keturi skersai, tačiau įvairiausiai, su didžiausia išmone prisodinta nuostabių gėlių. Nors, jie tarkim šiukšles išneša "šiukšlių dieną" į gatvę ir palieka, kad šiukšlininkai jas surinktų, ko pasekoje ten kartais įlenda gatvinės katės ir viską ištaršo, tačiau nepasakyčiau, jog ten netvarkinga. Žmonės vaikšto, tas šiukšles kiloja, ieško kur išmesti arba jau nešasi su savimi šiukšlių maišą, jei tarkim išėjo būtent apsikuopti.
  Žodžiu, patiko man ten. Patogu gyventi, jauku. Laukiu nesulaukiu kitos viešnagės.

Murakamio Žiurkė

  Pradėkim nuo Haruki Murakami ir jo "Žiurkės" Trilogijos+. Iš pradžių ne visai supratau, kodėl būtent trilogija ir plius, o ne serija ar kokia kitokia seka, bet kai pagaliau įveikiau "Dansu Dansu Dansu" - viskas stojo į savo vietas. Toji knyga neseka istorijos, Žiurkė vos paminimas, senieji herojai - dingę vienaip ar kitaip. Paprasčiausiai, jei skaitei trilogiją, tuomet žinai, jog net ir vienos serijos knygą sunku dėti su kitomis, jei kai kurie svarbiausi herojai - mirę. 

  

  Lietuviškai mes turime išverstą trečią trilogijos knygą "A Wild Sheep Chase" (lt: Avies Medžioklė) ir pliusinę knygą "Dance Dance Dance" (lt: Dansu Dansu Dansu). Pirmosios dvi neišverstos greičiausia dėl išparduoto angliško tiražo, mat mums daugumą H.M. knygų vertė iš anglų kalbos (ne visas). Bet kuriuo atveju, nors mano supratimu praradom nemažai, mat pirmose dvejose knygose mums sukuriamas prisirišimas prie herojaus, kuris turi didelę emocinę svarbą pasakotojui trilogijos pabaigoje (Avies Medžioklėje), vis vien galime būti dėkingi už visą krūvą kitų knygų, kurių mums gausiai išvertė ir daugybę kartų perleido skirtingais formatais, vertimais, viršeliais ir t.t.

  Čia apie knygas nepasakosiu, bet pirmų trijų (trilogijos) "apipasakojimus" mielai pateiksiu, drauge su goodreads nuorodomis: "Hear the Wind Sing" (Lt: Bibliofilai); "Pinball, 1973" (Lt: Bibliofilai); "Avies Medžioklė" (Lt: Bibliofilai); "Dansu Dansu Dansu" (Lt: Bibliofilai).

  Tad apibendrinant - Murakamis tikrai neblogas rašytojas, gal ne pats geriausias, bet apie tai negaliu spręsti iš vos keletos knygų, kai jų tiek daug. Tik vienas dalykas tikrai labai, labai siutino - ištisinis "valgiau tą, gaminausi aną, tada tą, tada šitą, vėl valgiau, išgėriau, pamiegojau, bet miegas neėmė, tai pasidariau to ir ano užvalgyt". Dėl to mėgstu jaunimo ir vaikų literatūrą - ten ne toks bukas gumos tempimas.

Tikras Kraujas - Saulė

  Paskutinės, tryliktos Sukės Stekhaus knygos beliko gal tik 30 lapų. Prisipažinsiu, nuobodžiau baiginėtis tokia serija negalėtų. Jei autorė būtų tikrai norėjus kažkuo nustebint, būtų sumetus Sukę su Kvinu, kas beabejo - nesišviečia. Atsirado velnias, tikrąja ta žodžio prasme, atsirado vampyrų karalienė, kuri nori Eriko, o Erikas visgi - praktiškas žmogus. Bilas tuo tarpu gavo progą atsikeršyt Erikui ir įskundė jį Sukei vienu svarbiu reikalu, kas labai prajuokino. Na, ir taip toliau, ir taip toliau, ir taip toliau. Beje, ar minėjau, kad Sukė jau praktiškai milijonierė? Vat.

  Šiandien pažiūrėjau šviežutėlę antrą šešto sezono seriją. Ten irgi nieko gero. Nežinia ko aš čia taip prilipau prie True Blood, bet kad ir kaip neįdomu kažkas būtų - ketinu laikytis. Taigi, kas neįdomu šį kart? Pirma tai, nuojauta, kad sezonai užsibaiginėja. Iš kur nuojauta? Ogi, yra didelis šansas, kad po šio sezono Sukė nebebus fėja. Ir ką tada? Minčių ji nebeskaitys, šviesa nebesimėtys. Minčių skaitymas beje tik seriale - fėjų dalykas. Knygose ji šią dovaną gavo iš kitur. Na, kas dar? Džesika jau iki gyvo kaulo... Eriko moteriškės irgi jau... O dar tie naujokėliai, kurie mano, jog tai jų pareiga priverst tuos, kurie nenori dalyvaut šitam chaose - dalyvaut šitam chaose. Nieks niekada neturi teisės kažkam sakyt ar kariaut ar trauktis. Ir juo labiau neturėtų fotografuoti vykstančio nusikaltimo iš krūmų. 

   

Viskas bent jau baigėsi gražia muzika "The Naked And Famous - The Sun". Antra serija - antra daina. 

Viktorijos Vuds Puikus Puodelis Arbatos

  Pažiūrėjau pirmąją seriją dokumentinio serialo "Victoria Woods Nice Cup of Tea". 59-erių metų moteris, britė, nusprendė papasakoti mums kaip mažas lapelis transformavo pasaulį. Ir buvo begalo įdomu.

  Anglijoje arbata savo egzistenciją pradėjo nuo turtingiausių namų ir tapo ne tik sveiku karštu gėrimu bet kokiam paros laikui, ir bet kokiam sezonui, bet ir priemone bėdoms spręsti. Pirmoji arbata Angliją pasiekė iš Kinijos, iš plantacijų kilusių nuo trijų, iki šiol tebeegzistuojančių arbatos medžių, kurie anot legendos išdygo iš Budos akių vokų, kai jis medituodamas užmigo ir ant savęs supykęs juos nusiplėšė ir numetė ant žemės. Kinijoje arbatą skina moterys, po du ar keturis lapelius nuo šakelės. Tuomet lapeliai džiovinami ir skrudinami, priklausomai nuo to, kokia arbata iš tų lapukų turi gimti. Juodoji arbata - oksidacijos procesą perėję lapeliai ir taip toliau. Beabejo, darbo daug, arbatą iki laivų gabenti toli, o dar toliau ją plukdyti per jūrą, tad nenuostabu, kad britai savo arbatas laikydavo užrakintuose dėžutėse, kad tarnai nesumanytų paragauti.

  Kinai savo arbatos paslaptis labai saugojo, o britai jos labai norėjo ir deja neturėjo ko pasiūlyti, tad mėgino Kiniją infiltruoti. Kai tai nepavyko, atsigręžė į savo koloniją Indijoje ir ten gaminamą narkotiką - opijų. Kinijoje parduotas opijus sumokėdavo už britų arbatą, o nuo opijaus debesyse sklandantys žmonės - negalėjo dirbti. Kinijos imperatorius pamėgino tam užkirsti kelią ir taip prasidėjo, dėl arbatos, opijaus karai, kuriuos kinai pralaimėjo. Britai džiūgavo gavę trupinuką Kinijos, mat tame trupinuke buvo arbatos paslaptis...
  Deja, arbata vis dar buvo brangi, nors prieinama didesnei daliai. Tad vėl gi, britams žūt-būt reikėjo ieškoti kur gi jos užsiauginti, juk jie buvo tokie ištroškę. Galiausia, greičiausiai atsitiktinumo dėka jie pastebėjo jog patys indai prie opijaus patiekia puodelius kažin kokio rudo gėrimo. Ar tai arbata? Keisti dideli medžiai, nuo kurių šakas nugenėdavo raiti ant dramblių, o moterys nuskabydavo lapelius. Keistas aitrus skonis. Bet po dešimtmečio tikrieji arbatgėriai pagaliau tarė - o taip, tai arbata! Vežkim namo! Viskas tuoj pat sumodernizutoa tiek, kiek tik pavyko. Pastatyti šiokie tokie fabrikai, susodintos plantacijos apgenamų medelių, kad nuo jų arbatą būtų galima skabyti taip, kaip Kinijoje. Pigi darbo jėga ir mažesni apribojimai patiekė arbatos puodelį visiems Britanijoje. Ir visi ją tuoj pat pamilo.

  Dabar gi britai teigia, jog nė karo nebūtų laimėję be arbatos. Ką ten, arbata juk malšina alkį, sušildo, nuramina, tinka ir vasarą, ir žiemą, ji pigi, į ją galima dėti cukraus ir pieno, prie jos galima paduoti sausainių ir paplepėti. Ji suveda žmones draugėn, pradžiugina ir pamalonina širdį.
  Ir tai tik pirma šio serialo serija, o jau tiek sužinojau. Tad - rekomenduoju.

Kalnai nuovargio ir Vikingai

  Nepaisant to ar turiu vertimų ar ne, vis tiek nuolatos tenka ką nors skaityti, tikrinti vertimus, versti tekstus praktikos vardan (t.y. savarankiškai kaupiu patirtį ir jei angliškoj knygoj randu kokį gražų sudėtingą gabaliuką - pradedu jį versti, redaguoti, koreguoti iki galiu drąsiai teigti, jog jis atspindi mintį teisingai ir taip pat gražiai), tad net jei nedirbu - dirbu. Turiu dar gi šiokią tokią problemą su pasikartojančiomis nemigos naktimis, kurios, kai kurie pasakytų, jog kyla dėl mano meilės energetiniams gėrimams, bet aš tuomet priminčiau, jog nemiga mane kankina dažniausiai jau "metus" visą tikrą ir netikrą kofeiną. Kitaip tariant, jis man padeda užmigti, kad ir kaip kvailai tai skambėtų. Tad viso to pabaigoje labai dažnai jaučių patį paprasčiausią nuovargį, kai žinai, kad reikėtų padaryti kažką vardan šitų savo projektų ir blogų, bet jau nebėra jėgų ieškoti įdomiai temai, o tos kurių ieškoti nereikėtų atrodo nepakankamai įdomios.

Štai, kad ir Tumblr. Taip, turiu aš ten... Keturis puslapius. Ir vieno jų dėka sutikau labai įdomią panelę iš Lietuvos, bet dirbančią Anglijoje (kaip, kad dažnai nutinka). Kas čia tokio įdomaus, merginų visur pilna? Nagi, jai beproto patinka Raganius. Man irgi beproto patinka raganius, todėl begalo mėgstu sutikt žmones, kurie irgi pasidavė šiam baisiam ir nuostabiam liūnui.
  Tada ten tie visi serialai. Vienus tiesiog verste priverčia pažiūrėti draugai iš užuneto (outernet/ tikrasis pasaulis už interneto ribų), tokie kaip Supernatural ir... Kas ten dar buvo... Kažkas dar. Vieną pradėjau savarankiškai, vadinasi Vikings. Pirma serija - šiaip sau. Antra - na, neblogai. Trečia - ...manau reikia susižinoti kelintadieniais rodo, kad nepraleist. Daug prisijuokiau iš istoriškai teisingų ir tikrai fantastiškai perteiktų smulkmenų apie vikingų gyvenimą. Ir intro muzika labai graži. Ir kažką dar norėjau pridurti, bet nebepamenu. Rekomenduoju serialą mėgstantiems miglose paskendusias daubas, miškus, jūros krantus ir kažkokį gerą efektą, kuris visa tai šiek tiek pritemdo. Va. Pridedu vaizdų iš ten, gal suprasit ką čia paistau.