1922 sukurtas Nosferatu yra be leidimo Bram Stoker'io kūriniu, "Drakula", paremtas filmas, kuriame kitais vardais pavadinti veikėjai vis viena seka ta pačia, ar bent jau labai panašia siužeto linija. Autoriaus palikuonys, nepaisant tų pakeitimų, patraukė filmo kūrėjus į teismą ir laimėjo bylą, kurios pasėkoje Nosferatu filmo juosta ir jos kopijos turėjo būti sunaikintos. Visgi Nosferatu, kaip tikras nemirtingas parazitas, išgyveno vienoje kitoje užslėptoje kopijoje ir dabar yra laikomas įtakingu siaubo filmų šedevru.
Kaip ir daugybė vėlesnių Drakulos adaptacijų, čia sekama ta pati istorijos linija - kelionė pas vampyrą, daugybė nepaisomų įspėjimų, baisūs atradimai, dūžtantis laivas, turtingas užsienietis apsigyvenęs apleistame name, nepaaiškinamų negalavimų kamuojama moteris, kurią užsienietis-vampyras pasirenka savo auka ir kokia nors jo mirtis, po kurio moteris atsigauna lyg niekur nieko.
Hutter'is (Harker) keliauja pas grafą Orlok'ą (Dracula), pakeliui klausydamasis šnabždesių apie nedorus toje pilyje vykstančius dalykus ir ten gyvenančius asmenis. Bet, darbas yra darbas, o Hutter'is juk modernus miesto vyras, kažkokiais ten prietarais ir blevyzgom apie velnius, vampyrus, vilkolakius - nė neketina gąsdintis. Nepaisant to, grafo Orlok'o pilyje tas įsitikinimas savo teisumu šiek tiek sudreba. Bet, ir vėl, pabudęs uodų sukandžiotu kaklu, jis ramia širdimi imasi tyrinėti grafo pilį. Ir labai greitai pasigaili to, ką ten atrado, ką matė...
Tuo tarpu Ellen (Mina), bene paraleliai su Hutter nerimu, ima negaluoti, vaikščioti per miegus ir kamuotis. Psichiatrinėje ligoninėje - irgi kyla šurmulys. Anot čia kalinčio gydomo vyriškio, taip yra, nes "atvyksta šeimininkas". Ir iš tiesų, neužilgo į uostą įplaukia laivas su išžudyta įgula. O į apleistą namą priešais Ellen langus įsikrausto keistas užsienietis.
Mieste siautėja maras, eilės karstų vis keliauja gatvėmis, užkrato baimė priveikia net stipriausius: kas serga, kas sveikas, kaip žinoti iki ne per vėlu? Ellen, vis dar negaluodama, bet matyt neįtariama, kaip maro nešiotoja, obsesyviai skaito Hutter'io turėtą knygelę apie vampyrus ir gan greit susieja įvykius. Čia ir išsivysto planas, užgimęs iš knygoje rasto atsakymo, jog vampyras gali būti sustabdytas tik doros moters, kuria (jos krauju) užsiėmęs šis neišgirstų pirmųjų gaidžių ir būtų užkluptas saulės.
Filmas, nors ir įprasto ilgio, susideda iš keturių trumpų aktų ir nors viskas rutuliojasi gan greitai, žiūrisi - labai lėtai. Viskas perteikiama per užtęstas išraiškas ir tekstą ant ekrano, kuris man ne visada buvo lengvai įskaitomas, bet čia jau asmeninė problema. Kas patiko, tai muzika. Skambėjo kažkaip... Kažkaip kitaip.
Jį labai verta pažiūrėti, gal su kokiais draugais, kad labai neprailgtų laikas, nes tikrai įspūdinga, kaip jis išliko iki mūsų laikų ir yra žiūrimas.
