Oni, arba mano pirmoji pažintis su kiberpanku | 1 - įžanga

Nebepamenu, kada mes įsigijome PC. Bet, kai jau įsigijome, greit išmokau jog pietų pinigus reikia taupyti ne tik Eridano knygoms, bet ir video žaidimams. Ir, pats pirmasis kurį įsigijau, buvo Oni. Tada dar Rusiška kopija nes, na, pripažinkim, tada dar tokia demografija mūsų buvo. Iš žaidimo išspaudžiau tiek ir dar šiek tiek. Peržaidžiau jį absoliučiai begales kartų. Radau kiekvieną randamą paslėptą daiktą, kiekvieną užkampį, kiekvieną trūkumą sienoje, ar žemą tvorą, per kuriuos būtų galima išsprūsti iš žemėlapio ribų ir priešus pasiekti kiaurai sieną. Išbandžiau visus sunkumus, ir visus pasirinkimus... na, gerai, ABU pasirinkimus. Ir nuoširdžiai mėgavausi kiekviena žaidimo minute, net tada, kai jau mokėjau jį mintinai ir išjungęs garsą klausydavausi savo muzikos (netgi pamenu ko klausiausi, ir kad dariau tai viduryje žaidimo išimdamas diską ir įdėdamas muzikinį, nes dar nemokėjau muzikos persikelti į kompiuterį).

Oni yra Bungie West kūdikis, išleistas 2001-aisiais. Distopinio kiberpanko žanro, veiksmo žaidimas su beginklėmis kovomis ir trečio asmens šaudyklės mišiniu. Gan stipriai įkvėptas Ghost in the Shell, kas manau matosi, kai palyginimui pažiūrite į Motoko ir į Oni protagonistę kodiniu vardu Konoko. Ghost in the Shell atradau šiek tiek vėliau, bet net nežinodamas sąsajos, tikrai pastebėjau panašumus. Buvo ruošiamas ir Oni 2 žaidimas, tada dar darbiniu pavadinimu "Death and Taxes" (du neišvengiami dalykai: mirtis ir mokesčiai). Bet kai Bungie West turtą perpirko Rockstar, tada jau atšaukto žaidimo prikelti jie nemėgino. Sakyčiau, jog tai ir pabaiga, bet ei, niekad nemaniau, jog bus kuriamas naujas Bloodlines ar Saints Row, bet štai kur mes...

Na, o pasakoju jums apie tai iš dalies įkvėptas Bobdunga, ir iš dalies - Oni bendruomenės, kurios tais laikais nežinojau esant. Prieš keletą dienų ėmiau plačiau kuistis po Oni 2 informaciją ir pataikiau į tokią nedidelę, bet pilną informacijos wiki. Čia sužinojau, jog žaidimas 2016 buvo nutekintas ISO formatu, jog esama pirmo parodomojo lygio ir, na, didelės dalies paties žaidimo, kurį matome be grafikų ir be istorijos, bet su aiškiais judesiais ir tokiu bene skausmingu išdirbiu, kur, atrodo, tiek nedaug trūko... Bet apie šį žaidimą, kurio nėra, papasakosiu pačioje visų šių blogų pabaigoje. Dabar grįžkime prie minties...

Taigi, bendruomenė. Bendruomenė palaikė žaidimo gyvastį, paruošė ir iškapstė informaciją, netgi surašė savo spekuliacijas, už kurias esu labai dėkingas. Bet, svarbiausia, jie sukūrė modus, kurių dėka žaidimas veikia ir ant naujesnių PC. Tad nieko nelaukęs juos parsisiunčiau ir... Pirmą kartą, po daugybės metų, nuo pradžios iki galo, vienu prisėdimu, sužaidžiau visą Oni žaidimą. Ir, šį kartą, anglų kalba. Patirtis buvo tokia pat magiška, kaip ir žaidžiant tada, bet šį kartą su krisleliu nostalgijos.

Priminė jis man, koks nuostabus tas muzikos takelis. Kaip idealiai pažymimi surenkami objektai, bei misijai svarbios vietos, daiktai. Priminė ir, kad buvau baisiai įsižiūrėjęs tiek heroję merginą, tiek ir piktadarį vaikiną... Priminė, kokie tie piktadariai yra... įdomūs. Kokie svarbūs gali būti mūsų pasirinkimai. Kaip kova dėl gėrio ne visada reiškia, jog esi herojus, geradarys. Ir taip toliau, ir toliau. Ir apie visa tai aš labai norėsiu jums plačiai papasakoti.

>> Tęsinys : 2 į ž a n g a

> dėl to, kiek į šiuos įrašus įdėjau dūšios, patronai gaus juos perskaityti taip, kaip rašysiu, be pertraukų tarp jų.

Oni, arba mano pirmoji pažintis su kiberpanku | 5 - pabaiga

Oni turi nuostabią, tamsią ir pilną posūkių istoriją. Vieną pasirinkimą, dvi pabaigas, ir vieną apibendrinimą. Piktadariai laimėjo. Muro ir, jei tikėsime juo, jų tėvas, prof. Hasegawa, laimėjo. Kaip ir dera tokio žanro žaidimui, pasaulis, ar bent gyvybė jame, tokia, kokia mums yra pažystama, baigėsi. Dabar brėkšta nauja, Daodan Chrysalis aušra.

Apibendrinant, manau jog Oni yra labai vertingas, bet dažnai pražiūrimas kiberpanko žanro istorijos gabalėlis. Žaidimas tikrai geras, jei jau mėgau jį net tada, kai ne pilnai supratau jo istoriją, ir net po to, kai ją pagaliau pilnai suvokiau, dešimtmečiais vėliau. Būtent jo dėka atradau patį kiberpanko žanrą ir tokius kultinius perlus, kaip Ghost in the Shell (tik ne filmą, eikit sau su tuo filmu ir su SJ).

Oni yra atsakingas už mano aukštus herojų standartus: Konoko arba Mai Hasegawa, nors ir yra pagrindinė veikėja – absoliučiai nėra geradarė, herojė. Jos tamsioji pusė – labai ryški. Sprendimai – blogi, paremti jausmais, neapgalvoti, ko pasėkoje žaidimo gale įvykstantis kataklizmas yra jos kaltė. Nors Mai širdis, berods, vietoje, žaidimo raidoje ima aiškėti, jog ji su broliu – ne tokie ir skirtingi. Kuo toliau, tuo maištingoji Mai tampa piktesne, agresyvesne. Kuo arčiau pabaigos, tuo mažiau skirtumo tarp civilių ir pakalikų.

Oni yra atsakingas ir už mano meilę piktadariams: Muro yra piktadarys su iškreiptu altruizmo jausmu. Jis įkūnija tas dvi mintis: „visi esame piktadariai kažkieno kito istorijoje“ ir „kiekvienas piktadarys yra savo istorijos herojus“. Sindikato bosas tiki, jog jo tikslas yra teisingas, net jeigu ir suvokia, kad nėra geras ir kainuos daugybę gyvybių. Dar gi, jis – intriguojantis. Pakankamai protingas, kad tęstų mokslininkų darbą. Ir pakankamai gudrus, kad perimtų Sindikato vadžias.

Argi ne įdomu, kaip kai kurios istorijos su mumis išlieka? Kitą sykį, į tas pirmąsias galima atsekti tiek daug gijų. Ačiū, kad leidote man paspangti apie savo mažytį apsėdimą. Ir, to spangimo pasėkoje, noriu ir jūsų paklausti: ar turite tokią istoriją? Tokią, kur išliko su jumis dešimtmečiais vėliau?

Na, o jeigu su Oni norite susipažinti iš arčiau, ne vien aukščiau pateikto video peržiūrėjimu, arba, kaip ir aš, kažkada jį žaidėte ir pasiilgote, ar tiesiog norite kažko daugiau, štai pora naudingų nuorodų:

Jubiliejinė versija: Visa informacija apie tai, kaip turimą Oni žaidimą paleisti, bei tam skirta programa, išbandyta, patikrinta, veikianti, pažadu.
Komiksai: Asmeniškai, net nežinojau, kad jie tokie egzistuoja. Bet štai.

Bei, žinoma, viskas, kas žinoma apie Oni 2: Rebirth > > >

Kaip Piktadarys: Muro Hasegawa | Oni

Oni buvo vienas iš pirmųjų mano žaistų PC video žaidimų ir yra atsakingas už meilę kiberpanko (cyberpunk) žanrui. Ten ir tada jis išpildė visus galimus lūkesčius ir norus. Įskaitant ir piktadarį, Muro Hasegawa. Jis visiškai atitinka tą filosofinę teoriją, jog kiekvienas piktadarys yra savo istorijos herojus. Pilnai tikėdamas tuo ką daro, veiksmų teisingumu ir būtinybe, Muro Hasegawa buvo nusiteikęs tikslą pasiekti bet kokiomis priemonėmis.

2032, pasaulį valdo totalitarinis rėžimas, aktyviai slepiantis žalą, padarytą gamtai, kad apsaugotų ekonominį saugumą, t.y. prioritetai. Oras – pavojingas gyvybei, vanduo – nuodingas. Žmonija glaudžiasi miestuose, kuriuose išgyvenimą palaiko atmosferą valantys centrai. Mat išorinis pasaulis – nebegyvenamas. Visur, kur jis būtų prieinamas, yra vadinamas „Laukinės Gamtos Draustiniais“, su draudimais ten įžengti. Bet koks bandymas reikštų tapimą valstybės priešu ir tai jeigu jūsų nenušautų vietoje. Norėdami atskleisti šiuos pasaulinio, visos žmonijos mąsto melus, Mai ir Muro tėvai, prof. Hasegawa ir jo žmona Jamie Hasegawa, išėjo į slaptą ekspediciją po vieną tokią zoną, kur Jamie mirė nuo užkrato. Užkrato, kuris jos kūnu skausmingai pasklido per menkutį įbrėžimą, kurį jie labai greitai išvalė ir apibintavo. Negalėdamas kitaip padėti žmonai, kaip tik stebėti siaubingas BioCrisis toksinų keliamas kančias, vyriškis ją turėjo nušauti ir to pasėkoje – sunaikinti savo vardą. Juk ne tik įlindo, kur nederėjo, bet dar ir, bent jau visuomenės akyse, įvykdė bjaurią žmogžudystę. Draskomas širdgėlos jis prisiekė, kad Jamie mirtis nenueis veltui ir, su žmonos broliu, dr. Kerr, ėmėsi Daodan Crysalis projekto, turėjusio leisti žmonijai įžengti į hiper-evoliuciją.

Projektas turėjo išspręsti gamtinę krizę iš žmonijos pusės, pakeisti juos taip, kad jie galėtų išgyventi ten, už spygliuotos tvoros ir atmosferos valymo centrų. Bėda tik ta, kad niekas nenorėjo liesti su valstybės paslaptimis susijusio projekto nė iš tolo. Tad, kai gilias kišenes pasiūlė Sindikatas, vyriškis sutiko. Deja tik, Sindikatas nebuvo motyvuotas altruizmo. Tebuvo laiko klausimas iki nuspręs savo investicijas patikrinti, paspausti ir galiausiai – atsiimti. Reido metu prof. Hasegawa žuvo, o dr. Kerr paspruko su Mai. Juos priglobė Technologinių Nusikaltimų Specialioji Tarnyba – TCTF – Technology Crimes Task Force, tokia, tarkim, sukarinta spec. policija. Čia mergaitė tapo valstybės globotine, o vėliau ir specialiąja agente, kodiniu vardu Konoko. Be prisiminimų apie praeitį, ji buvo išsiųsta medžioti savo pačios brolio, kas ir sudaro žaidimo pagrindą.

Nėra žinoma kodėl dr. Kerr paspruko tik su Mai, nei kaip vaikinas tapo to paties Sindikato bosu. Tesklando gandai apie išžudytą konkurenciją.

Muro, turėdamas pakankamai žinių ir supratimo apie projektą, tęsė tėvo darbą, šventai tikėdamas ta vizija. Galų gale, juk jis turi įrodymų apie projekto efektyvumą: Mai ir Muro yra pirmieji simbiotai, įžengę į evoliuciją, kurią jis, dabar, padovanos ir likusiai žmonijai. Jiems tereikia nustoti slėptis už savo technologinių pasiekimų ir žengti jo keliu, link biologinių. Muro, žaidimo metu, aktyviai siekia sugadinti ar kitaip paveikti Atmosferos Valymo Centrus ir taip užpildyti miestus toksinais iš išorės. Išgyvens tik stipriausieji, tik tie su Daodan Crysalis, simbiotai, kaip jis ir Mai. Žmonija įžengs į naują erą, kur gamta pati atrinks plėšrūnus nuo aukų.

Muro Hasegawa yra piktadarys su iškreiptu altruizmo jausmu, savo istorijos herojus. Jis nuoširdžiai tikėjo, kad daro teisingą dalyką, netgi gerą. Tikrai bene mylimiausias mano archetipas. Pakankamai protingas, kad tęstu mokslininko darbus. Pakankamai gurdus, kad perimtų didžiausią nusikalstamą organizaciją ir jos resursus.

soukyan.redbubble.com

Apie Oni esu rašęs ir daugiau: Oni, arba mano pažintis su kiberpanku [1]; [2]; [3]; [4]; [5]; Dark Horse Oni Komiko apžvalga

Oni, arba mano pirmoji pažintis su kiberpanku | 3 - aplinka

2032, ne tokia ir tolima ateitis. Oras - per daug užterštas, kad juo būtų galima kvėpuoti, vanduo - nuodingas, o planeta - miršta, palikdama vis mažiau vietos žmonijai. Totalitarinis Pasaulio Koalicijos valdymas rūpinasi tik ekonomine krize, ko pasėkoje gyvenimas čia lengvas tik turtingiems ir korumpuotiems. Visiems kitiems - meluojama. Meluojama apie toksišką gamtą ir gyvybės, tokios, kokią žinome mes, pabaigą.

Atmosfera:

Monochrominė atmosfera, prislopintos spalvos. Kiberpanko žanre tamsa yra gan įprastas reiškinys, primenantis apie suniokotą pasaulį. Tačiau aukštųjų technologijų ir prasto gyvenimo patamsius prasklaido ryškūs neoniniai ženklai ar koks nors idiotiškas reklamos stendas. Tik ne čia. Čia mes kaktomuša susiduriame su priespaudos rėžimu, pastatytu ant plieninio melo, skirto laikyti žmones viduje, sterilioje tamsoje, filtruojamame ore.

Glotnūs valdžios pastatai rėžia akį dėl už jų stovinčių monolitinių megapolių ir už gyvenimą didesnių industrinių struktūrų. Darbo įėjimai dažnai maži, tik tiek, kiek reikia praeiti vienam asmeniui, o didesni - skirti nieko nežinančiai publikai, civiliams, arba gyvastį palaikančioms mašinoms. Toks gan tamsus hierarchijos paveikslas, kur tavo vieta, apykaklės spalva, priklauso nuo to kur tu stovi technologijos valdymo ir valstybės paslapčių piramidėje.

Žaidimo garso takelis yra didelė šios atmosferos dalis. Jame yra tų jau retai naudojamų garsinių indikatorių, nurodančių, jog pavyko atverti praėjimą į kitą lygmenį ar kovą. Ir, žinoma, muzikos, kuri apibrėžia įvykį: kas įvyko, kas tebevyksta, ir ką tai reiškia ateičiai?

Lygiai:

Oni sudarytas iš keturiolikos lygių, padalintų į nuo vieno iki penkių išsaugojimo taškų. Kiekvienas lygis yra savaip unikalus. Nauji vaizdai, nauji būdai Konoko mus sužavėti įėjimo į sceną būdais. Nuo skrydžio metaliniais sparnais virš Atmosferos Konversijos Centro, link įsmukimo per paradines duris, iki visokio piktnaudžiavimo savo motociklu.

Progresuojant lygiams - progresuoja ir priešai. Apsaugos sistemos, nors kartais ir atrodo sudėtingos, iš idėjos išlieka tokios pačios: praslysti po, arba peršokti per lazerius, kad nepažadinti nukauti bandysiančių ginklų bokštelių. Tuo tarpu žmonių formacijos pamažėle sudėtingėja, palaipsniui daugėjant sunkiau nukaunamų, gudresnių, greitesnių, stipresnių priešų.

Progresuoja ir įranga. Tarp dviejų tipų užtaisų arsenalui ir medikamentų, vis dažniau ima rastis ir taktinių reikmenų, tokių kaip jėgos laukas, sustabdantis tam tikrą kiekį kulkų, nematomumo šydas, o ir patys laukiantys ginklai - vis dažniau rimtesni, galingesni. Nuo lygių nepriklauso tik misijoms unikalūs dalykai. Oni turi tokią nuostabiai paprastą vieną kartą panaudojamo daikto mechaniką. Šie misijų reikmenys žymimi judančiu geltonu apskritimu, tokiu pačiu, kokiu esate raginami apmokymuose. Paėmę daiktą turėsi rasti kitą tokį patį apskritimą, kur jį panaudosite. Tos žymos, nuoširdžiai, yra geriausios, kokias kada nors mačiau: kiekvienas paimamas daiktas apibrėžtas tarsi lazerio šviesos piktograma, matosi labai aiškiai, tačiau iš bendro vaizdo neiššoka, neatrodo, kaip čia nepriklausantis elementas.

Yra ir keli po lygius išbarstyti bosai. Sąlyginai jie irgi sunkėja, tačiau, tiesą pasakius, kiekvienas ir taip jau pateikia unikalų rinkinį sunkumų, tai kaip blogai ten jums bus - priklausys, iš dalies, ir nuo to, prie kokio kovos stiliaus esate pripratę. Na o vienas bosas... Vienas bosas susijęs su pasirinkimu, kuris pakeis žaidimo pabaigą, bet gal ne bendrą rezultatą.

Progresuojant istorijai, aplink krentant priešams, o tiesai - skverbiantis per vis didėjančius įtrūkimus meluose, Konoko parodo, jog moka ne tik stilingai įeiti, bet ir stilingai išeiti. Ar tai būtų skrydis per mėsmalę, ar pasiplaukiojimas rūgšties onsen (Japonijos karštosios versmės), ar kelionė ant priešo nugaros.

Pastatai:

Oni yra kelių tipų pastatų su kuriais sąveikaujama išorėje, viduje, kartais po jais, o kartais ir ant jų. Viešieji pastatai, kaip oro uostas. Valstybės pastatai, kaip TCTF būstinė. Industriniai statiniai, kaip Atmosferos Konversijos Centras. Sindikato pastatai, sandėliai, kaip bazė kalnuose. Na ir žinoma tie, kuriuos matome, kaip foną. Skiriasi jų išorė, fasadai, dydžiai, priėjimas, spalvos. Ir tokie akivaizdūs dalykai, kaip vidinis išdėstymas, dizaino pasirinkimai, bei turėklų kiekis.

Viešieji pastatai, kaip ir galima tikėtis, tėra tik pailgi angarai, pritaikyti žmonių srautui. Po pirmo lygmens, kur laiptai buvo uždarame koridoriuje, šiek tiek nustebau pamatęs, jog oro uoste žmonėms praeiti ir nusileisti aukštu ar dviem skirtas takas - be turėklų. Saugos reglamentų paisymo stoka jaučiasi ir kitur, kad ir ant pastatų, kurių stogais gauname pasivaikščioti. Ar nuo kurių stogų gauname nukristi, nes praėjimai yra, turėklų nėra, o architektams, akivaizdu, rankos drebėjo.

Valstybiniai pastatai dažniausiai puošiasi tuo vėlyvų 2000-ųjų modernumo supratimu, stiklo ir plieno fasadais. Monochrominis vidus, tylūs ir mirtini apsaugos elementai. Tuo tarpu Sindikatas apsaugai daugiau telkiasi brutalią kovotojų jėgą. Dažniau matomi ir garsiniai signalai, kurie tų kovotojų prikviečia dar daugiau. Ir fasadų čia niekam nereikia, iš išorės šie pastatai atrodo gan paprastai, militaristinis įvaizdis į vidų užeiti tikrai nevilioja.

Na, o pati svarbiausia struktūra, kurią noriu paminėti yra Atmosferos Konversijos Centras. Aukštos, gigantiškos kolonos, blyškiai stūksančios virš galvos, filtruoja orą ir vandenį. Monolitinės sienos, apgobiančios matomumo kraštus. Siauri praėjimai tarp aukštų statinių, kur vienas teisingas spyris lemia ar jūs, ar priešas kris žemyn, susipažinti su šalta, kieta žeme. Kelių kūnų storio kabeliai, per kuriuos teka elektros srovė - dažnai yra vienintelis praėjimas. Ir jeigu čia nuo aukščio svaigsta galva, tai viduje, net ir gigantiškuose tuneliuose - ima kamuoti klaustrofobija. Mat užtektų vieno mygtuko paspaudimo akistatai su mirtimi inicijuoti.

Dažnai sustodavau pasidairyti. Kartais tam, kad nusiųsčiau draugams, kokią nuotrauką, parodyti niekuo neapsaugotą kraštą, nuo kurio vos nenusidrėbiau. Ar tiesiog pastovėti ir pagalvoti, kaip viskas atrodytų, jei tai tebūtų gyvas miestas, be grėsmių, kurios išvaikė žmonės. Kaip atrodytų tas pastatas, jei jame degtų šviesos? Kiek žmonių dirbo tame kabinete?...

>>> tęsinys : 4 - v e i k ė j a i

Oni, arba mano pirma pažintis su kiberpanko žanru | 4 - veikėjai

Hasegavos (Hasegawas):

Džeimė (Jamie) Kerr pamilo savo profesorių ir už jo ištekėjo. Susilaukė dviejų vaikų ir sėkmingai konvertavo savo vyrą į aktyvistą prieš Pasaulio Koalicijos Valdžią (World Coalition Government – WCG). Tačiau vieno jų mėginimo atskleisti purvinas valstybės paslaptis „Laukinės Gamtos Rezervuare“ (wilderness preserve) Džeimė įsibrėžė į koją ir žaizda tuoj pat užsikrėtė. Profesorius Hasegava negalėjo jai padėti, ar jos išgelbėti...

Apie patį profesorių mes žinome netgi mažiau, nei apie Džeimę, nepaisant to, jog šią istorija sužinome iš jo dienoraščių. Nežinome ką jis dėstė. Nežinome net jo vardo. Žinome tik, kad po Džeimės mirties jis prisiekė, jog daugiau niekas nemirs nuo tos pasaulinės, mirtinos taršos. Ir taip gimė projektas „Daodan Chrysalis“, prie kurio jis dirbo su Džeimės broliu, daktaru Kerr. Tik... toks kabliukas: projektą finansavo Sindikatas.

Kerr prieš Grfiną (Griffin):

Niekas nenorėjo liestis prie Biologinės Krizės (BioCrisis) tyrimų iš baimės, kad valdžia juos paskelbs valstybės priešais. O Sindikatas padengė sąskaitas irgi ne altruistinių jausmų vedami. Tad ne taip labai ir stebina, jog neužilgo jie išgrobė laboratoriją. Daktaras Kerr spėjo pabėgti su trijų metų Mai Hasegava, jaunėle mirusios sesers dukra. TCTF ji tapo valstybės globotine, stebima dviejų labai skirtingų tėviškų figūrų ir androido-sesers. 

Grifinas, priklausomai nuo žaidėjų pasirinkimų, gali atrodyti, kaip paskutinis šunsnukis. Jis – griežtas ir nepajudinamas. Mai, dabar žinoma kodiniu Konoko vardu, jam rūpi tik tiek, kiek ji yra naudinga, kaip super-karys, ir tai tik tol, kol Chrysalis nepadarys jos pavojinga visuomenei. 

Tuo tarpu Daktaras Kerr labiau panašus į tą mielą senelį kuris... dirbo Sindikatui ir aktyviai padėjo slėpti Konoko praeitį. Taip pat neaišku, kodėl jis pabėgo tik su Mai, kokios buvo Muro palikimo Sindikatui aplinkybės?.. 

Muro ir Mai: 

Atskirti, Hasegavų vaikai nuėjo labai skirtingais keliais. 

Po Sindikato išpuolio, Muro, būdamas pakankamai kompetentingas, perėmė savo tėvo darbą ir tęsė tyrimus. Istorijos pabaigoje paaiškėja, jog Muro yra įsitikinęs, kad pasiekė būtent tai, ko ir norėjo jų tėvas. Muro tampa to pamišusio mokslininko, piktadario genijaus prototipu: jis nugriaus technologinius barjerus, kurie skiria žmoniją nuo užterštos, mirtinos aplinkos ir privers visus priimti Daodan Chrysalis, taip įstumdamas žmoniją į sekantį evoliucijos žingsnį. 

Tuo tarpu Mai, užaugusi, kaip Konoko, apie savo gyvenimą, tėvus, brolį ir, kad toks iš vis egzistuoja, nieko nežinojo. Nuo mažens ugdoma būti pareigūne ji buvo pasiųsta suardyti Sindikato planų ir, jai pačiai to nežinant, gal būt netgi pašalinti Sindikato lyderį, savo brolį, Muro. Pasirinkimų ji neturėjo, kiekvienas jos žingsnis buvo stebimas, o gyvenimas – Grifino laikomas ant labai trumpo pavadžio. Tad nors ir neaišku kokiomis aplinkybėmis prieš valdžią veikiančio mokslininko sūnus tapo monolitinio Sindikato bosu, sunku pasakyti, kuriam iš vaikų visgi pasisekė mažiau. 

Šinatama - Gyvenimą Simuliuojanti Lėlė (Shinatama - SLD): 

Mai stebėjimas buvo patikėtas SLD. Gyvenimą simuliuojančiai lėlei vardu Šinatama. SLD yra laboratorijoje auginami (taip, auginami) androidai. Be tolesnio senėjimo ar brendimo procesų, šios lėlės pilnai imituoja gyvus asmenis, nors yra panašesnės į robotus, nei į žmones. Jų asmenybės dažniausiai yra kitų, specifinių asmenų kopijos. 

Šinatamos asmenybė yra Mai. SLD darbas - stebėti Mai veiksmus per merginos akis, vesti ja tinkamais keliais, informuoti vyresniuosius, bei stebėti simbiotės Daodan Chrystalis transformacijos raidą. Tačiau Šinatama, nors ir turėdama aiškius nurodymus, pernelyg tiksliai imitavo nesugadintą merginos asmenybę, tą dalį, kuri nebuvo sumalta žiaurumo ir korupcijos mėsmalėje. Vedina taurių jausmų ji klastojo Mai duomenis, taip suteikdama merginai šansą išgyventi. 

Kiti: 

Nemažai dar ten tų veikėjų. Dauguma geriausiai parašytų, tokių, kurie turi ką pasakyti, turi istoriją, yra Muro piktadariai. Bet, mano supratimu, būtent šie apibrėžia Oni istoriją. Hasegavos ją pradeda. Kerr ir Grifinas atspindi dvi labai skirtingas moralinio kompaso kryptis. Vaikai, Muro ir Mai, atskirti taip labai nutolo vienas nuo kito, nuo bendro gyvenimo tikslo ir tėvų išgrįsto tako jog, kai pagaliau vėl susitiko, sukėlė pasaulinį kataklizmą. Ir Šinatama, atspindinti visa tai, kas pakeliui buvo prarasta, kovos kainą.

>>> tęsinys: 5  a p i b e n d r i n i m a s 

>> dėl į įrašus įdėtos dūšios, pirmieji šiuos įrašus, be jokio laukimo, tada, kai tiek jie yra parašomi, perskaityti gaus patronai.

Komiksas | Oni 0-3 | Dark Horse

Šį įrašą pirmiausia patalpinau savo knygų bloge: Skaitom Nakties Rėžimu.

Oni komiksas, išleistas Dark Horse, buvo parašytas (David Land) ir nupieštas (Lorraine Reyes, Sunny Lee, Norman Lee ir Ken Lugo), kaip pagalbinis įrankis žiniai apie žaidimą paskleisti. Jis išleistas 2001 metų pirmame ketvirtyje, berods nuo Vasario iki Balandžio, ir pasakoja istorija apie keistas, į

vaiduoklius panašias būtybes, kurios gąsdina net Sindikato žmones.

Apie Komiksą: Pasklidę gandai, apie į vaiduoklius panašias būtybes, pasiekia ir TCTF ausis. Konoko, kuri vieną tokią dvasią matė, kai vijosi Sindikato vagis, imasi tyrinėti fenomeną. Tam jai reikia informacijos ir kokių nors siūlo galų. Tik, panašu, dauguma matomų jau ir taip veda į Sindikatą...

Mano Nuomonė: Nepaisant to, jog pati istorija - silpnoka, skaityti buvo be galo įdomu. Gavau pamatyti žaidimo pasaulį - kitu kampu. Visus tuos glotnius dangoraižius, lūmančius virš begalinių tuščių miesto aikštės ar gatvių erdvių, kur žmonių, panašu, ne tiek ir daug. Konoko čia gavo pabendrauti su žmonėmis - akis į akį, tiek su vadu Grifinu, tiek ir su kitais, įtartinais tipais, kurie gal būt ją laiko drauge, ar bent jau bendradarbe iš pareigos (ranka ranką plauna). Istorija nagrinėja SLD (simulated life doll, gyvenimą imituojančias lėles, auginamus androidus, su tam tikrų, kartais ir konkrečių asmenų asmenybių raštu smegenyse, dažniausiai kuriamų tam, kad stebėtų konkretų asmenį, padėtų jiems jų darbe), bet tam, kad ta istorija mums būtų perteikta, gauname pamatyti tiek Sindikato darbą, gerai ir taikliai pabarstytą juokais (pvz.: klerkas vardu kreipiasi į vagį, kuris pasiteirauja, kaip laikosi šio šeima, suprask, jų interakcijos yra labai dažnos), tiek ir išorinį jo ratą iš vidaus (žaidime daugiau brutaliai iriamės link centro).

Mėgstantiems tą žaidimą - tikrai rekomenduoju užmesti akį. Tiems, kas to žaidimo net nežinote, jei domitės kiberpanku, kaip žanru, tai paskaityti tikrai irgi galite, ten nėra nieko, ką turėtumėte iš anksto žinoti.

Oni, arba mano pirma pažintis su kiberpanko žanru | 2 - istorija

Žaidimo istorija vyksta nebe tokioje ir tolimoje ateityje (2032), kur distopinio kiberpanko pasaulio išlikimui grasina tarša. Totalitarinis rėžimas, subūręs žmoniją į miestus, pastatytus ant atmosferos konversijos centrų (atmospheric conversion centers), kurie valo ir pateikia orą bei vandenį žmonijai, agresyviai meluoja apie situaciją ir teigia, jog aptvertos ir griežtai saugomos užterštos zonos tėra tik laukinės gamtos draustiniai. Bet kas mėginantis ten patekti - rizikuoja tapti šalies priešu, arba tiesiog mirti vietoje... Juk širdies neskauda dėl to, ko nežinai.

Ši užteršta aplinka ir yra katalizatorius Oni žaidimo istorijai. Palikę du mažus vaikus namie, Hasegavos (Hasegawa) išvyksta į slaptą ekspediciją, su ketinimais įsibrauti į uždraustą zoną ir surinkti įrodymų apie melus. Bet Džeimė (Jamie) Hasegava, vos patekusi į zoną, įsibrėžia koją. Ir nors jie tuoj pat žaizdelę išvalo, užkratas jau dirbo savo darbą... Greit tampa aišku, jog Džeimė nebeišgyvens. Iš skausmo vaitojančiai žmonai Hasegava galėjo padėti tik vienu būdu...

Grįžęs, profesorius Hasegava prisiekė ištyrinėti parsigabentus mėginius ir rasti, kaip kovoti su mirtina tarša, kad daugiau niekas nuo jos nemirtų. Džeimės mirtis negalėjo nueiti veltui. Tad jis ir Džeimės brolis ėmėsi tyrimų, remiami monolitinio Sindikato, mat niekas kitas nenorėjo teptis rankų tuo, ką valdžia laikė melu. Tačiau Sindikatas mokslininkus rėmė ne altruistinių jausmų vedami ir, supratę, jog esama kažkokio nuo jų slepiamo progreso, jie įsiveržė į laboratoriją. Džeimės brolis dr. Kerr, su jų dukra Mai paspruko į TCTF (technological crimes task force - technologinių nusikaltimų darbo grupė), kur Mai tapo valdžios globotine. Kaip ir kodėl jos brolis Muro buvo paliktas - nėra aišku.

Čia pradedame patį žaidimą. Mai praeitis - giliai užrakinta paslaptis. Jos kodinis vardas - Konoko (kono ko: tas vaikas). Viskas ką ji žino tai, kad žmonėms, kurie jai vadovauja - ji skolinga visą savo gyvenimą. Prie tokio garbės jausmo pridėję ir teisingumo jausmą mes greit suprantame, jog Konoko, po pirmosios, prastai pavykusios savo misijos, nė neketina nustoti persekioti Sindikato ir jo vadeivos. Ji įrodys, jog buvo verta į ją įdėtų vilčių ir sunaikins tą blogio imperiją, vardan žmonijos...

Kaip Muro tapo Sindikato vadu - irgi nėra aišku. Bet greitai į paviršių ima kilti daugybė kitų dalykų. Tarkime, būdamas kompetentingas Muro tęsė savo tėvo darbą. Jis žino, jog Mai ir jis yra pirmieji Daodan Chrysalis simbiotai. Jo tėvo didysis atradimas... Kažkas panašaus į virusą, ar protingą vėžį, Daodan Chrysalis perima savo šeimininko kūną, jį saugo ir regeneruoja. Keičia pažeistas ląsteles, audinius, iki tokio lygmens, jog net stresas jį sužadina veiksmui. Ir jo dėka, šios mutacijos dėka, Hasegavų vaikai galėtų išgyventi ten, tuose "laukinės gamtos draustiniuose". Muro žino ir supranta ką tai galėtų reikšti žmonijai... 

Muro teigia pasiekęs jų tėvo tikslą. Jis geba valdyti Daodan, jis žino, kaip ši mutacija veikia. Ir yra pasiruošęs per jėgą išstumti žmoniją iš už technologinės pažangos į biologinę hiper-evoliuciją. Muro ketina sustabdyti, ar kitaip pažeisti atmosferos konversijos centrus, ko pasėkoje - žmonija ilgai neišgyvens. Nebent priims (ar gal netgi pirks) Daodan Chrysalis. Ir tada prasidės visos tos "bado žaidynės", kur išgyvena tik stipriausieji.

Daodan Chrysalis asmens kūne sukelia transformaciją, padaro žmogų - antgamtinį, super-žmogų. Chrysalis yra galia, stiprumas, gajumas. Jų kūnai - regeneruojasi, gydosi. Tačiau paskutinės transformacijos stadijos, kai kūnas, organai, audiniai, yra bene visiškai ar jau visiškai pakeisti į tuos, kuriuos sukūrė Daodan - kelia šiokį tokį nerimą. Ypač, kai istorijos eigoje mes gauname susipažinti su keletu Muro karių, kuriems jis jau suteikė šią dovaną. Deformuotų, raguotų karių, kurių kraujas dega, kai jie žudo. Mat tai yra galia, ir galia, kaip žinome, gadina. O Daodan Chrysalis tikrai parodys, kieno viduje tūno vilkas, o kas - tik avys...

>>> tęsinys: 3 a p l i n k a

>> dėl į įrašus įdėtos dūšios, pirmieji šiuos įrašus, be jokio laukimo, tada, kai tiek jie yra parašomi, perskaityti gaus patronai.

2022 Apibendrinimas

Sunkoki metai buvo, manau ir jūs sutiksit. Pastarieji pora tokie jau, deja. O, kad šie baigėsi - nereiškia, kad tie sunkumai irgi baigsis, tai turbūt neskaudės į 2023 žengti atsargiai, kaip per pašalusį šaligatvį ir viltis. Viltis, kad laimėsim, nugalėsim, pasveiksim, ir judėsim į priekį, pasakodami kokius laikus išgyvenom.

O, kad jau atsarga gėdos nedaro, tai nepadarys ir savęs pamotyvavimas prisimenant, ką per metus nuveikėm. Labai rekomenduoju, vietoj visų tų rezoliucijų, pažadų ir pan, būtent tai ir padaryti: susirašykit, ką nuveikėt šiemet, ir padėkokit sau. Gal tik tiek ir tereikia, kad susprogdintumėme šį bjaurų baisių metų burbulą, a?

Taigi, ką nuveikiau?... Parašiau daug tikrai gerų blogo įrašų:

Metų pradžioje Rusija užpuolė Ukrainą, ko pasėkoje norėjau ir susipažinti ir dar papasakoti tiems, kas nežinojo, apie netolimą Ukrainos istoriją ginantis nuo grubių raudonų rankų: Oranžinė Revoliucija | Euromaidanas

Tada šiek tiek nudžiugino labai, labai seniai žaistas ir mylėtas siaubo MMORPG žaidimas. Tie senieji labai dažnai tiesiog numirdavo ir dabar nuėję į jų puslapius (pvz.: Silkroad Online), turbūt pajusit malware, worms ir panašių kenkėjų smarvę apleistoje interneto erdvėje. Bet, Requiem, dabar žinomas, kaip Requiem: Desiderium Mortis, atsibudo ir nusprendė atsigauti. Žaidimas veikia ir nors atnaujinimai - dar ne daug kur jaučiasi, bet jis jau tikrai žaidžiamas ir ten praleidau jau ne vieną valandą. Be to, galima parsisiųsti tiesiog per Steam. Daugiau paskaityti galite čia: Requiem - Karštinės Sapnai.

Pride / LGBT mėnesiui sukurpiau mažytį įrašą apie video žaidimus, kurie nepasišiukšlino: ką žaisti LGBT mėnesį. (vis dar labai rekomenduoju Tell Me Why)

Truputis istorijos iš Lietuvos: Drakono Ordinas ir Paskendę Kaimai.

Keli geri video žaidimai: Stray ir Scorn.

Vėl nostalgija video žaidimams, panašu jog dabar kas met po tokią apturiu. Pernai buvo Oni, šiemet: Tomb Raider Triptika.

Mažytis nuotykis į Vice City Pizza Kaune.

Spalio linksmybės, per tą mėnesį draugėn sudėjau kelis mažyčius masterpostus apie atitinkamos temos: video žaidimus, serialus, filmus, ir knygas. O, kad jau kažko ir išmokti, tai dar ir istorijos įmečiau: apie ištakas, Džeką Šviestuvą (Jack o' Lantern), bei Lietuviškas Ilges.

Na ir žinoma gi, Gruodis su Drakula, Dracember. Keturi puikūs filmai, du seniausi: Nosferatu ir Dracula, bei du naujausi: Hotel Transylvania 4 ir The Invitation. Drakulos pastebėjimai kituose video žaidimuose, Drakulos fauna ir flora, truputis istorijos apie Halio kometą, ir Vlado Drakulos Taro kortos.

Va taip. Bendrai imant, metai buvo nerealiai produktyvūs, net jei veikla nebuvo ta įprastoji. Džiaugiuosi tuo, ką nuveikiau.

[1] Ghost in the Shell Stand Alone Complex First Assault Online

Ghost in the Shell Stand Alone Complex First Assault Online dabar jau nemokamas (first person shooter mmo), ir labai geras. Komanda prieš komandą, su herojais kurie kiekvienas turi vieną unikalų sugebėjimą (aš žaidžiu Batou, jo sugebėjimas - raketsvydis, praverčia), bei komplektą standartinių ginklų (kurie vėliau gali būti keičiami ir tobulinami). Valdymas - geras, grafikos - gražios, anime gabaliukai - kelia nostalgiją. O cyberpunk atmosfera nori nenori primena senus gerus laikus su Oni žaidimu ir Mai/Muro Hasegava. (~myliu, turbūt aš tave myliu~)

2021 Ego Noctis | Apibendrinimas

Na ką, su dracember'iu baigiasi ir visi metai. 2021-aisiais tikrai buvo labai daug blogo. Tiek pasaulyje, tiek asmeniniame gyvenime. Bet tame asmeniniame buvo ir labai daug gero. Stiprių, gerų dalykų, dėl kurių buvo verta juos atkentėti. Va tokie būtų mano karūnos žėručiai: 

Dracember'is. Radau tiek daug neskaitytų Drakulos knygų, kad dar ir kitiems metams liko. Panašu jog Vladas Drakula pagaliau lipa į platesnius mainstream'o vandenis. Kaži ar ne dėl to BBC serialo? Prie to paties į rankas pateko ir prieiga prie tiesiog begalybės filmų, teatrų įrašų, bei netgi komiksų, tad kitais metais irgi galite tikėtis ko nors panašaus. Gal net ir geresnio. Tikiuosi, jog norėsite sudalyvauti ir patys, juk Dracember'iui tiktų ir kiti vampyrai.

Kiberpankas. Iš naujo atradau savo seną meilę, Oni, parašiau penkis, labai ilgus blogo įrašus ir pagaliau sugebėjau nutapyti tikrai gerą Muro Hasegawa portretą. Gal kitais metais sugebėsiu tokį sukurpti ir Mai Hasegawa.

Menai irgi gavo prakurų, ypač skaitmeniniai. Ko pasėkoje šiek tiek apslopo komisinių tapymas, bet, ei, tikrai nepamiršau dviejų miegalių gėlėse, jie tikrai, su laiku, bus. Taip pat, kampe stovi visa krūva pridovanotų drobių tapymui, tad pažiūrėsim dar, kur tie kiti metai nuves.

Netflix'as, manau irgi davė gero. Nuo Squid Game, iki Raganiaus tiek ir dar šiek tiek, tikrai labai daug smagių dalykų susižiūrėjo. Rekomendacijos tikrai visada laukiamos.

Jei neklystu, tai šie metai pasitaisė, kai atradau naujų draugų, atnaujinau kontaktus su senais, bei išsprendžiau, kas buvo neišspręsta su tais, kurie visada mane palaikė. Tikiuosi, kad jų vardų man minėti net nereikia ir jie patys žino, kokie man yra svarbūs: amžių lenkianti išmintis, bendravimas, supratingumas - neįkainojami. Jūsų laikas ir rūpestis veda mane pirmyn, ačiū jums.

Na o jūs, mielieji, mano nesami, gal būt būsimi draugai, skaitytojai. Jums linkiu, jei dar neradote, atrasti tas draugystes, kur žmonės - kaip šeima, kur jaustumėtės saugiai, jaukiai ir nebijotumėte pasisakyti. Linkiu ir sveikatos, kad jokia bjaurastis nelystų. Bei drąsos toliau žingsniuoti pirmyn. Tikrai sugebėsit, pamatysit.

xx

Vakaris

video žaidimai | Requiem išankstinė registracija

Savo socialiniuose portaluose MMORPG video žaidimas Requiem, dabar žinomas, kaip Requiem: Desiderium Mortis, paskelbė atvėrę išankstinę registraciją. Tai padarę gausite dovanų savo veikėjui, vos tik žaidimas bus vėl viešai prieinamas.

Kol kas daugiau žinių, nei šarvų nuostatų perbalansavimas deja nėra. Buvo tema, kurioje jie prašė pateikti mintis ir klausimus, bet ar į ką nors daugiau atsižvelgs, dabar ar vėliau - turbūt pamatysime. Belieka tikėtis, kad bus taip pat smagu grįžti į seną ir mylėtą žaidimą, kaip buvo ir su Oni. Net skaitant tų išankstinės registracijos dovanų nuostatas užplūsta nostalgija.

[Game] Blade Kitten

  Kartais Steam susigundau kokiu anime stiliaus žaidimu. Vis man primena vieną iš mano pirmųjų - Oni, kurį perėjau ir pamėgau tiek dėl geros mechanikos, tiek ir dėl neblogos cyberpunk/dystopia istorijos. Šis žaidimas irgi turi tą cyberpunk kvapą, spalvingą heroję ir, tikėjausi, gerą istoriją. Deja.
  Sveiki atvykę į Hollow Wish (Tušti Norai). Paviršiuje tai tik nauja žemė, dirbtinis planetoidas, kurį bandoma apgyvendinti. Tačiau pasikuitus giliau viskas nebe taip ir paprasta. Kit Ballard, mūsų herojė, dar vadinama tiesiog Blade Kitten (jos istorija prasidėjo internetiniame komikse) atvyko į Hollow Wish, kad susektų vietinį blogiuką su dideliu atlygiu ant savo galvos. Bet, kad jau žaidimas - komiškas, čia pat pasirodo jos priešininkę Justice Kreel ir susprogdina jos laivą, pavagia jos Raktą (tame rakte, Breaker Key, laikoma informacija reikalinga tokiems galvų medžiotojams kaip Kit), ir tiesiog pasprunka, nieko nestabdoma. Tuo tarpu Kit sustabdoma ir bandoma nužudyti kiekviename žingsnyje, nesvarbu kam žaidimo eigoje tenka padėti.

  Kit yra viena iš paskutinių savo rasės atstovų. Kažkada jos planetą užpuolė Darque rasės atstovai ir atrodo - viską sunaikino. Keista tik, kad jos kardas, paklūstantis kiekvienai jos komandai, irgi yra Darque kardas. Apie tai žaidime nieko nepasakojama. Esama tik vieno nedidelio prisiminimo apie pačius Darque ir vienas susidūrimas su tais neaiškiais padarais.
  Žaidimas užtęstas ir nors jo mechanika gera, kovos patogios, o kartais ir pačiame žaidime nutinka kas nors nelinijinio (lygiai - didžiuliai, su daugybe kelių per kuriuos gali praeiti, daugybe kambarių, kuriuos gali apieškoti, ir net aklavietėmis be išėjimo), visgi jis mane ne tik nuvylė, bet ir šiek tiek supykdė. Negana, kad istorija pasakota padrikai, jos gabalai nesijungė vieni su kitais, teko daryti daug visiškai beprasmių dalykų, tai dar ir istorija nėra užbaigta. Pamenat visą tą pyktį dėl Mass Effect 3, ir to kaip jie prasisuko parduodami istorijos pabaigą kaip DLC? Čia gi tas pats. Istorija baigiasi staiga, tuo momentu, kai atrodo gal ir ims darytis įdomiau. Ekranas pasikeičia į raginantį nusipirkti kitą žaidimo dalį už 4,99 ir... na, viskas.
  Kiek teko skaityti atsiliepimus, daugelis atsiliepia panašiai kaip ir aš: geras žaidimas be normalios istorijos. Žaidžiamas, bet daugiau vien tam, kad žaistum, o ne ieškotum kažkokio pasakojimo, antro gyvenimo ar kažko ten. Pabaigos pirkimas priimamas daugiau kaip "na, nepriklausomi kūrėjai, ką jau čia, nėr ko tikėtis", nei "negi jūs rimtai?", kaip kad sureagavau aš. Manau protingiau būtų buvę tiesiog padaryti antrą žaidimą, mat juk knygos kartais irgi baigiasi įdomiausioje vietoje, bet paskutinių trijų lapų pirkti mums nesiūlo. Vietoje to gauname antrą knygą. O čia še kad nori. Žodžiu taip: