Pažiūrėjau pirmąją seriją dokumentinio serialo "
Victoria Woods Nice Cup of Tea". 59-erių metų moteris, britė, nusprendė papasakoti mums kaip mažas lapelis transformavo pasaulį. Ir buvo begalo įdomu.
Anglijoje arbata savo egzistenciją pradėjo nuo turtingiausių namų ir tapo ne tik sveiku karštu gėrimu bet kokiam paros laikui, ir bet kokiam sezonui, bet ir priemone bėdoms spręsti. Pirmoji arbata Angliją pasiekė iš Kinijos, iš plantacijų kilusių nuo trijų, iki šiol tebeegzistuojančių arbatos medžių, kurie anot legendos išdygo iš Budos akių vokų, kai jis medituodamas užmigo ir ant savęs supykęs juos nusiplėšė ir numetė ant žemės. Kinijoje arbatą skina moterys, po du ar keturis lapelius nuo šakelės. Tuomet lapeliai džiovinami ir skrudinami, priklausomai nuo to, kokia arbata iš tų lapukų turi gimti. Juodoji arbata - oksidacijos procesą perėję lapeliai ir taip toliau. Beabejo, darbo daug, arbatą iki laivų gabenti toli, o dar toliau ją plukdyti per jūrą, tad nenuostabu, kad britai savo arbatas laikydavo užrakintuose dėžutėse, kad tarnai nesumanytų paragauti.
Kinai savo arbatos paslaptis labai saugojo, o britai jos labai norėjo ir deja neturėjo ko pasiūlyti, tad mėgino Kiniją infiltruoti. Kai tai nepavyko, atsigręžė į savo koloniją Indijoje ir ten gaminamą narkotiką - opijų. Kinijoje parduotas opijus sumokėdavo už britų arbatą, o nuo opijaus debesyse sklandantys žmonės - negalėjo dirbti. Kinijos imperatorius pamėgino tam užkirsti kelią ir taip prasidėjo, dėl arbatos, opijaus karai, kuriuos kinai pralaimėjo. Britai džiūgavo gavę trupinuką Kinijos, mat tame trupinuke buvo arbatos paslaptis...
Deja, arbata vis dar buvo brangi, nors prieinama didesnei daliai. Tad vėl gi, britams žūt-būt reikėjo ieškoti kur gi jos užsiauginti, juk jie buvo tokie ištroškę. Galiausia, greičiausiai atsitiktinumo dėka jie pastebėjo jog patys indai prie opijaus patiekia puodelius kažin kokio rudo gėrimo. Ar tai arbata? Keisti dideli medžiai, nuo kurių šakas nugenėdavo raiti ant dramblių, o moterys nuskabydavo lapelius. Keistas aitrus skonis. Bet po dešimtmečio tikrieji arbatgėriai pagaliau tarė - o taip, tai arbata! Vežkim namo! Viskas tuoj pat sumodernizutoa tiek, kiek tik pavyko. Pastatyti šiokie tokie fabrikai, susodintos plantacijos apgenamų medelių, kad nuo jų arbatą būtų galima skabyti taip, kaip Kinijoje. Pigi darbo jėga ir mažesni apribojimai patiekė arbatos puodelį visiems Britanijoje. Ir visi ją tuoj pat pamilo.
Dabar gi britai teigia, jog nė karo nebūtų laimėję be arbatos. Ką ten, arbata juk malšina alkį, sušildo, nuramina, tinka ir vasarą, ir žiemą, ji pigi, į ją galima dėti cukraus ir pieno, prie jos galima paduoti sausainių ir paplepėti. Ji suveda žmones draugėn, pradžiugina ir pamalonina širdį.
Ir tai tik pirma šio serialo serija, o jau tiek sužinojau. Tad - rekomenduoju.
