Kažkada tiesiog norėjau imtis visko iš eilės. Tame tarpe iš pažiūrėti visus filmus, paskaityti visas knygas, pažaisti visus žaidimus. Dariausi ilgus sąrašus ir planavau dieną taip, kad galėčiau juos patrumpinti. Greit supratau, jog filmai, net ir tikrai geri, mane labai greit priverčia nuobodžiauti, tad turiu dar ką nors veikti, kol žiūriu. Knygos, supratau, į žanrus skirstomos ne be reikalo, ir kažkurį preferuoti - nėra blogai. O žaidimai, paaiškėjo, yra tų dviejų kratinys, kartais įtraukiantis toliau nei norėta.
Su The Elder Scrolls susipažinau per Morrowind, nes jau tada man elfai kažkuo labai patiko. Įvarė jis man begales pykinimo nuo to Motion Sickness užsupimo. Oblivion, to pasekoje, ėmiausi atsargiau, bet tas paaiškėjo - lengviau žaidžiamas. Ir dar gi, buvo visiškai kitoks, nei kad buvau pratęs žaisti. Paprastai žaidime esi herojus, tas didvyris kur viena ranka šluoja armijas, kita tvirtai laiko besąlygiškai mylintį kompanioną/ę. Čia gi gavai surasti ir pastovėti šalia išgelbėtojo: paskutinio Dragonborn'o. Kovojai jo draugijoje, o ne juo buvai. Iš to turbūt jau galit spėti: Skyrim man paliko truputėlį mažesnį įspūdį, mat ten jau tu vėl tas herojus. Kita vertus, čia buvo kur kas daugiau reikšmės palikta pačiam žaidėjui, be jokių kvestų, surasti ir apspręsti ką darysi. Tarkim, buvo kas man aiškino, jog turiu atiduoti Šiaurę - Šiauriečiams, ko daryti aš visai nenorėjau. Visų pirma tai, ei, Šiaurė priklausė Sniego Elfams. O antra, tai tereikėjo pasiknisti po Urliko (ar kaip ten jo vardas) daiktus, ir rasti jog susirašinėjimą su Altmerių Dominion, kad būtų aišku, jog jis pasiruošęs tą šiaurę jiems pateikti ant lėkštutės. To pasėkoje žaidžiau Dunmeriu (Tamsiuoju Elfu) ir be sąžinės graužaties padėjau Imperijai. Galų gale, tuos vyrukus aš jau pažinojau, ir žinojau juos nesant blogais.
Ir tada išgirdau apie TESO. The Elder Scrolls Online. MMORPG. T.y., grubiai tariant, žaidimą internetu, kur "lošia" daug žmonių. Iš patirties žinojau, jog tokie žaidimai paprastai neturi pabaigos. Jiems vis kas nors daroma, daroma, ir daroma, kad tu žaistum, norėtum, pirktum. Ko pasėkoje kilo baisi mintis: ar tai Elder Scrolls pabaiga? Ar visos likusios istorijos bus čia, DLC formoje?
TESO žaidžiu jau porą savaičių. Žaidimas nuostabus. Turi beveik visus įprastus MMO aspektus: didelius gražius požemius su dideliais bosais, ir geru grobiu; brangius, bet įperkamus žirgus; kelias rases ir klases; didelius žemėlapius, didėjančius su lyg pačių lygiu (ką daugiau ar mažiau kontroliuoja kvestai). Ir keletą daugiau TES žaidimams būdingų ypatybių: viskas - įgarsinta; daugiau ar mažiau belytis požiūris į gyvenimą; galimybė riebiai apsivogti ir pasipelnyti; lygių kėlimasis priklausomai nuo daromų ir naudojamų daiktų (tarkim jei nusprendei, kad naudosiesi lanku, tai kils lanko lygis, bet jei staiga sugalvosi, kad nori ir gydymo galios, gali naudoti gydymo burtų lazdą ir keltis jos lygį, bei atrakinėti jos sugebėjimus); kvestų ieškoti gali pats, lysti kur nori, ir skaityti visas knygas iš eilės.
Žaidimas tikrai gerai padarytas. Vaizdai - puikūs, ėda ne per daugiausiai resursų, istorija - rišli, juokeliai - juokingi. Ir, taip, esama ten DLC's kurie prideda to ar ano istorijai. Bet. Kol kas nematau jokių ženklų, jog būtų kuriama kažkas grandioziško, t.y. imu tikėti, jog TESO yra tik TESO : tarpinio laiko nuo vieno žaidimo iki kito praleidimo įrankis, o ne TES:6. Ir dar vienas BET: bet jei visgi daugiau TES žaidimų nebebus, šis - pakankamai geras, kad su tuo susitaikyčiau.
Taigi, verdiktas. Žaidimas tikrai labai geras. Jį tikrai pamėgs visi žaidę žaidimus prieš tai. Nauji žaidėjai irgi ras ką veikti. Kaip MMO veteranas: keliu nykščius į viršų, šaunuoliai, aš dar nei karto ne-grind-inau, kvestų, požemių, kriptų, šachtų ir taip toliau - užtenka, kad pasikelti vieną lygį po kito ir ramiai eiti toliau.
