Dracember | paukščių (Drakulos) stebėjimas, Drakula kituose video žaidimuose

Labai mėgstu atrast Drakulą ten, kur jo visiškai nesitikėjau. Būna, kas nors pamini dainoje, ar knygoje, filme ar seriale. Bet smagiausia yra rasti jį paminėtą kituose žaidimuose. Gal dėl to, kad žaidimai ir šiaip skatina tyrinėjimą...

Turiu nedidelį sąrašiuką žaidimų, kuriuose Drakula buvo arba paminėtas, arba netgi buvo jo dalimi ir noriu tuo pasidalinti su jumis. Tamsos princas, panašu, ketina gyventi per amžius, kaip ir pridera:

Assassin's Creed: Revelations - Šiame žaidime Ezio Auditore atvyksta į Konstantinopolį, kur viliasi rasti daugiau informacijos ir atsakymų. Viename iš šalutinių kvestų, pavadinimu "The Impaler's Tomb" - Smeigiko Kapas - jis randa, panašu, vampyro skeletą ir "Vlad Tepes' Sword" - Vlado Smeigiko kardą. Kiličo dizaino ginklas mažina priešininkų moralę, kaip ir pridera, bei turi unikalius užbaigimo smūgių judesius.

Saints Row: Gat out of Hell - Kinzė ir Gatas patenka į pragarą. Norėdami jį ne tik išgyventi, bet gal būt ir iš jo pasprukti, jie turi rasti sąjungininkų ir gauti jų suteikiamų galių. Vienas iš tokių sąjungininkų yra Vladas Smeigikas, kurį pragare kankina siaubingomis dainomis. 

Vampyr - Gydytojas Džonatas Reidas grįžta į Londoną, kur tenka kovoti tarp Hipokrato priesaikos ir vampyriškų troškimų, kuriuos kursto nauja, antgamtinė įžvalga. Juk, ar tikrai būtina gelbėti tą, kuris bet kuriuo atveju - garantuotai mirs? Ką jau bekalbėti apie žudikus ir kitus siaubūnus žmonių veidais. Žaidime galima rasti Bram Stoker knygą "Drakula", kurią autorius dedikavo vienai iš Džonatono sutinkamų moterų.

Assassin's Creed: Syndicate - Antrosios industrinės revoliucijos metu, dvyniai Džeikobas ir Evė Frajai apsiima atsiimti miestą iš niekšingų Templierių nagų. Negaliu nepaminėti, kad šiame žaidime šių dviejų veiksmų bazė, saugi vieta, kur grįžta pailsėti ir priima sąjungininkus yra nuolat judantis traukinys. Abu veikėjai taip pat gauna ir kostiumus, paremtus Bram Stoker'io "Drakulos" istorija. Bloofer Lady Evei ir Maximum Dracula Džeikobui.

Cyberpunk 2077 - Ne tokia ir tolima ateitis, pasaulis tiesiog smenga žemyn. Gyvenimą valdo korporacijos, gatves - gaujos. Bet nepaisant viso to, tai yra pragaras, kurį visi nori patirti. Ir tam nėra geresnės vietos, kaip Nakties Miestas. Viename iš naktinių klubų - barų, o gal net ir ne viename, kabo plakatas su kvietimu pažaisti naują veiksmo žaidimą - Turbo Dracula, kur grafas Drakula vėl prisikėlė, šį kartą - chromuotame kūne.

V Rising - išgyvenimo žaidimas, kuriame esate vampyras. Atsibudote nusilpęs, tamsoje, su paviršiuje knibždančiais priešais ir pasauliu, kuris galėtų būti jūsų... Grubiai imant, kaip Stardew Valley, bet gotikinių vampyrų stiliumi, nerealiai geras žaidimas. Ir jam yra DLC su Drakulos daiktais, ginkluote, dalimi šarvų, nuostabiu namų dekoru.

Saints Row: Boss Factory - ne žaidimas, ir galimai netgi ne vien šioje dalyje esantis dalykas, bet... Saints Row yra ta klasikinė Drakulos iš Coppola filmo tatuiruotė.

Dracember | Filmas: Nosferatu (1922) - Seniausia Drakulos Ekranizacija

Seniausiame Drakulos filme Drakulos netgi nėra.

1922 sukurtas Nosferatu yra be leidimo Bram Stoker'io kūriniu, "Drakula", paremtas filmas, kuriame kitais vardais pavadinti veikėjai vis viena seka ta pačia, ar bent jau labai panašia siužeto linija. Autoriaus palikuonys, nepaisant tų pakeitimų, patraukė filmo kūrėjus į teismą ir laimėjo bylą, kurios pasėkoje Nosferatu filmo juosta ir jos kopijos turėjo būti sunaikintos. Visgi Nosferatu, kaip tikras nemirtingas parazitas, išgyveno vienoje kitoje užslėptoje kopijoje ir dabar yra laikomas įtakingu siaubo filmų šedevru.

Kaip ir daugybė vėlesnių Drakulos adaptacijų, čia sekama ta pati istorijos linija - kelionė pas vampyrą, daugybė nepaisomų įspėjimų, baisūs atradimai, dūžtantis laivas, turtingas užsienietis apsigyvenęs apleistame name, nepaaiškinamų negalavimų kamuojama moteris, kurią užsienietis-vampyras pasirenka savo auka ir kokia nors jo mirtis, po kurio moteris atsigauna lyg niekur nieko.

Hutter'is (Harker) keliauja pas grafą Orlok'ą (Dracula), pakeliui klausydamasis šnabždesių apie nedorus toje pilyje vykstančius dalykus ir ten gyvenančius asmenis. Bet, darbas yra darbas, o Hutter'is juk modernus miesto vyras, kažkokiais ten prietarais ir blevyzgom apie velnius, vampyrus, vilkolakius - nė neketina gąsdintis. Nepaisant to, grafo Orlok'o pilyje tas įsitikinimas savo teisumu šiek tiek sudreba. Bet, ir vėl, pabudęs uodų sukandžiotu kaklu, jis ramia širdimi imasi tyrinėti grafo pilį. Ir labai greitai pasigaili to, ką ten atrado, ką matė...

Tuo tarpu Ellen (Mina), bene paraleliai su Hutter nerimu, ima negaluoti, vaikščioti per miegus ir kamuotis. Psichiatrinėje ligoninėje - irgi kyla šurmulys. Anot čia kalinčio gydomo vyriškio, taip yra, nes "atvyksta šeimininkas". Ir iš tiesų, neužilgo į uostą įplaukia laivas su išžudyta įgula. O į apleistą namą priešais Ellen langus įsikrausto keistas užsienietis.

Mieste siautėja maras, eilės karstų vis keliauja gatvėmis, užkrato baimė priveikia net stipriausius: kas serga, kas sveikas, kaip žinoti iki ne per vėlu? Ellen, vis dar negaluodama, bet matyt neįtariama, kaip maro nešiotoja, obsesyviai skaito Hutter'io turėtą knygelę apie vampyrus ir gan greit susieja įvykius. Čia ir išsivysto planas, užgimęs iš knygoje rasto atsakymo, jog vampyras gali būti sustabdytas tik doros moters, kuria (jos krauju) užsiėmęs šis neišgirstų pirmųjų gaidžių ir būtų užkluptas saulės.

Filmas, nors ir įprasto ilgio, susideda iš keturių trumpų aktų ir nors viskas rutuliojasi gan greitai, žiūrisi - labai lėtai. Viskas perteikiama per užtęstas išraiškas ir tekstą ant ekrano, kuris man ne visada buvo lengvai įskaitomas, bet čia jau asmeninė problema. Kas patiko, tai muzika. Skambėjo kažkaip... Kažkaip kitaip. 

Jį labai verta pažiūrėti, gal su kokiais draugais, kad labai neprailgtų laikas, nes tikrai įspūdinga, kaip jis išliko iki mūsų laikų ir yra žiūrimas. 

Dracember | Gruodis su Drakula | 2022

Pernai, paskatintas draugų ir įdomių atradimų, šiame bloge pradėjau naują dalyką, pavadinimu Dracember (drak-sem-ber - D-ecember + D-rac-ula), Gruodį su Drakula. Jį, mažiau "oficialiai" dariau ir knygų bloge, kuriame perskaičiau, berods, 10 knygų apie Drakulą, pradedant nuo Fred Saberhagen "The Dracula Tape", pirmosios dešimties knygų serijoje. Šiemet ketinu tęsti tradiciją čia, o tame bloge - tradiciją pastiprinti oficialumu, t.y. tarpiniais įrašais ir įžanga.

- Pernai metų įžanga

Gruodyje su Drakula yra dvi minėtinos datos, kurioms skiriu ypatingą dėmesį, t.y. mano gimimo diena, kuri sutampa su Vlado Smeigiko galima mirties data. Ir Jolė (Yule), Kalėdos, Saulėgrįžos šventė, kurią nusprendžiau švęsti, kaip atseit Grafo Drakulos gimtadienį, ką paskui dar labiau paskatino blogo įraše matomas meme juokelis apie "lord and savior, Dracula".

- Gruodžio 14 d. - mano gimtadienis, Vlado Smeigiko mirties diena

- Gruodžio 25 d. - Jolė, Grafo Drakulos gimimo diena (mano išgalvota)

Šio gruodžio metu ketinu pabaigti Fred Saberhagen seriją, nes turiu dar keturias jo knygas, bei suskaityti Kvincio Harkerio (Quincy Harker the Demon Hunter) knygų omnibusus. Visa tai aprašysiu knygų bloge Nosferatu Skaito. O čia bus šiokia tokia įvairovė, nes noriu pažiūrėti kelis filmus, bei parodyti ir papasakoti apie kelis labiau neįprastus dalykus su Drakula.

Labai viliuosi, kad norėsite prisidėti, bent vieną ar kitą dieną Gruodį skirdami Drakulai. Nieko Rimto štai išleido naują Stoker'io knygos leidimą, tad net įrašas apie ją, perskaitytą ar tiesiog parodytą jūsų gražioje (mačiau, keliat pavydą, noriu ir aš taip gražiai nuotraukas daryt, bet vis neišeina) Instagramo paskyroje būtų viskas ko reikia prisidėti prie šio... Na, gal kiek neįprasto būdo pašėlioti Gruodį. Visi su Kalėdom, o aš su Jole ir Drakula, lyg dangum ne raudonai apsirengęs linksmas senis riedėtų, o Laukinė Medžioklė (Wild Hunt). Galų gale yra ir jaukių filmų su Grafu, tarkime Langelos Drakula, arba animuotas filmas (ar keturi) Hotel Transylvania. Castlevania animacinis filmus, ar tas be galo mielas Dracula: Love Kills žaidimas, kurį tikrai trauks visi kompai ir kuriam nereikės jokių įgūdžių, apart anglų kalbos žinių.

Gairės: #gruodissudrakula #dracember 

Kitos minėtinos nuorodos:

- Nosferatu Skaito blogas

- Kava, kad nenustipčiau (arba gimtadieninė, jei norėsite pasveikinti savo mylimiausią nosferatą)

- Bookstagram paskyra kurioje bene kas dien ketinu įkelti po Drakulos Taro kortą tai dienai

- Drakula Nieko Rimto leidykloje (nesponsorina, nors neatsisakyčiau)

- Rumuniška Vlado Smeigiko Wikipedija, su minima mirties data

EG | CULT energy drink: Watermelon - Arbūzų skonio Cult

Buvau Daniel Sloss komedijos šou, prasidėjo tik po septintos, truko ilgai, nors to nė nepastebėjau iki parsivilkau namo ir supratau, kad jau po vienuolikos. Labai smagiai praleidau laiką, veidas tiesiog susirakino nuo juoko. Nuovargis jau irgi jaučiasi, o gi dar reikia įspūdžiais pasidalinti su draugais. Tai, ką aš? Iki degalinės, energetinio. O ten?...

Cult Energy Drink: Watermelon. Arbūzų skonio Cult energetinis gėrimas. Cult mane labai lepina, nes tas kramtomos gumos skonio vis dar yra absoliučiai TAS pasirinkimas man, o čia dar ir arbūzų mestelėjo, kuris yra antras pagal mėgiamumą, nors dar neapsisprendžiau, ar man labiau patinka šis, ar Monster Ultra, kuris irgi yra arbūzų skonio. Dabar tad, žūtbūtinė kova, kurie gi man padarys kokosinį energetinį? (žinau, kad kokosinį turi Redbull, taip, man jis labai patinka, bet Redbull kaina dalinasi ne tik į kiekį ir kokybę, bet dar ir į vardą, tai...)

Lengvai rausvos spalvos, kurią būtų lengva sumaišyti su Bubblegum, lengvo arbūzų kramtomos gumos skonio.

Verdiktas: spintelėj guli dar keturi.

Video Žaidimai | Scorn | jei Lovecraft ir Giger būtų kūrę cenobitų pasaulį

Labai laukiau Scorn žaidimo, apie jį net Spalio Būtinuosiuose rašiau. O siaubo žaidimų aš realiai nelabai mėgstu, tai šitaip laukti buvo kažkas tokio...

Pradžioj, apie pažadus. Žaidimas buvo kuriamas nuo bent 2014, kai pirmą syk į viešumą buvo paleistas pre-alpha vaizdo įrašas. Scorn kūrėjai žadėjo moralės matuoklį ir daugybę su juo susijusių pabaigų, gyvenamą košmarų labirintą ir istoriją, pasakojamą per aplinką. Neapsimetinėsiu, kad jau tada aš apie tą žaidimą girdėjau ir laukiau, ne, sužinojau vėliau, bet labai sudomino ta atmosfera, lyg Lovecraft ir Giger būtų kūrę Hellraiser video žaidimą.

Na, o ką gavome? Vieną pasirinkimą. Apleistus koridorius. Trūnijančią aplinką. Linijinį ėjimą pirmyn. Vaizdus, kuriuos tenka interpretuoti pačiam, mat jokia istorija niekaip kitaip nėra pateikta. Ir vieną pabaigą. Nusivyliau, pykau? Ne.

Žaidimas prasideda paviršiuje, kur protagonistas, kas jis bebūtų, pabunda. Trumpa kažkokios pilies ar tvirtovės vizija prieš akis greit nutraukiama lūžtančių grindų ir skausmingo kritimo žemyn, gilyn, bet idėja aiški - lipsim atgal, kaip tas Stray katinas. Biomechaninės mašinos, koridoriai, kambariai, ištisos salės, kur mechanizmai ir net pačios sienos atrodo bene tik miegančios. Norint eiti pirmyn, tenka visa tai žadinti. Per šiaip jau tylokus koridorius nusirita metalo žviegimas, smūgiai drebinantys sienas ir žaidėjo šonkaulius, nes suspurda širdis kažko laukiant, tikintis, baiminantis, pasiruošus bėgti ar kovoti. Nepadeda ir kartais už sienos ar dviejų nugirstami duslūs klyksmai, mat sunku pasakyti ar tai tik senai apleisto mechanizmo girgždesys, ar... Iš tiesų, šiame žaidime atmosfera yra absoliutus žudikas. Ir kuo toliau, tuo ta įtampa labiau auga, pramaišiui su viltimi, kurią jums perduoda protagonisto auganti desperacija, kai judate per šio pasaulio gamta apaugusį labirintą, atsargiai stebėdami toje miazmoje knibždančias būtybes. Jos jus daugiausia ignoruoja. Iki imate trukdyti...

Kiekviename lygyje - vis kažkas naujo. Nauji, nerealūs vaizdai, garsai, mįslės, ir vis augantys klausimai, įskaitant ir kylantį stebint protagonistą, kuris, atrodo, žino kur yra, bei ką reikia daryti. Ir nors žaidimo atmosfera absoliučiai košmariška, o padarai, kuriuos pamatysite - nematėte net baisiausiuose sapnuose, tą baimę vienodai persmelkia nuostaba ir noras žinoti, gauti atsakymus į visus tuos kirbančius klausimus. Esate nesuvokiamos paskirties pastate, giliai žemėse, gal būt netgi skardyje, nes kartais gaunate pasigrožėti išore ir rūke matosi... Na, kažkas. Viduje, ir kuo aukščiau, tuo labiau, viskas byloja apie didelę šios bene iškrypusių dievų, gal būt cenobitų, skausmui teiktą reikšmę. Ar tai būtų buvęs skausmas, kaip kažkoks aukštesnis pojūtis, metamorfozės, simbiozės kančios. Ar tiesiog varomoji jėga, instinktas, kaip seksualinis pasitenkinimas, dauginimosi instinktas. Abi teorijos atrodo vienodai įtikinamos stebint aplinką, bei protagonisto kančias, tai kas su juo vyksta, tai, kas jam daroma vardan to, kad atsidarytų nelemtos durys. Jau nuo žaidimo pradžios galima žaisti spėliones: kurį organą ar įrankį jis kiš į naujai rastą, mėsingą skylę.

Ta istorija, kurią gauname peržaisti - netikėta. Net nežinant, kokia viso to prasmė - sunku patikėti visu tuo, kas įvyko, kaip įvyko ir netgi kodėl taip nutiko. Protagonisto, tos keistos humanoidinės būtybės, buvo gaila. Gaila jo gyvybės, jo niokojamo kūno, jo švaistomo, akivaizdaus potencialo. Žaidimas, kokie bebūtų jo trūkumai, turi neabejotiną pliusą: jis įtraukia.

Iš techninės pusės žaidimas - pusėtinas. Valdymas - pakankamai intuityvus, kad būtų greitai perprantamas, bet pilna visokių keistų limitų ir baisaus nepaslankumo. Tarkime, nėra absoliučiai jokios pasalos, sėlinimo, kas buvo keista, nes amunicija - ribota, o ir viršuje pateiktas, naujausias pristatomasis vaizdo įrašas byloja apie poreikį įvertinti, ar tikrai verta dabar kibtis su šitu priešu. Tas pats šaudymas, visa kovos sistema - kaip koks stabaras, norint kažko išvengti reikia nerangiai lyst už daiktų, už kampų, kitaip į tave tiesiog pataiko, kur tu besitrauktum, šūvius - sunku apskaičiuoti ir dar sunkiau suprasti kur taikytis. Po vienu priešu gulėjau gal pusę minutės, nes veikėjas, pargriautas, tiesiog keliasi, o anas turi tik vieną ar du atakos būdus ir juos kartodamas - vis parversdavo atgal ant grindų. Bet... Na, tai tik kovos sistema. O kovos tikrai nėra labai daug, dalį jos galima prabėgti, ką aš ir padariau.

Žaidimas beprotiškai įdomus. Gal net įdomesnis tuo, kad istorija - nėra papasakojama, ar net paaiškinama. Tiesiog žiūri, o galvoje - verda. Tad ne, žaidimu aš tikrai nenusivyliau. 

Tiems, kas nemėgsta siaubo žaidimų, bet susidomėjo - iki pirmo ginklo galite eiti be jokios baimės, jūsų nieks nepuls, o jei užpuls, tai ten bus tik vaizdinis parodymas. Visas tas gabalas, pirmas žaidimo skyrius ir dar šiek tiek, na, norėčiau sakyti, kad įdomiausias, nes jame yra tas vienintelis pasirinkimas, bei pirmas žvilgsnis į apleistus biomechanizmus, bet tiesa ta, kad jis ir po to - labai įdomus. Net ir be pasirinkimų.

EG | Battery | Braškė su Laimu, Persikas su Aviete, Originalas ir Be Kalorijų

Battery į radarą kažkaip niekad nepapuolė. Žinant kokie kartais generiniai energetiniai gėrimai būna panašūs į akumuliatorių rūgštis - kyla prastos asociacijos, kai energetinį tiesiai taip ir pavadini - batarkė. Great, bus smagu... Bet sumečiau, kad jau jei pasistengė dar skonių padaryt, nu tai... Gal? Pasiėmiau visus keturis rastus, štai tokius:

Braškė su Laimu (žaliąja citrina): Labai, labaaaai, labai keista, nes geri ir... Kažkoks rabarbarų pyragas. Ne, rimtai. Net tas tešlos riebaliukas jaučias, lyg sviestuota būtų. Man - per saldus ir šiaip skonis ne tas, kokio norėčiau gėrime, tai ne man, bet tikrai neturiu ko peikt. Jei esat smaližiai - paragaukit.

Persikas ir Avietė: Tik avietė ir dar ta tokia iš maoam saldainių. Skanu, bet irgi ne tai ko noriu savo gėrimuose. Ir dar poskonis lieka, kas niekad nėra gerai.

Originalas: Paprastai generinis "energetinio gėrimo skonio skonis" būna... na. Kaip ir baterijos. Tai vilčių nedėjau, ir to pasėkoj - labai nustebau. Nes tikrai labai geras skonis, nerūgštus, ne sausas, kaip kai kurie būna. Jei va tiesiog tokio skonio noris, tai čia yra absoliučiai tobula.

Be Kalorijų: Šio bijojau labiausiai. Net jeigu originalus skonis būna neblogas, tai tie visi "be šito, be ano" - beveik be išimties - siaubingi. Kartūs, rūgštūs, negeriami. Bet, ką jūs manot? Visiškai norma. Jaučias, kad ne tas pats, kaip originalus, bet tikrai ne tiek.

Verdiktas: Tuos du paskutinius tikrai dar kada pasiimsiu, bet tų pirmų dviejų tai turbūt ne.

Istorija | Ilgės arba Vėlinės

Senosios Lietuvos šventė vadinta Ilgėmis ar Vėlinėmis, nors ir suprantama šiandien, kaip Visų Šventųjų diena, buvo panašesnė į Gėlų Samain, nei tai, ką dabar laikome Vėlinėmis. Ji švęsta Spalio pabaigoje, Lapkričio pradžioje, kai į aruodus ir namus būdavo sunešamas paskutinis derlius ir prasidėdavo tamsusis metų laikas. 

Šventė vykdavo tiek namie, tiek ir kapinėse, abiejuose bendraujant su mirusiais, dvasiomis, vėlėmis ir, greičiausia dar kitomis antgamtinėmis būtybėmis, mažaisiais ir didžiaisiais dievais. Pastarųjų prašydavo saugoti laukus ir kitą derlių padaryti tokį pat gerą ar geresnį, priklausomai nuo turėtų mėtų. Laužai, aukos, ritualai ir žaidimai tęsdavosi savaitę, kartais ir dvi.

Namuose protėviams kepdavo duoną, kurią tada išdalindavo bėdžiams. Prie stalo sėsdavo tik nusiprausę, pirtyse palikę marškinių ir rankšluosčių protėviams persirengti. Kiekvieno maisto ir gėrimo pirmas kąsnis ir gurkšnis būdavo išliejamas po stalu, po suolu, ar į kertę, vėlėms, dvasioms, o šventei pasibaigus jos būdavo išlydimos liepiant išeinant netrypti žiemkenčių.

Kapuose irgi statyti stalai, degti laužai ir lygiai taip pat - pirmas kąsnis ir gurkšnis - žemei, protėviams. Čia ir juokdavosi ir verkdavo, ilgėdamiesi. O kas po šventės likdavo, su kaulais būdavo užkasama. Pačius kapus kartais aplaistydavo saldžiu vynu, medumi, ar alumi, kurio, iš to ką skaičiau, ten tiesiog upės liedavosi.

Vėlinės atėjo vėliau, su krikščionybe, ar net ir vėliau. Bet dabar ji laikoma ramybės ir rimties švente, kai lankomi šeimų kapai. Visiems uždegamos žvakutės, net ir tiems, kurių nebėra kam aplankyti - kas turi atliekamą - jos tikrai nepagaili. To pasėkoje Lapkričio pirmosios naktį Lietuvos kapinės tampa ugnelių jūromis, ežerais, kurios tiek pat liūdnos prisimenant tuos, kurių tarp mūsų nebėra, kiek ir gražios.