Oi, kaip labai aš jo laukiau. Šito, va būtent šito tamsaus, širdį daužančio emocinės pasaulio pabaigos vaibo. Ir, pripažįstu, kad jo deja negavau. Bet čia nebus "koks blogas ir lūžęs šitas žaidimas" įrašas. Ne. Čia bus apie tai kodėl aš visgi jį pamilau tokį, koks yra.
Tą dieną, kai pagaliau sulaukėme šio žaidimo, su keletu draugų sėdėjom ir laukėm. Kas pradėjo žaisti po pusvalandžio, kas su aušra, vis tiek smagiai praleidom laiką, džiugi buvo diena.
Pirmiausia, ką pastebėjau prisijungęs tai, kad veikėjo kūrimo pasirinkimai buvo kur kas mažesni, nei mums buvo žadėta. Kaip kažkas minėjo twitter, nėra taip lengva pasidaryti androgenišką V, o lytį nuspręs genitalijų ir balso kombinacija. Bet, net pasiskundęs, kad per mažai man buvo nosių, smakrų, šukuosenų, užtrukau gal pusvalandį, kol pasidariau savo pirmą V. Ir jei manot, kad žaidžiant pirmo asmens žaidimą, nebus svarbu, kaip atrodot, tai... na, eikit pažaist ilgiau. Taip, niekam nerūpi, kaip mes atrodom. Bet galim linksmintis su veidrodžiais, yra nerealiai geras foto modas, o gale... Na. Pamatysit.
Prasidėjus pirmoms misijoms supratau, jog man per daug. Nuolatiniai skambučiai, piktogramomis perkrautas žemėlapis, nežinau, ką darau, kur einu, kodėl einu, šaut ar hakint, kur dėt kūną, kaip išlikti nepastebėtam, kur ta mašina... Mečiau žaisti ir nuėjau savaitę užbaigti Valhalos. Po to grįžau ir, na, situacija nepagerėjo. Kai kurie draugai per tą laiką spėjo žaidimą baigti ir tiesiog iki išprotėjimo siutino su "kai eisi ten, pranešk; kai darysi tą, būtinai pažiūrėk va ten; čia ne spoileris, tą pamatysi 2s iki pabaigos"... Nedarykit taip, eina na, kaip žiauriai knisa. Aš irgi taip nebedarysiu, nes žinau, kad darydavau. Never again.
Galiausiai tiesiog pradėjau ignoruoti draugus ir žaisti. Taip, buvo, ką praleidau. Taip, buvo ką jų dėka radau. Bet visa tai - nesvarbu. Man, asmeniškai, tai nieko nepakeitė, tad būčiau mielai viso to išklausęs antru žaidimu, o ne pirmu klausęsis ko jie susišaudė iš google (mane ir tas labai erzina, kai žmonės googlina ką daryt, vietoj to, kad tiesiog pabandytų).
Priėjau išvadą, kad nereik klausytis, kaip žaidė kiti. Ypač gerai tai pajutau, kai supratau, kad mano "būk teisingas, fair" yra visiškai kitoks, nei jų. Nes man taip leptelėt žmogui atrodė net labai grubu ir neteisinga.
Ir tada supratau. Supratau, kaip žaisti, ką reiškia tos piktogramos, kad skubinantis skambutis ar sms (nes veikėjai kartais gali jums parašyti žinutę ir paklausti, tai kur gi jūsų užpakalis) tikrai nieko nereiškia ir galima, visgi tikrai galima, daryti ką nori, taip ilgai, kaip tik nori, su viena kita išimtimi, jei iš vis. Čia ir pradėjau mėgti žaidimą.
Ne, jis tikrai nėra tai, ką mums žadėjo. Bet tai - toli gražu nėra blogas dalykas. Čia ne filosofiškai tamsi Bėgančio Ašmenimis istorija. Čia - purvina žmogaus būties ir noro gyventi istorija. Čia tas Cyberpunk, kurį matėte Mirtiname Ginkle, Transmetropolitan komikse, kur varomoji jėga yra seksas, narkotikai ir primityvūs, iškrypę įnoriai. Čia nereikia pergyventi, ar jūsų 3D printeris jus nužudys, nes didelė korporacija jus užtikrina, kad visi blogieji AI - ištremti už Blackwall. Čia užtenka galvoti ar norite skėrių picos, ar gal šiandien visgi pamėginsite tą naują "ilgosios kiaulės" burgerį (ilgoji kiaulė yra žmogiena). Kūnas šiukšlėse, pro kurį visi praeina nė nepažiūrėję, išmanusis ginklas, kurio kulkos ore keičia trajektoriją, kad padidėtų šansas pataikyti į galvą, nuhakintos akys, implantai, chromas, abnormalius pinigus kainuojanti sveikatos priežiūra, implantai, pinigai, pinigai, pinigai... Čia žaidimas, kuriame atsibundate supelėjusiame motelyje, miesto dalyje, kurį likęs miestas - ignoruoja, ateities rojuje, kurio nebuvo, ir išsitraukę iš šonkaulių kulką - varot namo.
Po pirmo savo žaidimo ir daug debatų su draugais, bei juokų iš minimalių bugų, kurie niekaip neįtakojo žaidimo, tai, kas pradžioje man buvo per mažai ir per daug vienu metu, tapo suvokiama vientisa mase. Ir nors vis dar galiu pasakyti, jog žaidimas davė man mažiau, nei norėjau, galiu pasakyti ir, kad jis man davė daugiau, nei tikėjausi.
Taip, yra ką taisyti. Taip, gal ir verta palaukti. Bet lygiai taip pat verta ir pažaisti ir jeigu veiks - mėgautis. Pas mane GTX 1060, Predator Helios 300 laptopas. Laptopas! Ir žaidimas man veikė net geriau, nei Valhalla. Jis man veikia geriau, nei tokie milijoną kartų patchinti ir taisyti, kažkada idealiai veikę Detroit: Become Human, ar Far Cry 5/New Dawn. Jis veikia geriau, nei atnaujintas Saints Row 3, kuriam pataisė grafikas, o bugus tiesiog taip ir paliko, tai žaidimas vis dar labai sudėtingai žaidžiamas, bet, ei, mylimas.
Pradėjau antrą žaidimą. Žaisiu ir trečią.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą