Šiaip jau žaidimus, kaip ir knygas, muziką, filmus - mėgstu visokius. Pagal žanrą retai kada renkuos, nebent labai jau nuotaika kažkam konkrečiam. Bet štai telltale žaidimą sužaidžiau pirmą kartą. Nežinau, kaip jis klasifikuojasi, bet labai patiko. Lyg visual novel, bet daug veiksmo?...
Į akiratį pakliuvo daug nuorodų ir paveikslėlių iš žaidimo. Bet aš štai sėdėjau, žiūrėjau, ir nepatiko man vis tas stilius ir nors tu ką. Manau daug kas taip daro, ir manau jog tai - pasiutusiai blogas dalykas. Kiek daug gerų komiksų, žaidimų, ar net knygų galima pražiopsoti vien dėl pasirinkto meninio stiliaus. Tad, kad jau klaidos nepadariau, ir su šiuo žaidimu apsipažinau, kad ir vėliau, dabar apie jį ir papasakosiu.
Žaidimas vadinasi "The Wolf Among Us" - Vilkas Tarp Mūsų. Vos įsijungiau, iš kart pagalvojau apie visus tuos 90-ųjų filmus apie gatvės-gaujų-mafijos filmus, su ryškiomis neono iškabomis, naktimis pilnomis cigarečių dūmų, ir tuo blogu vyruku, kuris tampa herojumi. Per daug nesuklydau. Tik čia, tas vyrukas kur minėjau, yra pats tas Didelis Blogas Vilkas. The Big Bad Wolf. Šiame pasaulyje, naudodamiesi kerais, gyvena žmonės vadinami "Fables", pasakų veikėjai. Ir Bigbis (Bigby, kai taria skamba tiesiog kaip Big B - Big Bad, spėju tad vardas jo pase - Wolf - Vilkas) yra šio miesto šerifas. Šerifas kurio ne itin mėgsta, ne itin norima matyti, jam padėti, ar apskritai - susitikti.
Viskas prasideda Bigbiui keliaujant namo. Jis gyvena mažiausiame butelyje komplekse, kaimynystėje su Gražuole ir Pabaisa. Gražuolė gi smunka iš namų vidury nakties ir ima prašyti nieko nepasakoti jos sutuoktiniui - Pabaisai. Čia ir gauname pasirinkimą, viena iš daugybės: pasakysime? Pažadėsime nesakyti? Pastovėsime ir patylėsime kaip stuobriai?
Kalbos tonas ir atsakymai nulemia herojų bendravimą. Vieni gi labiau atsivers jei su jais stengsitės elgtis gražiau, kiti kalbės tik prispausti prie sienos, tiesiogine prasme. Neklaba tik mirusieji. Tad išėjęs iš namų ir radęs ant laiptų pamestą merginos už pinigus galvą, Bigbis imasi ieškoti atsakymų. Kerų apipintame jo mieste juos rasti gali būti net labai sunku. Ypač, kai esi pagarsėjęs savo vardu, kaip Didelis Blogas Vilkas.
Didžioji žaidimo dalis žinoma yra pasakojimas. Skaityti kažko ten tikrai nereikia, tik kartais sustabdyti žaidimą ir pasiskaityti savo pačių galimus atsakymus (yra laikmatis, nespėjus - žaidimas parinks atsitiktinį atsakymą), viskas pasakojama, niekur nesiplėtojama, iš tuščio į kiaurą nepilstoma, duodama tik tai ko reikia, kiek reikia. Už dialogo ribų galima apžiūrinėti daiktus, kai kuriuos net pasiimti su savimi (tokių nėra itin daug). Kartais, laikant rankoje reikiamą daiktą, galima gauti kitokią opciją apžiūrai. Aš jų labai daug praleidau, bet tai nesutrukdė man atskleisti melą ir sujungti įkalčių galus. Priešingai nei point-and-click žaidimuose, čia nereikės rasti kibiro, sujungti jo su šluota, aprišti jų virve ir rasti tinkamą atramą viso to užmetimui ant kokio nors stogo. Kaip ir sakiau, jokių bereikalingų dalykų čia nėra.
Esama ir veiksmo, kuris man patiko bene labiausia. Nors istorija nuostabi, aš tikrai labai mėgstu tą visą "GREIT SPAUSK MYGTUKĄ, KITAIP...", visuose žaidimuose. Tad, nors šiaip jau stengiausi būti toks nei geras vyrukas, nei blogas vilkas, kartais mieliau pasirinkdavau ką nors išprovokuoti kovai, išskirti besipešančius, ar panašiai. Žaidimas visada įspės ar tai turėjo kokių nors pasekmių. Tarkim, kartą pasielgę per grubiai su kokiu nors herojumi, sekantį kartą pakliuvę į bėdą iš jo pagalbos galite ir nesulaukti. Ko pasėkoje žiūrėk jau koks nors pikčiurna ir nusimetė Apžavus, ir jau taikos ragą, veidrodžio šukę, ar kirvį suvaryt į Bigbio šonkaulius.
Žaidimas nėra skirtas vaikams. Kalba - grubi, nuogybių netrūksta, ir kraujas liejasi laisvai.
