Kai pasirodė tie pirmieji Renfield filmo kadrai, nuotraukos su Nicholas Cage raudoname velveto kostiume, nemeluosiu, sunerimau. Visų pirma tai, Nicholas Cage. Visų antra - raudonas velvetinis kostiumas, jūs rimtai? Kas čia, Saints Row? Ir, visų trečia - NICHOLAS CAGE. Bet nuo Drakulos manęs nieks niekada neatbaidys, tad žinojau, kad pažiūrėti vis tiek reikės.
Vakar vat ir pasitaikė proga. Dabar jau žinodamas, kad tai bus tamsi komedija ir dėl to mažiau nerimaudamas į kokią velniavą veliuosi, susipakavau draugus ir išvykau žiūrėt.
Filmas prasidėjo su trenksmu. Duokle 1931-ųjų Drakulai su Bela Lugosi, o tada išsirutuliojo į visiškai savitą ir unikalią istoriją, tokią tamsią ir kartais net absurdiškai kruviną komediją su puikia narcisizmo alegorija.
Siužetas klostosi dviem paraleliomis linijomis: vienoje stebime Renfildą, tarnaujantį blogiui. Pačiam Grafui Drakulai. Senajam vampyrui gyvenimas tėra ciklai: žudai, ateina nužudyti tavęs, tu nužudai juos, tada pabėgi, kad neateitų daugiau, išsilaižai žaizdas pagal poreikius ir tęsi. Kraują, užuovėją ir visus kitus poreikius patenkina tas tarnas, Renfildas. Šis, tuo tarpu, ne tik ima suprasti, kad papuolė į pinkles, iš kurių negali ištrūkti, į toksiškus santykius, kuriuose neturi jokios galios apart tos, kurią jam duoda šeimininkas, kad padarytų jį geresniu tarnu, bet ir ima svajoti apie kitokį gyvenimą. Užtektų tiek nedaug, kad Drakula tiesiog būtų atsargesnis. Bet net ir tiek Tamsos Princui gali pasirodyti per daug.
Kita siužeto dalis - netikėta, nors ir labai logiška. Pareigūnė Kvinci (Quincey) kovoja su blogiu, bando pasodinti piktadarius už grotų, bjaurius gangsterius kurie jau nė nebeslepia savo nusikalstamos veiklos, mat nupirkti, panašu, galima visus. Išskyrus Kvinci. Jos moralė neparduodama. Tik ką gi ji viena gali padaryti?
Gijos ima jungtis ir pintis draugėn, kai Renfildo poreikiai persipina su Kvinci poreikiais. Kildami iš labai skirtingų gyvenimo kampų, šie du veikėjai vienas kitą puikiai papildo ir dviese, panašu, jau gali atsverti Drakulą. Vampyras, parašytas, kaip senojo pasaulio reliktas, kas puikiai atitinka klasikinį Grafo Drakulos įvaizdį. Kažkada įsikūręs Naujajame Pasaulyje per apsukrumą ir galia susigundžiusius žmones, savo inovatyvios gyslelės, panašu, jis neprarado ir dabar savo galiomis ketina suvilioti ir modernius piktadarius.
Filmas parašytas labai gerai. Juokai - nesudėtingi, nepergalvoti, visi savo vietoje, nėra to cringe faktoriaus, kuris dažnai jaučiamas parodijose. Tiek istorija, tiek ir alegorijos joje - logiškos ir šviežios, kas man nuoširdžiai labai patiko. Vizualiai filmas irgi geras, nors netrūko ir absurdo, bene sprogstančių ir lūžtančių kūnų, kraujo fontanų.
Verdiktas: 5/5, puikiai praleidau laiką. Smagu, kad vis dar randama naujų būdų parodyti tokią seną istoriją.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą