250 metų senumo žaliaakis actekas pirmą kartą scenoje pasirodo vedamas keršto. Belmontų sumedžioto savo mylimojo vardan jis nužudo dar vaiko Richter Belmont motiną. Šis žiaurus veiksmas - traumuoja Richter ir aiškiai apibrėžia Olrox , kaip piktadarį. Toliau jo istorija primena atbulą Dieviškąją Komediją, kur vampyras iš Rojaus keliauja į Pragarą.
Gandai apie vampyrų mesiją Olrox atveda į Prancūziją, kur pamažėle verda revoliucija. Logiškai pradėjęs dievo paieškas nuo šventyklos, bažnyčios, po viena iš jų jis randa pragaro mašiną, valdomą abato. Čia šventasis tėvas kuria savo indėlį į bedievę sąjungą su vampyrais, ruošdamasis karui prieš revoliucionierius: Nakties Padarus, tarsi puolusius angelus, iš mirusiųjų, aukų, armiją tamsimajam dievui. Užkluptas ir užpultas šventojo riterio Mizrak, Orlox pasinaudoja situacija pasiklausinėti daugiau. Bet, vietoje atsakymų, jis tepasėja abejones vyriškio širdy. Ar jis tikrai gali pasikliauti vampyrais? Ar jis gali vienam iš jų, apsiskelbusiam dievu, tarnauti? Vampyrų Dievui, kuris žmones laikys, kaip fermos gyvulius, maistui?
Iš bažnyčios - pas patį dievą. Olrox, pasimaitinusį aukštuomenės nariu, susiranda viena iš Bathory vykdytojų, ir nupasakoja jam vietinius papročius, taisyklę neliesti aukštuomenės. Pagaliau atvestas pas deivę, Olrox situaciją stebi skeptiškai. Jo visuomenė buvo sunaikinta, kultūra - išdraskyta iki pamatų, žmonės - išžudyti ar paversti vergais. Jokie dievai jų neapsaugojo. Tad paprašytas jai nusilenkti vampyras tai nuleidžia negirdomis, negalėdamas pakęsti net minties apie savo asmens autonomijos atidavimą. Tai pastebėjusi Bathory pademonstruoja savo galias ir Olrox belieka tik įvertinti situaciją, aplink stovinčius pakvaišusius tikinčiuosius, bei galios ištroškusius kvailius. Vedamas savisaugos instinkto, paskatintas antrą kartą, jis mandagiai linkteli deivei, kuri ir iš vampyrų padarys tarnus. Suskirstys juos pagal klasių hierarchiją, kur visi paklus jos žodžiams, įstatymams. Kam lenktis, kuo maitintis...
Po pažinties su dievu belieka aplankyti pragarą. Olrox nusileidžia į požemius, kur laikomi Nakties Padarai. Čia jis randa informaciją apie jų kūrimo ypatumus, bei sužino, kad kai kurie iš jų - tebeturi sąmonę ar sielą, tad visomis prasmėmis tėra tik aukos, vergai. Vampyrui tai buvo paskutinis vinis į karstą. Olrox ėmėsi kurpti planą, ieškoti galimos išeities. Puikiai suvokdamas, jog negalės prisidėti nei prie vienos iš kovojančių pusių, jis nusprendžia bent jau svarstykles šiek tiek papurtyti. Na, o kad jau tarp revoliucionierių jis žinojo esant patikimo veikėjo, nuspręsti padėti būtent jiems nebuvo sunku. Galų gale juk blogiau už dirbtinį dieviškumą ir jo primestą tarnystę, grandines, kurios nenukris net po mirties, blogiau nebus.
 |
| soukyan.redbubble.com |
Susirėmimo išvakarėse Olrox šiek tiek paatviravo apie savo praeitį ir Mizrak papasakojo apie mylimąjį. Pastebėjęs, jog jo gyvenimo patirtis ir pasirinkimai buvo teisiami, jis vyriškiui išreiškė jausmų stoką. Bet veiksmai neatitiko vampyro žodžių. Sužeistą Mizrak iš kovos jis tiesiog išsiteleportavo toli už miesto, pasiryžęs jį ginti arba su juo bėgti. Bet Mizrak vėl jį įskaudino ir šį kartą, gal ne be priežasties. Orlox liko stovėti vienas. Šaltas elgesys ir kerštinga asmenybė jam kainavo viską. Ir ar pavyks bent ką nors susigrąžinti, deja, sužinosime tik kitame sezone.
Labai įdomus veikėjas. Protingas, patrauklus, pragmatiškas, ne heteroseksualus (nežinau ar gay, ar bi/pan). Jo istorija buvo bene geriausia viso Castlevania: Nocturn filmuko dalis. Tad, kad ir kokių jame pilna trūkumų, bei siužeto skylių: eikit pažiūrėt, bent tam, kad paremtumėt LGBTQIAP+ vampyrą.
