Dum Dum sutinkame du kartus. Pirmąjį: pagrindinėje siužeto misijoje, kurioje mums reikia į voro panašaus roboto pavadinimu Flathead. Maelstrom pavogė vieną tokį iš Militech, aukšto profilio korporacijos, kuri specializuojasi karinėse, kovinėse technologijose, ir nepagailėjo pastangų jį patobulinti. Atskyrę Militech programinę įrangą nuo naudotojo jie padarė įtaisą bene nesusekamu. Ką Dum Dum mums mielai papasakoja, nieko nevyniodamas į vatą. Darydamas atsainų lankstą pačiu visuomenės takto kraštu, jis minimaliai užtikrinta mus šioje labai įelektrintoje atmosferoje: kalbame, tad susitikimo prigimtis – vis dar diplomatinė. Bet užsimiršti tikrai nederėtų, nei kur esame, nei su kuo bendradarbiaujame.
Supratau, kad Dum Dum man patinka, kai jis vos nesusivėmė nuo jūrligės (motion sickness), ištikusios prisijungus į voro-roboto optiką. Bet tolimesni įvykiai viską dar pagerino.
Įsigiję robotuką jūs, žinoma, turite išeiti. Priklausomai nuo to, kaip gražiai susitarėte, išėjimas gali būti dvejopas. Pirmasis, mažiau kruvinas: Dum Dum jus išsiveda pasakęs, kad parodys trumpesnį kelią iš All Foods, kur Maelstrom įsirengė savo HQ. Eidamas šiek tiek aprodo matomiausias fabriko dalis, šen bei ten atsikrisdamas ar pakomentuodamas kitus gaujos narius. Miela, jeigu ir labai įžeidi dinamika buvo maloni stebėti iki pat atsisveikinimo. Bet nebuvo tiek smagi, kiek antras išėjimo būdas, per Militech kūnus.
Jeigu prie vartų pasirodo Militech ir mes nusprendžiame prisijungti prie Maelstrom gynybos, Dum Dum ir vėl pakviečia eiti kartu, šį kartą sukdamas uodegą, jog tenori pats išnešti sveiką kailį ir tuo pačiu, juk pakeliui ir mus išvesti. Situacija, visgi, greitai kaista. Tačiau nepaisant to teiginio, jis niekur mūsų nepalieka ir neapleidžia. Laukia jei sustojame ar kur nors nuklystame (ten tikrai yra kur ir kodėl nuklysti), bei aktyviai gina nuo Militech karių. Dulkėms nusėdus ir kulkoms nustojus skraidyti, jis netgi padėkoja V už pagalbą, akivaizdžiai džiaugdamasis tokia smagia nauja pažintimi, net jei neketina palaikyti kontakto. Šis staiga suvešėjęs draugiškumas greičiausia gali būti priskirtas booster gaujų pagarbai geram chromui, bei jo valdymui. T.y. geram V pasirodymui.
Antras susitikimas su Dum Dum yra net labai praleidžiamas, tad tik priminsiu, jog labai verta pirmiausia imtis visų šalutinių misijų, paliekant pagrindines pabaigai. Vedini Džonio atsivelkame į Totentanz klubą prie kurio durų mus smagiai pasitinka Dum Dum ir dar labiau pralinksmėja, jei V pastebi jo naujas modifikacijas, taip leisdamas suprasti, jog džiaugiasi, kad nebuvo pamirštas. Instinktyviai apsiėmęs diplomato rolės, jis pasisiūlo V palydėti pas bosą, primindamas mums koks tas karštakošis. Tad nepaisant vyriškio nesvyruojančio lojalumo ir, neabejokit, įsakymų jis tikrai nesvarstytų, panašu jog Dum Dum nuoširdžiai norėtų, kad Royce V neužsipultų.
Einant per klubą Dum Dum užsimena, jog nelabai mėgsta čia grojančią muziką, jam labiau patinka prieš-korporacinė, tokia, kaip Samurai. Bet tai pasakęs pabrėžia, jog kitų žmonių skonio jis tikrai neteisia ir supranta, kad jei jau daugumai patinka ši, tai savaime suprantama, kad ši ir gros. Iš vienos pusės, jis akivaizdžiai jaučia prielankumą visumos judėjimui, t.y. booster gaujoms būdingam bendro tikslo siekimui, kur net subendrinti pomėgiai jam visiškai netrukdo. Iš kitos pusės Dum Dum stipriai išsiskiria iš būdingų normų, mat kiti gaujos nariai dažnai jaučia tam tikrą Dievo kompleksą, paprastai sukeliamą augančios kiberpsichozės, kurio pasėkoje tie, kurie yra kitokie, nei jie, laikomi prastesniais. Artimiau su tuo susipažinti galima viename šalutiniame darbe, kuriame modifikacijų atsisakantys vienuoliai susiduria su Maelstrom gaujos nariais.
Kad ir kaip labai Dum Dum man patiko, šis paskutinis susitikimas – šiek tiek nuliūdino, nes priminė, ką galėjome turėti su Cyberpunk 2077 žaidimu ir ko jau niekada negausime. Jame tikrai labai daug gerai parašytų veikėjų pagrindų iš kurių tik absoliutūs vienetai tapo daugiau, nei prašalaičiais ar išnašomis.
