Anot Mike Pondsmith, Cyberpunk 2020 stalo žaidimo rolėmis kūrėjo, pagal kurio žaidimą CD Projekt Red kuria savo Cyberpunk 2077, tą "groundbreaking" žaidimą, kurį gal būt pamatysime 2077-aisiais, žaidime galime tikėtis klasikinių klasių.
Tokių kaip:
Rockerboys - roko žvaigždės, kurios naudosis savo charizma ir muzika kovoje prieš valdžią, ar kažką ten.
Nomads - iš korporacijų ištremti asmenys, kuriuos vienas tušinuko brūkšnis pavertė nebesamdoma mėsa. Jie marširuoja greitkeliuose, moderniose gaujose, tarsi gentyse.
Bent dviejų tipų hakeriai, iš kurių vieni tikrai naudosis VR naršymui internete.
Žurnalistai. Nes Spider Jerusalem yra kultinis simbolis.
Gera žinia, kad tai nėra vienintelės klasės. Blogesnė žinia, kad vis dar nežinome, kada šito žaidimo laukti. Kaip CDPR mėgsta sakyti: neužilgo.
Pasirodo Dying Light: The Following galima išsikviesti ateivių. Prasivaikštai pro žemėlapį, surenki, atrodo, 16 meteorito gabaliukų, nueini į tam tikrą saugų namą, ir ten palėpėje jau laukia brėžinys. Ant jo tam tikra tvarka tuos meteoritus sudėlioji (naktį), ir randi kuriuo kampu juos paspausti, nes "can't use" yra bug'as.
Metro: Exodus, tęsinys Metro 2033 ir Metro: Last Light žaidimams. Tikėkimės, jog bus geresnis, nei trečia knyga. Šio žaidimo galime laukti kažkada kitais metais:
A Way Out - puikiai atrodantis co-op žaidimas, būtent tai, ko man visada labai, labai trūksta!
Far Cry 5 - nesu šių žaidimų fanas, bet mėgstu jų idėjas. O šią - ypač.
Wolfenstein II: The New Colossus - čia turbūt komentarų nereikia? Aš irgi manau, kad nereikia.
Žodžiu, draugai veda iš kelio. Parodė paprastą žaidimuką, Crossy Roads. Esmė, bandai pereit kuo toliau, per kelią, geležinkelius, upes. Už tai gauni aukso, arba dar jo pakeliui randi, tada už tą auksą gali pirkti dovaną. O dovanos - skirtingi veikėjai, su kuriais šokinėji.
Gavau keistą moterytę, kuri susiformuoja į vis kitokią jogos pozą su kiekvienu šuoliu. Gavau zuikį, kuris barstosi širdutėmis. Bet mano mylimiausias tai tas žemiau parodytas išsigandęs Halloween'o katinas. Nuo veikėjo priklauso ir kaip atrodys aplinka, bet pats žaidimas nepakinta, gal tik matomumas kam koks geresnis.
Nusprendžiau, kad pagaliau reikia pabandyti. Juoba, kad dabar pats tas metas susirinkti visas įmanomas Steam korteles ir gauti papildomų, 2016 Winter Sale kortelių.
Kol kas žaidimas labai gražus, norisi visur palandžioti, bet mane, kaip visada, gan greit užsupa, tad belieka daryti lėtą progresą, arba nelandžioti, kur nebūtina.
Tataigi, prasidėjo švenčių sezono įvykis: New Life Festival. Kaip ir su Halloween kvestu, taip ir čia - šį galima pradėti Crown Store. Paskaičius gautą popiergalį, būsite pakviesti į Windhelm (Eastmarch, Ebonheart paktas), ir ten tik už miesto lauks kvestą duodanti moteris. Per dieną juos galima padaryti kelis, ar 8, ar gal net 12, bet limitas yra.
Kvestai parodo, kaip rasės švenčia savo Naujo Gyvenimo pradžią (patys kvestai nėra apriboti jūsų rasei, dovanos irgi tiks visiems). Po kurio laiko viskas ima kartotis, bet ten daug daryti nereikia, tad nesunku dėl prizo pašokinėti per žemėlapius. O prizų yra įvairių, ir jie ne taip labai erzinančiai užpildo kišenes, kaip Halloween'o daiktai. Motyvai - gan reti, aš šiandien gavau tik du. Receptai tik keli, į rankas papuola dažniau nei motyvai, bet juos galima sėkmingai atiduot bet kokiam NPC pardavėjui. Papildomi daiktai irgi geresni nei kirminai (nors ir tie susinaudojo žvejojant, o čia irgi pravers vienam iš kvestų), pvz alcheminės žolelės, maisto gaminimo ingredientai (kartais epic lygio, violetiniai, gal būna ir geresnių, nežinau). Ir žinoma visi tie smagūs dalykėliai, kaip pvz drabužiai, ir mementos.
Kol kas mano mėgiamiausias gautas daiktas yra memento pavadinimu mudball bag. T.y. purvo gniūžčių maišelis. Nesupratau pradžioj, kaip jį panaudoti, tai paklausiau bendrame kambaryje, kur mane tuoj pat apmėtė tomis purvo saujomis! Po to kankinausi tyloje, o jums parodysiu nuotraukas, kad nekartotumėte mano klaidos.
Tik įspėju, nors per kvestą purvą galite mėtyti nors ir į pačią Altmerių karalienę, čia gi verčiau susikoncentruoti ties žaidėjais, mat kokie nors ten sargai gali tuoj pat uždėti ant galvos kainą.
O vaikyti. I'm a fan. Saints Row gan lengvai ir greit tapo mano mėgiamiausia žaidimų serija. GTA geras, bet kažko ten trūko, o Saint'uose visa tai radau. Po kelių 3-io ir 4-o peržaidimų sumečiau, kad reik susiimt ir pabandyt tą antrą. Ankščiau nežaidžiau, nors seniai Steam turėjau, nes labai keistai ir jautriai judėjo, bet, jei gerai supratau, Volition neseniai tą pilnai sutvarkė, po ko prasirito Saints Row atgimimo banga. Labai gaila, kad jie pristatė Agents Of Mayhem, su Saints Row easter eggs (basically, ten dirba pats Johnny Gat, protagonisto bestie), o ne, tarkim Saints Row V (nes Gat out of Hell nesiskaito, per trumpas, ne!)
Pirmo nežaidžiau, bet žadu. Skaičiau priešistorę wiky, tad buvo aišku kas ir kaip: pabundi kalėjime, iš komos, kurią gavai, kai sprogo laivas. Laivą susprogdino kai kas, kuo pasitikėjai, tiesiog tapai per rimtu žaidėju, ir tavim reikėjo nusikratyti. Dabar gi metas atsiteisti.
Šis žaidimas KUR KAS žiauresnis, nei toliau sekantys. Žmonės žudomi tiesiog brutaliai. Tai, žinoma (bent jau to faktoriaus, jog tai video žaidimas, prizmėj) pateisinama, mat Saint'us turi prikelti iš dulkių, į kurias be lyderių juos sutrynė kitos gaujos. Galų gale, juk Saint'ai tam ir buvo sukurti - kad sudorotų kitas gaujas, plėšančias gimtąjį tavo ir Johnny Gat miestą - Stilwater.
Juokų čia vis tiek netrūksta, brutalumo nepaisant. Bet pats žaidimas, jo istorija, paliko net labai rimtą įspūdį. Priimant šonines, antrines misijas, boss gauna pakalbėti su jas duodančiais žmonėmis, kas leidžia geriau perprasti jų charakterį. Žmogus kuris nebijo darbo, saugo savo "šeimą", ir dėl bet kurio jos nario yra pasiruošęs ant kojų sukelti visus kitus, ir tiesiog sunaikinti tuos, kas drįso tą vieną įstumti į pavojų - gerbiu ir keliu kepurę. Nebijo pajuokauti, pasijuokti iš savęs, ir pats savęs per rimtai nepriima (mat artima jo chebra jį patį patraukia per dantį nebijodami, kaip kitose gaujose, gauti kulkos į dantis). Žodžiu, patiko jis man ir kituose žaidimuose, bet šitam supratau kodėl. Su tokiais ilgamečiais bendrais kaip Shaundi ir Pierce jis susipažino būtent čia, ir dėl tų naujokėlių nieko nepagailėjo.
Žaidimas ilgas ir įdomus. Šoninės misijos - geros. Vienas paskui gaunam ir kituose Saint'ų dalyse, kitos - vėliau dingo (kai kurios - veltui, geros buvo). Yra ir visokių pakeitimų, herojų gali susikurti pats, kaip tik nori (ar, kaip tik leidžia vidutiniškas pasirinkimas), gali pagerinti savo būstus mieste, išdailinti mašinas, ir gauti stiliaus statusą, kas irgi buvo gan juokinga.
Gan didelį įspūdį paliko muzikos takelis. Muzika žinoma copyrighted, tai gal dėl to ir gera, bet tikrai gerai nuteikdavo ieškant daugiau rampų pašokinėt automobiliu.
Istorija labai gera, pilna ir dramos, ir juokų. Viskas labai maloniai įtraukdavo, vienas iš tų retų žaidimų kur net palinkęs prie ekrano lauki ar gausi dar vieną filmuką ar ne, nes kiekvienas - pasiutusiai įdomus.
Žodžiu, Saint'ai gauna 5 iš 5,Third Row Saints 4eva.
Ghost in the Shell Stand Alone Complex First Assault Online dabar jau nemokamas (first person shooter mmo), ir labai geras. Komanda prieš komandą, su herojais kurie kiekvienas turi vieną unikalų sugebėjimą (aš žaidžiu Batou, jo sugebėjimas - raketsvydis, praverčia), bei komplektą standartinių ginklų (kurie vėliau gali būti keičiami ir tobulinami). Valdymas - geras, grafikos - gražios, anime gabaliukai - kelia nostalgiją. O cyberpunk atmosfera nori nenori primena senus gerus laikus su Oni žaidimu ir Mai/Muro Hasegava. (~myliu, turbūt aš tave myliu~)
Neišvengiau ir aš šito dalyko. Kol kas pasiekimai labai nedideli, bet štai labai džiaugiuosi, radau Meowth. Žinau, kad jis - nieko ypatingo, bet ei, katės visada gerai! Namie labai daug paukščių... O visai netoli esantis gym'as keičia spalvą minutėmis. Įtariu ten vyksta rimti karai, bet mano lygis dar tik trečias, tai aš nosies nekišu (o ir negaliu).
Dar neapsisprendžiau prie kokio team'o dėsiuos, turbūt bandysiu aiškintis kur daugiausia draugų reziduoja. O lūžinėjantys serveriai, bei telefono nenoras tokiu sunkumu užsiimti truputėlį lėtina ėjimo link to procesą. (tuo tarpu minecraft'as veikia puikiai... nesuprasi)
Dying Light yra pirmo asmens veiksmo zombių siaubo žaidimas, tikrai neskirtas vaikams (1st person action parkour-shooter zombie horror, 16+). Detaliau galit pasiskaityti Steam puslapyje [DyingLight].
Jame esama co-op, kurį galima žaisti net 4-iese (principas kaip Saints Row - filmukuose matot tik save, žaidime esat su draugais), tai mums buvo pats tas. Aš šiaip zombių žaidimus ne itin mėgstu, bet labai mėgstu gerai išdirbtą parkourą. Dying Light nei vienu aspektu nenuvylė. Judėjimas labai geras, ginklų modifikacijos paprastos ir plačios, kovos sistema išdirbta, istorija vidutiniška, bet pats herojus - savitas, paliko gerą įspūdį.
Kyle Crane dirba GRA, agentūrai norinčiai padėti užkrato paveiktoms pasaulio zonoms. Ten vis mėtomi būtiniausi dalykai, įskaitant ir antiziną, vaistą bent laikinai numalšinantį virtimą zombiu, jei jau esate užkrėsti. Šį kartą prisireikia ten numesti ir patį Crane, mat viduje dedasi keisti politiniai dalykai ir, atrodo, išgyvenusieji skirstosi į grupes, kurių vien gaujomis jau nebepavadinsi. Crane darbas surasti kontaktą su didžiausią valdžią užimančiomis frakcijomis, įsilieti į jų gretas, ir išsiaiškinti ar įmanoma virusą visiškai išgydyti. Ar bent jau jis mano, kad tokia jo misija...
Harran yra vienas iš dviejų miestų, kuriuos tenka aplankyti, jame ir tenka apsipažinti su įdomiausiomis žaidimo dalimis - sunkiu bėgiojimu, tamsa pilna Volatiles (vampyrų), sprogstančiais zombiais, zombiais kuriems niekas nerūpi, zombiais kurie bėga ir laipioja sienomis greičiau nei jūs, zombiais, kurie gali sutrinti į miltus vienu smūgiu, ir taip toliau. Kovoti su jais visais nėra labai būtina, šen ten prasiskini kelią, šen ten patrauki vieną kitą iš po kojų, daug atvejų, kai juos galima tiesiog peršokti, nustumti, ir nubėgti, tad kovos nemėgstantiems - ne bėda. Mėgstantiems - maloniai prašom.
Naktį situacija pasikeičia. Išlenda dienos šviesos bijantys zombiai, Volatiles, labiau panašūs į vampyrus, nei į tiesiog zombius. Štai šie galingi ir greiti padarai jus pamatę visis iki įlysit kur saugu, arba mirsit. Na, arba jei esat atkaklūs - nudėsit juos (yra UV šviestuvų, tai nėra neįmanoma). Bet naktį ir uždirbami patirties taškai eina daug greičiau, tad norintiems tiesiog pasilevelinti - tai pats geriausias metas BĖGTI.
Esama ir žmonių kuriuos teks žudyti, bei žmonių, kuriuos reiks gelbėti. Žemėlapis atviras ir viršun, ir žemyn, ir gatvėse, ir stogais. Į beveik visus pastatus galima įlysti ir pasirankioti ko reikia kitokių ginklų gamybai, taisymui, ar išgyvenusiems.
Žaidimas pakankamai ilgas, bent jau su visais šoniniais kvestais mes užtrukom apie 24h anot Steam, ir tai dar be DLC. Neturiu jo su kuo palyginti. Judėjimas kur kas geresnis nei kokiam pirmam Mirror's Edge, istorija įdomesnė, nei bet kokio kito mano žaisto apokaliptinio žaidimo su zombiais (raktažodis: zombiais). Vietomis panašu į Metro 2033/Last Light, vietomis į Dishonored.
Kažkada tiesiog norėjau imtis visko iš eilės. Tame tarpe iš pažiūrėti visus filmus, paskaityti visas knygas, pažaisti visus žaidimus. Dariausi ilgus sąrašus ir planavau dieną taip, kad galėčiau juos patrumpinti. Greit supratau, jog filmai, net ir tikrai geri, mane labai greit priverčia nuobodžiauti, tad turiu dar ką nors veikti, kol žiūriu. Knygos, supratau, į žanrus skirstomos ne be reikalo, ir kažkurį preferuoti - nėra blogai. O žaidimai, paaiškėjo, yra tų dviejų kratinys, kartais įtraukiantis toliau nei norėta.
Su The Elder Scrolls susipažinau per Morrowind, nes jau tada man elfai kažkuo labai patiko. Įvarė jis man begales pykinimo nuo to Motion Sickness užsupimo. Oblivion, to pasekoje, ėmiausi atsargiau, bet tas paaiškėjo - lengviau žaidžiamas. Ir dar gi, buvo visiškai kitoks, nei kad buvau pratęs žaisti. Paprastai žaidime esi herojus, tas didvyris kur viena ranka šluoja armijas, kita tvirtai laiko besąlygiškai mylintį kompanioną/ę. Čia gi gavai surasti ir pastovėti šalia išgelbėtojo: paskutinio Dragonborn'o. Kovojai jo draugijoje, o ne juo buvai. Iš to turbūt jau galit spėti: Skyrim man paliko truputėlį mažesnį įspūdį, mat ten jau tu vėl tas herojus. Kita vertus, čia buvo kur kas daugiau reikšmės palikta pačiam žaidėjui, be jokių kvestų, surasti ir apspręsti ką darysi. Tarkim, buvo kas man aiškino, jog turiu atiduoti Šiaurę - Šiauriečiams, ko daryti aš visai nenorėjau. Visų pirma tai, ei, Šiaurė priklausė Sniego Elfams. O antra, tai tereikėjo pasiknisti po Urliko (ar kaip ten jo vardas) daiktus, ir rasti jog susirašinėjimą su Altmerių Dominion, kad būtų aišku, jog jis pasiruošęs tą šiaurę jiems pateikti ant lėkštutės. To pasėkoje žaidžiau Dunmeriu (Tamsiuoju Elfu) ir be sąžinės graužaties padėjau Imperijai. Galų gale, tuos vyrukus aš jau pažinojau, ir žinojau juos nesant blogais.
Ir tada išgirdau apie TESO. The Elder Scrolls Online. MMORPG. T.y., grubiai tariant, žaidimą internetu, kur "lošia" daug žmonių. Iš patirties žinojau, jog tokie žaidimai paprastai neturi pabaigos. Jiems vis kas nors daroma, daroma, ir daroma, kad tu žaistum, norėtum, pirktum. Ko pasėkoje kilo baisi mintis: ar tai Elder Scrolls pabaiga? Ar visos likusios istorijos bus čia, DLC formoje?
TESO žaidžiu jau porą savaičių. Žaidimas nuostabus. Turi beveik visus įprastus MMO aspektus: didelius gražius požemius su dideliais bosais, ir geru grobiu; brangius, bet įperkamus žirgus; kelias rases ir klases; didelius žemėlapius, didėjančius su lyg pačių lygiu (ką daugiau ar mažiau kontroliuoja kvestai). Ir keletą daugiau TES žaidimams būdingų ypatybių: viskas - įgarsinta; daugiau ar mažiau belytis požiūris į gyvenimą; galimybė riebiai apsivogti ir pasipelnyti; lygių kėlimasis priklausomai nuo daromų ir naudojamų daiktų (tarkim jei nusprendei, kad naudosiesi lanku, tai kils lanko lygis, bet jei staiga sugalvosi, kad nori ir gydymo galios, gali naudoti gydymo burtų lazdą ir keltis jos lygį, bei atrakinėti jos sugebėjimus); kvestų ieškoti gali pats, lysti kur nori, ir skaityti visas knygas iš eilės.
Žaidimas tikrai gerai padarytas. Vaizdai - puikūs, ėda ne per daugiausiai resursų, istorija - rišli, juokeliai - juokingi. Ir, taip, esama ten DLC's kurie prideda to ar ano istorijai. Bet. Kol kas nematau jokių ženklų, jog būtų kuriama kažkas grandioziško, t.y. imu tikėti, jog TESO yra tik TESO : tarpinio laiko nuo vieno žaidimo iki kito praleidimo įrankis, o ne TES:6. Ir dar vienas BET: bet jei visgi daugiau TES žaidimų nebebus, šis - pakankamai geras, kad su tuo susitaikyčiau.
Taigi, verdiktas. Žaidimas tikrai labai geras. Jį tikrai pamėgs visi žaidę žaidimus prieš tai. Nauji žaidėjai irgi ras ką veikti. Kaip MMO veteranas: keliu nykščius į viršų, šaunuoliai, aš dar nei karto ne-grind-inau, kvestų, požemių, kriptų, šachtų ir taip toliau - užtenka, kad pasikelti vieną lygį po kito ir ramiai eiti toliau.
Šiaip jau žaidimus, kaip ir knygas, muziką, filmus - mėgstu visokius. Pagal žanrą retai kada renkuos, nebent labai jau nuotaika kažkam konkrečiam. Bet štai telltale žaidimą sužaidžiau pirmą kartą. Nežinau, kaip jis klasifikuojasi, bet labai patiko. Lyg visual novel, bet daug veiksmo?...
Į akiratį pakliuvo daug nuorodų ir paveikslėlių iš žaidimo. Bet aš štai sėdėjau, žiūrėjau, ir nepatiko man vis tas stilius ir nors tu ką. Manau daug kas taip daro, ir manau jog tai - pasiutusiai blogas dalykas. Kiek daug gerų komiksų, žaidimų, ar net knygų galima pražiopsoti vien dėl pasirinkto meninio stiliaus. Tad, kad jau klaidos nepadariau, ir su šiuo žaidimu apsipažinau, kad ir vėliau, dabar apie jį ir papasakosiu.
Žaidimas vadinasi "The Wolf Among Us" - Vilkas Tarp Mūsų. Vos įsijungiau, iš kart pagalvojau apie visus tuos 90-ųjų filmus apie gatvės-gaujų-mafijos filmus, su ryškiomis neono iškabomis, naktimis pilnomis cigarečių dūmų, ir tuo blogu vyruku, kuris tampa herojumi. Per daug nesuklydau. Tik čia, tas vyrukas kur minėjau, yra pats tas Didelis Blogas Vilkas. The Big Bad Wolf. Šiame pasaulyje, naudodamiesi kerais, gyvena žmonės vadinami "Fables", pasakų veikėjai. Ir Bigbis (Bigby, kai taria skamba tiesiog kaip Big B - Big Bad, spėju tad vardas jo pase - Wolf - Vilkas) yra šio miesto šerifas. Šerifas kurio ne itin mėgsta, ne itin norima matyti, jam padėti, ar apskritai - susitikti.
Viskas prasideda Bigbiui keliaujant namo. Jis gyvena mažiausiame butelyje komplekse, kaimynystėje su Gražuole ir Pabaisa. Gražuolė gi smunka iš namų vidury nakties ir ima prašyti nieko nepasakoti jos sutuoktiniui - Pabaisai. Čia ir gauname pasirinkimą, viena iš daugybės: pasakysime? Pažadėsime nesakyti? Pastovėsime ir patylėsime kaip stuobriai?
Kalbos tonas ir atsakymai nulemia herojų bendravimą. Vieni gi labiau atsivers jei su jais stengsitės elgtis gražiau, kiti kalbės tik prispausti prie sienos, tiesiogine prasme. Neklaba tik mirusieji. Tad išėjęs iš namų ir radęs ant laiptų pamestą merginos už pinigus galvą, Bigbis imasi ieškoti atsakymų. Kerų apipintame jo mieste juos rasti gali būti net labai sunku. Ypač, kai esi pagarsėjęs savo vardu, kaip Didelis Blogas Vilkas.
Didžioji žaidimo dalis žinoma yra pasakojimas. Skaityti kažko ten tikrai nereikia, tik kartais sustabdyti žaidimą ir pasiskaityti savo pačių galimus atsakymus (yra laikmatis, nespėjus - žaidimas parinks atsitiktinį atsakymą), viskas pasakojama, niekur nesiplėtojama, iš tuščio į kiaurą nepilstoma, duodama tik tai ko reikia, kiek reikia. Už dialogo ribų galima apžiūrinėti daiktus, kai kuriuos net pasiimti su savimi (tokių nėra itin daug). Kartais, laikant rankoje reikiamą daiktą, galima gauti kitokią opciją apžiūrai. Aš jų labai daug praleidau, bet tai nesutrukdė man atskleisti melą ir sujungti įkalčių galus. Priešingai nei point-and-click žaidimuose, čia nereikės rasti kibiro, sujungti jo su šluota, aprišti jų virve ir rasti tinkamą atramą viso to užmetimui ant kokio nors stogo. Kaip ir sakiau, jokių bereikalingų dalykų čia nėra.
Esama ir veiksmo, kuris man patiko bene labiausia. Nors istorija nuostabi, aš tikrai labai mėgstu tą visą "GREIT SPAUSK MYGTUKĄ, KITAIP...", visuose žaidimuose. Tad, nors šiaip jau stengiausi būti toks nei geras vyrukas, nei blogas vilkas, kartais mieliau pasirinkdavau ką nors išprovokuoti kovai, išskirti besipešančius, ar panašiai. Žaidimas visada įspės ar tai turėjo kokių nors pasekmių. Tarkim, kartą pasielgę per grubiai su kokiu nors herojumi, sekantį kartą pakliuvę į bėdą iš jo pagalbos galite ir nesulaukti. Ko pasėkoje žiūrėk jau koks nors pikčiurna ir nusimetė Apžavus, ir jau taikos ragą, veidrodžio šukę, ar kirvį suvaryt į Bigbio šonkaulius.
Žaidimas nėra skirtas vaikams. Kalba - grubi, nuogybių netrūksta, ir kraujas liejasi laisvai.
Andriaus B. Tapino knyga "Vilko Valanda" įkvėpė ir video žaidimą "The Howler: The Game of Touch and Scream". Šiuo metu tas žaidimas Steam platformoje kainuoja 0,19 euro centų! [Čia]
Prisipažystu, tiesiog negaliu gyventi be Saints Row. Trečią sulošiau du kart ir pradėjau trečią. Ketvirtą sužaidžiau kartą ir pradėjau antrą syk. Gat Out of Hell dar neturiu, bet jei Steam vėl parodys klasę ir duos gerą išpardavimą, tai pasiimsiu. Antro nežaidžiau, nes gaunu jūrligę (motion sickness) tokiuose nevaldomuose žaidimuose, tad tik YouTube pažiūrėjau peržaidimų video.
The Saints Row yra tikras satyros, sarkazmo, ironijos ir kitų dalykų, kurių nemoku užrašyti, šedevras. Jis parodijuoja daug pop kultūros grandų ir klasikos perliukų. Vienus - atvirai, kitus - subtiliai. Nors mėgstu daug video žaidimų, bet čia vienas iš retesnių kuriuos rinkčiausi po kokios riebios dienos, kai norisi apramint nervus ir pasidžiaugt gyvenimu (antras būtų PayDay 2). Patinka man jų bosas, kurio lytį, rasę, charakterį, išvaizdą ir sudėjimą pasirinkt galima patiems. Patinka, kad jam nei vienas jo gaujos narys nėra "paaukojamas", per menkas gelbėti. Patinka, kad jo ratelis nebijo jam ko leptelėt, patraukt per dantį. Ir dar labiau patinka, kad jis visada pasiruošęs tiesiog pamišėliškiems darbeliams.
Birželio 30d, t.y. vakar, lygiai 8 valandą vakaro Terraria pagaliau išleido naują didžiulį atnaujinimą savo žaidimui. Nesu šio žaidimo ekspertas, žinau tik tiek, kiek teko žaisti ir skaityti wikyje. Steam jį pražaidžiau per 200 valandų, nudobiau turbūt 90% visų bosų ir sudalyvavau daugybėje eventų / teminių įvykių. Pastačiau namus visiems esamiems NPC's ir gyniau juos nuo invazijų. Tad, kaip tokio tipo žaidėjas jums ir papasakosiu apie naujas gėrybes.
Auto-dėliojimas. Atsirado naujas mažas mygtukas inventoriaus apatiniame dešiniame kampe. Ant jo nupiešta skrynelė. Paprastai dėliojantis daiktus, reikėdavo eiti per kiekvieną skrynelę ir spausti "quick stack" (greitas pasidėjimas tų daiktų, kurių jau esama skrynioje). Dabar gi užtenka būti šalia skrynių.
Atsargų pasipildymas. Tas mane labai erzindavo. Grįžti namo po sunkaus darbo, inventoriuje likęs vienas ar du gyvybės atstatymo buteliukai, atsidarai skrynią, o ten jų gal penkios rūšys. Surask savuosius... Na, to daryti nebereikės. Dabar užtenka paspausti mygtuką skrynioje esantį netoli "quick stack" mygtuko - restock. Skrynia automatiškai papildys inventorių trūkstamomis atsargomis.
Kitų daiktų kūrimas tiesiai iš skrynios. Būdavo, skubiai nori pasidaryti to, šito ir ano. Su pilnu inventoriumi ateini prie kokio nors aparato ir supranti, kad nepasiėmei dar šio bei to. Dabar gi problemų nebebus. Susidėjom mes ten lentynas virš aparatų, ant jų - skrynias su gamybai skirtais daiktais. Atsidarai skrynią ir jei jai neužsidarius pasieki reikiamą darbo stalą - gali kurti nieko nepersikėlęs į inventorių. Tai - pats nuostabiausias atnaujinimas iš visų.
Viską galima sukelti į Debesį. Herojus ir pasaulius dabar galima saugoti Steam Cloud'e. Žaidžiu su keletų draugų, viena iš jų šį žaidimą gali žaisti tiek iš stacionaro, tiek ir iš laptopo, ko pasekoje reikėjo persikelti herojų tiesiogiai, arba žaisti su dviem (paprastai tai daroma paliekant daiktus skrynioje, kas dažnai - labai nepatogu). Dabar gi herojus ir pasaulius galima sukišti į debesį ir žaisti jais iš bet kur.
Nauji eventai, NPC's, daiktai ir grafikos. Vėliavos (banners) kurias pameta monstrai dabar duoda pagerinimų (buffs) žaidime, kuo daugiau jų pakabinta - tuo geriau. Vieną naują NPC pardavėją, tokį bjauroką skeletą-senį jau radome požemiuose, jis pardavinėja keistenybes (dabar nebūtina nešiotis viso savo aukso kišenėje, užtenka jo turėti taupyklėje arba seife), buvo įdomu rasti. Esama ir daug naujų daiktų, kol kas mano mėgiamiausias - jojo ginklas ir gal dar nightcrawler kirminas, mat šviečia tamsoje ryškia spalva. Pakeista ir daug grafikų. Net laužas atrodo žaviau. O pragare esama judančio, vaizdo gilumą imituojančio fono, tokio, kaip paviršiuje (nebe tokio, koks būdavo urvuose - statinio ir pasikartojančio).
Žodžiu, labai džiaugiuosi šiuo nauju atnaujinimu. Tikrai puikus dalykas, labai lauktas ir norėtas. Apie likusius atnaujinimus galite angliškai pasiskaityti žemiau pateiktose nuorodose. Jei bus pageidavimų - išversiu.
Kartais Steam susigundau kokiu anime stiliaus žaidimu. Vis man primena vieną iš mano pirmųjų - Oni, kurį perėjau ir pamėgau tiek dėl geros mechanikos, tiek ir dėl neblogos cyberpunk/dystopia istorijos. Šis žaidimas irgi turi tą cyberpunk kvapą, spalvingą heroję ir, tikėjausi, gerą istoriją. Deja.
Sveiki atvykę į Hollow Wish (Tušti Norai). Paviršiuje tai tik nauja žemė, dirbtinis planetoidas, kurį bandoma apgyvendinti. Tačiau pasikuitus giliau viskas nebe taip ir paprasta. Kit Ballard, mūsų herojė, dar vadinama tiesiog Blade Kitten (jos istorija prasidėjo internetiniame komikse) atvyko į Hollow Wish, kad susektų vietinį blogiuką su dideliu atlygiu ant savo galvos. Bet, kad jau žaidimas - komiškas, čia pat pasirodo jos priešininkę Justice Kreel ir susprogdina jos laivą, pavagia jos Raktą (tame rakte, Breaker Key, laikoma informacija reikalinga tokiems galvų medžiotojams kaip Kit), ir tiesiog pasprunka, nieko nestabdoma. Tuo tarpu Kit sustabdoma ir bandoma nužudyti kiekviename žingsnyje, nesvarbu kam žaidimo eigoje tenka padėti.
Kit yra viena iš paskutinių savo rasės atstovų. Kažkada jos planetą užpuolė Darque rasės atstovai ir atrodo - viską sunaikino. Keista tik, kad jos kardas, paklūstantis kiekvienai jos komandai, irgi yra Darque kardas. Apie tai žaidime nieko nepasakojama. Esama tik vieno nedidelio prisiminimo apie pačius Darque ir vienas susidūrimas su tais neaiškiais padarais. Žaidimas užtęstas ir nors jo mechanika gera, kovos patogios, o kartais ir pačiame žaidime nutinka kas nors nelinijinio (lygiai - didžiuliai, su daugybe kelių per kuriuos gali praeiti, daugybe kambarių, kuriuos gali apieškoti, ir net aklavietėmis be išėjimo), visgi jis mane ne tik nuvylė, bet ir šiek tiek supykdė. Negana, kad istorija pasakota padrikai, jos gabalai nesijungė vieni su kitais, teko daryti daug visiškai beprasmių dalykų, tai dar ir istorija nėra užbaigta. Pamenat visą tą pyktį dėl Mass Effect 3, ir to kaip jie prasisuko parduodami istorijos pabaigą kaip DLC? Čia gi tas pats. Istorija baigiasi staiga, tuo momentu, kai atrodo gal ir ims darytis įdomiau. Ekranas pasikeičia į raginantį nusipirkti kitą žaidimo dalį už 4,99 ir... na, viskas.
Kiek teko skaityti atsiliepimus, daugelis atsiliepia panašiai kaip ir aš: geras žaidimas be normalios istorijos. Žaidžiamas, bet daugiau vien tam, kad žaistum, o ne ieškotum kažkokio pasakojimo, antro gyvenimo ar kažko ten. Pabaigos pirkimas priimamas daugiau kaip "na, nepriklausomi kūrėjai, ką jau čia, nėr ko tikėtis", nei "negi jūs rimtai?", kaip kad sureagavau aš. Manau protingiau būtų buvę tiesiog padaryti antrą žaidimą, mat juk knygos kartais irgi baigiasi įdomiausioje vietoje, bet paskutinių trijų lapų pirkti mums nesiūlo. Vietoje to gauname antrą knygą. O čia še kad nori. Žodžiu taip:
