2022 m. sausio 30 d., sekmadienis

įrašas | grafas montekristas, pusnys, tamarindas


Išėjau pasidžiaugt sniegu, kol dar nesugalvojo visas nutirpt. Taikiausi ant mažiau vaikščiotų takų, kad gaut tą autentišką, šviežio, neištrypto sniego pramynimo potyrį. Ir, kažkodėl, vis galvojau, kaip noriu vėl paskaityti Grafą Montekristą. Nelabai nusimato tam laiko, bet tikrai labai norėčiau. Viena mylimiausių mano knygų, istorijų. Net tą keistą anime žiūrėjau, Gankutsuou, kuris man tikrai labai patiko... Tai bene vienintelis knygų blogo minusas. Nei antrą tą skaitymą norisi aprašinėt, nei laiko tam yra. Per ilgos naujų, neskaitytų knygų eilės.

Parėjau iki kelių šlapias ir jau vyliausi šokt į dušą, bet kur tau, pašto dėžutėj - lapukas, ateikit pašto, nieko neradom namie, nepaisant to, kad namie visada kas nors yra. Tai apsisukau, dar kartą laukan, į paštą.

Siuntinukas parėjo iš vienos mano mėgstamiausių IG paskyros turinio kūrėjų. Gavau labai gražų atviruką ir saldainių iš Mianmaro. Labai mėgstu nematytus dalykus, tai tikrai buvo verta eit antrą kartą.


Saldainių pakelis pilnas individualiai į popieriukus (ne plastiką) susuktų tokių, kaip dribsnių. Visiškai apvalių, plokščių gabalėlių tamarindo vaisiaus, kuris šiaip jau šiek tiek rūgštokas, bet čia matyt sumaišytas su cukrumi ir, kad nesiklijuotų, pabarstytas pudra ar miltais. Jų popierėlyje yra apie penkis, o saldžiarūgštis skonis šiek tiek primena tuos raudonus raugerškio saldainius iš vaikystės. Labai skanu.

Nebloga diena. Galvoju, pasidarysiu arbatos ir gal visgi bent pavartysiu Grafą Montekristą, a? Ką galvojat?

Ar turit kokį nors mėgstamiausią užkandį? Dabar sėdžiu, galvoju... Vaisius tai tikrai persimonas. Bet iš tų kur skanėstai šiaip, tai net nežinau...

Komentarų nėra:

Persikėliau į Wordpress

Blogspot'as yra blogas spottas, tai persikėliau į wordpress: Vakarop