Istorija | Pilkapiai, kaimai po vandeniu ir nepažabojama gamta

Buvo kažkada toks kaimas, vadintas Alinka (arba Alynka), įsikūręs šalia Puikino ežero. Spėjama, jog vietovė galėjo būti apgyventa net akmens amžiuje. Bet štai, 1961, užtvenkus Strėvos upę, kaimą užtvindė dabartinės Elektrėnų Marios, o tai, kas iš jo liko, sodybos, susiliejo su Elektrėnų seniūnijos gyvenviete.

Netolima tokia ta istorija, tad yra likęs vienas kitas to kaimo gyventojo pasakojimas, kuriuos kadanors būtinai susirasiu. Bet, iki tol, apie jo buvimo vietą byloja tik palikę pilkapiai, tarp kurių ir vienas turtingiausių simbolinių žirgų kapaviečių Rytų Lietuvoje.

Pilkapių rasta apie 14, keli skirti žmonėms, kiti gi - žirgams, mat žirgai vertinti, kaip draugai, kompanionai, lydėję ne tik kare ir gyvenime, bet ir pomirtiniame pasaulyje. Vienas iš jų, tas simbolinis, nurodo kažkokias su ugnimi susijusias apeigas. Po 4 metrų akmenų grindiniu, ant degėsių sluoksnio buvo rastos įkapės, 7 žalvariniai žvangučiai, geležinis dantytas pjautuvas, žąslai, nežymiai profiliuota geležinė sagtis ir pan. 

Kad jau sužadino smalsumą, ėmiau domėtis tuo paskendusiu kaimu ir sužinojau apie Geibonyse ar prie jų, miške, esantį skulptūrų parką. Vieną iš tų, kur įrengti su mediniais takais aplink, kad būtų galima ateiti, pasigrožėti ir nepažeisti aplinkinės gamtos, bei patiems nesusižeisti. Skulptūros - medinės, išdrožtos vietinės menininkės ir yra skirtos paminėti vietovės istorijai, tad vienoje iš jų buvo minimas ir Alynka. Bet, panašu, jog pats parkas - apleistas ir be nuorodų į jį, tad nei kaip jį rasti, nei ar verta ieškoti, apart galimybės pasiklausinėti vietinių ten, nežinau.

Išnašos: Vilnijos vartai; Kronika

įrašas | elektrėnų pramogų parkas

Elektrėnuose buvo toks nuostabus pramogų parkas, perėjęs šiokią tokią metamorfozę. Būta ten gan aukšto apžvalgos rato, poros tipų linksmųjų kalnelių, mašinėlių, arkadų, šaudyklų, sūpynių ir visokių kitų ratu besisukančių dalykų. Bet laikui bėgant tos sovietinės mašinos, kad ir kaip prižiūrimos ir mylimos, ėmė irti...

Pramogų parkas veikdavo tik vasarą. Labai aiškiai pamenu iš ten sklindantį klegesį ir per visą miestą aidintį linksmųjų kalnelių dundėsį. Tas keistas arkadas, į kurias reikėdavo mesti penkioliką kapeikų. Bei raudonus, gėlės formos ledinukus. Ai, na ir skausmą rieše, kai mašinėlėse trenkiausi į centre buvusią koloną.

Nepamenu, kuri gi vasara buvo paskutinė vasara, bet tokia atėjo. Parkas nebeatsidarė, nei su pamažintu inventoriumi, nei su vienu vieninteliu atrakcionu. Nebeatsidarė ir kitą met. Ir dar kitą. Iki tapo prieglobsčiu paaugliams, vandalams ir, žinoma, menininkams. Internete tikrai rasite daugybę fantastinių nuotraukų iš bene distopiškai atrodančio Elektrėnų pramogų parko.

Viskas atrodė palikta laikui. Iki, gal būt, tų lemtingų kelių įvykių, kai į apžvalgos ratą sumanė įsilipti keli narsuoliai, drąsuoliai, pamiršę, jog policijos komisariatas randasi vos už tų pačių medžių... Po to parką greit uždarė. Ir ėmė ardyti...

Dabar gi ten yra parkas. Liko pora pastatų, kuriuose kažkas vis dar įrenginėjama. Ten kur būta mašinėlių, dabar gi galima pasivažinėti riedlentėmis, paspirtukais, dviračiais, ant neblogai sukurptų kalnų ir kalvelių. Palikti ir abu linksmieji kalneliai, tarsi monumentai to parko gale. Visa kita dabar takai, takeliai, keistenybės, žiūronai. Didelė arena koncertams. Daug sporto įrangos. Ir bene nejauki tyla ten, kur dūzgė motorai, sukę įvairiausias mašinas.

Mindauginės

Buvo čia Mindauginės, ir buvo neblogos. Oras keitėsi kas dešimt minučių, tad taip įdomiai mums ėjosi. Čia kepėm, čia sulijo, čia vėl išdžiūvom.

Čia esama tokių pusėtinai naudojamų takų / kelių, ir gerų kelių, kurie nėra gyvybiškai reikalingi susisiekimui, tad tam tikra dalis buvo atitverta, ir apturėjom labai neblogą šou su motociklais, automobiliais, ir net sunkvežimiais. Buvo dūmų, drožiamų padangų smarvės, ir vėjo, kuris nunešė šventinę pripučiamą arką.

Dieną po - mėlynų dūmų dažų, sumaltų tarp ratų, likučiai, ir storas pridegusios gumos sluoksnis.

Šventė buvo nebloga, tikrai. Ir mes taip laiku į ją pataikėm, nes spėjom prasivaikščiot miškais, ir grįžti pačiu geriausiu metu, kai pradėjo važiuoti sunkvežimiai. Smagiausia žinoma, kaip visada, buvo pasiklausyti senų bezdalų, kvarksinčių, kaip jie tiem jaunuoliam "parodytų, kaip reikia saules piešti". Kuo, žoliapjove, ar šeimyniniu van'u, kaži?...