Rodomi pranešimai su žymėmis Quantum Conundrum. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Quantum Conundrum. Rodyti visus pranešimus

2013 m. rugsėjo 5 d., ketvirtadienis

Quantum Conundrum - Kvantinis Galvosūkis

  Quantum Conundrum, arba geriausias galvosūkio tipo žaidimas kokį žaidžiau po Portal (ir Portal 2). Galvosūkio tipo vieno asmens žaidimas pirmu asmeniu. Niekas nepuola, nešaudo, negaudo, tinka ir jaunesnio amžiaus žaidėjams (tokio tipo, kur Haris Poteris gali pasirodyti žiauresnis už šitą gerulį). Gavau jį dovanų per vieną Steam Sale nuo vienos draugės, su kuria panašius žaidžiam kada galim ir pasiguodžiam, kaip labai žmonės nesupranta geimerių. Rimtai. Rimtai.
  Įsijungiau jį ir pirmas įspūdis buvo - wow, kaip "A Vampyre Story", graži, realizmo nepaisanti daugiau nei TIKRAI būtina grafika, fantastiškai išdirbtas audio (nedaug tokio tipo žaidimų gali pasigirt turintys gerą garso takelį, t.y. tokį, kurį ir už žaidimo ribų klausytum nedvejodamas), BET - man kelia tą į jūros ligą panašų efektą galvoje, vadinamą "Motion Sickness" (pykinimas nuo tam tikro judėjimo, erdvėje arba galvoje). Sumažinau pelės jautrumą, pasididinau garsą ir nusprendžiau, kad jei jau perėjau Portal (kuris irgi klaikiai kankino), tai šitą bent išbandyt galiu. Visgi - dovana!

  Antras "pirmas" įspūdis - esi vaikas, turbūt iki mokyklinio amžiaus, kurį mama numetė savo broliui pavasarot, kad tas nesijaustų toks vienišas. Jam aišku - nei šilta nei šalta, jis - gerąja prasme - pamišęs mokslininkas eksperimentuojantis su dimensijomis. Bet štai, šį kart tau atsidūrus prie jo durų - garsiakalbiai, išdėstyti po visus namus tau praneša, kad jis dirba prie kažko labai svarbaus. Tolia seka tas standartinis sprogimas ir "uh-oh...". O tada ir prasideda nuotykiai! Dėdė pateko į kišeninę dimensiją, o tau reikia pajungti visus generatorius, kad jam užtektų energijos grįžti atgal. Taigi, įspūdis - iš pradžių maniau, kad dėdės eilutės ir juokeliai - bendrojo tipo, t.y. skirti tam tikroms situacijoms. Tarkim, pradžioje jis paprašo užsidėti keturių dimensijų pirštinę, su kuria valdai tas dimensijas, kurių baterijas randi tame lygmenyje. Pirmoji su kuria susipažįsti - minkštoji, kur paverčia visą aplinka - minkštutėle ir lengvutėle. Tad kai tau reikia nusverti milžinišką mygtuką su svarstyklių ženklu - gali pakelti seifą ir uždėjęs į vietą - išjungti minkštąją dimensiją - seifas vėl pasunkės ir nusvers mygtuką. Maniau - na aišku, laipiosiu, mėtysiu ir šiaip jau dirbsiu su minkštos dimensijos seifais ir sunkio dimensijos dėžėmis (dėžė pakankamai lengva, kad pakeltum, bet sunkio dimensijoje gali nusverti svarstykles. Sunkio dimensijos daiktai nesunaikinami lazerių, kurie šiaip jau prasigraužia pro viską), nepaisant to, kad aplink minkšti stovėjo stalai, foteliai ir sofos. Bet kuo toliau ėjau, tuo aiškiau darėsi - tas dėdulė viskam pasiruošęs! Kiekvienai mano išdaigai. Aš, be sugebėjimo padaryti padorų šuolį, mat virtualioj erdvėj negebu apskaičiuoti galimo šuolio tolio, dažnai "mirdavau" (ką palydėdavo šmaikšti eilutė "ko nepadarysi, nes numirei: neišloši loterijoje. Bet žiūrint kaip tau sekasi (numirei), tai ar šiaip ar taip nebūtų įvykę, tad nesigraužk."), tad spėjau išmėginti daug "keliavimo" būdų (kartais tekdavo paimti "suminkštintą" daiktą ir jį mesti, o tada greit greit sulėtinti laiką (irgi dimensija. Lėtesnio laiko dimensija.), užšokti ant ore lėtai skrendančio daikto ir tada, pagal nuožiūrą, lėtai skristi iki vietos, arba pagreitinti laiką iki normalaus ir viltis, kad nenusibalnosi (sunkiausia būna su atvirkštinės traukos dimensija, kai turi kilti, leistis, kilti, leistis, kad visą laik judėtum pirmyn, kartais rizikuojant sklęsti pro lazerius, kam reikia pakeisti dimensiją į sunkią, kas lemia jog krenti greičiau, o tada vėl labai skubiai kilti, kad spėtum įgauti pagreičio ir negauti galo "mokslo sultyse" kurios užliejo didelę dėdės namo dalį). Taip kartą sklendžiau ant sofos, dėdė mestelėjo juoką apie sofą. Aš aišku, nusibalnojau, nudribau ir numiriau. Tada, kai žaidimas regeneravo mane tos vietos pradžioje, nusprendžiau pasiimti stalą... Ir ką manot - juokelis apie stalą. Tada - apie fotelį. Išdaužiau langą, dėdė pareiškė, kad tai, jog dabar leidžia man daužyti stiklus mokslo vardan, dar nereiškia, kad galėsiu taip daryti ir vėliau. Kitą syk reikėjo sulėtinus laiką dėžute užtverti kelią elektros srovei, kad atsijungtų lazeriai, per kuriuos tau reikia persinešti fotelį, kad užliptum į antrą aukštą. Sumečiau, kad srovė nepavojinga, o man - labai skubu, tad po kelių mirčių ir fotelių praradimų - tiesiog įkišau galvą srovėn ir užblokavau jai kelią į... kažkur. Einu sau toliau, randu dar vieną tokią srovę, kurią reikia perkirsti ir dėdė staiga prabyla vėl - šį kart, gal pasinaudok dėžute, o ne savo didele galva... O kai grįžau į svetainę, įjungęs pirmąjį generatorių ir pamėginau vėl įjungti ten tokį jungiklį, kuris būtų pateikęs energiją dėdei - šis iš manęs dar ir pasišaipė!


  Dėdė tave stebi ir kiek galėdamas padeda. Pasakys, jei eini ko nors neatlikęs, pajuokaus po stresinių situacijų, pasiguos, kad tavo mama jį greičiausia užmuš, pasidžiaugs, kad likai gyvas ir, jei stabtelėsi prie paveikslų (jų vaizdas keičiasi kartu su dimensijomis, labai rekomenduoju jas perjunginėti) - papasakos kas juose. Tokį jaukų bendravimą su herojumi, kuris tave tik pravesti pro kažkokią mirtiną zoną bando radau tik BioShock žaidimuose, o ten, kas žaidėt, atmosfera nors irgi realizmo per daug nesivaiko, bet toli gražu neturi ir "minkštosios dimensijos". O GlaDOS... apie ją verčiau iš vis patylėti. Nepaisant to, kad ją priminė vienas atrakintas medaliukas (achievement - pasiekimas) už išgyvenimą tam tikruose lygiuose - Still Alive!
  Šen ten palinksmina ir dėdės augintinis Ike. Vienu metu, prie paveikslo kur jie abu - japonų drabužiais, dėdė prasitarė sunerimęs ar tik jo kelionė su Ike į senovės Japoniją niekam nepakenkė, bet juk "negalėjo pakenkti mielas gražus pūkuotas pabaisiukas"? Čia buvo hint'as (nuoroda) į visus tuos kawaii dalykus (įskaitant Totoro). Žaidimo pabaigoje jis atneša tau baterijas. Na, randa jas, pasiimt pačiam reik. O ir baigiasi žaidimas fantastiškai. Ir nors buvo velniška sunku vietoms pereiti, kur tekdavo laviruoti tarp visų dimensijų - sulėtinant, užšokant ant stalo, pakylant su atvirkštine trauka, tada pakeičiant į sunkį, kad neperrėžtų lazeriai, tada vėl kylant, leidžiantis, kylant, keičiant į sunkį, kylant, lėtinant, kylant, jungiant minkštą dimensiją, kad milžiniški fenai nupūstų tinkamon pusėn, vėl kylant, mat net minkšti objektai - leidžiasi, vėl keičiant į minkštą dimensiją, vėl kylant ir tada greit šokant žemyn, kol nepritrėškė prie lubų.... Dievaži, net po, neperdedu, ŠIMTŲ mirčių - mielai sužaisiu šį žaidimą dar kartą. Išjudino smegenis, pralinksmino ir nesapnavau košmarų apie Nosalisus ir Watchmenus (Metro 2033; Metro: Last Light).

  Labai rekomenduoju tiems, kurie mėgsta gražiai išdirbtus galvos skausmus, su gera, neįkyria muzika ir paprastais, smegenų nereikalaujančiais juokeliais. Turėkit omeny, kad mano kantrybė geležinė, bet tris syk vos netrinktelėjau per klaviatūrą - apsišarvuokit kantrybe ir verčiau "rage quit" žaidimą, jei neišeina ko ilgai pereit, nei vargt. Antrą dieną visada pereidavau vietas, kur strigau praeitą. Jei žaidėt A Vampyre Story ir Portal (1; 2), ir jei patiko, tai patiks ir šitas. Grafikos kaip pirmam, žaidimas kaip antram.
  Jei dar neįtikinau, kad tai - labai smagus laiko praleidimas - pažiūrėkit video žemiau.


Persikėliau į Wordpress

Blogspot'as yra blogas spottas, tai persikėliau į wordpress: Vakarop