Žiema, žinoma, geriausia, kai yra sniego. Kitaip - vien tik minusai. Na, o kad to sniego už lango vis dar pilna, išėjau siekti savo Vasariui užsibrėžtų tikslų. Išsirinkau ilgiausią taką aplink, vedantį link kažkada per mašinos langą pastebėto parko miestelio gale, kur infrastruktūra - aptirpsta, apmažėja. Ir, pasišoviau brist per pusnis, bent ten, kur bus tam padorios sąlygos. Kodėl, klausiat? Na, nes su ta klimato kaita negalim žinot nei kiek tą sniegą turėsim, nei kaip dažnai, nei kokiu metų laiku jo bus. Tai noriu džiaugtis tuo, kuo galiu džiaugtis tol, kol galiu džiaugtis.
Toli eiti nereikėjo, kad pastebėčiau, kaip skirtingai valomi pėsčiųjų takai. Tie "išoriniai", kur veda išorine miestą juosiančio kelio puse, takai kurie neveda į jokias svarbias vietas, ar miesto vidų - tik nubraukti sniego valytuvais. Tuo tarpu "vidiniai", einantys į miesto vidų, link parduotuvių, darželių, mokyklų ir pan., - papildomai pabarstyti, švarūs. Visur, kur negalėjau eiti per sniegą, rinkaus tuos "laukinius".
Parkas pasirodė esantis visai ne parkas. Tikrai nesuprantu, kaip man tada susišvietė ir į smegenis įsirėžė prisiminimas, apie moterį, stumiančią vežimėlį grystu taku. Bet tas "parkas" tėra šaligatvis, kuris veda link tų kelių, anoj miesto pusėj susiglaudusių, daugiabučių, o pats "parkas" yra kažkoks pelkynėlis, kaip raistelis, apaugęs nendrėmis ir berželiais, kurių visas viršūnes nulaužė prasiautę uraganinio stiprumo vėjo gūsiai. Buvo labai įdomu pasižvalgyti ir pagalvoti, koks gyvenimas būtų, jeigu gyvenčiau čia, o ne ten.
Na, o kai pasisotinau tos nuostabos dėl smegenų šuolių, pasukau į jau "industrinį" taką, tą kur veda infrastruktūros, padariusios gyvenimą taip toli nuo miesto centro - įmanomu. Parduotuvių. Nes, visgi, kai palikau namus, man įdavė ir pirkinių sąrašą, kad jau eini vis tiek... Radau naują Redbull. Gal ne naujas, nežinau, bet man dar nematytas, tai tikrai bus įrašiukas ir apie tai. Smagiai pasivaikščiojau, eisiu ir dar kartą ten pat apsižiūrėt, labai jau... Labai.
Namuose, šiltai, po gero šilto dušo, kurį šiek tiek paskaudę raumenys būtų mieliau priėmę karštą, prisėdau paskaityti laišką ir labai, labai toli...
