įrašas | filmas Suicide Room ir asmenybės lūžiai

Vis bandau su kuo nors aptarti filmą Suicide Room, bet taip ir neatsiranda savanorių. Gal ir gerai. Nes galimai esu kvailys su idiotiška nuomone, būkim realistais, jos niekam neįdomios.

Bet vat, tad, imsiu ir papasakosiu čia, jau vien tam, kad išdėčiau mintis iki jos vėl nepasimiršo.

Filmas sukasi apie du paauglius ar jaunuolius. Dominykas lyg ir turėjo viską iki nelemto incidento, po kurio prasidėjo gan baisios patyčios. Bet kokiame amžiuje visas tas cyberbullying + patyčios realybėje, tas negalėjimas pabėgti - palaužtų. Jis gi dar sąlyginai laikėsi. Bet, labiausia padėjo pažintis su mergina online.

Ji... Ji praktiškai gyveno internete, užsidariusi, tamsoje, su kauke ir degančiu noru mirti. Lūžę žmonės traukia tokius pačius, kaip ir jie patys, manau patys pastebėjote. Tad lyg mirties valdovė ji aplink save subūrė grupelę tokių pačių, nuolat mąstančių, kaip gi palikti šį pasaulį. Kartu jie, internete, išskobė sau nedidelę nišą: Savižudžių Kambarį. Čia, saugiai savo avataruose, jie galėjo kalbėtis, bendrauti ir dalintis ta savo kraujuojančia širdimi, siela.

Dominykas... Kad ir kaip jis prisikentėjo, mirti vaikinas nebuvo pasiruošęs, nenorėjo. Tiesiog, kuo giliau grimzdo, tuo labiau darėsi aišku, jog nebėra, kas jį suprastų. Kiekvienas gyvenimą stebi iš savo bokšto. Netgi jo mirties valdovė viską stebėjo per savo prizmę, iškreipdama ir jo paties požiūrį į pasaulį.

Filmas baigiasi mirtimi. Savižudybe. Dominyko. Ir baisia širdgėla merginos, kuri liko gyva, su skausmu, su siaubu, su vienatve.

Bet, dabar įsivaizduokite, jog šie du asmenys nėra du atskiri personažai. Įsivaizduokite, jog jie yra vienas ir tas pats asmuo. Viena pusė trokšta mirties, tos ramybės nuo visko. Kita dar nori išgyventi, nes tiek daug dar liko nepadaryta, nepamatyta, o ir tas gyvenimas juk gali būti toks gražus. Tarkime, ta pirmoji pusė priveikė veikėją, bet antroji rado būdą, kaip išsikapstyti iš jau labai realios, į kaklą alsuojančios mirties. Tarkime, kad tai yra išgyventas bandymas. Gal būt tyčia. Gal būt ne.

Kai pirmą kartą pamačiau tą filmą, būtent toks ir buvo mano minčių procesas: niekas, pasiekęs dugną, nuo jo nepakyla, kaip tas pats asmuo. Kažkas ten, ant akmens grindų, vis tiek sulūžta, nulūžta, ir tos dalies mūsų asmenybių tarsi ir nebelieka.

Ir kartais tai nėra ta asmenybės dalis, kuri norėjo mirti. Kartais mes prarandame geras savo daleles, tas, kurios troško judėti pirmyn.

Filmas, panašu turi ir tęsinį, pavadinimu Hater. Dar nepažiūrėjau, trūksta energijos. Berods kažkur pamečiau savo socialines baterijas. Nėr jėgų nei bendrauti, nei žaisti video žaidimus su draugais. Bet pažiūrėsiu.