YouTube Atradimai | Nuo namelių Italijos Alpėse, link istorijos, antropologijos, ir žavių šunų

Pradėkime nuo vieno iš ramesnių, Martijn Doolard. Italijos Alpėse, ant kalno 1200 aukštyje, Val Pellice, dvi valandos nuo Turino, netoli sienos su Prancūzija, jis nusipirko beveik 6 arus žemės, su dviem namukais iš sausakmenio (kaip lietuviškai "dry stone"? ). Be kanalizacijos, elektros, ar iš vis - ko nors daugiau nei grindys ir sienos, nes stogas irgi kiaurokas, tik su vandens tiekimu iš akveduko, Martijn imasi projekto: susikurti sau gyvenamą vietą. Kvapą gniaužiantys vaizdai motyvacijai turbūt tikrai netrukdo. Bent jau tikiuosi, nu nes taip gerai žiūrisi...

Toliau: Miniminuteman, Milo, per kurį leidausi į ilgą kelionę žemyn YouTube triušio urvu, nes jis pateikė būtent tokį turinį, kokio jau seniai labai norėjau: archeologija, antropologija, istorija... O YouTube mėgsta prikišt tada, ei, žiūrėjai ten kažką lygiai 3 sekundes, še dar panašių. Žodžiu, pažiūrėjau šio charizmatiško vaikino laidas ir prenumeravau dar bent keturis kanalus. 

Vienas iš tų per Milo atrastų kanalų yra Kings and Things, kurio vedėjas ar kūrėjas koncentruojasi į tokią mažiau linksniuojamą, rečiau matomą, girdimą istoriją, biografijas ir pan. Nemažai trumpų vaizdo įrašų, keli labai geri grojaraščiai, jau beveik viską ir sužiūrėjau.

Na, ir pabaigai dar šiek tiek ramaus atsipalaidavimo smegenims: MochaMilk. Kanalas apie du kudlius, Mocha - pomeraną ir Wooyoo - Samojedą, kurie būtent dabar gavo pasidžiaugti dideliu kiekiu sniego. Labai gerai žiūrisi su rytine kava. Gyvūnai ir sniegas kažkaip visada gerai nuteikia.

Juodas stalas ir geras oras

Prieš kelias dienas, kažkaip nebuvo ką labai rimto veikti, tai pasimankštinau, prisėdau ir akys užkliuvo už stalo.

Mano stalas yra tragedija. Negana, kad visas siūbuoja ir lankstos, tai dar ir jo paviršius buvo labai prastai padengtas, ko pasekoje tikrai labai suvariau, per visus tuos ilgus metus, kai visus darbus dariau tiesiog ant jo.

Jau senokai dirbu prie vieno projekto, kuriam reikėjo matinių juodos lentos (tos, ant kurios galima piešti kreida) dažų. Ir, jei jau taip tiesą pasakius, turėdamas pasirinkimą, visuomet imsiu daiktą juodą arba pilką, o ne šitokį keistą medžio imitacijos atspalvį, ar, dar baisiau, baltą. Tad, griebiau šią mintį. Ir persidažiau stalviršį juodai. Tik viršų, nes nenoriu suvaryti per daug tų dažų, jie labai geri, be jokio kvapo, greit išdžiūva, ir man jų dar tikrai reikės darbui.

Dažymas ėjosi gan sklandžiai. Šen ten pritaškiau, bet dažai gan gerai nusivalė visur, kur reikėjo. Teptukas - na, ne kažką ir tik gerokai po laiko, supratau, kad jam pasistatyti nepasidariau jokios vietos, tad greitosiomis, su juo dantyse, susiradau plastikinį maišelį. Tuo tarpu klausiausi Stephen Fry "Mythos", išsikraunančiame laptope.

Tad dabar sau smagiai leidžiu laiką prie juodo stalo, su visomis lemputėmis ir švieselėmis aplink.

Neabejoju, buvo be galo įdomu skaityti.