Mano stalas yra tragedija. Negana, kad visas siūbuoja ir lankstos, tai dar ir jo paviršius buvo labai prastai padengtas, ko pasekoje tikrai labai suvariau, per visus tuos ilgus metus, kai visus darbus dariau tiesiog ant jo.
Jau senokai dirbu prie vieno projekto, kuriam reikėjo matinių juodos lentos (tos, ant kurios galima piešti kreida) dažų. Ir, jei jau taip tiesą pasakius, turėdamas pasirinkimą, visuomet imsiu daiktą juodą arba pilką, o ne šitokį keistą medžio imitacijos atspalvį, ar, dar baisiau, baltą. Tad, griebiau šią mintį. Ir persidažiau stalviršį juodai. Tik viršų, nes nenoriu suvaryti per daug tų dažų, jie labai geri, be jokio kvapo, greit išdžiūva, ir man jų dar tikrai reikės darbui.
Dažymas ėjosi gan sklandžiai. Šen ten pritaškiau, bet dažai gan gerai nusivalė visur, kur reikėjo. Teptukas - na, ne kažką ir tik gerokai po laiko, supratau, kad jam pasistatyti nepasidariau jokios vietos, tad greitosiomis, su juo dantyse, susiradau plastikinį maišelį. Tuo tarpu klausiausi Stephen Fry "Mythos", išsikraunančiame laptope.
Tad dabar sau smagiai leidžiu laiką prie juodo stalo, su visomis lemputėmis ir švieselėmis aplink.
Neabejoju, buvo be galo įdomu skaityti.
